Kai Kauną pasiekė žinia, kad šalia Soldino, Vokietijoje, Lituanika sudužo ir ja skridę lakūnai, Darius ir Girėnas, žuvo, tučtuojau pasklido gandai, jog jie buvę pašauti. Taip pat buvo nurodytos ir pašovimo priežastys: pirma, kad vokiečiai tai padarę iš pavydo, nes lietuviai pralenkę vokiečius, o antra, kad Darius ir Girėnas labai įžeidę Reichą, mat, neturėdami leidimo skridę per Vokietijos erdvę. Bet greitai gandai pradėjo mažėti, o visai dingo, kai vyriausybės paskirta komisija iš pirmininko av. plk. A. Gustaičio ir narių: av. mjr. Gavelio, av. mjr. Reimonto ir av. kpt. Morkaus, ištyrusi nelaimės priežastis, nustatė, kad Darius ir Girėnas buvo gerai pasiruošę skridimui per Atlantą, visos techniškos priemonės buvo tinkamos, kelionę atliko labai tiksliai pasirinktu maršrutu ir katastrofa įvyko dėl sunkių atmosferinių sąlygų prie kurių prisidėjo ir motoro defektai. Po šito, gandų apie Lituanikos pašovimą, nesigirdėjo daugiau kaip trisdešimt metų.

Gerai nebeprisimenu, tik vėl prieš keletą metų, kuriame šio kontinento laikraštyje, vėl teko skaityti kieno tai parašytą straipsnį, kuriame buvo teigiama, kad Darius ir Girėnas buvę tikrai pašauti ir kad juos balzamuojant, buvę surastos kulkos.

Dabar gi, 1974 metų „Kario“ Nr. 7, straipsnyje „Tau, Jaunoji Lietuva“, autorius Petras Jurgėla teigia, kad Lituanikai žuvus:

„Vokiečių ir prancūzų laikraščiai paskelbė tokias žinias:
1. Netoli Soldino esančios koncentracijos stovyklos sargybiniai LITUANIKĄ pašovę per klaidą, kaip tariamą lenkų lėktuvą, skrendantį į Vokietiją;
2. Ir diplomatai taip Berlyne kalbėjo;
3. Soldino apylinkėse žuvo jau 5 lėktuvai;
4. Dariaus ir Girėno kūnuose rastos kulkos.
Dariaus ir Girėno kūnus skrodė ir balzamavo Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai Jurgis Žilinskas ir Kazys Oželis. Prezidentas Smetona, pasikvietęs juos, įsakė nutylėti faktą apie kulkų radimą. Profesoriai, Žilinskas ir Oželis, dar Lietuvoje savo paslaptį atskleidę keliems savo bičiuliams, bet prašė apie tai nekalbėti“.

Mane stebina tai šita: kodėl reikėjo laukti net 40 metų nuo Lituanikos žuvimo ir tik dabar paskelbti, kad ji buvo pašauta. Jeigu vokiečių laikraščiai, jau nekalbant apie prancūzų laikraščius, paskelbė aukščiau paminėtus net keturis teigimus, tai kur buvo mūsų pasiuntinybė Berlyne jei nepersiuntė tų laikraščių Lietuvos vyriausybei. Tuo metu Hitleris jau buvo valdžioje ir visa Vokietijos spauda jau buvo kontroliuojama nacinės vyriausybės. Jos laikraščiuose paskelbimas tokių keturių teigimų yra geriausias įrodymas, kad Lituanika buvo nušauta. Jeigu Lietuvos vyriausybė, nenorėdama sugadinti gerų santykių su Vokietija, nedrįso pareikšti protesto, šitą labai lengvai galėjo atlikti Amerikos vyriausybė, kuri tikrenybėje ir tik galėjo tai padaryti, nes Lituanika buvo registruota jos įstaigoje, o abu lakūnai buvo Amerikos piliečiai. Kodėl tada Amerikos vyriausybė tai nepadarė, lieka iki šiai dienai neaišku. O kad Amerikos pasiuntinybės moka sekti visą spaudą atstovaujamose valstybėse, abejoti netenka.

Arba vėl, kodėl niekas per tiek metų, kol tebebuvo gyvi šiame kontinente lakūnų kūnus tvarkę profesoriai, Žilinskas ir Oželis, nebuvo apklausinėti nei atskirų asmenų, nei jokios organizacijos ir nepaimti iš jų raštiški parodymai, kad jie tikrai rado kulkas? Pagaliau, kodėl nei vienas profesorių artimas, kuriems jie tą paslaptį pasakojo, šito neskelbia?

Kai visa šita pradedi rimtai svarstyti visuose keturiuose teigimuose pamatai labai didelę spragą, kurią labai lengva užtaisyti. Reikia turėti tuos pačius vokiečių laikraščius kurie taip parašė: laikraščių pavadinimus ir jų datas. Kol nėra tų laikraščių, teigimas apie pašovimą Lituanikos pasidaro labai abejotinas. Taip pat labai neaiškus ir kulkų radimas. Lakūnų kūnų skrodimas ir balzamavimas profesoriams Žilinskui ir Oželiui buvo taip pat ne kasdieninis reikalas, bet tvarkymas tautos didvyrių palaikų. Surastos kulkos nebūtų leidę taip lengvai užmiršti kitų padarytą skriaudą didvyriams ir jie patys, kai atsidūrė šitame kontinente, tikrai būtų apie tai paskelbę, nelaukdami iki kas nors dasiprotės paklausti.

Pagaliau, vienaip ar kitaip galvotumėm, Lietuvos vyriausybės paskirta komisija lėktuvo katastrofai tirti, buvo sudaryta iš geriausių Lietuvos karo aviacijos specialistų. Jie buvo nuvykę į Lituanikos nukritimo vietą, manau, kad jie dalyvavo ir lakūnų kūnų skrodime. Taigi, dirbo drauge su profesoriais Žilinsku ir Oželiu. Taip pat, komisijos nariai karo aviacijos karininkų tarpe turėjo labai daug labai artimų draugų, kuriems tikrai būtų prasitarę, kad Lituanika buvo pašauta. Deja, iki šio meto neteko niekur skaityti, kad nors vienas Lietuvos karo aviacijos lakūnas būtų apie tai parašęs, ar kam nors pasakojęs.

Galiausia, nors trumpai sustokime prie tų keturių teigimų. Hitleris į vyriausybę Vokietijoje atėjo 1933 m. sausio mėn. 30 d. Nacių partija dar tebegyveno savo medaus mėnesį ir labai reikia abejoti, kad per tokį trumpą laikotarpį ties Soldinu būtų buvusi įrengta koncentracijos stovykla. Turbūt, ji dar tebebuvo tik projekte. Pagaliau, daleiskime, kad tokia stovykla buvo.

Kaip ji atrodo, manau, kiekvienas įsivaizduoja. Sargybinių bokštai ginkluoti kulkosvaidžiais, kurie pritaikyti šaudyti tik į žemės taikinius. Šaudyti į aukštį visai neįmanoma, nes trukdo bokštų stogeliai. Kad nakties metu geriau matytų tvoras, nedidelio galingumo prožektoriai, apšviečia netoliau kaip 200 metrų.

Tą naktį, kai į šiaurę nuo Soldino skrido Darius ir Girėnas, siautė didelė audra su smarkiu lietumi ir didele perkūnija. Lėktuvas turėjo laikytis galimai didesniame aukštyje. Dabar, pagalvokime, kokios galimybės stovyklos sargybiniams pataikyti į lėktuvą, esantį kažkur debesyse, neturint nei galingų prožektorių, nei kulkosvaidžių su taikikliais apšaudyti ore judančius taikinius.

Galimybė yra lygi nuliui, nes tokia stovykla negalėjo būti kilometro ilgumo, o tik kelių šimtų metrų, kurią, lėktuvas skrisdamas arti 50 metrų į sekundę, praskrido per kelias sekundes.

Kulkų atradimas lakūnų kūnuose taip pat susiduria su nemaža problema. Palyginus su viso lėktuvo kvadratūra, lakūnai užima labai mažą plotą. Jeigu jau buvo į juos pataikyta ties stovykla, tai pats lėktuvas turėjo būti visas suvarstytas kulkų ir jis turėjo nukristi pataikymo vietoje, o dabar, jis atsidūrė net 7 km į pietus nuo Soldino ir skridimo kryptis buvo nebe į rytus, bet į pietvakarius. Pats lėktuvas nekrito kaip pašautas, bet ėjo tūpti, ką liudija jo leidimosi take lėktuvo liemens ir sparnų išskintos nedidelės pušaitės. Jeigu nusileidimas būtų buvęs pradėtas tokiu šimtu metrų anksčiau, Lituanika nebebūtų pasiekusi neiškirsto pušyno ruožo ir nebūtų atsimušusi, tik poros metrų aukštyje, į stambias pušis. Arba, jeigu lėktuvas būtų galėjęs ore išsilaikyti kelias sekundes ilgiau ir pradėjęs leistis vėliau, būtų praskridęs apie šimto metrų platumą neiškirsto pušyno ir jau tūpęs gana lygiame lauke. Jei lakūnai jau būtų turėję po kelias kulkas kūnuose, tai labai tektų suabejoti jų atskridimu net keliasdešimt kilometrų ir taisyklingu tūpimu. Net ir magnetas, matyt, buvo išjungtas, kad avarijos metu nekilo jokia kibirkštis, kuri Lituanikos liekanas būtų pavertusi pelenų kruna; nes, benzinui iš sprogusių tankų išsiliejus, tetrūko tik kibirkšties.