Zigmas Kondratas


Dr. Steponas Gečas, "Istorikas Zigmas Kondratas." Vytauto didžiojo Karo muziejaus 2009 metais almanachas. Kaunas: 2010, 39-45.



Zigmas Kondratas muziejininko karjerą pradėjo 1957 m. sausio 30 d., eidamas 27–uosius metus. Prieš ketverius metus buvo su pagyrimu baigęs Vilniaus valstybinio universiteto (VVU) Istorijos filologijos fakultetą. Gabus diplomantas buvo paskirtas dirbti į Partijos (LKP) istorijos institutą, nes dar 1952–1953 metais šiame institute studijavo XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Lietuvos revoliucinio judėjimo istoriją. Netrukus jis tampa VVU TSRS tautų istorijos katedros aspirantu ir kartu dirba universiteto savaitraščio ,,Tarybinis studentas“ atsakinguoju sekretoriumi.

Be visų šių darbų, jaunas energingas istorikas rašė dar ir mokslinius straipsnius, rengė mokslų kandidato disertaciją. Būsimos disertacijos temą („V. Mickevičiaus–Kapsuko revoliucinė veikla 1905–1907 metais“) diktavo laikotarpis ir buvęs darbas Partijos istorijos institute. Kaip nurodo savo gyvenimo aprašyme, rengti disertaciją Z. Kondratas baigė 1956 metais, tačiau darbo vadovui, žymiam kompartijos istorijos žinovui akademikui J. Žiugždai bei instituto vadovybei pasirodė, kad darbo tema per siaura, tad disertanto buvo pareikalauta „parašyti visą Kapsuko biografiją, ko padaryti neįstengiau ir likau disertacijos neapgynęs“.

Taigi kultūros ministro pavaduotojo Vytauto Jakelaičio įsakymu 1957 m. sausio 30 d. Z. Kondratas grįžta į gimtąjį Kauną ir priimamas dirbti į tuometį Kauno valstybinį istorijos muziejų vyr. moksliniu darbuotoju. Į muziejų Zigmas atėjo turėdamas nemažą istorinių tyrinėjimų ir keliasdešimties publikacijų mokslinėje bei periodinėje spaudoje patirtį. Pažymėtinas straipsnių rinkinys ,,Iš Vilniaus universiteto istorijos“, parašytas su žymiais to meto kultūros istorijos mokslininkais Levu Vladimirovu (1964 m. buvo išrinktas Jungtinių Tautų Dago Hameršaldo bibliotekos direktoriumi, 1967 m. perrinktas antrai kadencijai) ir Juozu Jurginiu (nuo 1968 m. – Mokslų akademijos akademikas). Rinkinyje apžvelgiama garsių universiteto veikėjų (Simono Daukanto, Joachimo Lelevelio ir kitų) veikla, taip pat universiteto ryšiai su XIX amžiaus Rusijos aukštojo mokslo įstaigomis. Žinoma, to meto partiniai–ideologiniai reikalavimai neleido visiškai atvirai atskleisti universiteto veiklos ir nacionalinės–patriotinės minties varžymų carinės santvarkos metais. Tačiau mokslinė tyrinėjimų vertė yra neabejotina ir vėliau universiteto trijų tomų istorijos leidėjai šiuo straipsnių rinkiniu sėkmingai naudojosi.

Nemažai Z. Kondrato publicistinių ir mokslo populiarinamųjų straipsnių publikuota įvairiuose leidiniuose, taip pat ir rusų kalba leistuose Minske, Maskvoje ir kitur. Kadangi gerai mokėjo vokiečių kalbą, galėjo naudotis šaltiniais ir leidiniais, kurie kitiems buvo sunkiau prieinami. Gabų mokslinės krypties muziejininką pastebėjo ir ministerijos vadovybė, todėl vos po dviejų mėnesių, 1958 m. balandžio 7 d., kultūros ministro pavaduotojo Vytauto Jakelaičio įsakymu Nr. 2/207 Z. Kondratas perkeliamas į direktoriaus pavaduotojo mokslo reikalams pareigas.

Tas paskyrimas muziejaus veiklai buvo gana reikšmingas ir sėkmingas. Pasinaudojus vadinamojo chruščiovinio laikotarpio liberališkesne ideologija, pavyko atkurti ,,Lituanicos“ skrydžio ekspoziciją. Oficialiai sovietinė valdžia į S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio propagavimą ir 25–mečio minėjimą žiūrėjo labai atsargiai, tačiau tuo metu vis dar buvo gaji hipotezė, kad ,,Lituanicą“ pašovė vokiečiai, be to, Lietuvos SSR valdžią spaudė ir JAV lietuviai. Taigi respublikos kompartijos pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus tam neprieštaravo. Atkuriant ekspozicijos struktūrą ir istoriškumą, direktoriaus pavaduotojo Z. Kondrato žodis buvo lemiamas.

