Antanas Mikutis


Lietuvos Karo aviacijos tarnyboje


1936 metų spalio mėnesio pirmosiomis dienomis "Kario" žurnale pasirodė informacinis pranešimas apie naujų kandidatų priėmimą į Karo aviacijos puskarininkių lakūnų mokyklą, kuriems sukako 18 metų, turi keturių klasių cenzą ir tėvų sutikimą, šitas pranešimas man pasirodė kaip perkūno trenksmas iš giedro dangaus. Kilo sudėtingas klausimas: kaip pasielgti. Gerai žinojau, kad stodamas į aviacijos mokyklą, neteksiu rėmėjų, ir jau į Plungės gimnaziją kelias bus uždarytas. Tuo metu man buvo devyniolika metų ir pagal amžių buvau tinkamas, tašiau fiziškai dar nebuvau subrendęs, ir aviacijon galėjau netikti. Tačiau ryžausi.

Kandidatus į aviacijos mokyklą turėjo parinkti apskričių karo komendantai, todėl pagal tėvų gyvenamąją vietą visus dokumentus turėjau pateikti Telšių komendantūrai, nes tėvai gyveno Plungės valsčiaus Burbaičių kaime. Viena didžiausių problemų buvo - gauti tėvų sutikimą. Reikėjo vieną Iš tėvų nusivežti į Plungės valsčiaus savivaldybę, kad sudarytume oficialiai patvirtintą sutikimą. Vis dėlto pavyko įtikinti mamą ir ji, nors ašarodama, nuvažiavo su manimi į Plungę ir ten surinkome reikalingus dokumentus. Reikėjo ir keturių klasių baigimo pažymėjimo, kurį būtina buvo paimti iš Plungės gimnazijos, vadinasi, tuo pačiu nutraukti ir mokslą. Gaila buvo palikti gimnaziją ir klasės draugus, tačiau trauka aviacijai buvo didesnė. Nustatytu terminu išsiunčiau visus reikalingus dokumentus į Telšius.

Prasidėjo sunkus vilčių ir abejonių metas. Nekantriai laukiau rezultatų, t.y. kvietimo į komendantūrą. Pagaliau spalio paskutinėmis dienomis gavau pranešimą atvykti Telšių karo komendantūron, į komisiją. Nurodytą dieną, tokių kaip aš, atvyko septyni kandidatai. Susirinko stambūs ir petingi vyrai, todėl į juos žiūrėdamas paniurau - prieš juos atrodžiau žvirblis. Buvome pakviesti į vieną kambarį, kuriame dirbo, rodos, trys žmonės, iš jų - vienas gydytojas. Prasidėjo sveikatos tikrinimas. Maždaug per valandą visi buvome patikrinti, o dar po pusvalandžio buvo paskelbti rezultatai. Pranešė, kad laikomi tinkamais tarnauti aviacijoje ir siunčiami į Kauno karo aviacijos mokyklą šie kandidatai: Antanas Mikutis ir Apolinaras Sasinas. Dar pridūrė, kad šie asmenys privalo komendantūron atvykti lapkričio 5 d. pasiimti reikalingus dokumentus ir tą pačią dieną valdžios kaštu traukiniu išvykti į Kauną. Išgirdęs tokį sprendimą labai apsidžiaugiau, nes svarstyklės gerokai pakrypo mano pusėn. Dabar jau buvau tikras, kad Kauną pasieksiu, o blogiausiu atveju - nepatekęs į lakūnus, bent galėsiu likti savanoriu kareiviu aviacijos dalinyje. Tokia teisė nepriimtiems į mokyklą buvo suteikta. Grįžti atgal nebebuvo jokios perspektyvos - nei tęsti toliau mokslą, nei kur nors įsidarbinti.

