Karo Aviacijos mokykla

Karo Aviacijos mokykla buvo įkurta 1919 m. kovo mėn. 12 dieną Kaune, kad paruoštų karo aviacijos karininkų pilotų ir žvalgų kadrus. Pradžioje ji buvo įkurdinta patalpose Ukmergės Plente, kur turėjo suverbavusi apie tris desėtkus mokinių-lakūnų. Balandžio mėnesį mokykla buvo iškelta į Linksmadvarį Aleksote. Ten jai buvo pavestos erdvios patalpos kaimynystėje angaro su lėktuvais (8 nauji kovos lėktuvai buvo nupirkti Vokietijoje) ir pastatų, apgyventų vokiečių lakūnų ir mechanikų, kurių keli vėliau buvo pasamdyti tarnauti mūsų aviacijoje. Čia buvo baigta organizuotis ir užvirė mokyklos darbas — mokyklos, kuri būrį drąsių jaunuolių inspiravo paklusti to laiko tėvynės šauksmui, atsisakyti turėtų patogumų ir stoti į padanges raižančių krašto gynėjų eiles.

Iš mokinių buvo sudarytos grupės kandidatų pilotų ir žvalgų. Buvo dėta pastangų mokinius kuo greičiau ore išbandyti-patikrinti ir būsimuosius pilotus skridimo apmokyti. Reikėjo taipgi parūpinti skysto kuro ir kitų medžiagų, būtinų lėktuvams aptarnauti. Tuo tikslu mokyklos viršininkas su dviem mokiniais gegužės mėnesį važinėjo į Berlyną. Birželio mėnesį vokiečiams iš Kauno pasitraukiant, iš jų buvo įgyti du mokomojo tipo lėktuvai Albatros B II. Mokinių skridimo apmokymas po to galėjo būti pradėtas.

Mokyklos klasėse mokiniai-lakūnai mokėsi kariškus statutus, buvo supažindinami su aviacijos pagrindais, lėktuvų tipais bei jų apginklavimu, konvencine bei oro fotografija, taipgi palaipsniui įgijo kitų jiems reikalingų teorinių žinių. Drauge jie vykdė rikiuotės ir karo pratimus, nešė sargybas, tobulinosi įvairių rūšių ginkluose, praktikavosi šaudyme. Būsimieji žvalgai buvo specialiai mokomi orientacijos bei skridimo pagal žemėlapį, ore bendradarbiavimo su pilotu ir kovos taktikos, taipgi jie lavinosi ore fotografuoti, skrisdami, pasamdytų instruktorių valdomais, kovos lėktuvais. Gi, būsimiems pilotams didelis darbas buvo mokomieji skridimai, kurie vasaros metu, palankioms oro sąlygoms esant, prasidėdavo ankstyvą rytą ir buvo tęsiami vėlyvą popietę. Ypač rytais būdavo jiems darbo, kai mechanikui padedant, reikėjo lėktuvą iš angaro išmanevruoti ir jį į aerodromą išvežti, jame kurą, tepalus ir vandenį patikrinti, reikalui esant juos papildant, išbandyti motoro veikimą ir atlikti lėktuvo konvencinį patikrinimą. Dažnai tekdavo ir patį lakūną-instruktorių iš miego pažadinti, kuris skridimų nevykdydavo jeigu lėktuvas nebūdavo tvarkoje, ar neturėdavo užtektinai kuro, arba oras nebūdavo pakankamai ramus. Protarpiais pritrūkdavo sandėliuose tinkamo lėktuvams benzino. Tada, pasitaikydavo, kad mokiniai-pilotai patys ieškojo tinkamo benzino pirkti pas vertelgas mieste ir jo nedidelius kiekius savo kaštais įgydavo, norėdami išvengti mokomųjų skridimų susitrukdymo ir greičiau juos užbaigti. Mokiniams tekdavo padaryti vidutiniškai po 80-100 mokomųjų skridimų su instruktorium, kol šis leisdavo patiems savistoviai skristi. Skridimo apmokymo svarbieji veiksmai buvo pakilimas ir nutūpimas, gi, erdvėje — dabojimas, kad lėktuvas skristų minimaliu greičiu.

Taip praslinko aštuoni mėnesiai didelio ir sudėtingo darbo mokykloje, per Kuriuos mokiniai buvo brandinami jų laukusiems uždaviniams. Mokinių-lakūnų tarpe tada buvo: Antanas Babilius, Silvestras Sabas, Henrikas Bezumavičius, Tomas Sereika, Kęstutis Brazdžionis, Povilas Brazdžiūnas, Jurgis Dobkevičius, Viktoras Elisonas, Viktoras Firantas, Kazys Graužinis, Antanas Gustaitis, Vytautas Jablonskis, Kostas Kanauka, Juozas Kumpis, Vladas Lisauskas, Leonardas Peseckas, Juozas Pranckevičius, Vytautas Rauba, Vincas Ruseckas, Bronius Sidaravičius, Simas Stanaitis, Antanas Stašaitis, Jonas Šabanavičius, Tadas Šakmanas, Julius Šalkauskas, Vsevolodas Šenbergas, Romualdas Šidlauskas, Leonas Šliužinskas, Vincas Švitrys, Stasys Tumas, Mykolas Vaicekauskas, Alfonsas Vasnevskis, Leonas Virbickas, Jonas Zauka.

Šie Lietuvos aviacijos pionieriai savo tarpe gražiai sugyveno ir ilgam susidraugavo, nes juos jungė vienas kilnus tikslas, kuriam jie buvo pasišventę. Mokykloje pasisėmę naujų žinių ir išėję lakūnišką paruošimą, jie buvo pamilę lietuviškas erdves, kurioms ginti reikėjo sutartinų pastangų ir didelio patyrimo. Šito siekti buvo jų ryžtas. Laikas buvo vainikuoti mokyklos darbą egzaminais, kad vėliau pasinėrus į praktišką darbą. Toki egzaminai iš išeitų dalykų įvyko tų metų lapkričio mėnesio antroje pusėje ir juos išlaikydami visi mokiniai baigė Karo Aviacijos mokyklą. Dar buvo pasilikęs jų karininkų pakėlimas — vadovavimo ženklu jų atžymėiimas. šiuo tikslu jie buvo nusiųsti į Karo mokyklą. Ten per pora savaičių jie turėjo pasitobulinti rikiuotėje ir pasitempti drausmėje, o po to, be egzaminų kartojimo, turėjo būti pakeltais i karininko pirmąjį laipsnį drauge su Karo mokyklos II laidos kariūnais.

Anais laikais, kai kariuomenei trūko karininkų, juos Karo mokykla ruošė pagreitintais tempais. Karo mokyklos I laidos apmokymas truko keturis mėnesius, II — penkis mėnesius. Tada buvo svarbu, kad į karininkų kadrus neįsijungtų prisimetėliai-diversantai, kad vadais kariuomenei būtų paruošiami lojalūs ir taurūs tautiečiai-patrijotai. Šitokiomis kvalifikacijomis kariūnai turėjo pasižymėti Karo mokykloje, ją išeiti norėdami. Užtat nebuvo perdaug nuostabu, kai atvykę į Karo mokyklą lakūnai buvo sutikti, kaip jos kariūnų taip ir karininkų, su nepasitikėjimu — jie, nors savanoriai, naujoje vietoje nebuvo žinomi ko verti kaip kandidatai į karininkus. Jie buvo sutikti ir kiek nedraugingai, o iš dalies, netgi, su karjeros žmogui būdingu pavydo jausmu. Reikia pripažinti, jog lakūnai nuo pat pradžių buvo laimintieji kariūnų varžovai, kuriems tarnybos pobūdžio dėka buvo, de facto, pripažįstamas laisvesnis elgesys, atseit, buvo pakenčiamas kiek mažesnis jų formalus drausmingumas, buvo toleruojamas pasitaikantis jų kalbos žargonas, o jie patys daugiau imponavo uniforma ir patrauklia moderniška specialybe — jie buvo pirmieji lietuviški arai. Santykius lakūnų su kariūnais Karo mokykloje greit dar daugiau atšaldė, kariūnams pavestas, lakūnų atžvilgiu specialus uždavinys, apie kurį lakūnai tik vėliau sužinojo.

