Prieš katastrofą paskutines „Lituanikos“ skrydžio minutes matė Kuhdamo (Kuhdamm) kaimo gyventojas Herbertas Grybenas (Grieben). Jo parodymai yra užprotokoluoti. Štai tekstas:

N u o r a š a s ¹

Atvykęs darbininkas Herbert Grieben gim. 1912 m. liepos 23 d. Berline, gyvenąs Kuhdamme pas Paul Schulz I ir paklaustas pranešė apie nukritimą amerikiečių lėktuvo.
1933 m. liepos 17 d. apie 0.30 val. stovėjau apie 50 m. į Šiaurę nuo viešbučio ir išgirdau iš šiaurės rytų krypties žemai skrendančio lėktuvo motoro ūžėsį. Lėktuvas, kuris turėjo šviesą skrido pirmiau iš šiaurės pro Kuhdamm, paskiau pasukė į pietus maždaug link Rosentolio ir vėl pasukė į rytus ir turbūt bus perskridęs Telling ežerą². Nuo ten daugiau lėktuvo šviesos aš nebemačiau, bet motorą dirbant dar toliau girdėjau. Per trumpą laiką, maždaug 1 – 2 min. o gal dar mažiau, išgirdau labai smarkų smūgį. Smūgio balsas išsiskleidė tarpe kalniukų ir miškų ir todėl sunku buvo nustatyti smūgio kryptį. Kadangi tuo laiku ir motoras nutilo, aš nusprendžiau, kad lėktuvas nukrito. Buvo labai tamsu – be žvaigždžių, ir labai debesuota – o taip pat smūgio vietos aš tiksliai nežinojau, todėl aš nutariau neiti lėktuvo ieškot.
Šiandien iš ryto lėktuvą rado grybų rinkėjos.
Daugiau apie tai aš nieko parodyti negaliu.

/ pas. / Herbert Grieben.
Berlinas 1933-VII-21 pas. Baumert
patvirtinta: pol. vyr. ltn.
pas. Schulz
pol. vachmistras.

Tačiau šį dokumentą 1933 metais skaitė tik siauras ratas žmonių iš Tarpžinybinės komisijos transatlantinių lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno palaikams globoti bei Aviacijos komisijos „Lituanikos“ katastrofos priežastims tirti. Daugumai žmonių jis buvo neprieinamas turbūt iki 2003 metų, kai Lietuvos Valstybinis archyvas „Lituanikos“ skrydžio 60-mečio proga paskelbė turimų archyvinių dokumentų virtualią parodą „Perskridę Atlantą“ ³.

H.Grybeno liudijimas buvo išspausdintas 1933-08-08 „Lietuvos žiniose“ ir „Lietuvos aide“ bei 1933-08-09 „Naujose žiniose“. Štai laikraščio tekstas:

Štai ką pasakoja vienas jaunuolis Paul Schulz, iš Kuhdammo kaimo, kuris buvo drąsuolių nelaimės liudininkas.
„1933 metų liepos 17 d. apie 0.30 val. stovėjau maždaug 50 metrų nuo kaimo smuklės ir maždaug iš šiaurės pusės išgirdau skrendančio lėktuvo dūzgimą. Lėktuvas, kuris turėjo tiktai baltą šviesą, iš pradžių perskrido Kuhdammo kaimą šiaurine puse, paskui pasuko į pietus, maždaug Rosenthalio linkme, vėliau pasidavė vėl į rytų pusę ir, turbūt, perskrido Zellingo ežerą. Nuo ten lėktuvo šviesos jau nemačiau, tačiau motorą einant vis tebegirdėjau. Po valandėlės, maždaug vienos dviejų minučių – galėjo būti ir dar trumpiau – išgirdau kietą trenksmą. Dėl nuskambėjusio aido, kuris susidarė kalnuotame, mišku apaugusiame žemės paviršiuje, trenksmo kryptį tikrai negalėjau atsekti. Bet iš to, kad tuo pačiu akimirksniu dingo ir motoro dūzgimas, supratau, kad lėktuvo nukrista. Buvo tamsu, dangus buvo be žvaigždžių ir stipriai debesuotas, o be to, trenksmo vietos net apytikriai negalėjau atsekti. Todėl nutariau lėktuvo nebeieškoti.“ [„Lietuvos aidas“ 1933-08-08, psl. 3, straipsnis „Dariaus ir Girėno tragedijos tyrinėtojas apie kvotos rezultatus“].

Tekstai beveik identiški, skiriasi tik kai kurios detalės. Tai galima paaiškinti tuo, kad iš vokiečių kalbos vertė skirtingi žmonės. Antrojo teksto autorius – ELTOS korespondentas Vladas Kaupas. Šaltinis – vokiečių oro policijos majoras Hatendorfas (Hattendorff), iš kurio V.Kaupas ėmė interviu. Matyt, V.Kaupas gavo H.Griebeno apklausos protokolą, kurį pats išvertęs kartu su visa interviu medžiaga pasiuntė į Lietuvą.