1936 m. lapkričio 6 dienos rytą kartu su Apolinaru Sasinu Kauno geležinkelio stotyje išlipome iš traukinio ir iš - karto patraukėme į Aukštąją Fredą, kur buvo įsikūrusi Karo aviacijos mokykla. Ten mūsų, jaunuolių, susirinko per šimtą. Čia sutikau Mykolą Petronaitį, su kuriuo Kretingos pranciškonų gimnazijos orkestre pūtėme kornetus, tik jis mokėsi viena klase aukščiau. Iš Kretingos jis išstojo dėl tos pačios priežasties, kaip ir aš - nenorėjo vienuoliu būti.

Prasidėjo atvykusiųjų registracija ir kiti formalumai. Registraciją vedė pats mokyklos klasės vedėjas (kuopos vado teisėmis) kapitonas Vaičius. Pirmoji diena buvo skirta įsikūrimui: reikėjo šiaudais prisikimšti čiužinius ir pagalves, išsiimti iš sandėlio patalynę ir kitas priemones.

Kitą dieną Karo ligoninėje vyko medicinos komisijos apžiūra. Komisijai vadovavo Karo aviacijos įgulos gydytojas kpt. Tupčiauskas. Ligoninėn buvome vedami organizuotai, rikiuotėje. Vadovauti buvo paskirti baigiamojo kurso lakūnai Jonas Masiulis ir Kazys Klimas, nes į ligoninę eidavome dviem grupėm, t.y. kandidatai į lakūnus ir kandidatai į mechanikus. Medicinos komisija lakūnams ir mechanikams buvo skirta atskirai, nes skirtingi sveikatos reikalavimai. Mūsų grupę į ligoninę vedžiojo Jonas Masiulis, jis jau turėjo jaunesniojo puskarininkio laipsnį.

Prisiminė iš to laikotarpio toks atsitikimas. Jau kelintą dieną vyko medicinos apžiūra, ir mums būnant Karo ligoninės teritorijoje vienas pradėjo šaukti, kad matąs su parašiutu besileidžiantį žmogų. Parašiutininkas leidosi aerodromo pusėje, kur prieš tai girdėjosi lėktuvo ūžimas, šis įvykis mus gerokai nustebino, ir sukėlė visokiausių spėliojimų, nes čia juk ne aviacijos šventė. Grįžę iš ligoninės į aviacijos mokyklą sužinojome apie dienos įvykį.

Baigiamojo kurso (tretieji metai mokykloje) mokinys-lakūnas jaun. pusk. Jonas Dovydaitis su seno tipo čekų gamybos lėktuvu - naikintuvu "Šmolik" pakilo virš aerodromo daryti aukštojo pilotažo figūrų. Vienos figūros metu lūžo posūkio vairas ir lėktuvas tapo nevaldomas, teko nieko nelaukiant šokti iš lėktuvo su parašiutu. Nusileido laimingai, šalia aerodromo, Aleksote ant namo stogo, iš kur pasiekė žemę.

Medicinos apžiūra truko visą savaitę ir jai pasibaigus vieną vakarą buvo perskaitytas laimingųjų sąrašas, priimtų į lakūnų ir mechanikų skyrius. Savo pavardės neišgirdau nei lakūnų, nei mechanikų skyriuje. Į lakūnų skyrių buvo priimta apie 40 jaunuolių. Petronaičiui su Sasinu pasisekė - jie buvo priimti. Labai nusiminiau, tačiau išeitis bebuvo tik viena - likti tarnauti aerodromo kuopoje, toks pasiūlymas buvo pateiktas man ir kitiems likimo draugams. Tarp tų nuskriaustųjų buvo Šabonas, Bambalas, Didžiulis, Pranas Dobrovolskis (sovietų okupacijos metais buvo didelis veikėjas - aukštas pareigūnas), Vitkus ir kiti, kurie nutarė atlikti karinę prievolę.

