J.Garalevičiaus ir A.Kulvinskio sklandytuvas


1-me pusl. - J.Balčiūno ir J.Monkevičiaus straipsnis
GARALEVIČIAUS IR KULVINSKIO SKLANDYTUVAS


APIE GARALEVIČIAUS SKLANDYTUVĄ

Šio 1911 m. Kaune skraidžiusio Jono Garalevičiaus ir Aleksandro Kulvinskio sklandytuvo istorija yra apaugusi išmonėmis. Čia publikuojame Kauno gubernijos dienraščio „Severo-Zapadnyj telegraf" keturiuose 1912 m. sausio mėnesio numeriuose (pagal senąjį kalendorių- 1911 m. gruodžio mėn.) spausdintų straipsnelių vertimus į lietuvių kalbą. Dominančių šio laikraščio puslapių fotokopijas dar aštuntame XX a. dešimtmetyje pasidarė mūsų aviacijos istorikas V.Jurkštas(1928-1992), ir jos saugomos Lietuvos aviacijos muziejuje.

Severo-Zapadnyj Telegraf Nr. 302 1912 01 04 (1911 12 22) 3 p.
Podporučiko Rudnevo kritimas iš aeroplano
Gruodžio 20 d. apie 2 val. dienos Šančių gyvenvietėje, dalyvaujant keliems karininkams, dviems atsitiktinai pasitaikiusiems gydytojams ir keletui publikos asmenų, vyko bandomieji skridimai aeroplanu, kurio išradėjas 109 pėstininkų Volgos pulko poručikas p. Kulvinskis. Pradžioje pakilo pats išradėjas ir sėkmingai nusileido. Po keleto tokių bandomųjų skridimų panoro pakilti to paties pulko podporučikas B.L.Rudnevas. Atsisveikinęs su dalyviais, jis sėdo į aeroplaną ir pakilo į maždaug 20 sieksnių aukštį. Bet staiga nutrūko virvė, aeroplanas ore apvirto ir podporučikas Rudnevas kartu su juo staiga nulėkė žemyn. Trenkęsis į žemę prietaisas visai subyrėjo, o lakūnas neteko sąmonės. Jam ilgai iš gerklės tekėjo kraujas. Kol kas podporučikas Rudnevas gyvas, bet viltis išgyventi, sakoma, labai maža.
P. Kulvinskio aeroplanas padarytas pagal lėktuvo Blerijo pavyzdį, bet be variklio.

Severo-Zapadnyj Telegraf N r. 303 1912 01 05 (1911 12 23) 3 p.
Laiškas redakcijai G.P. G. Redaktoriau
Gruodžio 22 d. „S. Z. Telegrafe" buvo įdėtas aprašymas nelaimingo podporučiko Rudnevo atsitikimo, be to aprašymas daugeliu atvejų skyrėsi nuo tikrovės.
Pirmiausia, gruodžio 20 dienos skridimai nebuvo bandomieji, skridimai vyko lapkričio ir gruodžio mėnesiais. Buvo atlikta daug skridimų, apie 35, podporučiko Rudnevo 3, be mūsų kelis kartus skrido ir daktaras Kovalevskis. Aparatas nėra kokia nors naujiena: tai biplanas, bendras plotas yra 40 kv. metrų, bendras svoris be lakūno 12 pūdų (t.y - 192 kg. - red. pastaba) ir turėjo visus vairavimo organus. Pastatytas mano išimtinai bandymams.
Visi skridimai buvo vykdomi taip slaptai, vengiant žiūrovų su nevykusiais komentarais, jog iki š. m. gruodžio 20 juos matė tik du karininkai.
Lemtingąją dieną skridimai nebuvo numatyti, nes nuo ryto lijo ir aparatas smarkiai sušlapo, ir tik reikalaujant podporučikui Rudnevui nusprendžiau pabandyti, manydamas, jog sklandytuvas sušlapęs nepaskris. Bet pasirodė priešingai.
Pakilęs pirmą kartą, aš pastebėjau, kad aukščiau vėjas gūsingas ir stiprus, ir man prireikė daug pastangų išlaikyti pusiausvyrą. Nusileidęs aš nusprendžiau pririšti prie abiejų aparato šonų po virvę, prie kiekvienos iš jų buvo pastatyta po žmogų, kurie turėjo sekti, kad aparatas pavojingai nepakryptų. Tokiu būdu aš pakilau 3 kartus. Po manęs atsisėdo podporučikas R. Aš tuo metu tikrinau sklandytuvą ir patempinėjau tenderius. Staiga girdžiu: „Pirmyn!" (kaip vėliau sužinojau taip sušuko podporučikas Rudnevas). Sklandytuvą truktelėjo - aš vos spėjau iššokti iš vielų. Apsidairęs pastebėjau aparatą jau aukštai. Po akimirkos aparatas kiek pasviro, norėdamas išlyginti, R. matyt padarė klaidingą manevrą, nes dešinioji pusė staigiai kilstelėjo dar aukščiau, žmogus prilaikantis dešiniąją pusę, buvo pakeltas į orą, o paskui nukrito žemėn kartu su nutrūkusią virve. Prietaisas nukrito ir visiškai subyrėjo, konkrečiai jo kairioji pusė. Podporučikas Rudnevas neteko sąmonės. Kraujas iš gerklės jam netekėjo, smarkių sumušimų nebuvo, tiktai smegenų sutrenkimas. Šiandien jis jau atgavo sąmonę. Pavojaus nėra.
Priimkite mano giliausią pagarbą. Poručikas Kulvinskis.