Tačiau ideologizuotas pusiau administracinis darbas negalėjo tenkinti jauno, kūrybiškai aktyvaus direktoriaus pavaduotojo. Be to, kaip vėliau pats yra prisipažinęs, jam ne kartą teko susikirsti su savo tiesioginio vadovo, aršaus tautinės kultūros ir istorijos kraipytojo bei vertybių naikintojo direktoriaus Jono Apuoko–Maksimavičiaus nuomone. Todėl nuo 1961 metų, greta muziejinio darbo, Z. Kondratas pradėjo dėstyti Kauno politechnikos institute (dabar Kauno technologijos universitetas), o nuo 1963 metų ir visai pasinėrė į pedagoginį darbą.

Zigmas Kondratas gimė 1930 m. balandžio 29 d. Kauno inteligentų tarnautojų šeimoje. Motina buvo mokytoja, tėvas – diplomuotas inžinierius architektas. Tačiau gimus Zigmui šeima ilgą laiką gyveno vien iš tėvo atlyginimo. Tėvas dirbo statybos inžinieriumi Tauragėje ir Kėdainiuose, Žemės ūkio banko statybos skyriaus vedėju Klaipėdoje, po karo – Lietuvos projektavimo planavimo tresto valdytoju, Kauno miesto vyriausiuoju architektu, o nuo 1946 metų – Kauno politechnikos instituto docentu.

Šeimai kilnojantis po įvairias Lietuvos vietoves, savo mokslus Zigmas pradėjo Klaipėdos pedagoginio instituto pavyzdinėje pradžios mokykloje. Ją baigė Kėdainiuose, čia įstojo į vietos gimnazijos pirmąją klasę, o vidurinį mokslą baigė Kauno 9–ojoje berniukų (dabar Jėzuitų) gimnazijoje 1948 metais.

Tėvai ir pats Z. Kondratas anksti suvokė, kad neįstojus į tuomet vienintelę vadovaujančią komunistų partiją, mokslinę karjerą padaryti bus sunku, todėl 1957 metais, bebaigdamas universitetą, buvo priimtas į SSKP narius. Tačiau artimiau bendraujant sykį Z. Kondratui išsprūdo tokia frazė: „Partija – tai plūdė, kad galėtum plūduriuoti ir nenuskęsti.“ Bendradarbiams Zigmas pasakodavo vaikystėje su tėvais dažnai lankydavęsis Karo muziejuje, pgailestaudavo, kad nebeliko to jo didingumo, koks buvo prieškario laikais.

Į muziejų Z. Kondratas sugrįžo 1965 metais, kai direktoriumi pradėjo dirbti diplomuotas istorikas Algirdas Kvedaras, Vilniaus universiteto absolventas. Kaip ir pirmą kartą, pradžioje Zigmas buvo vyr. mokslinis bendradarbis, o 1965 m. kovo 1 d. tapo skyriaus vedėju. Z. Kondrato vadovaujamas skyrius aprėpė Lietuvos istorijos laikotarpį nuo paskutinio Abiejų Tautų Respublikos žlugimo iki 1940–ųjų bolševikinės sovietų invazijos. Dabar tai atitiktų Karybos istorijos (1795–1940) skyriaus periodą. Tuomet jis vadinosi Ikitarybinio laikotarpio skyriumi. Šiam skyriui Z. Kondratas vadovavo daugiau kaip 10 metų, iki 1975 m. rugsėjo 1 d., kai vėl buvo perviliotas dėstytojo darbo, šį kartą Lietuvos veterinarijos akademijos Politologijos katedroje. Vėl studentai, vėl gyvos diskusijos su kolegomis, akademijos žinybinio muziejaus kūrimo darbas, parama leidžiant savaitraštį.

Vis dėlto antrasis darbo muziejuje periodas Z. Kondratui buvo pats vaisingiausias. Be jau anksčiau atkurtos ,,Lituanicos“ skrydžio ekspozicijos, jam vadovaujant buvo įrengtos ir kelis dešimtmečius nekeistos ekspozicijos apie 1931 ir 1863 metų sukilimus, Pirmąjį pasaulinį karą, kiek įmanoma sąžiningiau pavaizduotas tarpukario Lietuvos politinis–ekonominis gyvenimas. Patarimais ir konsultacijomis jis talkino rengiant feodalinio laikotarpio, Antrojo pasaulinio karo ir tarybinės visuomenės istorijos ekspozicijas bei parodas, dalyvavo kuriant Kauno IX forto muziejų ir Pirčiupių muziejų–memorialą, recenzavo ir metodiškai padėjo pertvarkyti Biržų, Klaipėdos, Kėdainių muziejų ekspozicijas.