Buvau paskirtas į Pirmąją aerodromo kuopą, kurios kareivinės buvo mūriniame fligelyje netoli aviacijos mokyklos. Kuopos vadas buvo pėstininkų tarnybos kapitonas Puodžiūnas, kuopininkas - viršila Karia, kuris dėl savotiškų veido bruožų kareivių buvo pravardžiuojamas "viena akis juokiasi, kita verkia", ir būrininkas - puskarininkis Petrulis. Be to, jaunų kareivių apmokymui, savos rūšies praktikai atlikti, buvo paskirti karinkai ir puskarininkiai: Itn. Grincius, Itn. Slikas, pusk. Vladas Murmulaitis. Ltn. Grincius, matyt, už bausmę čia buvo paskirtas, nes prieš pora mėnesių manevrų metu ties Kėdainiais, skrisdamas rikiuotėje su savo lėktuvo propeleriu (FIAT CR.20) numušė vedančiojo lėktuvo uodegą, kuriuo skridęs Itn. Skaržinskas, nespėjęs iššokti su parašiutu, žuvo. Šie laikinai priskirti karininkai ir puskarininkiai iš skraidančio personalo, t.y. karo lakūnai, ėmė diegti mums naujus mokslus.

Maždaug po mėnesio pirminio apmokymo buvo sudarytas jaunų kareivių sąrašas į mokomąsias kuopas: pėstininkų, ryšių ir automobilių. Tą sąrašą patekau ir aš. Karo aviacija jokiai specialybei neturėjo savo mokomosios kuopos, todėl parinkti kandidatai pagal specialybes buvo siunčiami į atitinkamus kitus karinius dalinius. Aš buvau įtrauktas į pėstininkus, todėl mūsų grupė, apie dešimt žmonių, buvo pasiųsta į 2-ąjį D.L.K. Algirdo pulką Šančiuose.

Buvau paskirtas į kulkosvaidžių būrį. Tame būryje buvau pats jauniausias kareivis (19 metų), kadangi Lietuvoje į kariuomenę jaunuoliai buvo šaukiami nuo 21 metų amžiaus.
2-jo pėstininkų pulko vadu buvo pulkininkas Tumas, o mokomosios kuopos vadu buvo majoras Saltonas, vėliau jį pakeitė kapitonas Modestavičius. Mokomosios kuopos būrių vadais buvo: 1-ojo grenadierių - Itn. Krištopaitis, 2-jo grenadierių Itn. Sinkevičius ir mūsų kulkosvaidžių ltn. Reikalas. Kuopininku buvo viršila Kopūstas, būrininku - pusk. Neicelis ir skyrininku - grandinis Oberjaitis, kilęs iš Klaipėdos krašto, vokiško būdo, mėgėjas gerokai parėkauti.

Iš buvimo mokomoje kuopoje nedaug teužsiliko įsimintinų epizodų. Buvome mokomi rikiuotės, vidaus bei lauko tarnybų statutų, reikėjo gerai žinoti ginklų materialinę dalį (šautuvo ir kulkosvaidžio) juos išardyti ir vėl surinkti. Pašaudyti buvome vedami į Aukštuosiuose Šančiuose esančią šaudyklą. Taktiniai užsiėmimai vykdavo Aukštojoje Panemunėje IV forto rajone, o šaudymą iš sunkiųjų kulkosvaidžių "Maksim" atlikdavome 5-to pėstininkų pulko šaudykloje Panemunėje.

Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų proga buvo surengtas šventinis vakaras-koncertas, kurį organizavo ir programą atliko įgulos kariai. Be jų programoje dar dalyvavo Kauno operos teatro šokėjas Kelbauskas, kuris pašoko keletą klasikinių šokių. Mus gerokai nustebino viršilos Kopūsto- dešimtmetės dukters pasirodymas, kuri gana gražiai pašoko; vėliau ji tapo garsia Lietuvos balerina.

1937 m. vasario 15 d. į Lietuvą atvyko sovietų Raudonosios armijos generalinio štabo viršininkas maršalas Aleksandras Jegorovas. Mūsų mokomoji kuopa buvo paskirta garbės sargybon pasitikti Jegorovo Kauno geležinkelio stotyje. Jį sutiko mūsų kariuomenės generalinio štabo viršininkas pulkininkas J. Černius. Tai buvo gana įspūdingas reginys, iš arti pamatėme aukšto rango sovietų karininkus ir jų keistas uniformas.