Severo-Zapadnyj Telegraf Hr.309 191201 13(1911 1231) 3 p.
Apie podporučiko B.L.Rudnevo mirtį
Gruodžio 20 Šančiuose iškritęs iš aeroplano 109 pėstininkų Volgos pulko podporučikas Borisas Leonidovičius Rudnevas, 24 metų, kaip jau žinoma iš pranešimo, vakar išspausdinto Severo-Zapadnyj Telegraf, mirė naktį iš gruodžio 28 į 29, t.y. 8 dieną po katastrofos, kurios smulkmenos savo laiku buvo praneštos mūsų skaitytojams. Dėl šios katastrofos mūsų korespondentas vakar kalbėjosi su jos liudininku, to paties pulko poručiku Kulvinskiu. Jis pranešė:
Aeroplaną, iš kurio krito velionis Rudnevas, gaminau pats, tai mano slaptas išradimas. Jo statyba prasidėjo nuo š.m. birželio ir tęsėsi iki lapkričio. Remdamasis teiginiu, jog oras turi savo žinomą svorį ir yra pilnai juntamas kūnas, aš stačiau aeroplaną be variklio. Pakilimas ir jo judėjimas ore vyko labai paprastai - kelių plokštumų, valdomų vairu, pagalba. Bandomuosius skridimus vykdžiau aš pats; jų buvo virš 30 ir beveik visi buvo daugmaž sėkmingi.
Podporučikui Rudnevui, kaip ir nedaugeliui kitų, mano bandymai buvo žinomi. Keletą kartų jis pats bandė pakilti. Bet kiekvienas jo skridimas išeidavo nelabai vykęs ir baigdavosi aparato sugadinimu, jo taisymas sudarydavo man papildomų išlaidų. Pastebėjęs, jog pastaruoju metu nenoriai užleidžiu jam savo aparatą, likdavo lyg ir nepatenkintas manimi.
Katastrofos dieną aš kilau ir sėkmingai nusileidau. Podporučikas Rudnevas atėjo kiek vėliau ir tuojau pareiškė pageidavimą „paskraidyti"'.
Aš netgi nespėjau gerai apsidairyti, kai pastebėjau Rudnevą įsitaisiusį už vairų. Kol aš gaišau prie aparato, jį tvarkydamas, jis davė komandą patarnaujantiems žmonėms imti aparatą traukti. Kadangi tuo metu pūtė gūsingas vėjas, aparatas staigiai ėmė kilti aukštyn. Tokio greito kilimo matyt nelaukė ir pats lakūnas; kažin kaip sutrikęs jis padarė vairais neteisingą posūkį. Aparatas smarkiai pakrypo. Kuomet prilaikantys aeroplaną už pririštų apsaugojimui sparnų galuose virvių du žmonės bandė atstatyti jo pusiausvyrą, viena iš virvių nutrūko. Aeroplanas visai apsivertė ir ėmė leistis. Tačiau jo kritimas nebuvo staigus. Bet, nelaimei, jis nukrito ant ledo. Podporuč. Rudnevas trenkėsi į žemę viena galvos puse ir neteko sąmonės. Nepaisant to jokių išorinių sužeidimų nepatyrė. Aparatas visiškai subyrėjo. Po kiek laiko, suteikus medicininę pagalbą, nukritusysis atsigavo. Kilo viltis visiškai pasveikti. Netgi atvykę aplankyti ligonio jo tėvai ir giminaičiai išvyko namo tuo įsitikinę. Bet po kelių dienų ligonis vėl neteko sąmonės. Ėmė trikti širdies veikla. Prireikė imtis kamparo ir deguonies. Matyt įvyko kraujo išsiliejimas į smegenis. Tokiomis aplinkybėmis mirtis neišvengiama.
Velionis B.L.Rudnevas tik 1909 m. įstojo į pulką. Jo tėvai gyvena Peterburge. Turi penkis brolius, ir visi karininkai. Vienas iš brolių jau atvyko į Kauną ir dalyvaus laidotuvėse; tėvas, berods, neatvyks. Laidosime gruodžio 31 Šančiuose, vietos karių kapinėse."
Į klausimą, ar ketina p. Kulvinskis tęsti savo išradimų bandymus, jis atsakė teigiamai.
- Taip, mes statysime naują to paties tipo aeroplaną, nes nė kiek nepraradome vilčių jo sėkmingam panaudojimui. Mūsų korespondentui taip pat teko pasikalbėti apie podpor. Rudnevo mirtį su kai kuriais žemesniųjų laipsnių kariais. Visi jie apie velionį atsiliepė kaip apie vieną iš geresnių karininkų. - Šis karininkas buvo tiesiog herojus ir puikiausios sielos žmogus. Mes visi jį nuoširdžiai mylėjome ir, nepaisant jo jaunatvės, gerbėme jį kaip tėvą, - vienu balsu patvirtino velionio tarnybos draugai.
Podporučiko Rudnevo kūnas pašarvotas jo bute, prie 109 Volgos pulko štabo, puikiame baltame karste. Prie jo keletas vainikų su gedulo juostomis. Velionio veidas nė kiek nepasikeitęs. Tik po kairiąja akimi nedidelė mėlyna dėmė.



