Trisdešimt septintaisiais metais Amerikos lietuviai pakvietė viešnagėn už jūrų marių Lietuvos sportininkų reprezentacinę komandą. Sukruto Kaunas... Reikėjo rasti lėšų kelionei. O visa kita buvo pažadėta vietoje.

Lietuvos aeroklubas, jau atšventęs savo dešimtmetį, tuo laiku buvo pasiekęs neblogų rezultatų oro sporte, ypač sklandyme. Lietuvos sklandytojams priklausė ketvirta vieta pasaulyje (Nida, 1936, 22 val. 36 min.) Jie buvo aplenkę JAV, Lenkijos, Prancūzijos, Anglijos, Šveicarijos ir daugelio kitų šalių meistrus... Pirmavo TSRS sklandytojai, antrą vietą turėjo Vokietija, trečią – Vengrija.

Bet ketvirta vieta priklausė už išsilaikymo trukmę ore be motoro, o tolio ir aukščio rezultatai buvo menkesni, negu kitų šalių (aukščio rekordas – 1500 m, tolio – 75 km, nuskrista iš Nidos į Palangą).

Vis dėlto džiugino ta ketvirta vieta pasaulyje, ir buvo nuspręsta, kad Lietuvos sklandytojai gali drąsiai pasirodyti užsienyje, ypač Šiaurės Amerikoje, kuri irgi pralenkta, nors, žinia, aviacijos rekordai ne amžini...

Šitaip aeroklubas į reprezentacinę sportininkų komandą, vykstančią už okeano, įpiršo ir du sklandytojus su dviem aparatais, pastatytais Lietuvoje. Vienas iš jų „Rūta“ – ketvirtoji Broniaus Oškinio konstrukcija. O vienas iš vykstančių sklandytojų – pats konstruktorius.

Buvo skubiai renkamos aukos, kurios turėjo padengti kelionės ir sklandytuvų statybos išlaidas, nes valstybės iždas vos sukrapštė pinigų dvidešimt dviejų sportininkų bilietams. Ypač gerai parėmė aviatorius Biržų apskrities mokytojai, paštininkai, agronomai, gydytojai – sumetė aeroklubui kelis tūkstančius litų, už kuriuos buvo pastatytas rekordinio tipo sklandytuvas, tos paskirties pranašiausias Lietuvoje. Atsidėkojant dosniems žmonėms, naujasis sklandytuvas buvo pavadintas „Biržiečio“ vardu.

Aeroklubas, įjungęs du pilotus sportininkų ekipon, galvojo nušausiąs tris zuikius. Sklandymas Amerikos lietuvius turėtų sudominti, nes po Dariaus – Girėno ir Vaitkaus skridimų per vandenyną aviacijos idėjos ten buvo tikrai gyvos. Aviacijos dienomis turėtų suplaukti apsčiai žiūrovų. Antra, Šiaurės Amerikoje vasarą, pučiant pietryčių musonams, ypatingai palankios sąlygos tolio ir aukščio šturmuotojams. Tad lauktina naujų nacionalinių rekordų. Ir trečia, įvyks aštuntasis tautinis Amerikos sklandytojų sąskrydis. Jame galės dalyvauti ir užsieniečiai. Tad Lietuvos sklandytojai parungtyniaus su amerikiečiais. O jei dar jiems nušluostys nosis... Viliojančios perspektyvos! Parsiveš ir gero varžybų patyrimo.

Bronius Oškinis, išgirdęs, kad jis kviečiamas su „Rūta“ užjūrin, apstulbo nuo staigmenos. Jo „Rūta“ skraidys Amerikos danguje?! Ir jis pats plauks už jūrų marių? Ar tik ne pasaką jam seka? O jeigu tai tiesa – kokia atsakomybė!

Jau nupirkti du bilietai iš Kauno ligi Niujorko. Sklandytojus aptarnaus prancūzų transatlantinių laivų bendrovė. Ligi Havro uosto jie važiuos geležinkeliu.

Tris savaites Bronius mokėsi anglų kalbos, kuri jam buvo visai nepažįstama. Iškalė ir keliolika prancūziškų žodžių. Tai kelionei laivu.

Abu nauji sklandytuvai jau išbandyti, keik pasitreniruota ore (bet labai mažai!). Dabar jie išmontuoti, sukrauti į specialias dėžes – iš Klaipėdos uosto išplaukė per vandenyną...

Bronius visai išsimušęs iš kojų, nes paskutinėmis dienomis buvo daug rūpesčių. Kad sklandytuvai laiku pasiektų varžybas, reikėjo išsiųsti iki birželio pirmos.

Tik tris dienas konstruktorius bičiuliavosi su savo ketvirtuoju naujagimiu. Baisiai trumpa draugystė ore! Tai, galima sakyti, tik krikšto skridimai. Nauji skraidomieji aparatai paprastai bandomi mėnesiais ir net metais, kol galutinai perprantamas jų charakteris. „Rūta“ tebėra pilna paslapčių, beveik nepažįstama

Laikraščiai parašė, kad Bronius Oškinis gyvendamas Šiauliuose, atliekamu nuo tarnybos laiku ir savo lėšomis statė „Rūtą“. Darbas nebuvo spartus, nes konstruktorius ir brėžinius pats darė, ir sklandytuvą rentė... Žurnalistai, beje, priminė, kad pasaulyje akrobatiniams skraidymams yra tik trys tipai sklandytuvų. Figūros be variklio – mažai tyrinėta sritis.

