„Kario“ Nr. 10 (1507) skiltyse buvęs karo aviacijos lakūnas, karo metu gyvenęs tris mėnesius Soldine ir lankęs Lituanikos sudužimo vietą, išdėstė abejones dėl to transatlantinio lėktuvo pašovimo.

Savo turimą dokumentinę medžiagą – k.a., Dariaus ir Girėno gimimo metrikas, Dariaus tarnybos lapą iš Lietuvos, abiejų tarnybos santrauką JAV kariuomenėje, Valstybės Departamento išverstą Lietuvos vyriausybės pravestos kvotos pranešimą, „Popular Aviation“ numerį su nuotraukomis ir gandais apie įvykusį pašovimą Lenkijos pasienyje ir netoli nuo kaceto ir kt., – pasiunčiau Balzeko Muziejui Chicagoje. Tai buvo padaryta prieš kelerius metus ir, tikiuosi, kad ta medžiaga yra muziejaus lankytojams prieinama – nors aš pasilaikiau savininko teises.

Taigi, Lietuvoje pravestos kvotos duomenys ir išvados, kaip ir reziumuoti gandai apie „Lituanicos“ pašovimą, dabar gali būti Balzeko muziejuje studijuojami.

Noriu pridėti pora dalykų, kurie tame muziejuje nėra turimi.

Kai dirbau LAICe – Lietuvių Amerikiečių Informacijos Centre New Yorke, teko artimiau pažinti Kižių šeimą – Marijona M.Kižytė dirbo su manim, gerai žinoma solistė, jos brolis Antanas buvo prezidento Hooverio sekretorium Baltuosiuose Rūmuose, vėliau su kitu broliu daugel metų ėjo aukštas pareigas CBS radijo tinkle; gi „Jesse“, arba Juozas, buvęs boksininkas, daugel metų buvo Fox Movietone News korespondentu-fotografu. Dažnai jis keliaudavo po pasaulį, sutiko visus savo laiko įžymiausius žmones – paskutinį kartą jį sutikau kai jis filmavo prezidento Kennedžio įvesdinimą (aš buvau radijo reporteriu), o seniau advokataudamas tvarkiau jo namų pirkimo dokumentus.

Kodėl apie jį rašau? Todėl, kad jis namie turėjo ne tik daugybę nuotraukų, bet ir naujienų filmų. Tarp kitko, jis sakė, kad jis turi Fox Movietone nenaudotas kino kronikos nuotraukas iš Soldino miško, darytas tuojau po įvykio. Aš jų nežiūrėjau – skaudu, nes abudu lakūnai man buvo artimi bendradarbiai, o Darius net bičiulis. „Jesse“ sakė, kad jis gavo tuos nenaudotus filmus – bendrovė vengė įtartinus dalykus skelbti, o jam kai kas atrodė labai įtartina. Dabar būtų laikas kvalifikuotiems asmenims pakalbinti Juozą Kižį – jis jau išėjęs pensijon, berods gyvena New Yorko Long Islande.

Esu tikras, kad Lietuvos vyriausybės kvotos komisija tų filmų niekad nematė.

Kol prof. Tomas Žilinskas buvo gyvas, kpt. Povilas Labanauskas pas Vileišius viešėdamas su savim turėjo „rekorderį“ ir laisvai klausinėjo jį. Profesorius sakėsi Dariaus ir Girėno skrodimus atlikęs bene Churgino įstaigoje – kūnai jau buvo apgedę, bet jis užtikęs šūvių žaizdų – berods, vienam per kelį. kitam apie sprandą. Tad jis nesutikęs pasirašyti „baltinantį“ pranešimą.

Paskiau pas jį lankėsi dr. Oželis su kpt. Štenceliu, berods, jis kalbėjosi ir su St. Lozoraičiu. Esą – koks skirtumas dabar: su vokiečiais reikalingi geri santykiai. Baigėsi tuo, kad jis nepasirašė ir prižadėjo nieko apie tai nekalbėti. To pasikalbėjimo turinys buvo nurašytas ir tekstas įteiktas Lietuvos Pasiuntinybei. Pasiuntinybėje man sakė, kad dr. Oželis po priesaika paneigė tariamąjį pašovimą ir draudimą kalbėti. Nežinau kpt. Štencelio likimo ir ar jisai yra padaręs kokių rašytinių pareiškimų.

Manau, kad pirmasis filmas, darytas Soldino miške žuvimo vietoje, galėtų daug ką atskleisti – ekspertams, o tokiu nesu ir todėl filmo nežiūrėjau.