Sklandymo sportas Lietuvoje atsirado Nepriklausomybės laikotarpiu. 1932 m. rugpjūčio 15 dieną buvo pašventintas pirmasis lietuvių sklandytuvas BrO-1 (T-1), sukonstruotas pagal Broniaus Oškinio brežinius. Pažaislyje, pastačius kelis angarus, įkurta pirmoji sklandytojų mokykla. Tais pačiais 1932-aisiais jau apmokyti ir parengti du pirmieji Lietuvoje A lygio pilotai - Bronius Oškinis ir Leonas Kinaitis.

Lietuvos aeroklubas kartu su Lietuvos Karo aviacija dar 1931 metais nusprendė, jog reikia populiarinti sklandymo sportą. Tuo metu šalyje dar nebuvo specialistų, galinčių tai įgyvendinti, todėl Karo aviacija pasiuntė į Vokietiją, Rositten (Rasytės) sklandymo mokyklą, aviacijos jaunesnyjį leitenantą Grigorijų Heidrikį.
Rasytės mokykla veikė Kuršių Nerijos juostoje į rytus nuo Nidos.

Grižęs į Lietuvą, G.Heidrikis ėmė vadovauti Pažaislyje susibūrusiems sklandytojams, tačiau Pakaunės žemės reljefas nebuvo idealus. Sklandymui reikėjo didesnių kalvų. Žvilgsniai vis dažniau ėmė krypti į Nidos kopas.

1933 metais buvo nuspręsta įkurti sklandymo mokyklą Nidoje, kur palankesnės sąlygos netgi nelaimingo skridimo atveju: kopų smėlis sušvelnina krentančio sklandytuvo smūgį į žemę - mažiau nukenčia sklandytuvas ir sumažėja grėsmė piloto sveikatai.

Mokyklos viršininku paskirtas G.Heidrikis, o B.Oškiniui pavesta suprojektuoti angarą, sudaryti statybai reikalingų medžiagų specifikaciją. Pradėtas darbas trumpam nutrūko dėl įvykusios S.Dariaus ir S.Girėno tragedijos, tačiau jau rugpjūčio 2 dieną visos angaro statybai reikalingos medžiagos buvo pakrautos į metalinį baidoką ir Nemunu nuplukdytos į Nidą.

Mokyklą nuspresta įkurti vakarinėje šlaito pusėje. Sklandytojai apsigyveno palapinėse ir patys statė medinį angarą. Darbas vyko gan sparčiai, kadangi tarp pilotų buvo ir statybininkų, ir elektrikų. Mokyklos vadovas G.Heidrikis, skrisdamas sklandytuvu „Sakalas“, rugpjučio 16 dieną pasiekė pirmąjį Lietuvos sklandymo rekordą - be nutūpimo ore išsilaikė 3 val. ir 9 min. Daugiau nei po mėnesio, rugsėjo 15-ąją, angaras buvo pastatytas.

Oficialiai mokykla pradėjo veikti rugsėjo 4 dieną. Iškilmėse dalyvavo Lietuvos aeroklubo pirmininkas Zigmas Žemaitis, sklandymo komiteto pirmininkas Jonas Pyragius, Klaipėdos krašto vyriausybės bei karo aviacijos atstovai, Nidos gyventojai. Administraciniai pastatai, valgykla, gyvenamosios patalpos buvo pastatyti tik kitais metais.

Pagrindiniai Nidos sklandymo mokyklos tikslai buvo populiarinti sklandymą, sudaryti prieinamas sąlygas jaunimui sportuoti ir paruošti kandidatų civilinėms ir karinėms motorinio skraidymo mokykloms. Buvo sudarytos trys mokymo grupės ir rengiami A, B ir C lygio pilotai. A lygio piloto ženkliukui gauti kiekvienas mokinys turėjo atlikti nepriekaištingą 30 sekundžių skrydį nuo kopos vakarinio šlaito viršūnės. B ženkliukui gauti - penkis vienos minutės skrydžius su S formos posūkiais, C ženkliukui - vieną penkių minučių skrydį nuo kopos stataus rytinio šlaito viršūnės. Už kiekvieno lygio mokymą reikėjo mokėti po 40 litų ir kasdien po du litus už maistą. Tuo metu tai buvo daugeliui prieinamos kainos.