„Rūta“ visus žavėjo nepaprastai gražiomis aerodinaminėmis formomis. Ji buvo itin stipri ir galėjo daryti įvairiausias ir sunkiausias figūras, Tiesa, „mirties kilpa“ jai sunkiai sekėsi, bet užtat, kai pilotas atsidurdavo žemyn galva, nuostabiai skraidė aukštielninka. Dažyta ji buvo tamsiai žalia spalva, o sparnų viršuje į šalis sklido balti spinduliai. Toks sparno raštas ypač tinka akrobatiniams aparatams: net neišprusęs žiūrovas suvoks skridimo manevrus.

Niujorke sklandytojus pasitiko keli Amerikos lietuviai, deleguoti sportininkų priėmimo komiteto. O kitą rytą, kai reikėjo atsiimti iš prekybos uosto atkeliavusius sklandytuvus, prasidėjo bėdos. Pasirodė, kad ne taip paprasta juos atgauti. Muitinė reikalavo rašto, kurį turėjo išduoti Amerikos konsulatas Kaune, bet tokio rašto jie neatsivežė...

– Neturite rašto, klokite dvidešimt penkis procentus sklandytuvo vertės grynais pinigais. Tai bus garantija, kad, neapmokėję muito, kažkam neparduosite...
Kur gauti devynis šimtus dolerių?

Galop sklandytojai susirišo su vietiniais lietuviais ir pasiskolino reikiamą sumą. Tada muitininkai tekštelėjo paskutinį antspaudą. Imkite sklandytuvus!

Transporto bendrovės agentas, žvilgtelėjęs į krovinį, pasakė: reiks dviejų sunkvežimių su priekabomis ir leidimo važiuoti keliais, nes dėžės nestandartinės („Biržiečio dėžė devynių metrų ilgio, „Rūtos“ – kiek mažesnė).
– Ne Amerikos standartas, – pakartojo agentas, pamatavęs dėžę. – Reiks signalinių vėliavėlių ir leidimų.
– Kiek kainuos ligi Elmairos?
– Pusantro šimto dolerių.
Sklandytojai nustėro. Šitiek pinigų vien už transportą? Siaubas!

Elmairą pasiekė vėlai vakare. Su griozdiškomis, vos pajudinamomis sklandytuvų dėžėmis jie atrodė kaip tikri „grinoriai“ prieš amerikiečių pilotus, kurie atkeliavo lengvais vežimėliais, traukiamais lengvųjų automobilių. Kas tiko vandenyno kelionei – visiškai netiko kelionei sausuma.

Aerodromo budėtojas, sužinojęs atvykusiųjų pavardes, tarė:
– Okey! Jūs esate užregistruoti. Tuoj pasakysiu namelio numerį.
Sąskrydžio vadovas dr. Langė ir Amerikos sklandytojų draugijos pirmininkas R.Diuponas dar budėjo kontoroje. Jie pavaišino Lietuvos sklandytojų atstovus kokteiliu ir palinkėjo gerų sapnų.

Kai Bronius su bendrakeleiviu sugulę jau taisėsi migti, namelio vidus vėl nušvito stipria elektros šviesa. Laikrodis rodė pusę antros, Į kambarį įsibrovė keletas reporterių ir fotografas.
– Hello, Lithuania! – be ceremonijų prikėlė juos žurnalistai. Žybtelėjo fotoaparatas. Pasipylė klausimai.

Kitą rytą laikraštyje „Elmira Advertiser“ Lietuvos sklandytojai pamatė savo atvaizdus. Be kita ko, buvo ir tokia žinutė: „Lietuvos sklandytojai nenorėjo pamatyti Niujorko Brodvėjaus šviesų, o stačiai iš laivo patraukė į Elmairą.“ Iš laikraščio jie taip pat sužinojo, kad tautiniame Amerikos sklandytojų sąskrydyje dalyvauja trys užsieniečiai: du lietuviai ir vienas vokietis.

3
Rytmetį prasidėjo nauji nemalonumai. Pirmiausia – kalbos barjeras. Jiedu nemokėjo anglų kalbos, tad vaikščiojo kaip užrištomis burnomis. Aplink sukinėjosi šeši vaikinai, specialiai paskirti padėti sumontuoti „Rūtą“ ir „Biržietį“. Jie maloniai šypsojosi, bet ar daug išsiaiškinsi vien šypsenomis? O kur dar varžybų taisyklės, instruktažai, nurodymai...

Šis rūpesčių mazgas buvo išnarpliotas netikėtai. Vienas vyrukas iš Filadelfijos, vokiečių kilmės, sklandymo mokslus baigęs Pilkopėje, buvojęs net Nidoje, grabaliojo vokiškai, tad abu sklandytojai jau galėjo su juo pakenčiamai susišnekėti. Jis ir tapo vertėju.

Kita nemaloni staigmena – atidarius dėžes, paaiškėjo, kad „Biržietis“ aplaužytas. Prasta buvo dėžės konstrukcija, nevalyvas Kauno rangovo darbas.

Bet sklandytuvai, talkininkaujant technikų brigadėlei, buvo greit sumontuoti. O tada prisistatė nepažįstamas džentelmenas. Jis pasisakė esąs Prekybos departamento oro susisiekimo inspektorius Somersas.