Trumpa Jono Garalevičiaus biografija

Garsus muzikos instrumentų meistras, pirmojo Lietuvoje sklandytuvo statytojas gimė 1871 m. vasario 9 d. Žalpių (Dvariškių) kaime, prie Viduklės, Raseinių apskrityje. Mokėsi Kelmės pradžios mokykloje, vėliau Rygoje tarnaudamas įvairiose įstaigose baigė gimnaziją. Domėjosi technika, Tukume tarnaudamas pas kunigaikštį Lėveną talkino jam gaminant saloninius vargonus ir pats susidomėjo vargonų statyba. Susitaupęs pinigų vargonų statybos mokėsi Griunebergo firmos dirbtuvėse Štetine, Vokietijoje, montuodamas firmos vargonus važinėjo po Europą. 1898 metais grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune, įsteigė vargonų dirbtuves, kurios 1905 m. pavadintos „Fabrika muzikos instrumentų", nes čia pagaminta ir apie 5 tūkstančiai kanklių. Nemažai kanklių išsiuntė į JAV. 1910 m. parašė ir išleido knygą „Trumpas vadovėlis išsimokinimui groti ant kanklių". Buvo aktyvus lietuvių kultūrinio gyvenimo dalyvis, rašė į J.Naujalio laikraštį „Vargonininkas", kitus lietuvių periodinius leidinius. Iki 1914 m. ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos, Rusijos, Kuršo bažnyčiose pastatė daugiau kaip šimtą vargonų.


