1937 m. lapkričio 4 d. įstojau į karo aviacijos mokyklos Puskarininkių klasės (buvo ir karininkų klasė) lakūnų skyrių (buvo ir mechanikų skyrius) – tai penktoji laida.Iš pradžių, kaip priimta kariuomenėje, vyko naujokų apmokymas rikiuotės ir kitų elementų, teoriniai užsiėmimai aviacijos temomis (aviacijos varikliai ir aviacijos teorija) ir pan. Baigus pirmiems apmokymo metams nustatytą programą, 1938 m. vasario–kovo mėnesiais vyko praktikos darbai aerodrome. Pagaliau balandžio pradžioje pradėta kalbėti apie skraidymus.

Karo aviacijos vadovybė nutarė su mūsų laida paeksperimentuoti ir nuo balandžio 20 d, visą musų grupę vienam mėnesiui pasiųsti į Nidos sklandymo mokyklą, tik po to pradėti apmokymą lėktuvu. Kiek žinau, šio eksperimento iniciatorius buvo karo aviacijos viršininkas brig. gen. ins. Antanas Gustaitis. Jis norėjo išbandyti, kokios įtakos sklandymas turės motoriniam skraidymui, t.y. kiek sutrumpės apmokymo laikas lėktuvais ir kiek valstybė turės apčiuopiamos naudos. Viskas buvo daroma susitarus su Lietuvos Aeroklubu ir tokiu laiku, kada sklandymo mokykloje dar nebuvo prasidėjęs mokymo sezonas su civiliais sklandytojais.

Mums tai buvo didelė naujiena ir savotiška pramoga – menesį pabūti kurorte. Su šia aviacijos šaka nė vienas mūsų arčiau nebuvo susipažinęs. Į Nidą vykome 39 mokiniai lakūnai: Antanavičius, Cicėnas, Čiapas, Dambrauskas, Darbutas, Dilkus, Gabriūnas, Grigaliūnas, Gurklys, Jackūnas, Jakas, Janulevičius, Janušonis, Juknys, Juodelis, Kairevičius, Kaunackis, Kavaliauskas, Kubinskas, Lasauskas, Matulaitis, Mikutis, Omilevičius, Petravičius, Pilvelis, Pisarevičius, Ribokas, Riška, Sapijauskas, Saponka, Šatkauskas, Savickas, Slonskis, Siemaška, Spulginas, Svetikas, Šulskus, Zelenis ir Petronis.

Iš Kauno išvykome 1938 m. balandžio 20 d. vakare traukiniu ir kitą rytą buvome Klaipėdoje. Įspūdį padarė Nidos kopos, kurių kontūrai buvo matyti is toli. Nuvykus į Nidą, mus pasitiko mokyklos vadovybė ir apgyvendino vasanamio tipo patalpose, kur tame pačiame pastate buvo virtuvė ir valgykla.

Tuo metu viršininko pareigas ėjo civ.lak. Žaltauskas, o instruktoriais buvo grupių vadovai – lakūnai sklandytojai Leonas Kinaitis, Antanas Paknys ir Alfredas Gysas.

Sklandytuvo iškėlimo į orą procedūra buvo gana paprasta. Prie sklandytuvo priekinės nosies buvo prikabinamas dviejų šakų guminis lynas (amortizatorius), o prie kiekvienos lyno šakos buvo skiriama po 5-6 vyrus jam įtempti. Vienam vyrų reikėjo laikyti už rankenėlių sklandytuvo uodegoje, kad šis, įtempiant amortizatorių, per anksti nepakiltų i orą. Vyrai prie lyno pagal instruktoriaus komandą iš pradžių eidami, paskui bėgdami įtempdavo lyną ir po komandos „leisk“ sklandytuvą sviesdavo į orą. Kopų apačioje nusileidusį sklandytuvą specialiu dviračiu reikėjo užtempti aukštyn į starto vietą.

Ne visada tokie skrydžiai baigdavoso sėkmingai, pasitaikydavo bakstelėjus nosim į kopų smėlį,ir tai baigdavosi net sklandytuvo sulaužymu. Tokia skridimo pabaiga buvo vadinama „agurku“ ir atitinkamai pagal tradicijas įvertinama. Buvo skraidoma nuo vakarinio šlaito, nes tai visiškai atitiko „A“ ir „B“ pilotui keliamas sąlygas, o ir vėjai daugiausiai putė iš vakarų pusės. „A“ piloto laipsniui gauti reikėjo nuo vakarinio šlaito nuskristi žemyn, išsilaikant ore 30 sekundžių. Iš pradžių tie skridimai buvo nedideli – tiesiog pačiuožimas žeme, paskui atsispirdavome nuo žemės vis auksčiau.

Apie „A“ piloto sąlygų įvykdymą spręsdavo instruktorius. Jeigu jis matė, kad mokinys jau pasirengęs, skirdavo įskaitinį skridimą nuo kopos viršūnės, ir jeigu šis skridimas, jo nuomone buvo geras viršuje likę draugai tris kartus sušukdavo „valio“. Iš to buvo galima spręsti, kad skridimas pavyko ir sąlyga įvykdyta. Po skraidymų vakare per rikiuotę prie mokyklos pastato jos viršininkas perskaitydavo įsakymą ir įteikdavo „A“ piloto ženkliuką.

Kaip jau minėjau, beveik be paliovos putė vakarų vėjas, nežymiai keisdamas kryptį, ir mums buvo palankiausios sąlygos vykdyti reikalingas normas. Tačiau vieną gegužės dieną gana stipriai papūtė rytų vėjas. Tuojau sujudo mūsų karo lakūnai, norėdami išbandyti savo sugebėjimus ir parodyti skridimo meną virš rytinio šlaito.Mums, jaunikliams, irgi buvo įdomu pamatyti, kaip tas skridimas atliekamas. Rytų šlaitas gana status, kopa kyla nuo Kuršių marių maždaug 50-60 laipsnių kampu aukštyn ir pasiekia apie 70 m aukštį. Vėjas, pūsdamas iš rytų nuo Kuršių marių pusės ir susidūręs su stačiu kopų šlaitu, staigiai kyla aukštyn ir šis antvėjis visame šlaito ruože sudaro kylančią srovę, kurią galima išnaudoti bemotoriam skridimui. Šis rytų antvėjis sudarė galimybę „C“ piloto pakopai įveikti, o sklandymo mokykla tuo ir naudojosi, nes šiai pakopai reikėjo išsilaikyti ore 5 minutes.

Pirmas iš mūsų vadų pakilo (tiesiog nustumtas nuo šlaito) kpt. Seliokas.) Jis ore išsilaikė gerą pusvalandį ir reikalingą normą įvykdė su kaupu. Po to pakilo pusk. R. Mažonas. Jam pavyko išsilaikyti ilgiau kaip dvi valandas ir jis tapo „C“ pilotu. Blogiausiai sekėsi mūsų būrininkui j.pusk. K.Klimui. Jis bandė startuoti kelis kartus, tačiau nė karto nesugebėjo išsilaikyti 5 minučių, matyt, ne visi tai sugeba.

Skriejant virš rytų šlaito reikėjo mokėti išnaudoti antvėjį – nenutolti nuo šlaito marių link, nes grėsė tūpimas ant vandens, o per daug užskridus ant šlaito – tūpimas pavėjui ant vakarinio šlaito. Šio šlaito tinkamas ilgis skriejimui apie kilometrą, ir sklandytojas turėjo sugebėti šiame ruože, skrisdamas pirmyn ir atgal, kuo ilgiau išsilaikyti ore. Tik dabar supratome, kas yra sklandymas ir jo romantika. Su tokia primityvia technika ore išsilaikyti galima neribotą laiką, tik turi pūsti reikiamos krypties ir stiprumo vėjas.

Nidoje buvo skraidoma sklandytuvu „T-1“, kuris pagamintas pagal vokiečių sklandytuvo Zoegling RR-25 brėžinius.

Noriu trumpai papasakoti apie mokyklos tradicijas. Tie mūsų startai ne visada ir ne visiems baigdavosi sėkmingai, o kartais ir sklandytuvo palaužimu. Toks „žygdarbis“ būdavo atitinkamai įvertintas. Atsimenu pirmą tokį didesnį „agurką“, kai sklandytuvas palūžo. Tai atsitiko 1-mos grupės mok.lak. Stasiui Riškai. Jam per vakarienę buvo perskaitytas atitinkamas nutarimas ir įteiktas juodas medinis kardas, kurį jis turėjo pasikabinti prie lovos. Šio kardo „už nuopelnus“ savininku jis turėjo būti tol, kol panašus atvejis neištiks kito „didvyrio“. Panašiai atsitikus antrą kartą, buvo įteikiamas karkvabalis. Jeigu sklandytojas skriedamas virš rytinio šlaito nusileisdavo į Kuršių marias, jam įteikdavo medinę klumpę. Mokiniai, kurie vengdavo tempti nusileidusį sklandytuvą į starto vietą arba atlikti kitus darbus, būdavo laikomi simuliantais ir kišami po šulinio pompa. Vieną kartą taip ir buvo – po pompa pateko mok.lak. Gurklys.

„B“ piloto pakopai gauti reikėjo skristi penkis įskaitinius skrydžius, atliekant „S“ pavidalo posūkius ir išsilaikant ore viena minutę. Egzaminus išlaikėme visi, ir per rikiuotę mums buvo įteikti ženkliukai ir knygutes su skridimų įrašais. Laukia kelionė į Kauną.

Gegužės 23 d. prasidėjo apmokymas lėktuvu. Mūsų nuomone, skraidymui lėktuvais Nidos patirtis ypatingos įtakos neturėjo – su instruktorium skraidėm tiek pat valandų, kiek ir ankstesnės laidos.