Kokie tie skirtumai?

Oficialiam protokole yra: „išgirdau žemai skrendančio lėktuvo motoro ūžėsį.“ V.Kaupo vertime žodis „žemai“ praleistas.

V.Kaupo vertime: „Lėktuvas, kuris turėjo tiktai baltą šviesą“. Oficialiam protokole šviesos spalva nenurodyta.

Oficialiam protokole: „stovėjau apie 50 m į Šiaurę nuo viešbučio“. V.Kaupo vertime: „50 metrų nuo kaimo smuklės“. Kažin ar tokiame kaimelyje galėjo būti viešbutis. Turbūt V.Kaupo vertimas tikslesnis.

Ir dar. V.Kaupas: „Štai ką pasakoja vienas jaunuolis Paul Schulz...“ Tuo tarpu oficialiam protokole: „darbininkas Herbert Grieben, gyvenąs pas Paul Schulz, pranešė...“ Na čia, aišku, padaryta korespondento klaida – įvardinta ne ta pavardė.

Gali pasirodyti, kad čia tik smulkmenos, bet vertinant visas katastrofos aplinkybes, tai gali būti gana svarbu.

Susidaro toks vaizdas. Pas Kuhdamo kaimo ūkininką Paulių Šulcą gyvenantis darbininkas, tikriausiai ūkio bernas, sekmadienio naktį uliavojo kaimo smuklėje. Išėjęs į lauką atsitiktinai pastebėjo svarbų įvykį – lėktuvo nukritimą. Kad „uliavojo“ galima spėti iš to, jog H.Grybenas įvardija kaip artimiausią objektą – smuklę, nors kaime yra ir kitų svarbių pastatų – koplyčia, malūnas. Žinoma, tokia prielaida gali būti ir neteisinga. Galbūt H.Grybenas palydėjo po vakaruškos merginą ir atsitiktinai atsidūrė netoli smuklės. Tokiu atveju tik geriau – dėl to H.Grybeno pasakojimas galėjo būti tikslesnis, labiau patikimas.

Bet pereikime prie H.Grybeno pasakojimo turinio. Ką galime iš jo, taip sakant, „išsunkti“?

H.Grybenas girdi lėktuvo ūžesį ir mato jame baltą šviesą. Lėktuvas skrenda žemai. Kiek tas „žemai“, panagrinėsime vėliau. Apskrenda aplink kaimą ir kažkur nukrenta į mišką, nes girdimas trenksmas ir nutyla motoro ūžimas. Vokiečių oro policijos atstovai, tyrusieji katastrofos aplinkybes, pagal šį H.Grybeno pasakojimą žemėlapyje yra nubraižę „Lituanikos“ trajektoriją (raudona punktyrinė linija). Tai trys ketvirtadaliai rato aplink Kuhdamo kaimą. To rato spindulys apie 1400 m, viso rato ilgis būtų apie 8,8 km. Kadangi ratas apie 2 km nepilnas, tai nuskristas atstumas (nuo momento, kai lėktuvą pamatė H.Grybenas) iki nukritimo būtų apie 6,8 km.

Paspaudus paveikslėlį - pasididins

Kam „Lituanikai“ reikėjo sukti ratą aplink Kuhdamo kaimą? Patikslinti orientaciją? Naktį orientuotis pagal žemėlapį praktiškai neįmanoma. Juolab, kad lakūnų naudojamuose 5 km ar 8 km mastelio žemėlapiuose Kuhdamo kaimas net nebūtų pažymėtas. Taigi tai buvo ne dėl orientavimosi.

A.Gustaičio vadovautos komisijos, kuri tyrė „Lituanikos“ katastrofą, AKTE⁴ yra pasakyta: Apie 15 – 20 min. pirmos valandos nakties lakūnai buvo pastebėti virš Berlincheno, kur jie padarė porą ratų. Vadinasi prieš 10-15 minučių jie irgi suko ratus. Peršasi išvada, kad tokie manevrai galėjo būti ieškant lauko aikštelės nutūpimui. Kokia galimybė tą aikštelę naktį surasti ir pamatyti – čia jau kita kalba. Bet teigti, kad sukdami tuos ratus „Lituanikos“ lakūnai būtent ieškojo nutūpimo vietos, yra didelė tikimybė.

1. LCVA, f. 383, ap.7, b. 1471, l. 21, prieiga per internetą:
http://www.archyvai.lt/exhibitions/dariusirgirenas/s21.htm

2. Netikslus vertimas – turi būti Celingo ež., vok. Zelling See.

3. Prieiga per internetą:
http://www.archyvai.lt/exhibitions/dariusirgirenas/sarasas.htm

4. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1471, l. 48, 49, 50, 51, 52, 53, 54, prieiga per internetą:
http://www.archyvai.lt/exhibitions/dariusirgirenas/s36.htm

Greitis ir laikas

Pabandykim paskaičiuoti, kiek laiko galėjo trukti „Lituanikos“ skridimo fazė, kol ją stebėjo H.Grybenas. Tokiam skaičiavimui reikia žinoti skridimo greitį, o tokių duomenų nėra. Bet pabandykim paanalizuoti. „Lituanikos“ kelionės greitis buvo apie 190-185 km/val. Tai čia visame maršrute per vandenyną ir Europoje, maždaug iki Štargardo (Stargard). Šiam greičiui įtakos turėjo ir palankus vėjas. Nugarinis vėjas lėktuvo kelionės greitį padidino apie 10 km/val. Todėl kreiserinis „Lituanikos greitis buvo maždaug apie 180 km/val. Bet paskutinėje skridimo stadijoje, kai buvo pasikimšęs benzino filtras, „Lituanikos“ greitis tikriausiai buvo šiek tiek mažesnis, galbūt apie 170-175 km/val. Tačiau ieškant vietos nutūpti kreiseriniu greičiu neskrendama. Greitis turėtų būti gerokai mažesnis, kažkur apie 120-130 km/val., gal 140 km/val. Skaičiavimams palengvinti priėmiau greitį 144 km/val., t.y. 40 m/s.

Skaičiuojam.
6800 m : 40 m/s = 170 s, arba 2 min. 50 s
Jei greitis 126 km/val. (35 m/s), gaunasi 6800 : 35 = 194 s, arba 3 minutės 14 sekundžių.

Taigi, H.Grybenas visą „Lituanikos“ skridimą aplink Kuhdamo kaimą stebėjo viso labo apie 3 minutes. Todėl jo teiginio: „Nuo ten lėktuvo šviesos jau nemačiau, tačiau motorą einant vis tebegirdėjau. Po valandėlės, maždaug vienos dviejų minučių – galėjo būti ir dar trumpiau – išgirdau kietą trenksmą“ – tiksliausia dalis yra: „galėjo būti ir dar trumpiau“.

Beje, galbūt vokiečių tyrėjai nebūtinai visiškai tiksliai nubraižė lėktuvo trajektoriją – ji galėjo būti ir mažesnio spindulio, sakykim kokie 1200 ar 1000 metrų. Tokiu atveju laikas būtų trumpesnis. Arba jei priimame, kad „Lituanika“ skrido 170 km/val. greičiu, tai irgi tą ratą apie kaimą apskristų greičiau.

Todėl labiausiai tikėtina, kad „Lituanika“ H.Grybeno stebima skrido apie 2-2,5 min., kol buvo matoma šviesa, ir dar apie 40-50 sekundžių iki pasigirdo smūgio trenksmas.

Matomumas ir meteorologinė situacija

H.Grybenas: „buvo tamsu, dangus be žvaigždžių ir stipriai debesuotas“. Ar buvo lietus? Reikia manyti, kad nebuvo – per lietų kažin ar stoviniuotų lauke ir kažką stebėtų.

Meteorologinę situaciją apibūdina vokiečių meteorologo dr. Soultetus pažyma⁵ : „Naktį iš liepos 16 į 17 d. Vokietijoje pūtė NW vėjas nuo 30 iki 35 km per val. greitumo. <...> Pomeranijoj iš liepos 16 į 17 d. debesys buvo 100-200 m aukštume, nes tuo laiku ten praėjo audra. <...> Į pietus nuo Soldino ėjo lietaus frontas iš SW į NE. Vėjas pūtė NW. Apsiniaukimas buvo be galo didelis. Jau nuo Elbės prasidėjo žemi debesys, kurie greit susijungę padarė ištisą uždangą ...“

Taigi „Lituanikos“ katastrofos vietoje buvo neseniai praėjęs audros frontas, debesys buvo žemi, vėjas šiaurės vakarų pakankamai stiprus (apie 8-9 m/s) ir tikriausiai gūsingas.

Buvusią meteorologinę situaciją papildo meteorologinė reanalizė ⁶ , kurios autoriai G.Sviderskytė, E.Rimkus ir G.Stankūnavičius. Reanalizėje orų sąlygos katastrofos vietoje apibūdinamos taip: „Partly cloudy, light rain or drizzle, moderate probably gusty western wind. <...> the most likely cause of the Lituanica crash could be a poor visibility due to low clouds and probable foggy conditions under clouds at the nighttime hours...“

Papildomai prof. E.Rimkaus komentaras: „Tokiu atveju, leidimasis vis tiek buvo labai pavojingas: nepažįstama, miškinga vietovė, tikėtinas gūsingas vėjas, o prie žemės paviršiaus – galbūt dar ir rūkas, susiformavęs po vakarinio lietaus.“

Žemi debesys, debesuota su pragiedruliais, silpnas lietus ar dulksna, gūsingas vakarų vėjas, galimai – rūkas. Beveik viskas sutampa su dr. Soultetus pažyma. Tik dėl rūko būtų galima suabejoti: gūsingas vėjas ir rūkas – du nesuderinami dalykai.