Pasakojama, jog J.Garalevičius, kaip ir skraidymo iniciatorius poručikas Aleksandras Kulvinskis, po B.Rudnevo katastrofos buvo tardomas prokuratūroje, bet nustačius, kad kaltas pats žuvusysis, apkaltintas nebuvo.

Kilus I pasauliniam karui pasitraukė į Rusiją jo dirbtuvės Kaune buvo išplėštos. Po karo grįžęs į Kauną vėl apsigyveno savo namuose, Daugirdo g. 4. Vargonų nebegamino, dėstė amatų mokykloje (dabar Kauno moksleivių techninės kūrybos centras A.Mickevičiaus g. 2, kur 1972-1990 m. veikė Visuomeninis sportinės aviacijos muziejus) ir ten turėjo gyvenamąjį kambarį. Sukūrė ir patentavo patobulintas metalo tekinimo stakles, elektra varomą laikrodį, parašė laikrodininkystės vadovėlį. Mirė 1943 m. birželio 10 d. ir palaidotas Žalpių kapinėse.


Aleksandras Kulvinskis

Gimė 1888 m. Melitopolyje, Taurijos gubernijoje. Baigė Vilniaus I gimnaziją Vilniaus pėstininkų karo mokyklą. 1908 m. suteikus podporučiko laipsnį paskirtas į 109 pėstininkų Volgos pulką Kaune. 1911 m. suteiktas poručiko laipsnis. Po skraidymų Šančiuose su sklandytuvu 1912 m. išlaikė egzaminus karo lakūno vardui gauti ir paskirtas į 8-tą oreivystės (oro balionų) kuopą. Baigė Sevastopolio aviacijos mokyklą 1913 m. paskirtas laikinai einančiu 15-ojo aviacijos būrio viršininko pareigas.

1914 m. liepą su šiuo būriu išvyko į rusų-vokiečių frontą. 1915 m. pakeltas štabo kapitonu. Kovinius skridimus vykdė nuo 1914 m. liepos 20-os iki 1917 m. spalio 18 d. Apdovanotas įvairiais ordinais, tarp jų Šv. Jurgio 4 laipsnio. Po bolševikų perversmo žuvo.


Legendos, faktai ir pamąstymai

Apie J.Garalevičiaus sklandytuvą ir jo skridimus nepriklausomos Lietuvos spaudoje prabilta po poros dešimtmečių (žurnalas „Bangos", 1932, Nr.18, p.537), kai Pažaislyje atidaryta LAK sklandymo mokykla. Ta proga žurnalistas ir J.Garalevičiaus sklandytuvo skridimus „nukėlė" į Pažaislį. Tame straipsnyje buvo pateikta daug klaidingų žinių, pradedant neteisinga skridimų data (1913 m.), žiniomis apie sklandytuvo statybą skraidžiusiųjų skaičiumi, skridimo aukščiu, ir baigiant Rudnevo, kuris straipsnyje virto girtuokliu štabskapitonu, žuvimo aplinkybėmis. Jeigu visa tai pasakojo J.Garalevičius (apie tai užsiminta 1932 m. straipsnyje), tai minėtas klaidas galima priskirti jo senatvės užmaršumui. Tačiau gali būti, jog, kaip ir šiandien pasitaiko, savo „trigrašį" dar įkišo žurnalistas.