– Pagal JAV įstatymus, – pasakė inspektorius, – mūsų šalyje gali skraidyti tik tų šalių lakūnai, su kuriomis Vašingtone pasirašyta abipusės licencijų pripažinimo sutartys. Lietuva šiame sąraše nefigūruoja. Labai gaila, bet negaliu leisti jums skristi...

Broniui buvo aišku, kad kelionei rengtasi nerūpestingai, paskubomis, užmiršta apie svarbius dokumentus. Jis šnarpštė prie „Rūtos“ ir su nuogąsčiu žvilgčiojo į užsispyrusį inspektorių, kurį veltui stengėsi perkalbėti Lietuvos sklandytojų ekipos vadovas*.

Prie lietuviškų sklandytuvų susibūrė sąskrydžio vadovai ir griežtasis inspektorius Somersas. Amerikos sklandytojų draugijos pirmininkas R.Diuponas nustebo, žvilgtelėjęs į „Biržietį“

– Hello! Tai „Minimoa“. Jūs ją pirkote Vokietijoje?
– Mes pirkome brėžinius, o pasistatėme Kaune.
– Patys, savo rankomis? – dar labiau stebėjosi Diuponas. – Jūs turite puikias dirbtuves!

Bronius prikando lūpą, tramdydamas juoką. „Biržietį“ statė ne dirbtuvėse, o savo namiūkščio kambaryje dailidė Mainelis, gyvenantis Fredoje, netoli Botanikos sodo. Ilgą jo sparną Mainelis iškišo per langą ir apdengė stogeliu, kad negadintų lietus. Su paprastais staliaus įrankiais meistras rodė staliaus amato stebuklus...

Diuponas kalbėjo tolaiu:
– Tokios sudėtingos konstrukcijos sklandytuvai Amerikoje nestatomi. Aš sumokėjau didelę krūvą dolerių už tokią pat „Minimoa“. Matote ten prie ano žalio angaro ji stovi. Tik vokiečių amatininkų rankos sugeba tokį darbą.

„Ir mūsų Mainelis, – pasakė sau Bronius mintyse. – Kaune tikriausiai ir daugiau tokių atrastume, jei paieškotume. Net ir aukštesniosios technikos mokyklos aviacijos būrelyje...“

Diuponas atidžiai apžiūrėjo „Biržietį“ ir pripažino, kad darbas toks pat kruopštus ir tobulas, kaip ir vokiečių firmos.

Inspektorius Somersas taip pat įdėmiai tyrinėjo „Rūtą“ ir „Biržietį“. Aplinkinių žmonių kalbų paveiktas, jis pasidarė švelnesnis. Nuramino mūsų sklandytojus, pažadėdamas tuoj telegrafuoti Vašingtonan, kad leidimai būtų atsiųsti oro paštu.

Prasidėjo varžybos. Jose dalyvavo apie pusantro šimto sklandytojų. Tik Lietuvos sklandytojai kol kas slampinėjo aerodrome, laukdami leidimų. Be jų – nevalia kilti oran.

Praėjo trys begalinai ilgos dienos... Prieš akis buvo neišspręsta ir pati svarbiausioji mįslė, kuri iškilo vos tik atvažiavus Elmairon. Jie neturi vežimėlio – autopriekabos atsigabenti „Biržietį“ kai jis, toliau nuskridęs nutūps kur lakuose. O amerikiečiai visi turi tokius vežimėlius, pritaikytus sklandytuvo tipui.

– Be vežimėlio nepaskraidysim kaip lygūs su lygiais, – tarė Bronius. – Diupono vežimėlis, be abejo, tinka „Biržiečiui“. Gal paskolintų?..

Bet Diuponas ne ką jiems galėjo padėti. Savo vežimėlį jis buvo prižadėjęs dar vienam „Minimoa“ savininkui (varžybose dalyvavo tik trys tokio tipo sklandytuvai). Tad „Biržietis galėjo vežimėlį gauti tik kas antrą dieną.

Pagaliau išsisprendė lietuvių komandos galutinis veiklos planas. „Biržietis“ perskridimuose nedalyvaus, o rungsis tik dėl aukščio ir išsilaikymo ore rekordų. Bet toms varžyboms tėra vienas sklandytuvas, „Rūta“ – ne tos paskirties. Per didelis jos greitis, todėl terminiams skridimams netinka. Tad vienam ar dviem pilotams užsiregistruoti su „Biržiečiu‘?

Buvo išnagrinėtos visos aplinkybės. Elmairoje geriausi termikai, kaip ir Lietuvoje, pasirodydavo tarp dešimtos valandos ryto ir šešioliktos po pietų. Norint ką nors laimėti su „Biržiečiu“, tegalima tą pačią dieną startuoti tik vienam sklandytojui. Kitas nebespės. Jeigu užsiregistruos abu – dvigubai sumažės laimėjimų šansai prieš varžovus: jie turi kiekvienas po sklandytuvą, o mūsiškai galės startuoti tik pakaitomis, kas antrą dieną...

Lietuvos ekipos vadovas* pagalvojęs tarė:
– Tavo, Broniau, svoris mažesnis, tu skrisk su „Biržiečiu“. Gal ką nors išpešim. O aš pademonstruosiu aukštąjį pilotažą.

Broniui teks rungtis su Amerikos oro vilkais?! Tai didžiulis pasitikėjimas, bet ne mažesnė ir atsakomybė. Juk su „Biržiečiu“ jis beveik neskraidęs, jo nepažįsta. Ir net keista, kad ekipos vadovas* taip lengvai išsižada „Biržiečio“, pats turėdamas kur kas didesnį sklandytojo stažą ir geriau pažindamas tą sklandytuvą.

Tik vėliau Bronius suprato, kad ekipos vadovas* buvo gudrus kaip senas lapinas. Neturėdama tinkamo vežimėlio ir negalėdama dalyvauti perskridimuose su „Biržiečiu“, lietuvių komanda negalėjo tikėtis ir prizinių vietų. Varžybų programoje nebuvo ir aukštojo pilotažo. Tad „Rūta“ lieka nuošalėje...

Kaip sudominti amerikiečius kuklia Lietuvos komanda? Kaip ją pagarsinti tenykščiuose laikraščiuose? Kaip efektingiausiai panaudoti „Rūtą“? O juk „Rūta“ – vienintelis akrobatinis sklandytuvas Elmairoje.

Štai ekipos vadovas* ir sugalvojo savitą ėjimą sparnuotu šachmatų žirgu. Jis pasisiūlė kasdien su „Rūta“ demonstruoti publikai akrobatinį skraidymą. Varžybų organizatoriai apsidžiaugė. Dirginantys reginiai žiūrovams labai reikalingi. Tai itin pagyvins Elmairos varžybų valandas, ypač kai sklandytuvai išsibarstę po dangų ir ilgai reikia laukti žinių apie juos.

„Rūta“ tikrai pašlovino Lietuvos sklandymą ir konstruktorių Oškinį, ją daug sykių filmavo ir fotografavo, apie jos akrobatiką daug rašė reporteriai. Ji pelnė žiūrovų pagyrimų. Bronius turėjo atsakinėti į laikraštininkų klausimus, pasakoti apie savo konstrukcijas.

Sužinojęs, kad reikės skraidyti su „Biržiečiu“, Bronius atsakė ekipos vadovui*:
– Aš labai menkai pažįstu „Biržietį“... Bet jeigu mano lengvas svoris pasitarnaus sporto garbei – galiu ryžtis.

Jie nuėjo apžiūrėti aerodromo. Tūpimo ir kilimo aikštelės įrengtos ant kalno, o apačioje žaliuoja upės išgraužtas slėnis. Aerodromo plotis – kokie trys šimtai metrų, o ilgis – šeši ar septyni šimtai. Iš slėnio pučia vėjas, tad galimi čia ir šlaitiniai skridimai.

Bronius vaikščiojo, žvalgėsi, o ausyse skambėjo vadovo* žodžiai:
– Turime labai tausoti abu sklandytuvus. Negalima jų „padžiauti“ Elmairoje, nes laukia dar ir Čikagos lietuviai.

4
Liepos penktą nacionalinės šventės proga aerodromą atakavo apie penkiolika tūkstančių žiūrovų. Toje minioje buvo apstu ir lietuvių iš Niujorko apylinkių.

Broniui tądien itin sekėsi. Iškabėjo su „Biržiečiu“ ore 4 val. ir pasiekė 1600 m aukštį. Naujas Lietuvos rekordas!

O kokia puiki buvo „Rūta“ mėlyname Elmairos danguje. Ji šaudė kaip žalias žaibas greitas ir lėtas statines. Raitė kilpas ir imelmanus ir darė daug kitokių figūrų. Pilotažą ji baigė keturių šimtų metrų aukštyje, – taip reikalavo vietos taisyklės, saugojančios pramuštgalvių pilotų gyvybę.

„Rūtai“ tupiant, staiga ėmė trimituoti aplink aerodromą stovį automobiliai. Šimtai sirenų gaudė kaip nepaprasti vargonai. Tas garsas užtvindė ne tik aerodromo platumą, bet ir erdvę, užslopino visą kitą triukšmą.

Ką tai reiškia?
Sąskrydžio vadovas dr. Langė paaiškino:
– Tai amerikoniškas bis. Prašo pakartoti! Vilkimo lėktuvas jau paruoštas. Ar sutinkate, kad „Rūta“ skristų dar kartą?

Ekipos vadovas* vėl pakilo. „Rūta“, kaip ir pirma, svaigiai vartėsi padangėje. Žiūrovai džiūgavo, šaukė, mosavo rankomis. „Rūta“ vartaliojosi, keisdama kryptį ir aukštį, apsiversdama ant nugaros ir vėl atsiversdama. Žiūrovai, be abejo, manė, kad tai aukščiausia skraidymo klasė, o Bronius vis labiau niuro. Jis žiūrėjo į „Rūtą“ kaip konstruktorius ir matė savo nesėkmę. Nepavykęs „Rūtos“ sparnas! Dabar aišku, kodėl ji nedaro ir nedarys „mirties kilpos“... Tokia šmaikšti ir tvirta ore, tokia pajėgi sunkiausioms aukštojo pilotažo figūroms, o nenori daryti elementariausios figūros. Aišku, kaltas trumpas strėlės formos sparnas... Kylant sklandytuvo nosiai, sparne slenka ir keliamoji jėga. O kai sparno profilis beveik simetriškas kaip dabar... Priešveiksmis aukštumos vairui. Esant mažesniam greičiui, srovė, aptekanti aplink sparną, nutrūksta. Ir „Rūta“ kniumba. Būtinai reiks kito sparno. Kiek prailginto, ištiesinto, storesniu profiliu... Bet „Rūta“ turi ir kažką patrauklaus: daro tokias figūras, kokių nė negalvok atlikti su paprastu sklandytuvu. Išsiskiria ji ir savo išvaizda – panaši į greitą tvirtą paukštį.

...Pilotas, pagautas azarto, o gal nuvargintas figūrų kaskados, šį sykį, tūpdamas su „Rūta“, padarė pilotavimo klaidą: prie aerodromo prisiartino per dideliu greičiu. Tūpimo takas baigiasi, o „Rūta“ nešasi į medžius, automobilius, namus.

Broniui kvapą užėmė. Nejau galas jo „Rūtai“? Jei būtų variklis, purpt ir pakilai, ir iš naujo tūpk. O čia nieko nebepakeisi. Jeigu „neužges“ greitis – duosies į kliūtis ir pavirsi šipuliais. Bandysi patraukti aukštyn ar pasukti – nustosi greičio, dribsi ir suduši.

Pilotas pabandė skersuoti, slysti ir visaip kitaip mažinti greitį. Oro stabdžių, kurie dabar yra kiekviename sklandytuve, „Rūta“ dar neturėjo.

Baigta! Puikusis sklandytuvas šniokšdamas lekia už aerodromo ribų. Jau taiko į benzino cisterną. Ne, išsilenkė jos ir bėga į tankius medžius. Sustojo! Tik pusmetris prieš juos... Akla laimė!
Amerikonai džiūgavo Tai bent reginys! Už tą patį pinigą papildomai pakuteno nervus...

5
Liepos septintoji Broniui buvo nesėkminga. Per eilinį varžybų pratimą jis pakilo, bet, neradęs tinkamo termiko, vėl nutūpė aerodrome. Jam leido startuoti antrąsyk.

Dabar Bronius pasuko link Elmairos miesto, pasisukinėjo, bet šiandien kaip užkeikta – „Biržiečio“ sparnų neglosto kylančios srovės, o variometras rodo leidimosi greitį. Bronius pasuko aerodromo pusėn. Tik dabar pastebėjo, kad vėjas tolokai nunešė. „Biržietis“ leidžiasi, o tūpimo laukas dar toli.

Netikėtai sklandytuvas pateko į stiprų nuovėjį. Tarsi letena spaudė „Biržietį‘ prie žemės. Įsitikinęs, kad aerodromo nepasieks, Bronius dairėsi šiaip tinkamo plotelio. Kaip tyčia pasitaikė bjauri vieta – laukelis nedidelis, pakalnėn ir pavėjui, O priešais išsirikiavę medžiai.

„Biržietis“, nors ir pasiekė dobilieną, bet, vėjo genamas, dar sparčiai riedėjo. Tuoj droš į medžius... Bronius griebė už stabdžio rankenos, patraukė ją visa jėga, vairalazdę stumdamas nuo savęs – sklandytuvo nosį spausdamas prie žemės. „Biržietis“ konvulsingai susiklaipė, užpakalyje tarsi šūvis pokštelėjo. Ir sklandytuvas sukniubo...

Tirtančiomis rankomis Bronius atsirišo diržus ir išlipo. Jam užėmė kvapą. „Biržiečio“ liemuo buvo lūžęs pusiau ir užvirtęs ant sparno. Kitas sparnas buvo atsirėmęs į kupetą. Geriausias Lietuvos sklandytuvas bejėgis tįsojo Elmairos dobilų lauke.

Bronius baisiausiai susijaudinęs dėl nesėkmės (jis pats iškrinta iš rungtynių, o Čikaga nepamatys „Biržiečio“), po kelių minučių atsitokėjo. Jis atsiklaupė prie lūžusio liemens ir ėmė kruopščiai jį apžiūrinėti. Tą minutę Bronius buvo tarsi nebylys, ko neverkė, bet mintys dirbo pašėlusia sparta.

Paskui jis nudūmė į artimiausią fermą ir telefonu paskambino į aerodromą. Atvažiavo priekaba, o jai įkandin inspektorius su „fordu“. Jis įvertins avarijos pasekmes ir nuspręs, ar įmanomas remontas. Jokios abejonės – šitaip sužaloti skraidymo aparatai remontuojami daug dienų. Bet Bronius pasakė, kad „Biržietį“ suremontuosiąs beregint.

Suremontuoti galima, patvirtino inspektorius, nes šioje nelaimėje ir laimė, kad „Biržietis“ nesitvojo į medžius – būtų sutriuškinęs sparnus. Tada tai nebepataisoma. Dabar jis leidžiąs liemens remontą, bet reiksią parodyti atliktų darbų kokybę, sutaisytą žaizdos vietą.

– Per kiek laiko manote suremontuoti? – paklausė inspektorius, čiulpdamas cigarą.
– Ilgiau kaip dvi paras nesugaišime, – atsakė Bronius.
– Okey! – tarė inspektorius ir, sėdęs į „fordą“ nuvažiavo. O kavinėje, gerdamas arbatą, kitiems sklandytojams sakė:
– Lietuviai labai greiti. Poros savaičių darbą giriasi padarysią per dvi paras...

„Biržietis“ iš dobilų lauko buvo nuvežtas pas dailidę į Elmairą. Laimė, baldų dirbtuvėlės šeimininkas kalbėjo lenkiškai, tad Bronius galėjo šiaip taip susišnekėti.

Viską pasaulyje užmiršęs, jis griebėsi įrankių. Reikia iš nuolaužų atstatyti kelis špantus ir išilgines loteles, nudraskyti dalį „Biržiečio“ liemens apsiuvo... Labai gerai, kad iš namų pasiėmė kelis lapus beržo faneros ir kazeino klijų, nes Elmairoje siūloma buko fanera sklandytuvams netinka – per trapi, o kazeino klijų visai nėra.

Dvi naktis, dieną, dar naktį jie pjovė, derino, maišė klijus, darė naujas detales, spaudė veržtuvais... Kai savininkas ir gizelis išeidavo pamiegoti, Bronius dirbo vienas. Visai nusiplūkęs, išsitiesdavo ant faneros lakšto ir nusnūsdavo. Kaip jis ištvėrė – pats nežino, bet tokio fizinio ir dvasinio įtempimo dar niekad nebuvo išgyvenęs.

Sekmadienį, praėjus trims paroms „Biržietis“ stovėjo kaip naujas. Oro inspektorius apžiūrėjo sklandytuvą, iš anksto įsitikinęs, kad jį nori apšauti. Bet... prikibti negalėjo. Kvalifikuotas, išmanus, kokybiškas darbas.
– All right! – galop jis tarė ir pasirašė dokumentą, kad neprieštaraująs „Biržiečio“ startui.

Sekmadienį po pietų „Rūta“ ir „Biržietis“ vėl sukinėjosi Elmairos žydroje padangėje. Bronius drąsiai vartaliojo „Biržietį“, rietė posūkius, lyg norėdamas įrodyti, kad po remonto sklandytuvo uodega dar stipresnė.

6
Sekmadienio vakare Elmairos restorane „Markas Tvenas“ buvo iškeltos sąskrydžio pabaigtuvės. Sklandytojai išgirdo rezultatus, pasiektus per šešiolika dienų (skraidyta trylika dienų).

Bronius užsirašinėjo į bloknotėlį:
Didžiausias aukštis – 5890 pėdų (apie 1770 m).
Ilgiausias laikas – 6 val. 32 min.
Toliausias atstumas – 133 mylios (apie 215 km).
669 startai...

Kiekvieno dalyvio startai buvo įvertinti taškais, paskirtos piniginės premijos. Geriausiai pasirodė vokietis sklandytojas Rydelis. Jis pelnė 196 taškus ir gavo didžiausią premiją 105 dolerius 84 centus. Amerikietis Diuponas su tokiu pat, kaip „Biržietis“, sklandytuvu laimėjo antrą vietą (182 taškai), gavo 98 dolerius 28 centus.

Bronius Oškinis buvo dešimtas: 88 taškai – 47 doleriai 52 centai. Jis rungtyniavo su 52 varžovais, nors nedalyvavo perskridimuose, skraidė beveik nepažįstamu sklandytuvu ir dėl susiklosčiusių aplinkybių mažiau valandų, negu kiti, be to, neturėjo reikiamo patyrimo – pirmą kartą varžėsi svetur – ir vis dėlto aplenkė keturiasdešimt du konkurentus.

Tą vakarą buvo premijuoti ir klubai, o taip pat pavieniai asmenys už sklandytuvus, „uždirbusius“ rungtynėse taškų („Rūta“ pasirodydavo be konkurencijos).

Iš trisdešimt vieno varžovo Lietuvos aeroklubui buvo pripažinta devinta vieta ir išmokėta 34 dolerių 56 centų premija. Pirmąjį prizą gavo Airhoppers sklandytojų klubas – 92 doleriai 12 centų.

Vakare, po iškilmių, grįžęs į sklandytojų namelį, Bronius dėjosi kelionės lagaminą. Koks didelis laikraščių iškarpų, fotografijų pluoštas! Ko tik neprirašė landūs amerikiečių reporteriai, savaip komentuodami kiekvieną skridimą!

Bronius vartė iškarpas, ir akyse vėl atgimė buvusios varžybų akimirkos. Štai ir ta nelemta diena:
Tūpdamas pavėjui labai vešliuose dobiluose, Bronius Oškinis, jaunesnysis iš pilotų, sugadino savo „Minimoa“: būdamas priverstas staiga mažinti sklandytuvo greitį, nutraukė uodegą nuo liemens.

Kito laikraščio reporteris rašė apie Oškinio išgyvenimus viršum Hariso kalno:
Oškinis, Lietuvos dalyvis, leido save išvilkti į 500 m aukštį ir atsikabino, pagavęs greit kylantį į pietus nuo aerodromo termiką. Jis pasiuntė savo „Minimoa“ į debesį 2000 m virš Hariso kalno. Šiame debesyje jis sakosi išgyvenęs baisiausias gyvenimo sekundes. Patekęs į labai svaidantį orą ir kovojęs su priešingomis srovėmis. Keletą kartų jo sklandytuvas nepaklusęs vairams, lyg švino maišą jį svaidę erdvėje. Oškinis paspruko iš debesio, kai sklandytuvas, neklausydamas vairų, keletą sekundžių lėkė žemės link...
Per dvi sekundes Oškinis nukrito 200 metrų, kai kamuoliniai debesys, kuriuose jis skriejo, persiformavo ir paliko jį be paramos. Jo sklandytuvas staigiai smigo žemės link, ir sklandytojas sukaupė visą drąsą, norėdamas jį suvaldyti.

