„Lituanikos“ katastrofos priežasčių analizė


Autorius: Gintautas Kačergius
2009 metai


Spėjamas „Lituanikos“ kelias prieš katastrofą

Žinoma, kad „Lituanika“ praskrido Štargardą (Stargard Szcecinski) ir nuskrido Dancigo (Gdansko) kryptimi. Kažkiek paskridę (spėjama, kad apie 80 km), sutiko audros frontą, kurį bandė apeiti. Logiška, kad nesuko į šiaurę, nes netrukus būtų atsidūrę virš jūros. Skrisdami pietų kryptimi, reik manyt, dar bandė lįsti į audrą, tikėdamiesi rasti properšą ir kaip nors prasmukti. Nepavykus, pasuko atgal – krytis į Berlyną (pro Berllincheną-Barlineką ir Soldiną-Myslibužą). Pakeliui prie Berlyncheno suko ratus, ieškodami tūpimo vietos, buvo uždegę bengališką ugnį pasišvietimui. Dar po 30 kilometrų apsuko ratą apie Kuhdamo (Pszczelniko) kaimą, kuris deja, buvo paskutinis.

Paspaudus paveikslėlis padidės

„Lituanikos“ sudužimo priežastis yra ta, kad lakūnai Darius ir Girėnas, skrisdami labai žemai, nepastebėjo medžių ir užkliuvo už jų viršūnių. T.y. lakūnai padarė pilotavimo klaidą.

Kodėl tai įvyko? Galvoju, kad susiplakė keletas viena kitą sunkinančių aplinkybių:

1. Ieškojimas vietos nutūpti naktį, esant blogoms meteorologinėms sąlygoms.
2. Skridimas prasto matomumo sąlygomis labai mažame aukštyje.
3. Lakūnų nuovargis po 37 val. skrydžio.
4. Aukštimačio rodmenų neatitikimas tikrovei.
5. Baiminimasis dėl galimo variklio darbo sutrikimo ar visiško sustojimo.
6. Psichologinis nuovargis ir stresas dėl neįvykdytos užduoties.

Šias papunkčiui išvardintas aplinkybes ir pabandysiu panagrinėti.


Vietos nutūpti paieška naktį, esant blogoms
meteorologinėms sąlygoms


Nutūpti naktį į iš oro pasirinktą aikštelę nėra lengva ir su šiuolaikiniu panašaus tipo lėktuvu. Dar jei tarsim, kad yra sugedę to lėktuvo šviesos ir priedo prasto matomumo sąlygos – tai nutūpti tikrai būtų problematiška. Būtent tokios sąlygos ir teko „Lituanikai“ – nakties tamsa, žemi debesys, lėktuvas neturėjo pasišvietimo prožektoriaus. Todėl kyla klausimas kodėl "Lituanika" ieškojo vietos tūpti laukuose, o ne aerodrome, ir iš viso ar ieškojo?

Kad ieškojo, rodo „Lituanikos“ veiksmai prieš sudužimą. 20 min. iki avarijos jie sukinėjosi virš Berlyncheno (dabar Barlinek). Galiausiai „Lituanika“ apsuko ratą apie Kuhdamo kaimą (dabar Pščelnikas).

Labai svarbus yra šio kaimo gyventojo Paulio Šulco (Schulz) liudijimas:

1933 m. liepos 17 d., apie 12 val. 30 min. nakties, stovėjau maždaug 50 metrų nuo kaimo smuklės ir maždaug iš šiaurės pusės išgirdau skrendančio lėktuvo motoro ūžimą. Lėktuvas, kuris turėjo tiktai baltą šviesą, iš pradžių perskrido Kuhdamo kaimą šiaurine puse, paskui pasuko į pietus, Rosenthalio linkme, vėliau pasidavė vėl į rytų pusę ir turbūt perskrido Zellingo ežerą. Nuo ten lėktuve šviesos jau nebemačiau, tačiau motorą ūžiant vis tebegirdėjau. Po valandėlės, maždaug vienos, dviejų minučių, – galėjo būti dar trumpiau, – išgirdau kietą trenksmą. Dėl nuskambėjusio aido, kuris susidarė kalnuotame, mišku apaugusiame žemės paviršiuje, trenksmo kryptį tikrai negalėjau atsekti. Bet iš to, kad tuo pačiu akimirksniu dingo ir motoro dūzgimas, supratau, kad lėktuvo nukrista.. Buvo tamsu, dangus buvo be žvaigždžių ir stipriai debesuotas, o be to, trenksmo vietos net apytikriai negalėjau atsekti. Todėl nutariau lėktuvo nebeieškoti.
Darius ir Girėnas : memuarai / Nijolė Dariūtė-Maštarienė Vilnius : Mintis, 1990, 165 puslapis, iš „Lietuvos aido“ 1933 rugpjūčio 7d.