Dar galima pridėti, kad 1933-07-16 Mėnulis buvo delčia (27% disko), Zoldine (Soldin) tekėjo 23:17 ir per tą maždaug valandą iki pusės pirmos buvo pakilęs virš horizonto 9 laipsnius (t.y. visai dar neaukštai). Be to, Mėnulis buvo dengiamas ištisinių debesų sluoksnio. H.Grybenas nematė nei Mėnulio, nei žvaigždžių. Jei būtų buvę pragiedruliai, tai bent Mėnulį būtų pastebėjęs. Taigi naktis buvo tamsi, labai tamsi.

Ką „Lituanikos“ lakūnai tokią naktį galėjo matyti iš lėktuvo? Ne kažką. Juolab, pasišvietimui naudojo tiktai rankinį prožektorių.

Šio prožektoriaus šviesą H.Grybenas ir matė. O tuo prožektoriumi naudojosi Steponas Darius. Jis, kaip lėktuvo kapitonas, sėdėjo kairėje pusėje, kuri skrendant aplink kaimą buvo visą laiką atgręžta į stebėtojo H.Grybeno pusę. Tuo metu S.Darius, iškišęs galvą pro kairįjį lėktuvo langą, pasišviesdamas turimu prožektoriumi, nors ir labai silpnu tokiam reikalui, stengėsi kažką įžiūrėti žemėje, pamatyti lauką, į kurį galėtų nusileisti. Lėktuvą tuo metu pilotavo Stasys Girėnas. Kodėl H.Grybenas nematė šviesos paskutinę skridimo fazę, pabandysim išsiaiškinti kitame skyrelyje. S.Darius su prožektoriumi dirbo iki paskutinės akimirkos. Tai liudija tas faktas, kad po katastrofos S.Dariaus kūnas buvo išsviestas iš lėktuvo, o kartu su juo ir prožektorius. Jis gulėjo šalia S.Dariaus kūno ir dar švietė iki ryto, kai lėktuvą suradusios grybautojos tai pamatė.

Visgi reikia priimti, kad pasišvietė būtent šiuo prožektoriumi – t.y. naudojosi tuo, ką turėjo. Ką galėjo matyti? Atsakyti sunku. Galbūt žemėlapyje žaliai apibrauktą lauką? Jei tai buvo pasėlių laukas, pvz. bebaigiantys nokti kviečiai, tai jų šviesi gelsva spalva gal ir galėjo išsiskirti. Taip sakant, kontrastuoti su šį lauką iš trijų pusių supančia miško ir krūmynų tamsia žaluma. Iš „Lituanikos“ skridimo trajektorijos labai panašu, kad lakūnai taikėsi į šį lauką nutūpti. Nuo katastrofos vietos šis laukas buvo per 200-400 metrų. Nors vokiečių tyrimo PRANEŠIME⁷ teigiama: „Kad lakūnas būtų manęs leistis į pietų rytus nuo Kuhdamm tokioj netikusioj vietoj, kaip dalinai apie tai buvo pasakojama, mano tyrinėtojų nuomone, negalėjo būti“.

Taigi vokiečių oro policijos specialistų majoro Hatendorfo ir vyr. leit. Baumerto (Baumert) nuomone, šis laukas (o jokio kito lauko į pietryčius nuo Kuhdamo kaimo nebuvo – arba miškas, arba krūmynai, pelkė) buvo netinkamas lėktuvui nutūpti. Kodėl netinkamas – nepaaiškinta. Galima galvoti, jog dėl lauko nelygumo. Iš tikro, žiūrint į žemėlapį šiame lauke vingiuojančios altitudės rodo, kad laukas nelygus, gana kalvotas. Aukščių skirtumas apie 5 metrai per 100 metrų. Tačiau S.Darius ir S.Girėnas iš oro to negalėjo matyti. Jiems reikėjo lauko be medžių, namų, pastatų, griovių. Tokių kliūčių šiame lauke nebuvo, todėl laukas galėjo būti priimtinas nusileidimui. Be to, ir vėjas buvo palankus – vakarų ar šiaurės vakarų, t.y. priešinis. Toks vėjas lėktuvo greitį žemės atžvilgiu sumažintų apie 30 km/val. Tokiu atveju tupdymas būtų buvęs mažiau rizikingas.

Yra dar poros žmonių, nors ir ne aviacijos specialistų, liudijimai, kad minimas laukas galėjo būti „Lituanikos“ lakūnų pasirinktas nusileidimui.

