Amerikiečių lakūnas Vilis Postas (Wiley Post) 1933 metais įvykdė skridimą aplink Žemės rutulį, skrisdamas vienas („solo“ skrydis). Įdomu tai, kad savo skrydį V.Postas pradėjo tą pačią dieną, kaip ir „Lituanika“. Skrydis mums gali būti tuo ir įdomus, kad galima lyginti su S.Dariaus su S.Girėno skrydžiu, nes pradinis etapas – skridimas per Atlantą – vyko ko ne sinchroniškai. Skirtumas tas, kad Dariaus ir Girėno „Lituanika“ šiek tiek atsiliko. O skrido jie visi iš to paties aerodromo – Niujorko Floyd Bennett Field. Dar daugiau – besiruošiant skrydžiui tiek Dariaus ir Girėno lėktuvas „Lituanika“ tiek Posto lėktuvas „Winie Mae“ stovėjo tame pačiame Floydo Beneto aerodromo angare Nr. 7.



Vilis Postas buvo patyręs lakūnas. Prieš tai jis 1931 metais jau buvo atlikęs skridimą aplink Žemės rutulį, skrisdami dviese kartu su navigatoriumi Haroldu Gečiu (Harold Gatty). Skrido tokiu maršrutu: pakilo iš Roosevelt Field aerodromo Niujorke, pasiekė Niufaundlendą (Harbor Grase), toliau per Atlantą iki Anglijos (Sealand), paskui skrido per Vokietiją (Hanoveris, Berlynas), Rusiją (Maskva, Novosibirskas, Irkutskas, Blagoveščenskas, Chabarovskas). Iš Chabarovsko per Ochotsko jūrą, Kamčiatką į Aliaską (Nome, Fairbanksas). Iš ten per Edmontoną ir Klivlendą atskrido į Niujorką iš vakarų. Buvo nuskrista 24900 km, skridimas truko 8 paras 15 val. 51 min.

V.Posto lėktuvas vadinosi „Winie Mae“, tai – Lockheed Vega 5C, pagaminta 1930 m, vėliau buvo specialiai perdirbta tolimiems skrydžiams. Variklis žvaigždinis 9 cilindrų Pratt & Whitney Wasp, prie 2000 aps/min išvystydavo 420AG galią. Kilimo metu, naudojant iš atskiro bako benziną su oktaniniu skaičiumi 87, ir prie 2200 aps/min (kilimo metu) – variklio galingumas siekdavo apie 500AG. Vėliau kreiseriniam režimui benziną perjungdavo iš kitų bakų su įprastu oktaniniu skaičiumi 80. Variklio darbinis tūris 8670 cm3, suspaudimo laipsnis 6 :1, svoris 340 kg.
Lėktuve buvo įrengta 11 benzino bakų – 5 sparnuose (vienas iš jų centroplane) ir 6 liemenyje – viso 645 galonų (2440 ltr) bendros talpos. Tepalo bakas 26 gal (98 ltr).




Techninės Lockheed Vega 5C charakteristikos

Sparnų ilgis – 12,5 m
Lėktuvo ilgis 8,4 m
Sparnų plotas 25,55 m²
Tuščio svoris 1070 kg
Naudingas krūvis 760 kg
Kreiserinis greitis 225 km/val.
Maksimalus greitis 270 km/val.
Tūpimo greitis 87 km/val.
Aukščio lubos 6100 m
Benzino bakas 363 ltr
Tepalo bakas 38 ltr
Skrydžio nuotolis 1170 km

Techninės Winnie Mae charakteristikos

Variklio galia 420 AG (momentinė 500 AG)
Benzino bakai 2440 ltr
Tepalo bakas 98 ltr
Tuščio svoris 1180 kg
Galimo paimti benzino svoris 1755 kg
Starto svoris apie 3400 kg
Skrydžio nuotolis apie 7000 km

Svarbiausia – „Winnie Mae“ be įprastų aviacinių prietaisų turėjo dvi naujoves: U.S. Army Air Corps radijo kompasą bei Sperry autopilotą. Taip pat turėjo radijo aparatą.