7
Bronius troško, kad Čikagą abu sklandytuvai pasiektų oro keliu. Net maršrutą nusibraižė: Elmaira – Bufalas – Klivlendas – Detroitas – Čikaga. Trys tarpiniai nutūpimai Viso 1600 kilometrų.

Atsirado ir du vietiniai lakūnai, kurie mielai sutiko už keturis šimtus dolerių nuvilkti sklandytuvus savo lėktuvais. Tai bus savotiška sensacija, nes oro traukiniai čia nepraktikuojami...

Amerikos lietuvių sporto komitetas, organizuojąs aviacijos šventę Čikagoje, atsisakė finansuoti tikią kelionę. Tada sklandytojai ėmė tartis su vietos biznieriais. Sklandytojo Diupono brolis, kelių chemijos dirbinių gamyklų savininkas, sakė sutinkąs apmokėti visas išlaidas, tik abu pilotai nusileidimo vietose turėsią pasakoti reporteriams keliaują chemijos pramonės magnato Diupono pinigais ir reklamuoti jo įmonių gaminius...

Vyresnysis departamento inspektorius, dar sykį apžiūrėjęs „Rūtą‘ ir „Biržietį“, leido sklandytojams skristi per Amerikos kontinentą.

Bet... sportininkų priėmimo komitetas, pradžioje sutikęs su šia reklamine avantiūra, netrukus pakeitė sprendimą – pabijojo, kad sklandytuvai neperskris kalnų, suduš ir per tai sužlugs aviacijos šventė Čikagoje.

Paskutinė telegrama buvo griežta: SKRISTI NEGALIMA SKLANDYTUVUS SIŲSTI GELEŽINKELIU LAUKIAM LIEPOS 14 ČIKAGOJE SPORTO KOMITETO VADOVAS IR LIETUVOS SPORTININKŲ EKIPOS VADOVAS.

Jie prisistatė į Amerikos lietuvių sporto komitetą, teisingiau, į jo pirmininko advokato J.Bagdžiūno ofisą, kur buvo įsikūręs šventės organizavimo štabas. Paskui apžiūrėjo aerodromą, kur turėjo pasirodyti kaip sklandytojai.

Aerodrome jų laukė vienas iš šventės rengėjų, vietinis lakūnas Elmeris Mackevičius. Jis nusivedė svečius prie nuosavo lėktuvėlio. E.Mackevičius – jaunas vaikinas, kaip ir visi amerikiečiai, daug šypsojosi, tuoj prisiminė Darių ir Girėną, Vaitkų.

Susodinęs svečius į savo lėktuvą, Mackevičius mitriai pakilo, ir per keliolika minučių jie atsidūrė Čikagos pakraštyje, miesto aerodrome „Municipal airport“. Tą nemažą plotą iš visų pusių supo naujų statybų rajonai. Greit aerodromui bus ankšta.

– Čia krikštijome Dariaus ir Girėno „Lituaniką“, – pasakė Mackevičius. – Parodysiu angarą, kuriame Darius turėjo savo ofisą ir telefoną. Šviesus buvo žmogus ir geras lakūnas. Mums, jauniesiem, tikras idealas.

Vakare per Vanagaičio „Margučio“ radiją Bronius tarė kelis žodžius Čikagos lietuviams. Svarbiausia, kaip prašė Vanagaitis, jis turėjo papasakoti apie „Biržiečio“ avariją. Mat, į Čikagą atskridę negerų gandų, esą, sklandytuvas sumaltas į šipulius ir apskritai aviacijos šventė neįvyksianti, mažai ruošiamasi.

Kitą dieną jie nuvyko į geležinkelio stotį ir susirado dėžes su sklandytuvais. Vėl teko pakloti nemažą sumą už nestandartinių krovinių gabenimą. Čikagoje vėl kiti įstatymai: į autoplatformas galima krauti ne ilgesnes kaip dvidešimt penkių pėdų dėžes, o „Biržiečio“ – dvidešimt septynios pėdos. Leidimą gavo su sąlyga, kad „Biržietį“ transportuos naktį.

Vakare Marketo parke, kur aplink gyveno kokia dvidešimt tūkstančių lietuvių, prie rausvo granito paminklo Dariui ir Girėnui susibūrė daug žmonių. Jie užtvindė parko alėjas, žalias vejas. Aplink ošė ąžuolai.

Bronius padėjo vainiką paminklo papėdėje su užrašu“ „Didvyriams Dariui ir Girėnui, parodžiusiems lietuvių tautai kelią į erdvę – Lietuvos aeroklubas.“

Tūkstančiai žmonių nulenkė galvas – dar sykį prisiminė nemirtingą lietuvių lakūnų žygdarbį.

Liepos aštuonioliktą dieną – aviacijos šventė. Saulė kaip reta šviesi ir karšta. Liepsnoja vasaros spalvomis žemė ir gojai. Plūste plūsta automobiliai su šeimomis, kurios čia pat tiesiasi ant žolės staltieses, deda užkandžius ir vėsius gėrimus.

Dar gerokai prieš šventės atidarymą Bronius sėdo į „Biržietį“ – pabandys, ar paklusnus jis po kelionės kratymų. Vis dėlto gerokai apsitrynė dėžėje, atrodo lyg be šventinio rūbo. Penkių šimtų metrų aukštyje pilotas atsipalaidavo nuo velkančio lėktuvo, vikriai ėmė sukinėtis ir kilo, kilo... Greit „Biržietis“ tapo mažytis kaip paukščio plunksnelė, o ir toji dingo už debesų.

Bronius džiūgavo, Šiandien debesys čiulpte čiulpia, ir jis bus ore, kol kels. Nereiks atsakinėti į įkyrius klausimus: kas atsitiko „Biržiečiui“ Elmairoje, kur lūžo, kodėl lūžo, ar labai skaudėjo širdį? Minia visada turi aibę nuobodžių, o kartais ir kvailų klausimų. Tegul dabar kas pabando užsikraustyti pas jį...

Suvažiavusieji į šventę spoksojo užvertę galvas ir baisiai nustebę. Jau beveik trys valandos, kai Oškinis kabo danguje be variklio. Ar čia ne apgaulė? Gal jis kokį motoriuką slapta pasiėmė, ore „prisišriubavo‘ ir dabar akis muilina...

Be sklandymo meno, programoje buvo ir aukštasis pilotažas. Jį demonstravo lakūnas Mackevičius, kuris gana vikriai vartėsi ore. Už šimtą dolerių pasamdytas amerikietis ilgokai krito su neišskleistu parašiutu – tai labai padirgino publikai nervus!

O tuo metu Oškinis blyksteli „Biržiečio“ sparnais tarp kamuolinių debesų ir vėl išnyksta. Jis pastoviai laikėsi dviejų – dviejų su puse kilometrų aukštyje. Čikagiečiai lietuviai pirmą kartą matė sklandytuvus. Jie stebėjosi neatsistebėjo, - kaip tas vaikinas laikosi?! Kai nusileis, būtinai reiks pasižiūrėti į tą stebukladarį, papausti jam ranką. Kitas ir dolerį ketino dovanoti už drąsą.

Pakilo ir „Rūta“. Lėktuvo pilotas skrido greičiau, negu leistina, velkant sklandytuvą. Šitaip galima išplėšti kablį, nutraukti trosą, suraukšlėti sparnų apdangalą... Bet Broniaus „Rūta“ ir šį netikėtą greičio bandymą išlaikė – į tūkstančio metrų užkopė sveikutė. „Rūta“ mikliai pasivartė, skraidė žemyn galva, o tūpdama vos neužkabino aukštos įtampos laidų – dar pasmagino publiką.

Nusileidusią „Rūtą“ apipuolė minia. Pilotas* niekaip negalėjo smalsuoliams išaiškinti, kodėl Bronius Oškinis taip ilgai skraido, va ir dabar dar nenusileidžia, tamsta šitaip trumpai...

Galop nusileido ir Bronius Oškinis. Ore jis išbuvo 4 val. 41 min. ir virš starto aukščio buvo pakilęs 2100 metrų. Vėl naujas Lietuvos rekordas!

Publika kaip bičių spiečius puolė prie sklandytuvo, kuris buvo vėsus nuo šaltų debesų. Rodės, smalsuoliai užgrius ant „Biržiečio“ ir sutriuškins jį arba pradės laužyti gabalėliais suvenyrams. Atbėgo tvarkdarių būrys, kuris šiaip taip praskyrė taką minioje ir nutempė mašiną į angarą. Šventės komiteto nariai tuoj paskelbė per garsiakalbį: „Norinčius apžiūrėti „Biržietį“ prašom į angarą! Už įėjimą dešimt centų.“

Tuoj išsirikiavo smalsuolių eilė. Bronius Oškinis irgi buvo uždarytas tame pačiame angare, kad į jį galėtų pažiopsoti iš arčiau tik tie, kurie apsimokės...

Lietuvos pilotus su sklandytuvais kvietė dar ir Detroito lietuviai, bet iš to nieko nebeišėjo Komitetas atsisakė finansuoti lakūnų kelionę į Detroitą. Sklandytuvai buvo išardyti, sudėti į dėžes ir išsiųsti Niujorkan, į laivą.

Rugpjūčio pirmą sportininkai atvyko į Niujorką. Čia Bronius dar sykį susitiko su Amerikos sklandytojais, pažintais Elmairoje. Vakaro pobūvyje daug kalbėjo su jais apie sklandymą ir įvairias sklandytuvų konstrukcijas. Kai Bronius, išsitraukęs bloknotėlį, nubraižė „Pūko“ eskizą ir užrašė charakteringus jo duomenis, amerikiečiai specialistai apipuolė konstruktorių su vizitinėmis kortelėmis, prašydami atsiųsti "Pūko" brėžinius. Amerikiečius stulbino konstrukcijos lengvumas ir stiprumas. Ar ne pasigirta? Bet dauguma tikėjo Oškiniu – juk savo akimis buvo matę „Rūtą“.

Atsirado ir tokių, kurie tučtuojau panoro nupirkti abu lietuvių sklandytuvus. Tik jų norus atvėsino muitinės dokumentas. Už abu aparatus reikėtų sumokėti vien muito devynis šimtus dolerių, o tai nemaža suma.

Rugpjūčio ketvirtąją Bronius Oškinis, Amerikoje išbuvęs mėnesį ir dešimt dienų, paskutinį sykį paspaudė naujiems bičiuliams rankas ir užlipo trapu į transatlantinį laivą.
Namo!