A.Kulvinskio pasakojimai Kauno gubernijos dienraštyje stebina visišku J.Garalevičiaus ignoravimu - jo kaip ir nebūta... Šiuolaikinis skaitytojas gali pagalvoti, jog sklandytuvą karininkas A.Kulvinskis pasigamino pats. Taip jis sakė žurnalistui, tačiau pagal tų laikų supratimą toks tvirtinimas gali reikšti tai, jog nenusipirko kažkieno kito sukurto aparato. Gaminti pačiam tuomet nebūtų leidęs bajoriškas supratimas: karininkui nedera imtis mužiko darbo. Antra vertus, ir J.Garalevičius buvo ne mužikas, o verslininkas, ir netgi pakankamai stambus. Viena iš priežasčių, kodėl A.Kulvinskis minėjo tik save, galėjo būti paprasčiausias egocentrizmas. Antra vertus, galbūt A.Kulvinskis nenorėjo J.Garalevičiaus viešinti prokuratūrai, tiriančiai B.Rudnevo mirties aplinkybes.

Neišliko sklandytuvo nuotraukų, todėl neaiški sklandytuvo konstrukcija - koks iš tiesų tas A.Kulvinskio „slaptas išradimas". Rusijos imperijoje sklandytuvais skraidyta ir anksčiau: jau 1907 m. Kijeve G.Adleris savos konstrukcijos dvisparniu sklandytuvu skrido 20 sekundžių velkamuoju (arba, kaip tuomet sakydavo - „pririšamuoju" būdu). 1908 m. pirmuosius kuklius sklendimus Sevastopolyje su savo konstrukcijos dvisparniu atliko K Arceulovas, o Tbilisyje - taip pat su dvisparniu sklandytuvu - A.Šijukovas. 1910 m. su bendramoksliais pasigaminęs sklandytuvą skraidė ir Maskvos Imperatoriškosios technikos mokyklos studentas A.Tupolevas. Tie sklandytuvai buvo be vairavimo plokštumų ir valdomi perkėlinėjant piloto svorį (t.y. - balansuojant). Tuo tarpu A.Kulvinskis nusižiūrėjo tuo metu labiausiai Rusijoje paplitusius lėktuvus „Farman-IV" su žymiai palengvinančiomis valdymą vairuojamomis plokštumomis - dienraščio korespondentui jis pažymėjo, jog sklandytuvas turi visus vairus. Vėliau įvairiose publikacijose buvo kartojama, jog J.Garalevičiaus sklandytuvas neturėjo eleronų, bet juk A.Kulvinskis aiškina, jog virves sparnų galuose pririšo tik katastrofos dieną kai ore labai blaškė. Taigi, J.Garalevičiaus ir A.Kulvinskio sklandytuvas Rusijos imperijoje buvo vienas iš dviejų pirmųjų, turėjęs vairavimo plokštumas leidžiančias valdyti polinkius, pokrypius ir posūkius. Tais pačiais metais Taurijos gubernijoje su turinčiu visus vairus „Farmano" tipo sklandytuvu sklandė S.P.Dobrovolskis.


J.Garalevičiaus sklandytuvo katastrofa pagal M.Ganio pasakojimus. M.Želnio piešinys
P.S. Net sportiniai sklandytuvai iki ketvirtojo dešimtmečio nebūdavo aprūpinami ratais: nedidelė sparnų įkrova, maža trintis jau pirmomis vilkimo sekundėmis leisdavo atsiplėšti nuo žemės. Juo labiau ratai nereikalingi "aitvariniu" būdu keliamiems sklandytuvams. Galima spėti, jog M.Ganys "pasiskolino" ratus iš Kauno aviacijos tvirtovės būrio lėktuvų, kuriuos visi kauniečiai matydavo skraidančius nuo 1913 metų.

Beje, „Farman-IV" ir J.Garalevičiaus sklandytuvo sparnų plotai sutampa - 40 m2. Todėl gali būti, jog A.Kulvinskis ar J.Garalevičius gavo „farmano" brėžinius ar bent mažiau detalų jo aprašymą kuriame nors aviaciniame žurnale. Kad perdirbtų jį į vienvietį sklandytuvą reikėjo inžinerinių įgūdžių (dvivietis „Farman-IV" be variklio svėrė 330 kg, perkonstruojant reikėjo sumažinti lonžeronų ir spyrių skerspjūvius, kad svoris sumažėtų bent iki 200 kg). Nors J.Garalevičius neturėjo inžinieriaus diplomo, bet buvo daugiau negu inžinierius - talentingas mechanikas ir išradėjas, gyvai besidomintis technikos naujovėmis. Todėl A.Kulvinskiui reikėjo ne tik J.Garalevičiaus dirbtuvių, bet ir jo kaip mechaniko talentų- suprojektuoti ir pagaminti ne tik medinį karkasą, bet ir metalinius apkaustus bei vairavimo sistemos detales.

