„LITUANIKA pradėjo riedėti, dukart vos nenuslinko iš tako šonan ir įsibėgėjusi visu 4200 pėdų (1280 metrų) ilgio taku, prie pat vandens, 1933 m. liepos 15 dienos 6 val. 24 min. ryto atsiskyrė nuo Žiemių Amerikos žemyno! Gal 10 pėdų iškilusi, ėmė artėti žemės link... Liudytojai buvo lyg stabo ištikti. Bet kapitono rankos suvaldo savo sparnuotąjį žirgą, kuris ėmė klusniai kilti aukštyn išskėstais ir apsunkintais sparnais.“ [Petras Jurgėla / Sparnuoti lietuviai Darius ir Girėnas. Vilnius, 1990, psl. 251.]

Taip Petras Jurgėla aprašė „Lituanikos“ pakilimą iš Floyd Bennett field aerodromo transatlantiniam skrydžiui. Dramatiška, poetiška, gražu!.. Bet ar tikslu?

Interneto platybėse yra dokumentinės kino kronikos video siužetas, kur „Lituanikos“ pakilimas nufilmuotas. 1933 m. liepos 15 d. rytas nuo 18 sek.
https://www.efootage.com/videos/57004/aviators-take-off-fatal-flight

Rašytinė informacija yra gerai. Bet kai ta informacija grindžiama emocijomis ir subjektyviomis stebėtojų nuomonėmis – ne visada būna tiksli. Tokiu būdu vaizdinė informacija papildo, o dažnokai ir lenkia rašytinę. Tiek tikslumu bei autentiškumu, o taip pat ir turinio pilnumu. Šis atvejis kaip tik toks ir yra.

Video siužete matosi, kaip „Lituanika“ rieda kilimo taku pro angarų pastatų siluetus. Iš pradžių praslenka pro vieną angarą, po to pro antrą, tam tikru momentu projektuojasi matomame protarpyje tarp angarų.

Būtent šis epizodas paskatino giliau paanalizuoti „Lituanikos“ įsibėgėjimo ir pakilimo procesą. Pasidomėti, kokie tai angarai, kur jie realiai stovėjo, kokia kilimo tako kryptis.

Floyd Bennett field aerodrome yra išlikę pagrindiniai 8 angarai bei aerostotis – tie pagrindiniai pastatai, kurie jau buvo 1933 metais. Teko paanalizuoti tų laikų aerodromo fotografijas, sulyginti jas su maps.google žemėlapiu.

1933 metais Floyd Bennett field aerodrome buvo du kilimo-tūpimo takai. Takas 15-33, 3100 pėdų (950 m) ilgio, ėjo šalimais angarų. Kitas jam statmenas takas 6-24 buvo 4200 pėdų (1280 m) ilgio.

Šiuo taku ir kilo S.Dariaus ir S.Girėno „Lituanika“. Kilimo kryptis nuo aerostoties link Jamaikos įlankos kursu 60°, t.y. į šiaurės rytus.

Abiejų takų plotis buvo 100 pėdų (30 m). Angarai aerodrome buvo sunumeruoti taip: tolimiausias dešinėje (pagal nuotrauką) – Nr.1, kitas arčiau aerostoties – Nr. 3, kairėje aerostoties – Nr.5 ir pats kraštinis kairysis – Nr.7 (šiame angare „gyveno“ „Lituanika“ nuo atvykimo iš Čikagos gegužės 8 d. iki išskridimo liepos 15 d.). Tai čia eilė esanti aerodromo pusėje. Šalia šių angarų buvo jų porininkai arčiau tvoros – atitinkamai Nr. 2, 4, 6, ir 8. Tiksliau pasakius, angarai buvo sudvejinti poromis 1-2, 3-4, 5-6, 7-8.

Video siužete nesimato pradinės įsibėgėjimo stadijos. Pirmasis kadras – kai „Lituanika rieda pro 3 angaro duris. Toliau slenka pro 3 angaro šoną, tarpą tarp angarų ir galiausiai pro 1 angarą. Šitie vaizdai įgalino apytikriai nustatyti filmavimo vietą.