„Lietuvos keleivio“ (Klaipėdos krašto laikraštis 1924-1939 m.) korespondentas B.Bakūnas rugpjūčio mėnesį lankėsi katastrofos vietoje. Štai ką jis teigė: „Už kokių 100 metrų nuo nelaimės vietos eina pakalniui įlinkimas, į vieną pusę girios gilumon, į kitą pusę kokį 100 metrų pakalniui lygumon, kur jau tęsiasi laukai, kuriuose Lithuanica būtų galėjusi puikiausiai nusileisti. <...> Pavaikščiojęs po apylinkę ir dar su vienu kitu žmogumi pakalbėjęs, Bl.Bakūnas susidaręs nuomonę, kad Lituanica norėjusi nusileisti ir tam pasirinkusi Kuhdam‘o laukus, kurie tam reikalui visai tikę.“ [„Lietuvos aidas“ 1933-08-26, psl. 12, straipsnis „LITUANICOS NELAIMĖS VIETA Lietuvos Keleivio bendradarbio akyse“].

Srities valdytojas Walteris Danzigas amerikiečių laikraščio International News Services korespondentui taip pasakojo apie katastrofą: „Atrodo, kad jų kuro bakai buvo tušti, kad jie bandė atlikti priverstinį nusileidimą didelėje pievoje, tiktai 200 jardų už tankaus miško, kuriame jie sudužo. <...> Plati pieva, kuri buvo visai netoli nuo lėktuvo, buvo geras įrodymas, kad abu lakūnai, turbūt, gelbėdami savo gyvybę keliais jardais apsiriko.“ [„Lietuvos aidas“ 1933-08-02, psl. 7, straipsnis „Dariaus ir Girėno skridimas – triumfališkas jų grįžimas namo. Amerikos angliškų laikraščių balsai“].

Dėl benzino bakų tuštumo nenorėčiau sutikti. Tačiau į kitą W.Danzigo teiginį verta atkreipti dėmesį. Lauką, į kurį „Lituanika“ galimai bandė nutūpti, jis apibūdina kaip „didelę pievą“. Vadinasi ankstesni mano spėliojimai, kad tas laukas galėjo būti nokstančių javų laukas, neteisingi. Bet jei tai pieva, tai nakties sąlygomis ją pamatyti, tiksliau sakant išskirti, kur baigiasi miškas, kur prasideda pieva, praktiškai neįmanoma.

Taigi yra keletas įvairių vertinimų, netgi prieštaraujančių vienas kitam. Ir labai daug „jeigu“ ir „ar“. Ar galėjo matyti lauką lėktuvo tūpimui... Jeigu matė tą lauką, ar taikėsi į tą lauką nutupdyti lėktuvą... Jei taikėsi tupdyti lėktuvą, ar tiksliai žinojo savo skridimo aukštį... Ar būtų pavykę sėkmingai nutūpti?..

5. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1471, l. 31, prieiga per internetą:
http://www.archyvai.lt/exhibitions/dariusirgirenas/s18.htm

6. Sviderskytė Gražina, Rimkus Egidijus, Stankūnavičius Gintautas. Weather Conditions during a Transatlantic Flight of Lituanica on July 15-17, 1933 // BALTICA, Vol. 27, No 2, December 2014 : 119-130; doi: 10.5200/baltica.2014.27.21.
Prieiga per internetą.

7. LCVA, f. 383, ap.7, b. 1471, l. 25, 26, 27, 28, prieiga per internetą:
http://www.archyvai.lt/exhibitions/dariusirgirenas/s19.htm

Aukštis

Pasak H.Grybeno, skrido žemai. Pabandykim pasamprotauti kiek yra tas „žemai“? Pagal meteorologinį apibūdinimą debesys buvo 100-200 m aukštyje. Debesyse ar virš debesų neskrido. Taigi jau turime vieną apribojimą – „Lituanika“ skrido ne didesniame kaip 200 m aukštyje (gal net ne didesniame kaip 100 m aukštyje). Kita riba – tai minimalus aukštis, kuriame dar galėjo skristi. Manau, kad tai apie 30 metrų. Maždaug tokio aukščio būna pavieniai dideli medžiai, malūnai, kaimelių bažnyčių bokštai. Jei skristų žemiau kaip 30 m, tai jau būtų per žemai ir vargu ar išvengtų tokių natūralių vietovės kliūčių. Bet kaip „Lituanikos“ lakūnai galėjo nustatyti, ar skrenda ne per žemai? Pasikliauti aukštimačiu iš esmės negalėjo, nes negalėjo žinoti nei vietovės aukščio, nei barometrinio slėgio.