Lakūnai buvo įjungti į Karo mokyklą kaip atskira grupė su savo būrininku, vidaus tvarkos ir rikiuotės reikalams, o apgyvendinti buvo po kelis atskiruose kariūnų kambariuose, su šiais buvo sumaišyti, kad kariūnai arti lakūnų būdami juos sekti-pažinti galėtų, bei savo viršininkams jų elgesį, ypač jų prasižengimus statutams raportuotų. Su lakūnais sąlyčio turėjusiems kariūnams, tuo būdu, buvo pavestas mažai dėkingas sekimo darbas ir už tai jiems duota gera proga įsiteikti savo viršininkams, ką jie ir išnaudojo. Kaip pasirodė, Karo mokykloje svetimos kalbos vartojimas buvo baudžiamas, nes rodė nelojalumą ir nepatriotiškumą. Kariūnams klausinėjant, lakūnai apie aviaciją pasakodami vartojo nelietuviškus terminus, kurių lietuvių kalba jie anuo metu nežinojo, tuo būdu medžiagos save inkriminuoti jie, visai nesąmoningai, daug davė. Tokių įskundėjų tarpe uolumu ypač pasižymėjo vienas kariūnas, vėliau buvęs Karo mokyklos lektorium, o po to teatralu. Šališkas buvo ir kaikurių Karo mokyklos karininkų-lektorių elgesys su lakūnais. Kai už nelietuviškos terminologijos vartojimą lakūnams buvo skiriamos baudos "po šautuvu", tai, pavyzdžiui, rikiuotės pratimus vykdant, buvo išnaudojamos progos lakūnus, su pasitenkinimu, "pamaudyti" balose, ar purve. Galop pasitaikė, jog ir pats Karo mokyklos viršininkas po išrikiuotų lakūnų vardošaukio priekaištingai šaukė-karščiavosi, esą lakūnų tarpe buvo rusų, lenkų, vokiečių, totorių, prancūzų, bet tik vienas lietuvis, pavarde Kumpis.

Priekaištavimai, šališkumas, intrygos ir bausmės Karo mokykloje neprisidėjo prie drausmės lakūnuose kėlimo, priešingai, vertė juos būti labiau kritiškais. Tarp lakūnų ir kariūnų, tarp suvestų dvasia skirtingų specialybės ir rikiuotės auklėtinių, kurių vieni buvo padaryti kitų sekliais, sugyvenimo ir savitarpio gerbimo vietoje stiprėjo aktyvi opozicija — antagonizmas, o Karo mokyklos vyresnybės atžvilgiu lakūnuose atsirado priešiškumo tendencija. Tokia padėtis prieš pabaigą privedė prie susidūrimo, kai lakūnams Karo mokykloje neteisingai buvo primesti raštiški egzaminai, kokius jie jau buvo išlaikę Karo Aviacijos mokyklą baigdami. Tada jie pademonstravo savo solidarumą, vieningai atsisakydami rašyti vieną tokį egzaminą — jie ir Karo mokykloje buvo pasiruošę ginti principinį dalyką. Žinoma, po to buvo Karo mokyklos viršininko grasinimų karo lauko teismu, bei sušaudymu, buvo bausmių skyrimo, kad ir ne tikriesiems ano suokalbio iniciatoriams, o visa to pasėkoje, du lakūnai buvo pašalinti iš Karo mokyklos eiliniais su "vilko bilietu", atseit, buvo atestuoti niekad netinkančiais būti karininkais. Be to, gruodžio mėn. 16 d., su Karo mokyklos II laida, šeši lakūnai buvo išleisti ne karininkais, bet puskarininkiais.

Ketvirtadalis lakūnų, tuo būdu, buvo nubausti nepakeliant jų į karininko laipsnį. Tokia lakūnų laidos atranka buvo padaryta po labai trumpo lakūnų pažinimo, vos per pora savaičių laiko. Nekrito betgi nubaustųjų dvasia. Kaip prieš tai, Karo Aviacijos mokykloje, tie vyrai buvo vertinami tinkamais būti vadais, taip ir po to jie save tokiais parodė. Tvirtomis širdimis jie tobulinosi ir toliau aviacijoje ir dirbo kraštui naudingą darbą. Būdami iniciatyvos vyrai jie savo viršininkų buvo tinkamai įvertinti. Praėjo aštuoni mėnesiai kai jie, ir eiliniais baustuosius įskaitant, tapo aviacijoje karininkais, atminusiais turėtą patyrimą Karo mokykloje kaip mažavertį praeities epizodą.

Šioji Karo Aviacijos mokyklos laida buvo vienintelė, — po jos mokykla buvo išformuota. Taigi, ji yra istoriška laida, kurios lakūnai-pirmūnai daug prisidėjo prie nepriklausomoje Lietuvoje pajėgios Karo aviacijos organizavimo.

Šaltinis tikslinamas.

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis