P.Motiekaitis "Rekordai"





Pirmą kartą susidurti su greičio modeliais man teko 1938 m. vasarą Kaune, aviamodeliuotojų varžybose. Jose pirmą kartą startavau su greičio aviamodeliu. Visiems modeliams buvo taikomi Tarptautinės aviacijos sporto federacijos (FAI) nuostatai.

Modelio skridimo greitis buvo matuojamas bazėje (bazė — kvadratinė aikštė su 50 metrų ilgio kraštinėmis). Modelis bazę turėjo perskristi du kartus iš priešingų pusių. Abu skridimai turėjo būti atlikti per 30 min., o modelio sparnai galėjo būti 35-70 cm ilgio.

Šioms varžyboms buvau paruošęs modelį „Undinė“. Dar iki varžybų su „Undine" daug kartų buvau sėkmingai skridęs. Varžybose paaiškėjo, kad greičio rungtis nėra paprasta. Pavėjui bazę modeliai perskrisdavo nesunkiai, tačiau įskaitinį skridimą prieš vėją retas tesugebėjo atlikti. Nelengvai su šia rungtimi susidorojo ir „Undinė".

Tik po keleto skridimų bazė buvo įveikta. „Undinė" išvystė vidutinį 22,3 km vai. greitį. Tai buvo pirmas oficialus mano rekordas.

Praėjo vienuolika metų. Praūžė karo audra. Aš vėl stoviu prie bazės kvadrato krašto. Šį kartą Vilniaus aviacijos sporto klubo aerodrome, kur vyksta respublikinės aviamodeliuotojų varžybos. Bandymų tikslas — pasiekti oficialų respublikos greičio rekordą lėktuvų su gumos varikliais klasėje.

Pagal naujus FAI organizacijos nuostatus modelio liemens skerspjūvis buvo nelimituotas, bet įkrovimas į nešančias plokštumas neturėjo viršyti 50 g/dcm2, o startuoti reikėjo nuo žemės.

Šioms varžyboms buvau paruošęs gan aerodinamiškų formų, bet ne specialiai greičiui skirtą lėktuvo modelį „Darius-4". Jis turėjo po starto įtraukiamą važiuoklę, o varikliui išsisukus, — suglaudžiamas propelerio mentes.

Modelis gerai išlaikė skridimo kryptį ir nesunkiai įveikė bazę abiem kryptimis.
Maksimalus skridimo greitis daugelio skridimų metu buvo gana stabilus. Atlikus skaičiavimus, pasirodė, kad modelis išvystė 30 km/val. vidutinį greitį. Šis greitis ir tapo oficialiu Lietuvos greičio rekordu.

Po šios 1949 metų vasaros su lėktuvų modeliais teko išsiskirti ilgesniam laikui. Pradėjau dirbti su sraigtasparnių modeliais.

Bet... praslinkus 21 metams, vėl grįžau prie greičiui matuoti bazės krašto. Šį kartą oficialiems bandymams aikštelė buvo parinkta Vilniuje, Lazdynų rajone. Bandymams buvau paruošęs specialų lėktuvo su gumos varikliu modelį greičiui.

Modelis „Lithuania“, su kuriuo ruošiausi startui, buvo anties tipo (skrenda stabilizatoriumi į priekį). Galingas, 96 mm skerspjūvio variklis suko į priešingas puses du propelerius. Mažo skersmens, tačiau didelio žingsnio propeleriai buvo abiejuose liemens galuose. Gumos variklis 2,5— 3 sekundes suko propelerius 3500 aps. min. greičiu. Per tą laiką modelis lengvai perskrisdavo bazę. Užskaitinių skridimų metu „Lithuania“ bazę pavėjui įveikė per 1,45 sek, o prieš vėją — per 1,55 sek. Vidutinis dviejų įskaitinių skridimų greitis buvo 120,132 km val. Šis rezultatas viršijo buvusį pasaulio rekordą.

Vėlai rudenį iš FAI buvo gautas pranešimas, kad „Lithuania“ pasiektas greitis patvirtintas nauju pasaulio rekordu. Tai buvo pirmasis mano pasaulio rekordas šioje modelių klasėje.

Daugelį metų šioje klasėje pasaulio rekordas 101 km/val. buvo laikomas fantastišku. Kai kas net abejojo, ar jis realus, nes vėlesnių varžybų metu bandymai pagerinti šį rezultatą baigdavosi nesėkmingai. Paprastai buvo pasiekiamas tik 70-82 km/val. greitis.

Pagaliau aviamodeliuotojas Nužnas pasiekė 116 km/val. greitį. Šis rekordas neišsilaikė. Netrukus manoji „Lithuania“ rezultatą pagerino.

Dideliu greičiu skrendančio modelio greičio fiksavimas žymiai sudėtingesnis. Kad būtų išvengta skridimo laiko paklaida, rezultatą fiksuoja keturi chronometristai kiekviename kvadratinės bazės kampe. Greičio skaičiavimui imamas visų chronometrų parodyto laiko vidurkis.

Tačiau ir „Lithuania" pasiektam rekordui nebuvo lemta ilgiau išsilaikyti. Netikėtai prasidėjo šios rungties rekordų šturmavimas. Dar tais pačiais metais mano pasiektą rekordą pagerino maskvietis Kumaninas, kurio modelis išvystė iki 141,170 km vai greitį. Šis naujas rezultatas tikrai buvo stulbinantis, tačiau aš rankų nenuleidau. Sportinė kova tęsėsi.

Žinojau, kad „Lithuania" yra davusi viską, todėl pradėjau ruošti naują lėktuvo modelį. Supratau, kad sėkmę lemia mažas modelio pasipriešinimas orui, didelis lyginamasis variklio galingumas, mažas bendras modelio svoris ir geras pastovumas skridimo metu. Kaip tik šiuos reikalavimus atitiko „delta“ schema, todėl ją ir pasirinkau naujam modeliui.

Su naujuoju modeliu „Lithuania-2“ bandymus galėjau pradėti tik vasaros pradžioje, kai buvo galima rasti startui aikštelių su tinkama žolės danga. Geriausia reguliuoti modelį tada, kai jis 2-5 m aukštyje perskrenda bazę ir dar su veikiančiu varikliu pasiekia žemę. Tupdomas modelis dažnai aplaužomas, bet gera žolės danga amortizuoja tūpimo smūgį, ir modelis išlieka sveikas.

1971 metų vasarą „Lithuania-2“ buvo paruošta oficialiems bandymams. Jų metu „Lithuania-2" lengvai įveikdavo bazę abiem kryptimis, tačiau prireikė keleto startų ir gumos variklių (po kiekvieno skridimo keičiamas variklis), kol pagaliau buvo gautas rezultatas, viršijantis buvusį pasaulio rekordą. „Lithuania-2" išvystė vidutinį 144,927 km vai greitį. Kumanino rekordas buvo pagerintas. Sportinė kova laimėta!

Tačiau buvo likęs dar vienas neįveiktas rekordas modelių klasėje su gumos varikliais — tai hidroplano greičio rekordas, kuris priklausė aviamodeliuotojui Abramovui. Jis siekė 76,830 km/val. Tai buvo pats seniausias rekordas. Per trisdešimt metų jo niekas nepagerino.

Pradėjau ruoštis šio rekordo šturmui. Modeliui parinkau taip pat „delta“ schemą, nes ji ir šiai modelių klasei gerai tiko. Sudėtingesnė buvo plūdžių parinkimo prob¬ema. Pasirinkau schemą su dviem plūdėmis. Mat, labai svarbu, kad greičio modelis turėtų kiek galima mažesnį priekinį pasipriešinimą, o geresniam modelio pastovumui skridimo metu šį pasipriešinimą reikia sukoncentruoti arčiau išilginės traukos ašies. Kad ši sąlyga būtų įvykdyta, plūdes padariau priglaudžiamas prie liemens.

Pagal FAI nuostatus hidromodeliai turi bent 20 min. stabiliai išsilaikyti ant vandens. Hidroplanas „Vida-2" sėkmingai atliko šiuos bandymus ir pagaliau buvo paruoštas oficialiam startui.

1971 m. birželio 20 d. su teisėjų kolegija vykstu į numatytą startui vietą (Vilniaus aerouosto rajone). Bandymai praėjo labai sėkmingai. Hidroplanui perskristi bazę dviem kryptimis prireikė vos trijų skridimų. „Vida-2" išvystė vidutinį 120 km/val. greitį.

Pasiektas rezultatas šiai modelių klasei yra labai geras. Ankstesnis Abramovo rekordas viršytas net 43,170 km/val.

Kadangi šiuo metu hidromodelių su gumos varikliais rekordų FAI neregistruoja, tai šis rezultatas laikomas SSRS rekordu.

Tokiu būdu greičio rekordų šturmas modelių su gumos varikliais klasėse, prasidėjęs prieš 33 metus, pasibaigė. Dabar man priklauso visų šių klasių greičio rekordai: hidroplanų — 120 km/val; lėktuvų — 144,927 km/val; sraigtasparnių — 144,230 km/val.




GRĮŽTI Į PAGRINDINĮ PETRAS MOTIEKAITIS PUSLAPĮ

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
P.Hiksa
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis
V.Rauba
J.Kumpis