Vasario 16 dieną Tautos šventės proga vėl teko dalyvauti kariuomenės parade, praeiti pro vyriausybinę tribūną Karo Muziejaus sode. Tarp užsienio svečių buvo ir Jegorovas su savo svita. Lietuvoje A. Jegorovas išbuvo keletą dienų, todėl lankėsi ir mūsų karo aviacijoje.

1937 m. gegužės 3-7 dienomis Rygoje vyko Europos krepšinio čempionatas. Lietuvos krepšininkai tapo Europos čempionais. Tai buvo didžiulė sensacija ir dar didesnis džiaugsmas. Šiai pergalei iškovoti labai daug padėjo Amerikos lietuviai: Lubinas, Talzūnas, Kriaučiūnas, Baltrūnas ir kiti, kurie žaidė mūsų komandoje. Atvykę, žaidėjai į Kauną buvo nepaprastai iškilmingai sutikti, Respublikos prezidento buvo apdovanoti medaliais.

Praėjus savaitei po triumfališko krepšininkų sutikimo gegužės 16 d., Kauno aerodrome įvyko didelė aviacijos šventė, skirta Lietuvos Aeroklubo dešimtmečiui. Buvo labai didelė ir įdomi programa, kurioje dalyvavo ir karo aviacijos lėktuvai. Atsimenu, karo aviacijos viršininkas pulkininkas A.Gustaitis skraidino Lietuvos prezidentą A.Smetoną, sklandytuvai rodė aukštojo pilotažo ir kitus numerius, o karo aviacijos lėktuvai - įvairius kovos pratimus.

Visas mokomosios kuopos kursas truko nuo 1936 m. gruodžio mėn. iki 1937 m. birželio mėn. pirmosios ir praėjo be ypatingų įvykių. Jau minėjau, reikėjo mokytis rikiuotės, šaudymo iš šautuvų ir kulkosvaidžių, taktikos ir topografijos. Visos pratybos, išskyrus teorines, kareivinėse ir rikiuotes kareivinių rajone, vyko Aukštuosiuose Šančiuose arba Aukštojoje Panemunėje IV forto rajone.

Tada gerai susipažinau su šiomis Kauno apylinkėmis. Baigiantis kursui prisiėjo atlikti ir praktiškus darbus - budėti sargyboje, dalyvauti mokant jaunus kareivius ir pan. Iš atmintyje likusių asmenų, su kuriais buvau mokomoje kuopoje, norėčiau paminėti šiuos: Vytą Gerulaitį, kuris tuo metu buvo Lietuvos ir Pabaltijo lauko teniso čempionas, o jo sūnus Vytas, gyvenantis JAV, po karo tapo lauko teniso pasauline žvaigžde; Ričardą Mironą (jo brolis Rudolfas tuo metu buvo to paties pulko leitenantu) - pokario metais jis buvo Vilniaus universiteto istorijos-filosofijos fakulteto docentu, klasikinės filologijos specialistu.

Baigdamas apie 2-ojo D.L.K Algirdo pulko mokomąją kuopą (būstinė Šančiuose senosiose rusų kareivinėse, ten visas kareivinių miestelis ir įvairios kariuomenės dalys) noriu trumpai prisiminti apie to meto kareivių gyvenimą. Visi pašaukti jaunuoliai (21 metų) Lietuvos kariuomenėn atlikti karinės prievolės (naujokai) iš pradžių iki priesaikos buvo vadinami jaunais kareiviais, o po priesaikos tapdavo eiliniais, kitaip sakant, gaudavo aukštesnį laipsnį. O kareiviai pagal savo tradicijas visą tarnybą (18 mėnesių) kariuomenėje skirstė į tris kategorijas: tarnaujantys pirmuosius šešis mėnesius buvo vadinami "šlapukais", kitus 6 mėnesius - "gaisriukais" ir paskutinius 6 mėnesius - "senais kareiviais" ("senas vaiskas"). Buvo sugalvota net tokia komanda: "seni kareiviai deši" (dešinėn ir žygiuoja namo), "gaisras šeši" (liko tarnauti 6 mėnesiai) ir "slapukai į kareivines bėgte marš" (dar toli iki namų).

