Pavasarį rytinis vėjas Nidoje ne svečias, bet kasdieninis įkyrėlis. Kai kada jis būna statmenas didžiajai kopai, o kai kada galanda ją įstrižai. Nors per žiemą kopos staigumai šlaitas ir gerokai nuvarytas į vakarus, bet geram rytiniam papūtus, jis duoda dar gerą antvėjį, kurį jaučiant nenorom kyla pagunda pakaboti ore kiek ilgesnį laiką.

1936 m. birželio mėn. 16 d. iš ryto, po poros dienų pertraukos, vėl ėmė pūsti geras rytinis. Sklandytojų grupė eina į kopą, nes yra pora „pribrendusių“ laikyti C kvotimus. Instruktorius Paknys „pabando orą“. Kelia gerai! Startuoja A.Gysas, ir už dešimties minučių – Sveiks valio! Grupė sveikina naują C pilotą. Po jo I.Vylius pastato savotišką rekordą: Iš A piloto žengia tiesiai į C, skrisdamas sklandytuvu vos septintą kartą.

Artėja pietų laikas ir reikia išspręsti, startuoti ar ne visai parai. Meteorologijos biuletenyje slėgimų centrai nelabai ryškūs. Radijas praneša: „vidutinis artimas rytų linkmei vėjas“. Atrodo, kad vėjo linkmė ir atsparumas artimiausios paros bėgyje žymiai nepakis. Kiek abejonių sukelia rytuose besiformuoją audros pobūdžio debesys, paskui kuriuos paprastai seka kitos linkmės vėjas, bet... mėginsime.

Skubiai kiek šilčiau apsirengęs ir pasiėmęs papirosų bei degtukų atsargą, porą skardinių kavos, citriną ir šokolado plytelę vykstu į kopą, kur grupė jau tempia į kalną „Sakalą“. Chronometristai I.Vylius, A.Paknys ir A.Gysas sutikrina laikrodžius, ir 16 val. 05 min. grupė nustūmė „Sakalą“ nuo kopos viršūnės. Vėjo matuoklė startuojant rodė 13-14 m/s. Antvėjo pagautas pakibau ore, lėtai slinkdamas nuo vieno kopos galo į kitą. Aukštimačio nėra, bet iš akies sprendžiu, kad mano aukštis yra apie 40-50m virš kopos. Greičio rodiklio adatėlė svyruoja tarp 35 ir 40 km/val. Protarpiais užeina kiek stipresnio vėjo srovė, ir sklandytuvas stovi vietoje. Apačioje sklandytojai startuoja su kita mašina ir paskraidę po keliolika minučių, leidžiasi pamaryje.

Eina pavakaryn. Dangus visiškai išsiblaivė, ir man darosi aišku, kad vėjas išsilaikys visą naktį. Grupė, palikus „dėl visa ko“ budėti kopoje porą sklandytojų, eina vakarieniauti. Sėdėti ne per patogiausia, bet kęsti galima. Nuobodu. Rūkau. Degtuką įžiebti taip įsimiklinau, kad vienam papirosui išeina ne daugiau poros degtukų. Papirosas vėjyje sudega bematant. Galvoje sukasi įvairios mintys, maža ką bendra su sklandymu teturinčios. Laikas vakarieniauti. Keletas gurkšnių kavos ir gabalas šokolado. Bet šokoladas neskanus. Skoniui pataisyti tenka griebtis citrinos.

Vieno kilometro šlaitas ilgesniam skriejimui vis tik trumpokas. Kas 2-3 minutės – posūkis. Nors sukinėjuosi automatiškai, tačiau reikia ir dėmesio. Jei taip visą parą išeis apie 600 posūkių.

Nuoboduliui išblaškyti imu dainuoti kažkokią galvon atėjusią dainelę. Atsibosta ir tai. Ima aiškėti sėdėsenos nepatogumai.. sėdynė per kieta. Gerai, kad pripučiama, todėl galiu nuleisti oro, atsukęs vožtuvėlį. Akiniai spaudžia veidą. Per kelius tirpsta kojos. Pasiguodžiu tuom, kad iš ryto gal bus dar daugiau nepatogumų. Vis tik yra įdomu patikrinti savo patvarumą ir patirti, kaip veikia lakūną ilgas skridimas tamsoje.

Saulei nusileidus sklandytojai atnešė iš mokyklos tris žibintuvus ir pastatė juos kopos galuose ir viduryje, kad paženklintų kopos viršūnę ir posūkių vietas. Pradėjo veikti ir Nidos švyturys. Kol dar nebuvo visiškai sutemę, jo šviesa neatrodė per stipri, bet į vidurnaktį švyturys pasidarė labai įkyrus ir varginantis. Nors mėnesienos nebuvo, bet giedri naktis nebuvo per tamsi, bet vandens ir smėlio riba, t.y. ta vieta, ties kuria aš turiu laikytis, matėsi gan aiškiai. Aplink daugiau pusės horizonto atžymėta įvairiais žiburiais ir švyturiais. Pietuose matosi pašvaistė – turbūt Krancas. Mirkčioja Klaipėdos, Ventės ir dar kažkoks švyturys Vokietijos pusėje. Nidos švyturys spigina ligi skausmo akyse. Būnant žemėje, jis neatrodydavo toks stiprus.

Tik saulei nusileidus vėjas pasidarė nelygus ir sklandytuvą ėmė gerokai supti. Kad geriau matytųsi ir nesinorėtų miego, akinius nusmaukiau ant kaktos. Nors nuo vėjo akys ir pavargo, užtat iš antvėjo beveik nė karto nebuvau išėjęs. Kas valanda budintieji signalizuoja vėjo kryptį ir stiprumą. Kol kas viskas eina kaip iš pypkės.

Nors ir šilčiau buvau apsirėdęs, bet vėsus nakties vėjas ima perpūsti. Darosi šalta kojoms, o pamažu ir visam kūnui. Kojos apstingę. Mėginu rasti būdą jas kaip nors pamiklinti. Tai ir pavyksta, tik posūkio vairą tuo metu tenka prilaikyti ranka, paėmus už čia pat išvesto troso.

Pamažu švinta. Laikas slenka pašėlusiai lėtai. Atrodo, tikriausiai bus valanda, kai paskutinį kartą žiūrėjau į laikrodį. Neiškenčiu nepatikrinęs – pasirodo, tepraėjo tik 20 minučių. Apatijai išsklaidyti kramtau rastas kišenėje kavos pupeles. Neskanu, bet paveikia.

Pagaliau užteka saulė. Vėjas pasidaro ramesnis, bet pasisuka kiek į pietryčius, nusmailėja. Vokietijos pusėje kiek prastesnė kopa ir posūkį darau tuoj perskridęs sieną. Iš mokyklos ateina du sklandytojai pakeisti budėjusių nuo vidurnakčio. Slenku netoli kopos viršūnės. Jie apačioje šūkauja, išmina ant smėlio didžiulėmis raidėmis „valio“. Pasirodo, jau sumušiau savo paties užpernykštį rekordą 12 val. 35 min. ir dabar pradedu „uždarbiauti“.

Tuo tarpu vėjas vėl sustiprėja ir grįžta į senąją linkmę. Darosi smagiau. Rytas labai gražus. Išsiimu fotoaparatą ir mėginu nutraukti kopą. Nors ilgokai tenka derintis, bet pagaliau pavyksta padaryti porą nuotraukų. Jei kas nors išeis, bus pirmos pas mus nuotraukos iš sklandytuvo.

Retkarčiais ateina mintis: spjauti ir leistis. Bet pasitikrinęs prieinu išvados, kad dar nesu tiek pavargęs, jog ilgiau laikytis jau nebegalėčiau. Todėl pirmyn!
Iš mokyklos ateina visi sklandytojai. Moja rankomis ir šaukia „valio!“ Ant smėlio išmina: „Sveikina prof. Žemaitis“ Prašo padainuoti, bet daina man neina, nes esu užkimęs. Turbūt kiek peršalau. Iš Nidos pulkeliais ir pavieniui ateina pažiopsoti vaikai ir keletas suaugusių. Paslankioję kopa ir nesulaukę leidžiantis, grįžta atgal. Jau artėja pietų laikas. Į laikrodį stengiuosi nežiūrėti, kad negadintų ūpo. Iš Klaipėdos ir Vokietijos atplaukia laivai. Šiandieną keleiviams nenuobodu plaukti, nes yra į ką pažiopsoti. Netoli, už trejeto kilometrų matosi du trys vokiečių sklandytuvai, besisukioją ties Pilkopės kopa. Toli toli kažkas blyksčioja saulėje prie Rasytės kopų; turbūt ir ten skrieja.

Apačioje sklandytojai konstatuoja faktus. „Persėdėjau“ prancūzus, lenkus, amerikiečius, Vaitkų, Rasytę... Kad tik gerai pavyktų nusileisti! Šiaip ko gero dar rekordo neužskaitytų. Beliko vos 2 valandos ligi paros. Nusprendžiau išbūti parą ir dar truputį magaryčioms. Bet kas tai? Vėjas ima silpnėti. Ant smėlio parašyta „8-9“. Man atrodo, kad ir tiek nėra, nes slenku pagal pat kopos viršūnę. Nenorint išeiti iš antvėjo, posūkius tenka daryti su didesniu greičiu. Nuo vienos kopos galo ligi kito nuskristi nesugaištu nė minutės. Jei vėjas nesustiprės, vargu ar įstengsiu tas dvi valandas taip atlaikyti. Žiūriu marių pusėn. Bet ant jų paviršiaus nesimato jokių dėmių, kurios paprastai rodo artėjant stipresnį vėją. Tenka leistis. Dar pora posūkių žemiau kopos viršūnės ir... „Sakalas“ minkštai nučiuožė smėliu. Chronometristai fiksuoja laiką: 14 val. 41 min., reiškia ore išbūta 22 val. 36 min. Gaila! Išsirangiau iš sklandytuvo. Kiek sustingęs, bet keletui valandų dar būtų užtekę „kvapo“. Neišvengiamas „valio!”, fotografavimas, sveikinimai ir t.t. Velkamės namo. Po pietų ir keleto valandų poilsio mokykloje kuklios vaišės dėl daugybės priežasčių: 100-asis ir 101-asis A pilotai, pirmi šiame sezone C pilotai, naujas išsilaikymo rekordas su apgailestavimais, kad vakar nebuvo startuota keletą valandų anksčiau.

Iš karto manėm, kad išbūtas laikas duoda Lietuvai trečia vietą pasaulyje, bet vėliau paaiškėjo, kad buvom pražiopsoję vengrą inž. Rotterį, kuris su 24 val. 14 min. yra iškovojęs šią vietą Vengrijai. Kol atsiras koks mūsiškis sklandytojas, pasiryžęs parai atsiskirti nuo žemės ir išmėginti rytinio vėjo ir savo patvarumą – turėjome tenkintis išsilaikymo ore be motoro ketvirta vieta pasaulyje.