Niujorko FBF aerodromas, iš kurio pakilo „Lituanika, yra viso labo tik 3 m nuo jūros paviršiaus. Vietovės prie Kuhdamo kaimo aukštis nuo jūros lygio yra apie 70-80 m. Pagal meteorologinius duomenis oro slėgis išskridimo metu Niujorke ir katastrofos metu Vokietijoje (Zoldino apylinkėse) skyrėsi 6 mm gyvsidabrio st. Tai dar prideda apie 70 m paklaidą aukštimačio parodymuose. Viso susidarė apie 140-150 m arba 460-490 pėdų (amerikietiškas aukštimatis buvo sugraduotas pėdomis).

Tokie aukštimačio parodymai galėjo klaidinti lakūnus. Tačiau yra būdas kaip nustatyti, kad lėktuvas skrenda per žemai. Patyrę lakūnai tai nustato pagal žemės „bėgimą“ „po kojomis“ (po lėktuvo sparnais). Šiuo atveju – naktį – pagal vietovės žiburių bėgimą. Jei kaimelių šviesos labai greit šmėkšteli ir praslenka po lėktuvu – vadinas skrendama labai žemai.

Susidaro kaip ir galimų „Lituanikos“ skridimo aukščių „ešelonas“ – nuo 30 m iki 200 m. Realiai tikriausiai dar siauresnis, manyčiau, nuo 50 iki 100 metrų.





Paskaičiuokim, kokiu kampu virš horizonto galėjo matyti H.Grybenas „Lituaniką“ iš jau minėto 1400 metrų atstumo.

Jei aukštis 30 m, 30 : 1400 = 0,0214, arctg0,0214 = 1°27'
Kai aukštis 50 m, 50 : 1400 = 0,0357, arctg0,0357 = 2°
Aukštis 70 m, 70 : 1400 = 0,05, arctg0,05 = 2°54'
Aukštis 100 m, 100 : 1400 = 0,0714, arctg0,0714 = 4°05'

Apvalinant būtų 1,5°, 2°, 3°, 4°. Pati „Lituanika“ su 15 m ilgio sparnais iš tokio paties atstumo matytųsi maždaug 2/3 laipsnio kampu (tiksliai 37'). Beje, Mėnulio diską mes matome maždaug pusės laipsnio kampu (tiksliai 32'). Nors ir visiškai neaukštai virš horizonto, bet visais atvejais iš stebėtojo H.Grybeno taško „Lituanika“ turėjo matytis. Tai kodėl paskutinėje stadijoje už Celingo ežero jos jau nesimatė? Galimas toks paaiškinimas: „Lituanika“ gerokai sumažino skridimo aukštį (iki 30-25 m) ir ją pridengė miškas. Kodėl taip nužemėjo „Lituanika“? Į šį klausimą atsakyti sunku. Galima tik spėlioti. Variantai:

1. Lakūnai specialiai žemėjo, taikydami nutupdyti lėktuvą į anksčiau paminėtą lauką.

2. Specialiai žemėjo, norėdami geriau įžiūrėti žemėje esančius objektus, pamatyti vietą lėktuvui nutūpti.

3. Padarė pilotavimo klaidą (nekoordinuotas posūkis), dėl ko lėktuvas smuktelėjo žemyn.

4. Trumpalaikis variklio traukos sutrikimas. AKTE yra konstatuota, kad po katastrofos tikrinant variklį rasta gerokai užteršti benzino filtras ir karbiuratorius. O tai galėjo sukelti variklio springčiojimą ir tuo pačiu skridimo aukščio praradimą.

Berlinchenas

Grįžkime į šiek tiek ankstėlesnį laiką, kai Lituanika buvo pastebėta prie Berlincheno. Vokiečių tyrimo PRANEŠIME teigiama: „Yra pranešimai iš savanorių darbininkų stovyklos prie Berlinchen, kad jie pastebėję degančias rankines rakietas, bet tikrų žinių apie tai nėra.“

Tačiau ELTOS korespondentas V.Kaupas, paėmęs interviu iš majoro Hatendorfo, taip rašė: „...Berlinchene juos tikrai pastebėjo. Čia jie porą kartų apskrido darbo stovyklą. Skrisdami leido bengalinę šviesą, kuri gana aiškiai nušvietė darbo stovyklą. <...> Šviesos buvo leidžiamos labai paprastu būdu: vienas lakūnų laikė bengalinę rakietą rankoje, kas buvo pastebėta ir stovyklos žmonių; vienos pusiau apdegusios rakietos dalis ir keletas nesunaudotų rakietų buvo rasta ir katastrofos vietoje.“ [„Lietuvos aidas“ 1933-08-07, psl. 3, straipsnis „Dariaus ir Girėno tragedijos tyrinėtojas apie kvotos rezultatus“].

Įdomus momentas: oficialiam dokumente – PRANEŠIME – „tikrų žinių apie tai nėra“ , o vėliau pašnekesyje su korespondentu: „juos tikrai pastebėjo“.