Išbuvus pėstininkų mokomoje kuopoje apie 2 mėnesius mus pradėjo sekmadieniais leisti į miestą. Išleisti į miestą teisę turėjo būrio vadas, tačiau pačią išleidimo procedūrą tvarkė kuopininkas virš. Kopūstas. Į miestą buvo leidžiami tik tie kareiviai, kurie pavyzdingi ir neturi bausmių. Pagrindinės bausmės pagal vidaus tarnybos statutą buvo tokios: be eilės darbams ar. tarnybon, stovėti valandą su šautuvu ir į daboklę. Sekmadieni po pietų kuopininkas visus išleistuosius išsivesdavo į kareivinių kiemą, išrikiuodavo, pats paeidavo toliau ir atsistojęs kviesdavo po vieną iš dešinio sparno. Šis turėjo karišku žingsniu praeidamas pro kuopininką parodyti, kaip sveikintųsi sutikęs mieste aukštesnio laipsnio kariškį, po to apsisukęs prieiti prie jo ir prisistatyti, kas esąs. Kuopininkas (teikia jam leidimą į miestą iki 22 val. vakaro. Jeigu kurio nors praėjimas jam nepatinka - duoda komandą "palikti" ir šiam reikia grįžti į eilės galą, kad šią procedūrą pakartotų antrą, o gal ir trečią kartą.

Baigę mokomąją kuopą visi gavome grandinio laipsnius. Be manęs, kiek prisimenu, dar iš aviacijos baigė šią pėstininkų kuopą - tai Burneika, Danilevičius, Didžiulis, Lašinskas, Kanapeckas, Suckelis ir Stanaitis. Kadangi ši mokomoji kuopa ruošė kadrus pėstininkų; rikiuotės tarnybai, grįžę į aviacijos dalinį tikėjomės būti paimti į rikiuotę, t.y. dirbti su kareiviais.

Grįžę į aviacijos dalinį laukėme paskirstymo; nes visi mažiausiai norėjome patekti į rikiuotę. Dauguma iš mūsų pakankamai raštingi ir ne vienas galėjome būti paskirtas į ūkio dalį, į štabą raštininku ar dar kur nors. Šiaip ar taip, rikiuotės dalyje pastoviai reikia būti su kareiviais: kartu keltis, kartu mankštą daryti, kartu valgyti ir t.t. , t.y. griežtai laikytis karinės drausmės.

Pagaliau tas mūsų nedidelis "pėstininkų" būrys buvome pakviesti į klasę, ten davė po
lapą popieriaus ir pagal diktuojamą tekstą liepė rašyti raportą.

Kas tam reikalui vadovavo ir kam tą raportą rašėme dabar neatsimenu. Kokį tikslą tas raportų pagal vieną tekstą rašymas turėjo - galima tik spėti, greičiausiai norėjo atrinkti geriausią raštininką. Neilgai trukus buvo pranešti rezultatai, aš buvau paskirtas foto tarnybon. Gerokai nustebau, nes apie fotografavimo reikalus nieko neišmaniau ir neįsivaizdavau, ką aš ten turėsiu veikti. Sužinojau, kad iš mūsų aerodromo kuopos du kareiviai dirba ten jau seniau ir kad nebūsiu vienišas. Vienas iš šių kareivių buvo Šabonas, rudenį su manimi stojęs į aviacijos mokyklą ir ten nepriimtas, o kitas - gerokai už visus vyresnis - dailininkas Vytautas Mackevičius, po karo ilgus metus buvęs Dailės instituto rektoriumi.

Foto laboratorija buvo aerodrome (Žagariškės - Aleksotas), apie pusantro kilometro nuo mūsų kareivinių A. Fredoje, fototarnybos viršininkas buvo karo lakūnas majoras Vytautas Jablonskis, kalbininko Jono Jablonskio sūnus, o jo pavaduotojas - karo lakūnas Itn. Šilkas.
V. Jablonskis vienas pirmųjų lakūnų besikuriančioje Lietuvos karo aviacijoje, pradėjęs tarnauti kartu su Antanu Gustaičiu. Žmogus ramaus charakterio, apkūnus, todėl mažai teskraidė. Vėliau sužinojau, kad jis mėgo išgerti, todėl blogai sugyveno su žmona ir ši, susiklosčius aplinkybėms, išėjo pas A. Gustaitį. o V. Jablonskis pradėjo gyventi su Gustaičio žmona. Taigi įvyko savanoriškas pasikeitimas žmonomis.

Su nukreipimu prisistačiau foto tarnybos vadovybei. Viršila Bunikis, laboratorijos šeimininkas, pirmiausia mane supažindino su foto įrengimais ir kitu ūkiu, trumpai paaiškino ir parodė, kaip daromos nuotraukos, kaip naudotis didintuvais ir kitais aparatais. Iš pradžių, kol išmokau šį darbą, buvo gana sunku, tačiau vėliau viskas ėjo normaliai ir turėdavau gana daug laiko, todėl galėjau praktikuotis laboratorijoje su foto aparatūra.

Savaitei gaudavau tam tikrą kiekį fotopopieriaus, foto plokštelių, fotoaparatų ir kartu su Šabonu pratindavausi fotografuoti bei pats daryti nuotraukas. Gyvenimas tapo visai nebe kareiviškas, kareivinėse tik miegodavau ir maitindavausi. Šiaip laisvą laiką praleisdavau savo nuožiūra, darbas laboratorijoje buvo nuo 8 val. iki 14 val. Tik išimtinais atvejais tekdavo ilgiau padirbėti. Dirbau aerodromo teritorijoje, buvau arti lėktuvų ir lakūnų, o tai mane nuteikdavo optimistiškai.

Foto laboratorijoje darbas virė visą laiką. Karo lakūnai - žvalgai nuolatos atnešdavo savo fotografuotą iš oro medžiagą, kurią reikėdavo išryškinti, retušuoti ir gatavas plokšteles perduoti kariuomenės generalinio štabo topografijos skyriui. Fotografuojama buvo iš lėktuvo dugne įmontuoto fotoaparato, kurio fokusas siekė net 50 cm. Fotoaparatas pagal nustatytą intervalą fotografavo automatiškai; buvo naudojamos su tam tikru skaičiumi plokštelių kasetės, kurių formatas 13x18 cm ir 18x24 cm, fotografavimo aukštis 3000-4000 m. Kiekvienas žvalgybinės eskadrilės lakūnas - žvalgas turėjo Lietuvos teritorijoje savo sektorių - barą, kurį reikėjo fotografuoti. Čia reikėjo tam tikrų įgūdžių ir meistriškumo, kad iš nufotografuotos medžiagos išeitų tos vietovės žemėlapis.
Užeidavo į laboratoriją ir naikintuvų eskadrilės karo lakūnai, kurie atlikdavo šaudymo, oro kautynių pratimus su foto kulkosvaidžiais ir ryškindavo tas savo fotojuostas.

Foto laboratorijoje dirbo apie 15 žmonių daugiausia atsargos puskarininkiai, vienas civilis tarnautojas ir trys kareiviai, tarp jų ir aš. Iš tuo metu foto laboratorijoje dirbusių prisimenu pusk. Kaunietį, pusk. Litviną, pusk. Ališauską, pusk. Julių Miežlaiškį (vieną žymiausių to meto kariuomenės fotokorespondentų), j.pusk. Kondratą, j.pusk. Gaižutį, civ. tarnautoją Zeliauską, eilinį Vytautą Mackevičių, eilinį Šaboną ir eilinį Račkauską. Visam šiam kolektyvui vadovavo virš. Bunikis. Dirbti buvo malonu, nes visi darbuotojai buvo korektiški ir mandagūs, niekad neatsisakydavo jaunesniems paaiškinti ar padėti.

Kuomet apsipratau su darbu ir atsirado daugiau laiko, pradėjau galvoti, kaip čia paskraidžius, t.y. pas kurį nors pilotą dviviečiame lėktuve pasiprašyti keleiviu. Juk mano draugai, su kuriais rudenį stojau į lakūnų mokyklą, jau skraidė savarankiškai ir antra sėdynė būdavo laisva.

Pasitaikius progai, vieną liepos dieną nuėjau į starto vietą, kur skraidė mokiniai lakūnai, ten budinčiojo instruktoriaus viršilos Petro Kreivio paprašiau leisti paskristi keleiviu. Instruktorius neprieštaravo, vienas iš mokinių paskolino odinį pošalmį su akiniais, uždėjo parašiutą ir liepė sėsti į besiruošiančio skridimui lėktuvo ANBO - III antrą sėdynę, kurį pilotavo mokinys lakūnas kariūnas Valevičius. Pakilome maždaug į 1 400 m aukštį. Vaizdas nuostabus ir nepakartojamas, tačiau gėrėtis ilgai neteko, neapsukę aplink aerodromą rato, nusileidome. Skrydis buvo trumpas, tačiau įspūdingas, ir nutariau rudenį vėl bandyti stoti į puskarininkių lakūnų mokyklą - gal priims.

Kitą kartą pasitaikė proga skristi su ANBO - IV, kurį pilotavo instruktorius pusk. Romas Mažonas. Jis atliko šaudymo pratimą į oro taikinį su foto-kulkosvaidžiu, kur taikiniu buvo pozuojantis mokomasis lėktuvas, čia mane gerokai pavartė ir pakratė, bet nieko blogo neatsitiko, tik dar labiau sustiprėjo ryžtas tapti lakūnu.

Rudeniop apie rugsėjį dar kartą paskraidino su lėktuvu ANBO-51 buvęs gimnazijos draugas Mykolas Petronaitis, kuris jau savarankiškai skraidė ir turėjo teisę imti keleivį.

Liepos antroje pusėje susirgau plaučių uždegimu ir teko ilgiau nei savaitę pagulėti Karo ligoninėje, o po to gavau tris savaites atostogų, kurias praleidau pas tėvus Burbaičių kaime. Baigiantis atostogoms vieną rugpjūčio dieną visai netoli mūsų kaimyno Narvilo avižienoje nusileido lėktuvas.

Nieko nelaukdamas nubėgau pažiūrėti, ko jam čia reikia. Tai buvo LVG tipo lėktuvas, kuris skrido iš Palangos į Kauną. Lėktuvas buvo priverstas nusileisti sugedus varikliui. Šie lėktuvai, likę nuo Pirmojo pasaulinio karo, buvo naudojami Palangos karo aerodrome taikiniams virš jūros vežioti, į kuriuos kovos lėktuvai atlikdavo šaudymo pratimus. Šio tipo lėktuvai panašių "šposų" yra prikrėtę labai daug ir net su tragiškomis pasekmėmis. Paskutinė auka buvo 1938 m. vasarą. Ja tapo ll - o kurso mokinys Vladas Sruogis. Jam skrendant virš jūros su to paties kurso mokiniu lakūnu Antanu Karveliu nustojo veikti variklis ir, esant toli -nuo kranto, beliko viena išeitis - gelbėtis parašiutais. Pirmasis iššoko Sruogis, paskui - Karvelis, jį nusileidusį jūron išgelbėjo iš karo laivo atplaukusi valtis, o Sruogis paskendo.