V.Postas, pradėdamas skrydį aplink pasaulį, iš Niujorko Floydo Beneto aerodromo pakilo 1933 m. liepos 15 dieną 5 val. 10 min. Niujorko vasaros laiku (9:10 UT), t.y. maždaug viena valanda anksčiau nei Darius ir Girėnas.

Kilimo parametrai: propelerio žingsnis 14°, variklio sūkiai 2200 aps/min. Nuo pakilimo tako atsiplėšė po 29s nuo įsibėgėjimo pradžios, prariedėjęs 1900 pėdų (580 m). Taigi įsibėgėjimui nereikėjo nė pusės tako ilgio (4200 pėdų – 1280 m).

Po pakilimo pradžioje skrido rūke-debesyse. Po 1,5 val. ties Keip-Kodu (Cape Cod) išlindo iš debesų. Skrendant pro Naująją Škotiją oras buvo geras ir giedras. Pusę Atlanto skrido 2000 pėdų (610 m) aukštyje. Atlanto pusiaukelėje Postas pavijo debesis, kurie buvo Niujorke dieną prieš tai. Debesys buvo su lietumi. Postas pakilo iki 11000 pėdų (3300 m), bet ten debesys buvo dar tirštesni ir daugiau lietaus.

Po pusiaukelės per Atlantą išgirdo britų radijo stotį Mančesteryje. Visą laiką iki Airijos buvo debesys, bet virš Airijos prasidėjo debesų properšos. Pamatė rytinį Airijos salos krantą. Nusileido iki debesų pado ir taip skrido per Airių jūrą. Skrendant per Angliją debesų padas dar žemėjo ir Postas vis mažino skridimo aukštį. Šiaurės jūrą perkirto nedideliame aukštyje. Kai kuriuose skridimo tarpsniuose Postas naudojo autopilotą, bet dabar jis pradėjo blogai veikti. Netrukus pasiekė Europos kranto liniją, skrido virš gražių fermų, kirto Elbę ir horizonte pasimatė Berlynas.

Berlyno Tempelhofo aerodrome nutūpė liepos 16 d. 11 val. 55 min (10:55 UT). 3942 mylių (6343 km) atkarpą įveikė per 25 val. 45 min. vidutiniu 153 mylių/val. (246 km/val.) greičiu. Tai buvo „solo“ skrydžio nuotolio rekordas ir maršruto Niujorkas-Berlynas greičio rekordas, kuris pagerintas buvo tik 1938 m.

Berlyne Postą sutiko ir sveikino Hitlerio parankinis, būsimasis luftvafės vadas H.Geringas, tuo metu ėjęs Vokietijos Aviacijos ministro pareigas.

Berlyne taisė autopilotą. Užtruko 2 val. 15 min. Taip pat buvo papildyta benzino. Benzino Winnie Mae bakuose buvo dar likę 160 galonų (605 ltr). Vadinasi skrydžiui Niujorkas – Berlynas sunaudota 485 galonai (1836 ltr). Benzino naudojimas buvo ekonomiškas – 19 galonų/val. (72 ltr/val.), bet Postas žinojo, kad ateityje taip nebus, nes šis etapas buvo skristas pavėjui.

Iš Berlyno Postas planavo skristi tiesiai į Novosibirską, bet netoli Rusijos sienos pastebėjo, kad neturi dalies žemėlapių, todėl grįžo į Karaliaučių Rytų Prūsijoje. Vėl pasireiškė autopiloto gedimas – atsirado alyvos nuotėkis iš stiprintuvo. Autopilotą teko atjungti. 340 mylių (550 km) atkarpai užgaišo 4,5 valandos. Nors niekas autopiloto Karaliaučiuje sutaisyti negalėjo, bet užėjo blogas oras, ir Postas pasiliko nakvoti. Miegojo 6 valandas ir tai buvo viena iš ilgiausių poilsio trukmė per visą savo skridimą aplink pasaulį. Postui teko spręsti dilemą: ar skristi tiesiai į Novosibirską su neveikiančiu autopilotu, ar tūpti Maskvoje, tikintis ten autopilotą suremontuoti. Nors Postas atsiliko nuo savo grafiko, bet jis pasirinko Maskvą.

Iš ryto 5 val. (liepos 17 d.) išskrido į Maskvą, nors buvo žemi debesys ir lietus. Per skubėjimą Karaliaučiuje pamiršo savo lagaminą su rūbais. Maskvą pasiekė per 5 valandas ir nusileido Oktiabrijskij aerodrome. Kol rusų mechanikai šalino autopiloto alyvos linijų nesandarumus, rusų gydytojai patikrino Posto savijautą. Jie buvo nustebinti, kad Postas nerodė kažkokių nuovargio požymių. Postas pareiškė, kad jis galįs apsieiti be miego beveik savaitę. Nežiūrint į šį pasigyrimą, Postas žinojo, kad nuovargis jį įveiks, jei ateityje bus dar daugiau nesklandumų.

Maskvoje užtruko 2 val. 15 min. ir išskrido į Novosibirską. Vėl buvo labai sunkus etapas. Vėl buvo blogas oras, kurį stengėsi apeiti pakildamas į 21000 pėdų (6400 m) aukštį. Bet dėl deguonies stygiaus negalėjo taip aukštai skristi ilgai. Pakilimas į tokį aukštį gali atrodyti beprotybė, bet Postas nuo hipoksijos saugojosi pakildamas į tokį didelį aukštį trumpais laiko tarpais. Iki Novosibirsko skrido 13 val. 15 min., iš kurių 7 valandas akluoju skridimu. Per Uralą kilo iki 6000 pėdų (1830 m). Novosibirske Postą sutiko misis Fay Gillis – amerikiečių inžinieriaus, stačiusio Sibire cinko gamyklą, dukra. Ji kontroliavo benzino užpylimą, parūpino žemėlapius. Buvo planuota, kad F.Gillis skris kaip keleivė iki Chabarovsko ir ten padės užsipildyti benzinu. Bet tokio plano teko atsisakyti, nes būtų buvęs pažeistas „solo“ skrydžio principas. Postas Novosibirske užtruko 2 val. – tik benzino užpylimui – ir neturėjo laiko net pavalgyti.

Dėl autopiloto gedimo teko atlikti dar vieną neplanuotą nutūpimą – Irkutske. Čia Postas užtruko kelias valandas: vėl rusų mechanikai taisė autopilotą, be to meteoprognozė buvo bloga – į rytus už Baikalo buvo audros.

Išskrido į Chabarovską, bet lietus labai trukdė. Nutūpė Ruchlove – Рухлово (dabar Сковородино) 370 mylių (600 km) į šiaurės vakarus nuo Blagoveščensko. Šio etapo greitis buvo labai mažas – apie 1300 km nuskrido tik per 7 val. 32 min. Ruchlove atsitiko kuriozinis dalykas: būdamas ištroškęs Postas paprašė atsigerti. Vietiniai atnešė degtinės. Matyt, turėjo įtakos žodžių „water“ ir „водка“ tarimo panašumas. Išsiaiškinus, Postas buvo pavaišintas arbata iš samovaro.

Po kelių valandų išskrido į Chabarovską, kurį pasiekė po 4,5 val. Priešinis vėjas buvo jau nestiprus ir kreiserinis greitis gavosi apie 150 mylių/val. (241 km/val.). Chabarovske 2 valandas pildėsi benziną, po to aiškinosi meteorologinę situaciją. Apie meteorologinę padėtį Beringo jūroje žinių Postui perdavė Džimis Maternas, tuo metu buvęs Anadyryje (Анадырь).

Dž.Maternas (Jimmie Mattern) 1933 metais irgi bandė apskristi Žemės rutulį vienas. Jis savo skrydžiui aplink pasaulį pakilo iš Floydo Beneto aerodromo birželio 3 dieną su lėktuvu Lockheed Vega 5B, pavadintu „Century of Progress“. Skrido maršrutu: Niujorkas-Atlantas-Norvegija-Rusija (Maskva, Omskas, Čita, Chabarovskas). Birželio 14 d. iš Chabarovsko pakilęs skrydžiui į Aliaską, Dž.Maternas kuriam laikui dingo be žinios – Čiukčijoje dėl variklio gedimo priverstinai turėjo tūpti į tundrą. Vietiniai gyventojai surado, išgelbėjo ir atgabeno į Anadyrį, kur Dž.Maternas laukė progos parvykti į JAV. Beje, po Dž.Materno išskridimo 1933 birželio mėnesį, Amerikos lietuvių laikraščiuose prasidėjo stipri kritikos ir užgauliojimų lavina prieš mūsų lakūnus S.Darių ir S.Girėną dėl to, kad jie neskrenda, o „laukia gero oro“.

Iš Chabarovsko Postas turėjo įveikti 3100 mylių (~5000 km) iki Fairbankso (Fairbanks – Aliaskos administracinis centras). Tai beveik tokio pat ilgio etapas kaip ir pirmasis nuo Niujorko iki Berlyno. Bet esmė tame, kad Postas šioje skridimo stadijoje jau nebuvo toks „šviežias“. Pakeliui buvo Ochotsko jūra, Kamčiatka su 15000 pėdų (~4600 m) aukščio kalnais, po to dalis Beringo jūros. Toliau Nomė Aliaskoje ir Aliaskos kalnai. Tokio etapo skridimas būtų buvęs sunkus netgi pailsėjusiam pilotui, o Postas balansavo ant išsekimo ribos. Be to oras buvo blogas: tiršti debesys per Ochotsko jūrą buvo kaip barjeras. Bet Postas įnėrė į tuos debesis ir juose skrido 7 val. naudodamasis autopilotu, kas jam labai pagelbėjo šioje skridimo atkarpoje.

Kai Postas išniro iš miglos, jis skrido 14000 pėdų (4270 m) aukštyje virš debesų viršum Anadyrio įlankos. Kažkur žemai apačioje po šiais debesimis Anadyryje Dž.Maternas sėdėjo prie radijo, sekdamas Posto skrydį ir apmąstydamas savo nesėkmę.

Prie Aliaskos pakrančių Postas pradėjo palengvą leidimąsi iki 3000 pėdų (~900 m). Aliaską pasiekė prie Princo Welso kyšulio, po to pasuko į pietryčius link Nomės. Pranešė Nomės praskridimą per radiją ir toliau skrido link Jukono į Fairbanksą. Aliaskos oro linijų pilotai Noelis ir Ada Wien būdami ore su Bellanca pamatė Winie Mae, bet Postas jų nematė ir nuskrido į rytus. Bellanca būdama lėtesnė nepavijo.

Posto tikslas buvo Fairbanksas, bet skridimui trukdė blogas matomumas, taip pat sutrikęs radijo ryšys. Postas prarado orientaciją ir paklydo. Buvo grėsmė atsimušti į 20000 pėdų aukščio McKinley kalną (6168 m).

Pastebėjo gyvenvietę – tai buvo Flatas, 75 mylios (120 km) nuo McGratho ir 300 mylių (480 km) nuo Fairbankso. Postas skrido jau 31 val., buvo labai pavargęs ir priėmė sprendimą tūpti. Laukas tebuvo 700 pėdų (213 m) ilgio ir jo gale buvo skersinis griovys. Postas gražiai išlygino lėktuvą, bet nesugebėjo sustabdyti ir įvažiavo į griovį. Sulankstė propelerį ir palaužė važiuoklę.



Bendrovės Pacific Alaska Airways (dukterinė PanAm) lakūnas Joe Crosson su mechaniku Hutch Hutchison atskrido iš Fairbankso pagalbon. Jie atsivežė kitą propelerį pakeitimui. Dž.Krousonas ir H.Hatčisonas ėmėsi Posto lėktuvo remonto, o jiems pagelbėjo Flat Mining Company darbuotojai (Postas tuo metu kiek pamiegojo). Jie iš rąstų pasidarė trikojį ir talės pagalba iškėlė lėktuvą iš griovio. H.Hatčisonas ir Dž.Krousonas suremontavo važiuoklę, pakeitė propelerį.




Pabaigus remontą, Postas jau galėjo skristi ir jis negaišdamas nuskrido į Fairbanksą. Ten prisipildė benzino ir ruošėsi skristi į Edmontoną. Nors Postas nekantravo, bet buvo prastas oras, o reikėjo skristi per kalnų masyvą tarp Fairbankso ir Edmontono. Be to Postas žinojo, kad Edmontone aerodromas nekoks ir norėjo išvengti jame tūpimo naktį. Todėl Fairbankse užgaišo 8 val.

Etapą tarp Fairbankso ir Edmontono – 1450 mylių (2330 km) – nuskrido per 9 val. 22 min, vidutinis greitis 155 mylios/val. (249 km/val.). 4 valandas skrido debesyse pagal prietaisus, ten kur kalnų viršūnės siekė 15000 pėdų (~4600 m) reikėjo kilti iki maždaug 20000 pėdų (~6100 m). Į tokį aukštį kildavo periodiškai keletui minučių.

Edmontone užtruko 1,5 val. Iki Niujorko liko 2044 mylios (3290 km), bet oras buvo ramus, dangus giedras, todėl Postas didžiumą kelio skrido su autopilotu. Postas laikas nuo laiko pasnausdavo. Kad neįmigtų kietai, „sukonstravo“ įdomų „žadintuvą“: prie piršto pririšo veržliaraktį, kuris užmigus krisdavo ir lakūną pabudindavo. Etapą Edmontonas – Niujorkas įveikė per 13 val. 18,5min. Į Niujorką atskrido liepos 22 d. vidurnaktį, kur buvo sutiktas minios niujorkiečių.

Tą pačią dieną – 1933 liepos 22 – į Niujorką turėjo atskristi dar vienas transatlantinių lakūnų ekipažas – anglas Džeimsas Molisonas (James Mollison) su savo žmona, taip pat lakūne, Emi Džonson (Amy Johnson). Jie skrido per Atlantą vakarų kryptimi – iš Didžiosios Britanijos (Pendine) į Niujorką. Lėktuvas – dvimotoris biplanas de Havilland DH 84 Dragon. Bet po 39 valandų skridimo pristigo benzino ir teko leistis nepasiekus tikslo Bridžporte (Bridgeport). Buvo tamsu, aerodromas nežinomas, leidosi pavėjui (nežinodami vėjo krypties), todėl patyrė avariją (kapotavo). Lėktuvas sudužo, lakūnai susižalojo. Iki Niujorko trūko apie 100 km.

Viso V.Posto nuskristas nuotolis 15596 mylios (25094 km), kitais duomenimis 13560 jūrmylių (25113 km). Bendras laikas 7 paros 18 val. 49,5 min. Gryno skridimo trukmė 115 val. 32,5 min. Amerikiečiai laikė tai greičiausiu Žemės apskridimu, bet Tarptautinė Aviacijos federacija (FAI) rekordu šito skrydžio nepripažino. Kad būtų užskaitytas Žemės apskridimas, nuskristas nuotolis turi viršyti Vėžio atogrąžos (23,5° lygiagretė) ilgį, kuris yra apie 37000 km.

Šaltinis:
Smithsonian Air and Space museum, Smithsonian annals of flight Nr.8