Yra ir kito šaltinio informacija apie pastebėtą „Lituaniką“ prie Berlincheno. Rugpjūčio 1 d. „Lietuvos žinios“ perspausdino žinutę iš liepos 18 d. „New York Times“. Nurodytas ir žinutės autorius – Berlyno korespondentas Otto D. Tolischus. Rašoma: „Dingusį lėktuvą matė praeitą naktį. Apie maždaug dvyliktą nakties virš Berlinchen miestelio, maždaug 120 mylių į šiauryčius nuo Berlyno pasirodė lėktuvas, apsisuko aplink miestelį, maždaug 200 pėdų aukštumoj ir du kartu pasirodė viršum savanorių darbo liogeriu netoli miestelio. Antrą kartą jie įžiebė dvi šviesas ir vienas lakūnų buvo matomas išsikišęs iš lėktuvo. Kadangi tai buvo arti prie lenkų sienos, tai darbo liogerio sargyba palaikė, kad tai „priešo“ lėktuvas, kurs fotografuoja liogerį. Lėktuvas nuskrido pietvakarių linkui.“ [„Lietuvos žinios“ 1933-08-01, psl. 2, straipsnis „Didžioji Amerikos spauda apie Dariaus ir Girėno žuvimą“].

Lėktuvo pastebėjimas apibūdinamas labai panašiai kaip ir majoro Hatendorfo. Tik yra dar papildomų detalių. Pastebėtas lakūnas išsikišęs iš lėktuvo. Tikriausiai per langą buvo iškišęs galvą ir ranką su šviečiančia bengališka ugnimi. Dar nurodytas lėktuvo skridimo aukštis – 200 pėdų, tai sudaro 60 metrų. Toks tikslus aukščio įvertinimas gali sukelti abejonių. Iš akies nustatyti skrendančio lėktuvo aukštį ne aviacijos specialistui, ir dar naktį – problema ne iš lengvųjų. Na, bet jeigu įžiūrėjo žmogų išsikišusį pro lėktuvo langą – tai atstumas (vadinasi ir aukštis) neturėjo būti didelis. Kita vertus, tas „60 metrų“ neblogai sutampa su aprašytu aukščio įvertinimu ankstesniame skyrelyje, kai Lituanika skraidė apie Kuhdamo kaimą. Todėl galima teigti, kad „Lituanika“ ieškodama vietos nutūpti ir sukdama ratus tiek apie Berlincheną, tiek apie Kuhdamą skraidė tikrai ne didesniame aukštyje kaip 100 metrų (nuo žemės paviršiaus).

Labiausiai minėtoje žinutėje abejotinas teiginys: „Antrą kartą jie įžiebė dvi šviesas...“ Dvi šviesas, tai reiškia dvi bengališkas ugnis. Ir jas uždegti turėjo du žmonės, t.y. abu lakūnai, abu iškišę rankas su bengališkomis ugnimis per langus. Tada klausimas – kas lėktuvą tuo metu vairavo?

Dar vienas klausimas, nors ir ne visai tiesiogiai susijęs su nagrinėjama tema, kyla iš šios žinutės teksto. Toks retorinis: jei tai buvo savanorių darbo stovykla, tai kam tada sargybiniai? Savanorių saugoti lyg ir nereikėtų...

Panagrinėkime pasišvietimą tomis „rakietomis“, (bengališkomis ugnimis) ir įvertinkime galimybę ką nors pamatyti. Visų pirma reikia pažymėti, kad „Lituanikos“ lakūnų turėtos bengališkos signalinės ugnys buvo skirtos ne pasišvietimui, o nelaimės signalui, jei būtų tekę nutūpti vandenyne. Antra, šios bengalinės „rakietos“ skleidė raudoną šviesą. Nors niekur neminima, kad Berlinchenas (ar ta mistinė savanorių darbo stovykla prie Berlincheno) buvo apšviesta raudona šviesa, bet kitaip negalėjo būti. „Rakietų“ cheminėje sudėtyje buvo 73% stroncio nitrato, kuris liepsną dažo raudonai. Taigi monochromatinei raudonai šviesai krintat ant žalio paviršiaus (miškas, pievos) atspindžio nebus. Iš lėktuvo matysis juoduma. Matysis pastatų stogai (raudonų čerpių), galbūt neaiškiai matysis keliai (žvyrkeliai), gatvės. Turėtų atspindžius duoti vandens telkiniai. Ir viskas. O ieškomi lėktuvui nutūpti laukai pasislėps juodoje-pilkoje masėje.

Kitas aspektas – šviečiančio lakūno apakinimas. Šviečiantysis laiko bengališką ugnį rankoje priešais save. Atstumas nuo akių maksimum 80 cm. Ryški šviesa stipriai akins. Net jei šviečiantysis kažkokiu būdu prisidengtų nuo tiesioginės šviesos, tai vis tiek akys gautų stiprią atsispindėjusios šviesos porciją nuo lėktuvo šono ir sparno apačios. Apakinto žmogaus akių vyzdžiai susitraukia, o norint gerai matyti tamsoje reikia atvirkščiai, kad vyzdžiai būtų išsiplėtę. Panašiai kaip iš saulėto lauko įėjus į tamsoką patalpą – iš pradžių, kol vyzdžiai neišsiplečia, beveik nieko neina matyti. Be to, net ir trumpai stiprios šviesos apakintos akys negali gerai matyti. Atsiranda skotomos – dėmės tinklainėje.