Tai, jog podporučikui B.Rudnevui prastai skraidant ir vis palaužiant sklandytuvą A.Kulvinskis ir vėl leisdavo (privalėjo leisti?) skristi, perša mintį, jog podporučikas prie sklandytuvo statybos prisidėjo pinigais, galbūt ir nemažais. Kitaip sakant, buvo sklandytuvo bendrasavininkis. Panašu, jog jo tėvas buvo turtingas ir užėmė aukštas pareigas. Iš korespondencijų aišku, jog artimieji tuoj pat gavo žinią apie nelaimę ir galėjo sau leisti nedelsdami atvykti 800 km iš Peterburgo, o po poros dienų - išvykti atgal, nusprendus, jog sužeistasis sveiksta.

A.Kulvinskio tvirtinimas, jog visi skridimai su sklandytuvu buvo vykdomi slaptai, t.y. vengiant įkyrių smalsuolių antplūdžio, buvo pagrįstas. Juk ištisus du mėnesius apie sensacingus skraidymus nežinojo ir nieko nerašė gubernijos dienraščio žurnalistai. Visa iškilo viešumon tik mirtinai susižeidus podporučikui B.Rudnevui. Išlaikyti slaptumą A.Kulvinskiui buvo nesunku, nes skraidymai vyko uždarame Šančių plote - 109 Volgos pėstininkų pulko aptvertoje teritorijoje - tarp dabartinio A.Juozapavičiaus prospekto kareivinių ir Nemuno. Smalsuoliai ne kažin ką galėjo įžiūrėti, be to ir gyventojų toje pusėje prie Nemuno dar buvo labai mažai. Todėl ir skraidymų liudininkų beveik nėra, arba jų liudijimai labai prieštaringi.

J.Garalevičius savo gamintu sklandytuvu neskraidė. Tikriausiai pasižiūrėjo kartą kitą kaip skraido A.Kulvinskis, o šiaip buvo užimtas vargonų gamyba, tolimomis kelionėmis su meistrais į įvairias bažnyčias. Pats nebuvo katastrofos liudininku, todėl ir jo pasakojimai neatitinka tikrovės.

Įvykus katastrofai, A.Kulvinskiui išvykus į lakūnų mokyklą o vėliau kilus I pasauliniam karui, sklandymo bandymai Kaune nutrūko, jeigu neskaitysime Mykolo Ganio (gimusio 1899 m.) pasakojimų, esą jis 1913 m. su draugais sklandęs Petrašiūnuose ir nuo Šančių šlaitų su iš medinių kartelių ir perkelio pasigaminta balansuojama skraidykle. Jo pasakojimą apie tai ir apie J.Garalevičiaus sklandytuvą 1978 m. „Sparnų" Nr.4 (22 p.) aprašė J.Balčiūnas ir J.Monkevičius. Vis dėl to sunkiai įtikėtina, jog 14-metis paauglys iš darbininko šeimos, kad ir su vyresniais draugais, neturėdamas net minimalių žinių apie aerodinamiką ir aviacines konstrukcijas (kurių tuo metu ir nebuvo iš kur gauti), galėtų pasigaminti galintį skristi sklendžiantį aparatą - sklandytuvą.


Aviacijos istorikas Gytis Ramoška

"Plieno Sparnai" Nr. 8

1-me pusl. - J.Balčiūno ir J.Monkevičiaus straipsnis
GARALEVIČIAUS IR KULVINSKIO SKLANDYTUVAS


Eiti į puslapį   <<      

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
P.Hiksa
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis
V.Rauba
J.Kumpis