Mokytis sklandyti rinkosi įvairiausių profesijų žmonės nuo 15 iki 40 metų. Dažnai Nidos mokykla dirbdavo 5 mėnesius į metus, nuo birželio 1 iki spalio 1. Sklandytuvus į orą iškeldavo timpos principu. Toliau buvo „mušami“ nauji rekordai. 1934 metais G.Heidrikis be nutūpimo ore išsilaikė 5 val. ir 14 min., J.Pyragius skriejo 7 val. ir 2 min., paskui - 12 val. ir 35 min. Kai oras būdavo nepalankus skraidymams, mokinai kartu su instruktoriais statydavo naujus sklandytuvus - B.Oškinio T2, BRO-3, A.Paknio ir A.Gyso P-1, P2, P-3.

1935-aisiais Nidos sklandymo mokyklos vadovu tapo J.Pyragius. (Po nepavykusio pučo, A.Voldemaro šalininkas buvo pašalintas iš Karo aviacijos ir ištremtas iš Kauno.) Naujasis viršininkas 1936 m. birželio 16 dieną pagerino išsilaikymo ore be nutūpimo rekordą iki 22 val. 36 min. Alfredas Gysas atliko 26 val.10 min. skriejimą, tuo laiku tai buvo 3 rezultatas pasaulyje.

J.Pyragiui tapus mokyklos vadovu, aktyviau imta bendradarbiauti su užsienio sklandymo mokyklomis. Pagal mainų programą Nidoje sklandė suomiai, estai, latviai, čekoslovakai, olandai ir prancūzai.

1939 metais, Vokietijai okupavus Klaipėdos kraštą, Lietuva neteko Nidos mokyklos, kuri per visą veikimo laikotarpį išleido daugiau nei 500 mokinių. Sklandytojai vėl grižo į Kauną. Kaip kompensaciją už prarastą mokyklą, Vokietija Lietuvos aeroklubui padovanojo mokomąjį sklandytuvą.

Po 1940-ųjų sovietų okupacijos buvusioje Nidos sklandymo mokykloje apsigyveno rusų kareiviai. Nelaimingo atsitikimo metu sudegė visi mokyklos pastatai. Liko tik angaro pamatai, ant kurių 1979 metais pastatyta metalinė memorialinė arka. Devintajame dešimtmetyje po ja pastatytas memorialinis akmuo.

Šiuo metu Nidos kopose treniruojasi Lietuvos skraidyklininkai. Kitaip nei sklandytuvams, buvusioje mokyklos teritorijoje užžėlusios pušaitės skraidyklėms nekliudo. Sumenko ir Didžioji Nidos sklandytojų kopa, ketvirtajame dešimtmetyje siekusi 60 metrų. Pučiantis vyraujantis vakarų vejas is jūros atneštomis smiltelėmis sudarydavo lėkštą kopos šlaitą ir formuodavo kopos keterą. Tuo tarpu rytinis šlaitas leidosi stačiai žemyn. Pučiantis rytų vėjas kildavo stačiu kopos šlaitu, o susidariusiu kylančiu oru naudojosi sklandytojai. Kopą apsodinus medžiais sustojo ne tik naturalus gamtos procesas, bet pasikeitė ir sklandymo sąlygos.

Aviacijos patriarcho Viktoro Ašmensko manymu, vis dar galima atkurti Nidos sklandymo mokyklą. Viktoras buvo pirmojoje mokyklos kūrimo grupėje ir teigia, kad niekur kitur Lietuvoje nėra tokių sklandymui palankių sąlygų, kaip Nidos kopose. Manau, kad atsirastų ne vienas šios minties pasekėjas.