Ir dar. Tokia bengališka ugnis labiausiai žemę apšvies vertikaliai apačioje. Lakūnams reikia, kad būtų bent keliasdešimt metrų į priekį, nes lėktuvo greitis apie 30-40 m/s. Taip šviečia prožektoriai, nukreipdami šviesą toli į priekį. O bengališka ugnis tolyn bus silpstanti, taigi ir matomumas, kuo tolyn tuo bus prastesnis.

Gan neblogas variantas būtų, jei tokia bengališka ugnimi šviestų vienas lakūnas (pvz. S.Girėnas), o kitame lėktuvo šone S.Darius stebėtų žemę. Tada apakinimo efekto nebūtų. Tik reiktų, kad šviečiantysis tą „rakietą“ laikytų ant kokio ilgesnio koto ar lazdos, kad lėktuvo liemuo neduotų šešėlio kitoje pusėj. Juolab, kad stebėjimo metu lėktuvas daro kairį posūkį, t.y. pakrypęs į kairę, o stebėtojas yra S.Darius. Bet kaip jau anksčiau minėta, jei abu lakūnai užsiiminės „rakietomis“, jei abiejų lakūnų galvos iškištos per langus, tai kas tuo metu vairuos lėktuvą? Taigi toks variantas nebuvo įmanomas.

Paspaudus paveikslėlį - pasididins

Paspaudus paveikslėlį - pasididins

Vadinasi, galima tvirtinti, kad toks pasišvietimas bengališka ugnimi naudos nedavė, lakūnai žemėje ką nors naudingo įžiūrėti negalėjo. Šitokią išvadą dalinai patvirtina tai, kad kitur – prie Kuhdamo kaimo – pasišvietimui naudojo rankinį prožektorių. Nors irgi menkai tam reikalui tinkamą.

Klausimas, kodėl kitą tūpimo lauko paiešką „Lituanikos“ lakūnai pradėjo ne iš karto po Berlincheno, o tik po 10-12 minučių? Galbūt tai galima paaiškinti tuo, kad laukė, kol atsistatys regėjimas. Po apakinimo akių vyzdžiai išsiplečia per 2-3 minutes, bet skotomos išnyksta tik po kokių 10 minučių ar dar ilgesnio laiko, priklausomai nuo apakinimo stiprumo.

Taigi nuskridusi nuo Berlincheno „pietvakarių linkui“ po maždaug 12 minučių „Lituanika pasiekė Kuhdamą. Viskas sutampa: jei greitis apie 170 km/val. ir prieš stiproką vėją, tai 30 kilometrų atstumą tarp Berlincheno ir Kuhdamo per tokį laiką ir nuskrido.

Chronologija

1933 liepos 17 d.

0:15-0:20 – „Lituanika“ pasirodo virš Berlincheno (Berlinchen) darbo stovyklos. Apsuka porą ratų, šviečia bengališka ugnimi.

0:20-0:21 – nuskrenda nuo Berlincheno kursu 230-240°, t.y. WSW, maždaug kryptimi į Berlyną.

0:33 – skrenda šiaurine Kuhdamo (Kuhdamm) kaimo puse, pradeda daryti posūkį aplink kaimą. Lėktuvą pastebi kaimo gyventojas H.Grybenas (Herbert Grieben).

0:35 – „Lituanika“ perskrenda Celingo (Zelling) ežerą. H.Grybenas nustoja matyti lėktuvo šviesą.

0:36 – įvyksta katastrofa.

Išvados

1. Maždaug 15-20 minučių prieš katastrofą „Lituanika“ suko ratus virš Berlincheno darbo stovyklos. Buvo pasišviečiama bengališka ugnimi.

2. Apie pusę pirmos suko ratą aplink Kuhdamo kaimą ir buvo pastebėta kaimo gyventojo Herberto Grybeno. Buvo pasišviečiama rankiniu prožektoriumi.

3. Tikėtina, kad minėti manevrai buvo vietos paieška nutūpti lėktuvui.

4. „Lituanika“ neturėjo reikiamo prožektoriaus naktinio lėktuvo tupdymo atvejui. Tai laikytina vienu iš pasiruošimo skrydžiui trūkumų.

5. Paskutinėje stadijoje dėl nežinomų priežasčių lėktuvas ženkliai sumažino skridimo aukštį ir dėlto užkliuvo už medžių viršūnių ir įsirėžė į mišką.