Teko pasinaudoti maps.google žemėlapiais ir surasti angarų matmenis. O po to – geometrija, trigonometrija, dar šiek tiek fizikos. Matavimai, skaičiavimai, kampai, atstumai, tangentai, kosinusai. Skaičiavimai dar kartą ir dar...

Rezultatas: pavyko filmavimo tašką nustatyti pakankamai tiksliai. Po to buvo apskaičiuota „Lituanikos“ atsiplėšimo nuo kilimo tako vieta.

Visų skaičiavimų ir matavimų vaisius sudėtas į šią schemą:

Filmavimo vieta maždaug 800 m nuo tako 6-24 pradžios, t.y. nuo „Lituanikos“ įsibėgėjimo pradžios, ir maždaug 500 m nuo tako pabaigos, bei 75 m šone (90 m nuo tako ašies). Įsibėgėjimo pradžios, kaip jau minėta, video siužete nėra. Pirmasis kadras, kai pasimato įsibėgėjanti „Lituanika“, ji projektuojasi trečio angaro durų fone. Lėktuvas tuo metu jau yra nuriedėjęs apie 300 metrų, o nuo filmavimo kameros yra nutolęs apie 500 metrų. Tuo momentu, kai lėktuvas praslenka pro pirmo angaro paskutinį kampą, „Lituanika“ prie filmavimo vietos jau priartėjusi per 250 metrų.

Atsiplėšimo momento nustatyti ypatingai tiksliai neina, bet tai yra maždaug 1150 m (plius minus 30 m) nuo riedėjimo pradžios. Vadinasi iki kilimo tako pabaigos dar likus 100 – 160 metrų. Nuo filmavimo vietos apie 350 m.

Anksčiau minėtas video siužetas ir ši schema leidžia padaryti tam tikrų apibendrinimų.

Pradžioje pacituotą ištrauką iš P.Jurgėlos knygos dar galima papildyti citatomis iš tuometinių Amerikos laikraščių publikacijų:
„4200 p. ilgio kelio gale lėktuvas ėmė kilti. Akimirksniui pasirodė, kad lėktuvas ners Jamaikos įlankon, bet jo ratai iškilo ir kelis šimtus jardų lengvai lietė žemę tik kelias pėdas virš vilnių. Tada jis pradėjo kilti ir nukrypo vandenyno link.“

„Dukart jie bandė pakelti sunkiai prikrautą lėktuvą nuo žemės, važiuojant išilgai kelio, ir dukart lėktuvas sudribo atgal ant kelio. Mažiau kaip 10 pėdų atstu nuo kelio galo pakilo. Buvo tik 20 pėdų aukšty, kai iškilo viršum įlankos, pamažu kildamas aukštyn.“

„Lėktuvas nukrypo grįstojo kelio vidurin. Buvo galima matyti, kad pilotas kovojo, stengdamasis pakelti lėktuvo uodegą, bet ji nesidavė pakelti. „Jie niekad nepakils!“ – aimanavo vyrai minioj. Ir kitoki šūkiai leista į nutolusius lakūnus. Bet jie neklausė. „Išleiskit gazoliną!“ – kažkas sušuko. „Neišleisk, Stepai!“ – kiti maldavo. Ir kaip tik tada paskutinį akimirksnį pasirodė siauras šviesos tarpelis tarp lėktuvo ratų ir žemės.“

„Per daug krovos turintis lėktuvas urgzdamas važiavo cementiniu ruožu. Dukart kap. Darius mėgino pakelti lėktuvo priekį. Šis nekilo. Didžiulė BELANKA nelygiai svyravo tai į vieną tai į kitą šalį. Liko mažiau kaip 2 pėdos nuo žemės kai jie pakilo nuo kelio, ir tik 10 pėdų viršum Jamaikos įlankos, kai jie pasiekė vandenį.“
[Petras Jurgėla / Sparnuoti lietuviai Darius ir Girėnas. Vilnius, 1990, psl. 252-254.]

Stebint video siužetą, nesimato nei „dukart vos nenuslinko iš tako šonan“, nei „gal 10 pėdų iškilusi ėmė artėti žemės link“, nei „dukart lėktuvas sudribo atgal“.

Steponas Darius pakilimą buvo gerai apskaičiavęs. Įsibėgėjimui išnaudojo praktiškai beveik visą pakilimo tako ilgį. Taigi nebuvo ypatingai didelės rizikos. Įsibėgėjimas buvo atliekamas labai tiksliai. Lėktuvas riedėjo tiesiai, be jokių vinguriavimų, uodega buvo atkelta nuo žemės visą laiką vienodu atstumu, t.y. „nebangavo“, nebuvo bandymo per anksti atplėšti. Žinoma, ilgas įsibėgėjimas žiūrovus gerokai suneramino ir padirgino jų nervus, bet jokio tokio dramatizmo, kaip kad aprašyta, nebuvo. Dauguma žiūrovų, tarp jų ir korespondentai, kurie rašė žinutes į laikraščius, pakilimą stebėjo, tikriausiai, nuo aerostoties. Arba nuo septinto angaro. Taigi gerai galėjo matyti tik įsibėgėjimo pradžią. O kas darėsi kitame kilimo tako gale tiksliai įžiūrėti trukdė didelis atstumas. Iš čia ir pasipylė dramatiniai pagražinimai. Iš už 1200-1300 metrų nuotolio įžiūrėti ir nustatyti 10-20 pėdų (3-6m) aukštį virš žemės ar vandens – nerealu! Juolab, Jamaikos įlankos paviršiaus ir bangų žiūrovai negalėjo matyti. Tai patvirtina paskutiniai video siužeto kadrai. Lėktuvo ratai pakilę virš pakrantės krūmų, ir jokio vandens nesimato, nors filmavimo vieta triskart arčiau, nei žiūrovai. Nėra ir jokio smukimo žemyn po pakilimo. Lėktuvas gražiai ima aukštį.

"Lituanika" atsiplėšė nuo pakilimo tako

Tinklapyje YouTube yra keletas video siužetų, kurie nufilmuoti lėktuvams bandant pakilti iš FBF aerodromo transatlantinams skrydžiams. Taigi, „Lituanikos“ pakilimą yra su kuo palyginti. Įdomiausi šiuo požiūriu generolo de Pinedo bei brolių Monteverdi pakilimo bandymai.

Generolo de Pinedo įsibėgėjimas.

Italas generolas Frančeskas de Pinedas 1933 metais tuo pačiu metu kaip ir Darius su Girėnu ruošėsi tolimam skridimui – per Atlanto vandenyną į Bagdadą. Lėktuvas „Santa Lucia“ – perdirbta „Belanka“.
https://www.youtube.com/watch?v=9gpB9KLd9Bc

Video medžiagoje nufilmuota antroji lėktuvo įsibėgėjimo pusė. Ir štai čia keisti prasideda dalykai. Matosi, kad generolas de Pinedas nenuvaldo savo lėktuvo. Lėktuvas įsibėgėdamas vinguriuoja. Pradžioje (video siužeto 44 s) rieda į filmavimo tašką ir, tikriausiai, išrieda iš pakilimo tako, paskui pasisuka vėl į taką. Po to – vėl į filmavimo kamerą ir vėl atgal į taką. 56-tą sekundę rieda taku, o 59-tą – jau pieva dešinėje tako. Uodega tai atkelta, tai trankosi į žemę – lakūnas, nesant pakankamam greičiui, beviltiškai stengiasi atkelti lėktuvą. Pasekmė – neišvystytas reikiamas įsibėgėjimo greitis ir tragiška katastrofa, atsitrenkus į tvorą.

Neaišku, kodėl toks patyręs lakūnas nenutraukė įsibėgėjimo, lėktuvui išriedėjus iš kilimo tako. Su sunkiu lėktuvu, riedančiu pieva, o ne kieta kilimo tako danga, išvystyti pakilimui reikiamą greitį buvo beviltiška.

Portugalai broliai Monteverdi 1935 m. ruošėsi skristi į Romą. Lėktuvas – taip pat perdirbta „Belanka“. Nufilmuotoje medžiagoje matosi pakilimo bandymas.
http://www.youtube.com/watch?v=Lt8vR4P1Klc

Pakilimą vadinti techniškai tiksliu ir nepriekaištingu – tikrai negalima. Pradžioje (siužeto 16 s) lėktuvas atplėšiamas nuo kilimo tako. Per anksti! Lėktuvas tuoj pat vėl nukrinta ant tako. Iš karto vėl plėšiamas aukštyn gana staigiu vairolazdės judesiu ir per dideliu atakos kampu – uodegos ramstis tuo metu siekia žemę. Dėl per didelio atakos kampo lėktuvas parašiutuoja ir tampa sunkiai valdomas. Smunka ant dešinio sparno, paskui ant kairio. Lakūnams dar pavyksta išlyginti, bet esant virškritiniam atakos kampui, lėktuvas virsta į dešinę – suktuko pradžia. Tik tiek, kad aukščio nėra, sparnas iš karto kabina žemę, ir lėktuvas sudūžta. Visko šito priežastis – nepakankamas lėktuvo įsibėgėjimo greitis. Lakūnai neapskaičiavo.

Skaičiuojant įvairias „Lituanikos“ prariedėjimo atkarpas, pavyko apytikriai paskaičiuoti greičio kitimą riedėjimo metu. Interpoliuojant buvo sudarytas įsibėgėjimo greičio grafikas. Įsibėgėjimo pabaigoje, t.y. atsiplėšimo momentu „Lituanikos“ greitis galėjo būti maždaug 142 km/val.

Žinoma, šio skaičiavimo kažkokia paklaida tikrai yra. Labai jau smailiu kampu ta įsibėgėjimo pradžia nufilmuota. Kilo mintis paskaičiuoti „Lituanikos“ atplyšimo greitį kitu būdu. Pasinaudojant aerodinaminės keliamosios jėgos formule.

L = 1/2 • Cy • ρ • V² • S

Keliamoji jėga lėktuvo atplyšimo metu lygi lėktuvo svoriui (G). „Lituanikos“ svoris starto metu buvo 3760 kG. Sparnų plotas 27,87m². Prie šio sparnų ploto skaičiaus buvo pridėta pusė sparnų spyrių ploto (4,37m²) reikšmės. „Lituanikos“ sparnų spyriai buvo profiliuoti ir generavo tam tikrą keliamosios jėgos dalį. O pusė todėl, kad spyrių profilis simetrinis ir jie įstatyti nuliniu atakos kampu. Tokiu būdu bendra ekvivalentinė nešamųjų plokštumų ploto reikšmė gavosi 30,05m². Keliamosios jėgos koeficientas, tokiam lėktuvui kaip „Lituanika“, buvo priimtas Cy=1,3 (taip patarė aviakonstruktoriai, išmanantys aerodinamiką).

Įstačius į formulę tokias reikšmes ir paskaičiavus, gavosi greitis V=141,3 km/val. Priėmus keliamosios jėgos koeficientą Cy=1,35 – greitis V=138,6 km/val., Cy=1,25 – greitis V=144 km/val.

Duomenys labai artimi greičio reikšmei, gautai grafiniu būdu. Taigi galima teigti, kad „Lituanikos“ greitis atkilimo momentu buvo ribose tarp 138-145 km/val.

Pakilimas nebuvo toks dramatiškas, kaip kad rašė tuometinė spauda, o vėliau ir P.Jurgėla. Pakilimas buvo gerai apskaičiuotas bei įvykdytas preciziškai tiksliai ir užtikrintai.
„Lituanikos“ greitis atsiplėšimo nuo kilimo tako metu buvo apie 140 km/val., o tai ir yra minimalus pilnai krautos ir paruoštos transatlantiniam skrydžiui „Lituanikos“ greitis.