Vieni reikšmingiausių jo kūrinių buvo knygos „IX fortas“ ir ,,Pirmasis lietuvių skridimas per Atlantą“. Jau vien knygos pavadinime paminėti tautos vardą tuomet buvo drąsus žingsnis. Taip pat reikia nepamiršti jo ir bendraminčių suorganizuoto 35–ųjų S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio metinių minėjimo muziejuje. Apie šį renginį plačiau papasakojo žinomas aviacijos istorikas Lietuvos aviacijos muziejaus Aviacijos istorijos skyriaus vedėjas Gytis Ramoška. Organizuoti šį renginį Z. Kondratui padėjo greta muziejaus įsikūrusio Pramoninės statybos projektavimo instituto („Pramprojekto“) darbuotojas inžinierius ir fotografas Stanislovas Lukošius. Jam pritarė ir muziejaus direktorius A. Kvedaras, Lietuvos aviacijos sporto federacijos pirmininkas Donatas Kostiukevičius ir generalinis sekretorius Vytautas Pakarskas. 1968 m. liepos 15 d., be garsių skelbimų ir afišų, be oficialiosios ir miesto valdžios atstovų, Karo muziejuje susirinko muziejininkai ir „Pramprojekto“ darbuotojai. Pasikvietę kauniečius lakūnus, S. Dariaus našlę Jaunutę Darienę–Čižinauskienę ir dukterį Nijolę Maštarienę, paminklo Pščelnike (Lenkija) autorių architektą Vytautą Landsbergį–Žemkalnį ir Lenkijos lietuvių bendruomenės atstovą inžinierių Vytautą Markevičių, buvusioje parodų salėje, nors ir trumpai, bet garbingai paminėjo legendinio skrydžio sukaktį. Be Z. Kondrato, kalbėjo J. Darienė, lakūnas Jonas Mikėnas, sklandytojas mėgėjas Jonas Balčiūnas, patriotines eiles skaitė mokytoja disidentė Elena Stancikaitė. Po dviejų dienų daugelis minėjimo dalyvių stovėjo Aukštųjų Šančių karių kapuose, kai buvo atidengiamas Vytauto Mačiuikos paminklas Atlanto nugalėtojams.

Baigti savo darbinę veiklą ir gyvenimą Z. Kondratui buvo lemta muziejuje, kai jis čia sugrįžo trečią kartą. Išėjus į užtarnautą poilsį ilgametei direktoriaus pavaduotojai Kazei Gabriūnaitei, 1983 metais Z. Kondratas vėl buvo pakviestas dirbti pavaduotoju mokslo reikalams (kartu dirbo dėstytoju Lietuvos veterinarijos akademijoje). Taigi muziejuje Zigmas išdirbo iki pat mirties – 1985 m. rugsėjo vidurio. Neretai jam tekdavo pavaduoti direktorių J. Jurevičių. Kadangi turėjo atsargos vyr. leitenanto laipsnį, vadovaudavo ir muziejininkų civilinės gynybos pratyboms. Buvo principingas, reiklus, tačiau niekada formaliai neversdavo vykdyti tiesioginių partinių nurodymų iš viršaus. Per savo neilgą gyvenimą ne kartą buvo apdovanotas ministerijos garbės raštais, įvairiais medaliais.

Savo pažiūromis, pasaulėjauta, pomėgiais Z. Kondratas buvo įdomi individualybė. Jo bendrakursis Vilniaus universitete, buvęs ilgametis Lietuvos vaizdo ir garso archyvo direktorius Algirdas Žėba prisimena Zigmą kaip mokslui, lavinimuisi pasišventusį, plačių pažiūrų, tikslingai žinių siekusį žmogų. Stasys Biržiška (garsiųjų brolių Biržiškų pusbrolis) prisimena ir kitą patriotinį Z. Kondrato darbą – lietuviškų pašto ženklų kolekcionavimą ir propagavimą parodose, kurias rengiant būdavo nemažai prieštaraujančiųjų. Galbūt darbas partijos istorijos institute, pažintys CK aparate padėjo jam drąsiau reikštis ir lietuviškos kultūros sferoje.

Be pašto ženklų ir monetų kolekcionavimo, Z. Kondratas labai gerai žaidė šachmatais, turėjo ar tik ne pirmąjį atskyrį. Šių memuarų autoriui yra tekę keletą kartų su Zigmu susitikti prie šachmatų lentos ir tik vieną kartą pasiekti pergalę.

Alinantis darbas, ne visai sėkmingai susiklostęs šeiminis gyvenimas anksti palaužė ir šiaip nestiprią Zigmo sveikatą. Paskutinius metus jam buvo leista darbuotis namuose. 1985 m. rugsėjo 15 d. Z. Kondratas mirė. Vos 55–ąjį gimtadienį atšventusio mokslininko, pedagogo, muziejininko palaikus priglaudė Petrašiūnų kapinės. Liko neatlikta daug suplanuotų darbų. 2010 m. balandžio 29 d. velionis būtų šventęs savo 80–metį. Su Zigmu bendravę ir dirbę žmonės gerai prisimena jo erudiciją, inteligentišką bendravimo kultūrą ir, žinoma, subtilų Lietuvos istorijos vertinimą.

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis