Su Australijoje gyvenusiu a.a. mjr. J. Pyragium pradėjau laiškais susirašinėti nuo 1970 metų, daugiausiai Lietuvos aviacijos praeities temomis. Jo laiškų kalba pasižymėjo sąmojum, sparnuotu žodžiu, o mintys buvo gyvos, įdomios, aktualios, uždegančios. Kai kurios tų laiškų vietos, mano nuomone, galėtų būti įdomios ir kitiems, ar gali turėti istorinės vertės, todėl žemiau jas ir pacituoju. Laiškų ištraukos eina chronologine tvarka, kalba nekeista.

1971.III.3 laiške jis rašė:

"... po 9 metų pertraukos š.m. sausio 22 d. buvau australų bičiulio prikalbėtas vėl pamėginti skristi. Ir net pats nustebau: atsipalaidavęs nuo lėktuvo 2,000 pėdų aukštyje, lengvai "įsisukau" į 4,000 pėdų ir, pabuvęs ore 40 min., gerai nusileidau. Instruktorius, buvęs antroje sėdynėje vietoj maišo, pasakė: "Žuvis negali užmiršti plaukioti".

Savo atsiminimuose apie kpt. St. Darių, J. Pyragius tame pačiame laiške rašė:

"Nors Darius iš Lietuvos išvyko net nebaigęs pradžios mokyklos, jis kalbėjo ir rašė lietuviškai gana taisyklingai. Tiesa, jis kalbėjo stipriai žemaičiuodamas.

Pas mus buvo įprasta, kreipiantis, kad ir į pažįstamą asmenį, vadinti jį pavarde. Amerikiniu papročiu, Darius pažįstamus visuomet vadindavo vardais, nebent kai teko į ką kreiptis oficialiai.

Grįžęs į Lietuvą, Darius beveik nemokėjo mūsų futbolo, nes Amerikoje jis žaidžiamas kitokiomis taisyklėmis. Bet Darius buvo geras krepšininkas, todėl jis bematant pasidarė geru futbolo vartininku ir daug metų LFLS ir Lietuvos rinktinės vartuose žavėjo sirgalius.

Darius nemėgdavo šokių, ir man neteko matyti jį šokant. Užtat jis gal pirmas mūsų aviacijoje įsigijo motociklą (mūsų visų pavydui!).

Kartą pasklido gandas, esą Darius vedęs, bet kažkodėl tai slepia. Mus jaunesnius tai kažkaip nustebino, ir kartą paklausiau apie tai jį patį. Jis atsakė: "Jonai, ar tai bloga? Palik tą reikalą man!"

1925 metais LFLS išvyko Liepojon sužaisti draugiškų rungtynių su latviais. Jų komandoje žaidė ir pora lakūnų. Sužinoję, kad Darius taip pat lakūnas, jie pakvietė jį paskraidyti hidroplanu. Jis kvietimu mielai pasinaudojo ir grįžęs apie tai pasipasakojo. Apie tai sužinojęs aviacijos viršininkas gen. Kraucevičius tai paskaitė nedrausmingumu (kam Darius, savo viršininkams nežinant, skrido svetimoj valstybėj kariniu lėktuvu) ir nubaudė jį keliom parom daboklės. Darius palaikė tai neteisinga, ir padavė skundą kariuomenės vadui gen. Žukauskui. Šis, atvykęs į aviaciją, įsakė sušaukti karininkų susirinkimą, viešai išbarė Darių ir dar pridėjo jam keletą parų. Suprantama, tai Darių labai įskaudino.

Įrengiant Ąžuolyne LFLS sporto aikštę, patiems sportininkams reikėjo prisidėti darbu prie jos išlyginimo, nudrenavimo ir aptvėrimo, nes klubas lėšų neturėjo. Darius, būdamas klubo valdyboj, ne tik kitus spaudė padirbėti, bet ir pats vienmarškinis kasė griovius, klojo drenažo fašinas.

Kartą Darius aerodrome nugirdo kažkurį civilinį svečią sakant ne "skrenda", bet "važiuoja". Tai Dariui labai įstrigo, ir jis, matydamas kurį nevykusiai skrendant ar figūruojant, būtinai pridėdavo: "važiuoja".

Darius vedė plačią korespondenciją su pažįstamais Lietuvoje ir užsienyje. Mus tai stebino, nes daugelis mūsų neturėjo platesnių pažinčių ir nebūtų turėję apie ką rašyti.

1920-21 metais Kariuomenės Intendantūra kariniams daliniams išdalino kažinkokias margas uniformas, atrodė, lyg būtų sportinės, odines minkštas pirštines, lazdas ir kt. Niekas nežinojo, kam tai tiktų. Bet Darius žinojo: tai buvo Amerikos ekspedicinio korpo Europoje aprangos likučiai — beisbolininkų uniformos, kurias amerikiečiai su kita apranga perleido Lietuvai. Laiko negaišdamas, Darius suorganizavo karo aviacijos ir LFLS beisbolo komandas ir išleido žaidimo taisykles. Bet kažkodėl šis žaidimas Lietuvoje neprigijo.

Boksas buvo viena sporto šakų, kurią Darius Lietuvoje prigydė. LFLS buvo pirmas sporto klubas, kuris sudarė pilną, t.y., visų svorių boksininkų komandą. Jai pagrindą davė Darius ir iš Anglijos grįžęs Vincas Bartuška. Aviacijoje Darius boksuotis "pamokė" taip pat ne vieną, tame skaičiuje ir mane. Jis surengė mano tragikomiškas rungtynes su tik ką pradedančiu boksininku Juozu Vinča.

Man atėjus iš mokomos į 4-tą (kovos) eskadrilę 1925 metų gale, joje, be eskadrilės vado vyr. ltn. Pesecko, dar buvo lakūnai Čemarka ir Darius. Eskadrilė buvo ginkluota senais vokiškais žvalgybos lėktuvais Halberstadt C.V., kurie dėl blogų savybių buvo nemėgiami, ir lakūnai į 4-tą nesiveržė. Pradėjus lavintis skristi rikiuotėje, Darius vis prilįsdavo prie grandį vedančio Pesecko arčiau, nei aš drįsdavau. Kartą Darius pasiūlė mane "pavedžioti". Prieš pakylant jis įspėjo: "Bet žiūrėk, Jonai, nepralenk vedančio ir be komandos neišeik iš rikiuotės, nes žinai — 2 savaitės be starto .. ." Išskridus, jis savo mašiną pakabino ant kritiško greičio. Kadangi abu lėktuvai buvo vienodi, rizikavau "pakabinti" ir aš, bet buvau priverstas prilįsti prie pat jo sparno. Taip mane prakaituojantį jis vedžiojo gerą pusvalandį. Nusileidus, Darius man sako: "Matai, Jonai, nebaisu!" Nuo tada mūsų trejukės rikiuotė pasidarė pavyzdinga".

1971.VI.18 laiške:

"... 1974 m. Australijoj — Waikerie (apie 100 mylių nuo Adelaidės) įvyks pasaulinės sklandymo varžybos. Manau, kad ir lietuviukai iš tėvynės dalyvaus, nes jie yra pranašiausi Sovietijoje sklandytojai. Pažiūrėsim! Kad Šaltenis palaužė "Lituanicą II" svečiuodamasis Lietuvoje, aš žinojau. Tada tas įvykis nebuvo plačiau komentuotas, nes lėktuvas kažkodėl nebuvo populiarus. Mat, jo niekam negalėjo pritaikyti, nors ir buvo už jį sumokėta 90,000 litų".

1972.11.4 laiške:

"Nors sveikata dar laiko, bet kai kada žmogus imi abejoti, ar neperilgai čia užgaišai. Štai Australijoje keliaujantiems su automobiliais prisirišti diržais yra privaloma, bet sukakę 70 metų gali važiuoti neprisirišę, atseit, jei nusitrenks, good bye . .."

1972.11.24 laiške:

"Senai spaudžiamas čionykščių draugų, rašinėju fragmentus atsiminimų. Vienas — kaip ištrūkau nuo bolševikų — jau baigtas ir padėtas archyve. Dabar baigiu kitą: "Tolimas kelias į Australiją". Jis apima 12 metų, nuo II karo kapituliacijos ligi įsipilietinimo su kengūromis.

Dabar dar tikiuos — gal ir perdaug optimistiškai — sulaukti 1974 m. sausio mėn. Waikerie pasaulinių sklandymo varžybų. Gal ir koks lietuviukas (iš sovietų ekipos) dalyvaus, nors paskutinės žinios iš ten rodo, kad Lietuvos sklandytojams kažkodėl ėmė nesisekti. Ar jie neprisiaugino prieauglio, ar jiems pakirpo sparnelius didysis brolis?"

Iš 1972.VII.20 laiško:

"Mūsų archyve turiu didelį albumą, kur įdedu nuotraukas gyv. Australijoje buvusių Lietuvos kariuomenėje bet kurio laipsnio vyrų (tik uniformuotų). Taip pat yra skyrius tarnavusių ir kitur: Wehrmachte, lenkų kariuomenėj, svetimšalių legione, Amerikos sargybų kuopose, ir dabar Australijos kariuomenėj. Už daugelio metų gal kam bus įdomu pamatyti, jei atominė neištirpins . .

1972.XII.27 laiške:

"Lietuviškos išeivijos į dangų ir tenykštės kolonijos papildymu nuo šimtmečių rūpinasi Roma. Kremlius komplektuoja lietuvišką sektorių pragare. Mums belieka rūpintis lietuviškos padermės buvimu šioje saulės sistemoje, kol neįsisteigė nauja kolonija kur nors už Andromedos.

Mano vaikaitis Antanas Čibiras per pr. Kalėdų atostogas Waikerie išpildė dvi sąlygas gauti sklandytojo sidabriniam C: pakilo savarankiškai į 10,000 pėdų (absoliutus aukštis) ir iškabojo ore 5 val. 20 min. Beliko 50 km perskridimas, bet čia tai menkniekis. Mane bus pralenkęs ta prasme, kad aš sidabrinį C uždirbau būdamas 35 metų senumo, o jam dabar tik 16".

1973.11.13 laiške:

"Sumaniau atkurti mūsų muziejui Lietuvos kariuomenės žyminius: 1919 metų karininkų trikampius, kur ženklinta einamos pareigos, ir vėlesnius laipsnių žyminius antpečiuose. Viskas pasisekė neblogai, bet užkliuvau už viršilos: niekur Adelaidėje neradau pusantro colio pločio auksinės spalvos galiono, iš kurio galėčiau padaryti ženklą. Išverčiau madų salionus, bažnytinių rūbų siuvyklas, uniformų gamintojus — niekur nėra. Galėčiau susiūti į vieną tris siauras juosteles, bet mano patarėjai suniekina, esą iš trijų grandinių vieno viršilos nepadarysi. . . Šiaip mano rinkinys jau baigtas, tik dėl to vieno negaliu išstatyti muziejuje".

1973.VII.11 laiške:

"Dar nepavyko sužinoti, ar būsimose pasaulinėse sklandymo varžybose sovietus atstovaus koks lietuvis. Jie įregistravo 4 dalyvius. Interesuojuos todėl, kad esu pakviestas būti varžybose vertėju ..."

1974.V.4 laiške:

"Pasaulinės sklandymo varžybos praėjo be lietuvių dalyvavimo, neskaitant manęs, vienintelio stebėtojo. Gaila, kad ruskiai neleido niekam iš Lietuvos atvykti pažiūrėti. O jiems būtų buvę labai naudinga daug ką pamatyti ir pasimokyti..."

1974.IX.2 laiške:

"Apie Lietuvos karo aviacijos ženklus ar uniformas ir jų keitimąsi ne ką galėčiau pasakyti, nes aviacijoje buvau tik nuo 1924 ligi 1934. Ten jūs turit lengvai pasiekiamų, išbuvusių tikrojoj tarnyboj nuo pat pradžios ligi galo. Jiems susiėjus, būtų lengviau prisiminti visus duomenis ir datas. Pav., ar nemėgintumėt atkurti karo aviacijos vadovybės, skraidančio (eskadrilėmis) ir technikinio sąstato, buvusio 1940 m. birželio 15 d., pridėjus schemą. Būtų naudinga palikti istorijai.

.. . esu įklimpęs į mūsų archyvo ir muziejaus tvarkymą. Laiko liko neperdaugiausia, ir norisi viską pakenčiamai aptvarkyti. Blogiausia, kad neatsiranda, kas perimtų mano pareigas.

Liūdna buvo sužinojus apie Klemo Martinkaus mirtį. Buvom artimi draugai. 1931 metais su juo dalyvavom žvaigždinėse auto lenktynėse — Rallye Monte Carlo. Iš 64 ekipų, pasiekusių tikslą, buvom 29-ti. Tada iš Lietuvos mes buvom pirmieji. Vėliau keletą kartų tose lenktynėse dalyvavo inž. Pr. Hiksa ir kt., bet būdavo atsilikę toliau".

1974.XI.14 laiške:

"Sužinojęs apie Dariaus-Girėno medalio išleidimą, atkasiau savo archyve keletą raštų, liudijančių, kad mes čia Australijoje kadaise taip pat buvom besirūpiną tokį medalį išleisti, tik tada mūsų sumanymas kažkodėl nuėjo aitais ...

Adelaidėje kas metai lapkričio 11 d. yra vad. Remembrance Day, kur žuvę ar mirę karo veteranai yra atmenami kryželiu su aguonos gėle. Mūsų ramovėnai įrengia ir lietuvišką skyrių (siunčiu nuotrauką); jame būna įkalami kryželiai su įrašytomis ir mūsų buv. karo aviacijos lakūnų ar žemės tarnybos karių pavardėmis".

1975.III.11 laiške:

"Kai dėl gen. Gustaičio biusto išleidimo, tai mano nuomonė yra skirtinga (gal todėl, kad esu numizmatas) .. . Kas kita būtų buvę medalis. Pirmiausia, jį įsigytų numizmatai, kurių yra daug. Antra, jis užimtų mažiau vietos, kuri be to specialiai padaryta tos rūšies žyminiams. Trečia, medalyje galima sutalpinti daugiau duomenų apie asmenį, kuriam jis dedikuotas . ..

Š.m. vasario gale mano vaikaitis Antanas Čibiras pradžiugino — gavo sklandytojo sidabrinį C žyminį. Jį aš pats buvau gavęs Lietuvoj 1936 m. Kai palyginu dabartines technines priemones su ano meto, tai mano laikų sidabrinis C prilygtų mažiausiai dabartiniam auksiniam.

Yra daug plyšių-plyšelių, kurie čia mus jungia tam, kad palaikytumėm istorinį lietuvišką paprotį — tarpusavio rietenas. Kartais pagalvoju, kas įvyktų, jei staiga nustotumėm burnotis? Ogi nebeliktų lietuvių. Va, jaunoji karta nesirieja, bet jie ir nebekalba lietuviškai. Jei dar iš vardo ir laiko save lietuviais, tai tik tol, kol jų tėvai tebėra gyvi...

Bražinskų skydelis kabo mūsų muziejuje. Jo nuotrauką nusiunčiau Bražinskams. Dėkojo ir, atrodo, panaudojo ją savo bylai paremti turkų akyse".