Taigi lėktuvas suko ratą aplink kaimą. Kam? Logiška išvada – ieško vietos, kad galėtų nutūpti. Kitas klausimas – kodėl? Kodėl Darius su Girėnu ieškojo vietos tūpti dabar jau sužinoti negalime. Galim tik spėlioti. Esamomis aplinkybėmis toks sprendimas vargu ar buvo geriausias. Logiškas sprendimas būtų buvęs skristi į Berlyną ir tūpti aerodrome.

Spėjama „Lituanikos“ skridimo kryptis prieš katastrofą,
sudaryta pagal P.Šulco pasakojimą
Paspaudus paveikslėlis padidės

Pasak Šulco lėktuvas turėjo baltą šviesą. Tai buvo paprasčiausias prožektorius, kuriuo Darius kažką pasišvietinėjo. Ką – nežinia. Gal žiūrėjo žemėlapius ir atlikinėjo kokius nors kurso skaičiavimus. Paskutinėmis minutėmis „Lituanika“ skraidė sukiodama ratus – svarbu buvo nepaklysti. Kad tai darė Darius, galima spręsti iš to, jog prieš avariją „Lituaniką“ vairavo Girėnas. Be to Darius sėdėjo kairėje pusėje, o tą lėktuvo šoną Šulcas ir matė. Kai „Lituanika“ pasisuko kitu kampu, Šulcas šviesos jau nebematė.

Tas žibintuvėlis yra Kauno Karo muziejuje. Tai dviejų apvalių baterijų, 3 voltų, elementarus buitinis žibintuvėlis. Netgi baterijos labai panašios į daugelį metų „Syriaus“ gamintas. Dažnai yra rašoma, kad su šiuo žibintuvėliu S.Darius pasišvietinėjo žemę, ieškodamas vietos tūpimui. Manu, kad tai neteisinga prielaida, nes toks žibintuvėlis šiam reikalui per silpnas. Ką galima pamatyti iš lėktuvo skrendančio 150-180 km/val. greičiu iš kokių 50-70 metrų aukščio pasišviečiant 3 V žibintuvėliu į tamsiai žalią (miškas, pieva) šlapią paviršių?

S.Dariaus žibintuvėlis

Kyla klausimas, kodėl rengėsi tūpti kažkur laukuose, o ne aerodrome?
Gali būti tokios priežastys:

1. Audroje lėktuvą pablaškė taip, kad nešvarumai benzino filtre ir karbiuratoriuje sutrikdė tolygų variklio darbą – variklis, galbūt, keletą kartų sučiaudėjo. Lakūnams tai rimtas signalas, kad kažkas negerai, kad variklis gali sustoti bet kada, ir kad reikia skubiai ieškoti vietos, kur nutūpti.

2. Gal būt, pastebėjo, kad baigiasi benzinas (pvz. liko pusvalandžiui) ir nėra kada traukti iki Berlyno. Pagal viską benzino turėjo užtekti iki Kauno ir dar daugiau, bet gal atsirado benzino nuotėkis ar žymus pereikvojimas.

3. Nenorėjo tūpti Berlyne dėl galimų finansinių išlaidų. (Nors kaip vėliau paaiškėjo, Girėnas už pamušalo buvo užsisiuvęs 150 dolerių, taigi pinigų buvo.)

4. Klausimas ar lengva būtų rasti Berlyne naktį (šviesų jūroje) aerodromą pirmą kartą atskridusiems lakūnams? Kaip atskirti Tempelhofo aerodromo šviesas nuo kokios nors plačios, apšviestos gatvės?

5. Gal paprasčiausiai paklydo. Naktį sukinėdamiesi vienur, kitur, pametė orientaciją ir nebežinojo tikslios vietos, kur esą bei kurso į Berlyną.


Skridimas labai mažame aukštyje prasto matomumo sąlygomis


Kokios matomumo sąlygos buvo 1933 m. naktį iš liepos 16 į 17?
Pirmiausia tai buvo debesuota. Kai kas teigia, kad dar ir lijo, bet matyt, lietus avarijos metu jau buvo praėjęs (Šulcas per lietų vargu ar būtų lauke stovėjęs). Be to ir „Oficialiame akte“ pažymėta, kad liepos 17 naktį Soldino apylinkėse iškrito tik 1 mm kritulių. Tai yra labai nedaug.

Bet tik ką praslinkus ciklonui, debesys būna labai žemi, paprastai apie 200 – 300 metrų, gal dar mažiau. Tai ir vertė Darių ir Girėną skristi nedideliam aukštyje, kad neįlįsti į debesis.

Ar buvo rūkas? Sunku pasakyti, bet vasarą po lietaus iš miškų paprastai kyla rūko liežuviai. Miškas būna sukaupęs šilumos ir ta šiluma garina iškritusį lietų. Tai vienur, tai kitur ir miško kyla tokie garų sluoksniai, lyg tai kiltų dūmai iš labai didelių laužų.

Ar buvo tokie kylančio rūko liežuviai „Lituanikos“ kelyje, nežinia, bet kad jie galėjo būti – labai didelė tikimybė.

Tamsa. Tamsa tamsai nelygi. Būna palyginti šviesių naktų, būna, kaip sakoma, „nors pirštu į akį durk“. 1933-07-16 Soldine Saulė leidosi 20:18, pilietinės sutemos baigėsi 21:05, navigacinės sutemos (kai praktiškai nesimato horizonto) baigėsi 22:16. Taigi liepos 17 naktį apie pusę pirmos (kai įvyko katastrofa) buvo visiška tamsa.

Naktį, netgi debesuotą, Mėnulis padaro šviesesnę, ypač kai būna pilnatis. 1933-07-16 Mėnulis buvo delčia, tik 27% šviečiančio disko. Tekėjo 23:17. Pusę pirmos nakties buvo pakilęs virš horizonto tik 9°, todėl toks Mėnulis (ne pilnatis ir neaukštai pakilęs) labai menkai tepašviesino naktį.

Kai kuriuose „Lituanikos“ skrydžio aprašymuose teigiama, kad prie Kuhdamo kaimo lakūnai, lygtai, pamatė šviesesnį lauką ir norėjo į jį nutūpti. Tačiau visiškoje tamsoje visi objektai, tiek tamsūs, tiek šviesesni, yra nematomi. Čia fizika: objektas yra matomas, nes atspindi šviesą. Kai tos šviesos iš viso nėra, nėra ką ir atspindėti. Todėl absoliučioje tamsoje yra niekas nematoma.

Galvoju, kad „Lituanikos“ pilotams pamatyti tinkamą lauką tūpimui praktiškai buvo neįmanoma. Todėl dar kartą pasikartosiu, kad sprendimas ieškoti tūpimo vietos kažkur laukuose, o ne skristi ligi Berlyno, buvo neteisingas.


Nuovargis


37 valandos be miego, uždaroje erdvėje, esant vibracijai, kriokiant motorui – rimtas išbandymas lakūnams. Ne kiekvienas galėtų tai pakelti. Be to, Darius ir Girėnas „Lituanikoje“ buvo pašalinę sėdynes (taupydami svorį). Jie sėdėjo ant tepalo bakų pasitiesę pripučiamas pagalvėles, kas nėra labai patogu. Ypač ilgalaikėje kelionėje. Nuo ilgo ir ne visai patogaus sėdėjimo gali nutirpti kojos, įsiskausta nugara. Pramankštinti įtemptus raumenis ir nuvargusius sąnarius nėra kaip – „Lituanikos“ kabina maža.

Lakūnai visą skridimo laiką įtemptai dirba. Turi išlaikyti kursą, skridimo aukštį, kontroliuoti variklio darbo parametrus. „Lituanikai“ nemažai laiko teko skristi naktį ir debesyse, t.y. akluoju skridimu. Tai labai vargina psichologiškai.

Kitas momentas – lakūnų sveikata.
S.Darius intensyviai ruošdamasis skrydžiui per Atlantą dirbo, netausodamas savęs. Dėl to pablogėjo jo sveikata, jis susirgo tuberkulioze. Todėl žiemą Darius praleido Floridoje – poilsiavo ir gydėsi. Tačiau likęs pusmetis vėl buvo intensyvus darbas ir rūpesčiai. Reik manyt, kad sveikata vėl ėjo blogyn. Ir galbūt, per tas paskutiniąsias 37 valandas vėl susidarė kritiška situacija. Galėjo užeiti krūtinės skausmai, kosulys, netgi su kraujais.

Girėnas 1925 metais patyrė avariją, kurios metu buvo sulaužyta keletas šonkaulių ir kairė koja. Koja buvo sužalota labai sunkiai.

Citata iš 1964 metais darytų Girėno palaikų rentgenologinio tyrimo:
Čia – senas blauzdikaulio įstrižinis ir šeivikaulio skersinis lūžimas, blauzdikaulyje labai stipriai sugijęs kauliniu rumbu, nedidele hiperostoze, netaisyklinga kauline struktūra, vyraujant osteosklerozei, o šeivikaulyje – kaulinio audinio defektai, šeivikaulio galvutės deformacija.
Darius ir Girėnas : dokumentai, laiškai, atsiminimai / Nijolė Dariūtė-Maštarienė, Algirdas Gamziukas, Gytis Ramoška Kaunas : Lietuvos technikos muziejus "Plieno sparnai", 1991, 126 puslapis


Tą koją Girėnui skaudėdavo. Jis netgi į skrydį buvo pasiėmęs nuskausminamųjų vaistų.

Galėjo būti taip. S.Girėnas vairavo lėktuvą paskutiniu skrydžio momentu. Galbūt, posūkyje su nutirpusia ir skaudama koja nepakankamai paspyrė pedalą. Gavosi slydimas – lėktuvas čiūžtelėjo kokius 20 - 30 metrų žemyn. Ir gal, to užteko, kad užkliūtų už medžių.


Aukštimačio rodmenų neatitikimas tikrovei


Pirmiausia reikėtų atmesti tai, kad aukštimatis buvo netikslus, neteisingai rodė ar buvo sugedęs. „Lituanikos“ aukštimatis, tikriausiai veikė gerai.

Aukštimatis rodo ne aukštį nuo žemės paviršiaus, o aukščio pokytį nuo pakilimo aerodromo. Šiuolaikiniai GPS prietaisai rodo aukštį nuo žemės paviršiaus. 1933 metais, aišku, tokių prietaisų nebuvo. Aukštimačio veikimo principas yra pagrįstas barometrinio slėgio kitimu. Kylant slėgis mažėja. Dar yra paklaida dėl atmosferinio slėgio kitimo. Tam, kad lakūnas neapsiriktų dėl aukščio, jam reikia žinoti atmosferinio slėgio pokyčius ir žemės reljefo pokyčius.

„Lituanika“ neturėjo radijo, ilgo skridimo metu atmosferinio slėgio pokyčių negalėjo žinoti. Tačiau Darius ir Girėnas buvo ne naujokai, jie turėjo numatyti, kad ciklone, kurį jie sutiko, slėgis žemesnis, nei buvo Niujorke išskridimo metu.

Dėl žemės reljefo – tam yra žemėlapiai. Skrendant per tam tikrą vietovę, susirandamas žemėlapyje aukščiausias tos vietovės taškas ir taip susižinomas aukštis, žemiau kurio nevalia leistis.

Išvada būtų tokia: ne aukštimatis kaltas dėl užkliuvimo už kliūties, o vis tik pilotai. Matyt, Darius ir Girėnas dėl nuovargio, streso ar psichologinės įtampos pamiršo atsižvelgti į paminėtus faktorius.

Klausimas kokį aukštį galėjo rodyti aukštimatis avarijos metu. Tiksliam skaičiavimui reiktų tikslių duomenų. Apytiksliai skaičiuokim taip:
Kalva prie Kuhdamo kaimo maždaug 105 m virš jūros lygio. Niujorko Floyd Bennett Field aukštis virš jūros lygio kokie 15 m. Juos reikia atimti, tai lieka 90 m. Pridedam 20 metrų pušų aukštį – gaunam 110 metrų. Slėgis Niujorke išskridimo metu – 761 mm Hg, slėgis Soldino apylinkėse avarijos metu – 755 mm Hg. Skirtumas 6 mm Hg, o tai prideda dar apie 60 metrų aukštį (prie žemės paviršiaus pakilus aukštyn 10 metrų, slėgis nukrenta 1 mm Hg). Vadinasi aukštimatis avarijos momentu (arba keletą sekundžių prieš avariją) turėjo rodyti apie 170 metrų (arba 560 pėdų), gal šiek tiek daugiau. Labai galimas daiktas, kad tokie parodymai galėjo lakūnus ir suklaidinti: t.y. galėjo atrodyti, kad aukščio dar yra pakankamai.

Kapitono V.Morkaus liudijimas:
Po katastrofos aukščio rodyklė rodė 400 metrų. Soldino apylinkė yra kaip tik 400 metrų aukštumoje. Vadinasi, aukščio rodyklė rodė 400 metrų, o tikrumoje lakūnai skrido prie pat žemės. Dėl to užkliuvo už medžių ir nukrito.
Darius ir Girėnas : memuarai / Nijolė Dariūtė-Maštarienė : Vilnius : Mintis, 1990, 204 puslapis, iš „Diena“ – 1933 liepos 23 d.


Čia netiesa. Kad Soldino (Myslibužo) apylinkės nėra 400 m aukščio, galima įsitikinti pastudijavus Lenkijos fizinį žemėlapį. Lenkijos šiaurės vakaruose nėra aukštumų, siekiančių 400 metrų. Prie Myslibužo kalvų viršūnės vos vos išlenda virš 100 metrų altitudės.

Bet ką gi matė aukštimatyje V.Morkus? „Lituanika“ – amerikietiškas lėktuvas. Jame ir prietaisai amerikietiški ir jų skalės sugraduotos amerikietiškais vienetais. Aukštimatis – pėdomis. Ko gero V.Morkus matė 400 pėdų, o ne metrų.

V.Morkus buvo komisijos, surašiusios „Oficialų aktą“ narys. Šiame akte nėra jokių „400 metrų“. Matyt, apžiūrėdami „Lituanikos“ prietaisus ir analizuodami kitas aplinkybes, komisijos nariai suprato, kad ten ne metrai. Arba, galėjo būti, kad aukštimatis buvo sudužęs ir užstrigęs tokioj padėtyje. Tada nesvarbu kiek rodė – ar 400 metrų, ar 400 pėdų, ar 1000 pėdų. Galėjo rodyti bet kiek – tai neturėjo jokios reikšmės.
Bet tie V.Morkaus „400 metrų“ iki šiol įvairiuose straipsniuose bei aprašymuose apie „Lituaniką“ tiražuojami ir platinami.


Baiminimasis dėl galimo variklio darbo sutrikimo ar visiško sustojimo


Tyrinėjant „Lituanikos“ variklį po avarijos, benzino filtre ir karbiuratoriuje buvo rasta teršalų. Kaip rašoma A.Gustaičio vadovaujamos komisijos „Oficialiam akte“ – „aliuminijaus rūdžių“.

Išnagrinėjus motorą aviacijos dirbtuvėse, rasta, kad motoras mechaniškų defektų neturėjo – (išskyrus palūžimus, įvykusius per avariją), sutepimo taip pat nestigo, alyvos filtrai švarūs. Bet benzino filtras ir karbiuratorius rasti gerokai užteršti aliuminijaus rūdžių, prisirinkusių iš aliumininių bakų. Šis filtrų užteršimas nebuvo pakankamas, kad motoras visiškai sustotų veikęs, bet galėjo sukliudyti normalų motoro veikimą tiek, kad jis negalėjo dirbti pilnais apsisukimais.
Oficialus katastrofos priežasčių tyrimo aktas


Tikslumo dėlei reiktų pasakyti, kad aliuminis nerūdija (aliuminio korozija vyksta tik prie tam tikrų sąlygų). Matyt, tai buvo aliuminio drožlės, dulkės, dzindros, atsiradusios benzino bakuose jų gamybos metu. Bet tas išsireiškimo netikslumas esmės nekeičia – karbiuratorius buvo užterštas. Ir tie teršalai galėjo protarpiais slopinti variklio darbą. Na sakykim, variklis pradėjo protarpiais springčioti, „čiaudėti“. Lakūnams tai rimtas signalas – reiškia variklis gali visiškai sustoti. Gal būtent dėl to Darius ir Girėnas ieškojo vietos tūpti laukuose nedelsiant.

Sekanti tos pačios komisijos išvada – „pakilti virš audros“ kelia tam tikrų abejonių.
Pakilti virš audros lakūnams sukliudė pasireiškęs anksčiau defektas, kuris neleido išvystyti reikalingą motoro galingumą.
Oficialus katastrofos priežasčių tyrimo aktas


Virš audros nebūtų galėję pakilti net su geriausiai veikiančiu varikliu. „Lituanikos“ aukščio lubos – 6000 m. Galingos audros debesys siekia daugiau. Be to reikėtų prisiminti, kad virš 5000 metrų jau reikia deguonies aparatūros.
Taigi prasimušti pro tą galingą cikloną, kuris pastojo „Lituanikai“ kelią, lakūnai negalėjo.

J.Balčiūnui yra tekę ne kartą kalbėtis su aviacijos inžinieriumi A.Gaveliu, dalyvavusiu nustatant „Lituanikos“ variklio techninę būklę. Jo nuomone, karbiuratoriaus užterštumas negalėjęs trukdyti normalaus valiklio darbo... Pats A.Gavelis tvirtos nuomonės dėl katastrofos priežasčių neturėjo, tačiau komisijos aktą laikė paviršutinišku, neįtikinančiu, surašytu nenuvykus į įvykio vietą.
Darius ir Girėnas : memuarai / Nijolė Dariūtė-Maštarienė : Vilnius : Mintis, 1990, 212 puslapis.


Įdomi A.Gavelio pozicija. Jis pats buvo pakviestas į tą komisiją, tikriausiai dalyvavo svarstant ir priimant akto išvadas, o vėliau kalba priešingai. Be to, A.Gavelis neteisus ir dėl nenuvykimo į avarijos vietą. Kapitonas V.Morkus – vienas iš komisijos narių – buvo avarijos vietoje ir to pakanka: jis katastrofos tyrimui duomenis parvežė.


Psichologinis nuovargis ir stresas dėl neįvykdytos užduoties


Kai sužlunga viltys pasiekti ilgai lauktą tikslą, žmogui būna stipri psichologinė trauma. „Lituanikos“ skrydžio atveju taip ir buvo. Šitiek dirbę ir įveikę daugybę sunkumų pasiruošimo skrydžiui laikotarpiu, perskrido vandenyną – sunkiausią skridimo etapą. Viskas atrodė, jog klostosi puikiai. Nors ir kamuojami fizinio nuovargio, lakūnai tikriausiai, buvo pakilios nuotaikos. Ir staiga iki tikslo likus maždaug trims valandoms – stop! Atsiremiama į kažkokį nelemtą audros frontą, ir viskas perniek... Reikia sukti atgal, ieškoti kažkur nusileisti, gimtinė nepasiekta... Lakūnams tai turėjo būti didelis emocinis šokas. Juk Dariaus ir Girėno tikslas buvo ne tik perskristi Atlantą, bet nuskristi iš Niujorko į Kauną NON STOP – be tarpinio nutūpimo!

Patyrus tokį stresą, emocinį šoką ir nuotaikos nuopuolį, pasipila neapgalvoti sprendimai, neteisingi veiksmai ir klaidos. Dariui ir Girėnui tai, matyt, galėjo būti lemiamos klaidos...


Apibendrinančios išvados


Paskutinėje skridimo stadijoje, maždaug apie 80 km už Štargardo, „Lituanika“ atsiremia į audrą, kurios negali apeiti. Reikia sukti atgal. Karbiuratoriuje susikaupę nešvarumai sutrikdo tolygų variklio darbą. Lakūnai, išvargę fiziškai ir psichologiškai, priima skubotą ir ne patį geriausią sprendimą – tūpti laukuose. Todėl, ieškodami nutūpimo vietos, leidžiasi žemyn ir skrenda ganėtinai žemai. Dėl nuovargio neįvertina aukštimačio rodmenų neatitikimo realybei, skrydis vyksta pavojingai žemame aukštyje. Visiškoje tamsoje nepastebi kalvų, apaugusių mišku. Atlikdami posūkį, užkliūva už medžių viršūnių ant vienos iš aukščiausios kalvos, esančios netoli Kuhdamo kaimo. Lėktuvas sudūžta. Avarijos metu variklis dirbo.



Aptarkite straipsnį forume...

>>> Nauja - 2015 metų - straipsnio versija


Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
P.Hiksa
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis
V.Rauba
J.Kumpis