Tačiau grįžkime prie įvykio mūsų kaime, kur nusileido lėktuvas.
Šio lėktuvo pilotu buvo vyresniojo kurso III-o kurso mokinys lakūnas Povilas Brunius, o žvalgu - leitenantas Kasperavičius, neseniai atėjęs iš pėstininkų pulko į aviaciją - dar vilkįs pėstininkų uniforma. Mūsų krašte toks dalykas atsitiko pirmą kartą, - kad į laukus nutūptų lėktuvas. Jo niekas iš arti nebuvo matęs ir regėjęs, tad greitai prisirinko daugybė, žmonių. Lakūnams pirmiausia reikėjo kuo skubiau paskambinti į Palangą, kad atvyktų reikalinga pagalba. Arčiau Šateikių telefono niekur nebuvo, todėl ltn. Kasperavičius nuėjo pėsčias ten skambinti (apie 2,5 km), o Brunius liko saugoti lėktuvą. Iš matymo abu lakūnai buvo man pažįstami, nes aš juos dažnai matydavau Kauno aerodrome ir net foto laboratorijoje, todėl su Brunium greitai užvedėm kalbą. Be to, Brunius atkreipė dėmesį į mano pusbačius, kurie buvo nešiojami tik karo aviacijoje, ir suprato, kad aš atostogaujantis kareivis.

Po poros valandų atskrido lėktuvas ANBO-IV, apsukęs ratą apie mūsų aikštelę išmetė pranešimą, kuriame buvo rašoma, kad iš Palangos išvažiavo automašina su technikais ir reikalingomis dalimis. Iš tikrųjų, po valandos buvo ir pagalba, patyrę specialistai gana greitai sutvarkė variklį ir lėktuvas išskrido į Kauną.

Greitai baigėsi mano atostogos ir grįžau Kaunan, į savo foto laboratoriją. Kadangi su Brunium buvau artimiau susipažinęs, tai čia dainai jį sutikęs pasikalbėdavau, nes beveik kasdien jisai atvažiuodavo į aerodromą skraidyti. Gyvenimas lėmė, kad su Brunium teko bendrauti ne tik karo aviacijoje, - susitikdavome ir pokario metais. (Dirbo jis Aukštagirio tarybinio ūkio (Prienų rajonas) agronomu). Deja, labai anksti Brunius mirė, nesulaukęs nė 50 metų, apie 1962 metus.

Pasirodžius 1937 m. spalio 7 d. "Kario" žurnale skelbimui apie naujų mokinių priėmimą į Karo aviacijos puskarininkių lakūnų ir mechanikų mokyklą, nieko nelaukdamas padaviau foto tarnybos viršininkui raportą dėl stojimo į šią mokyklą. Skelbime buvo rašoma, kad apskričių komendantūrose atrinkti kandidatai privalo atvykti į Aviacijos mokyklą lapkričio 3-4 dienomis. Tokių kandidatų suvažiavo vėl per šimtą, kurie norėjo tapti lakūnais; nemažai suvažiavo ir į mechanikų skyrių.

Lapkričio 5 d. darbą pradėjo medicinos komisija, kuri dirbo visą savaitę ir, kaip visada, Karo ligoninėje. Pagaliau buvo paskelbtas priimtųjų sąrašas, į kurį pateko 39 kandidatai, tinkantys lakūno tarnybai. Šį kartą sąrašuose į lakūnų skyrių buvau vienas iš pirmųjų.

Konkrečiai buvo priimti šie jaunuoliai: Antanavičius, Cicėnas, Čiapas, Dambrauskas, Darbutas, Dilkus, Gabriolas, Grigaliūnas, Gurklys, Jackūnas, Jakas, Janulevičius, Juknys, Juodikis, Kairevičius, Kaunackis, Kavaliauskas, Kučinskas, Lasauskas, Matulaitis, Mikutis, Omilevičius, Petravičius, Pilvelis, Pisorevičius, Ribokas, Riška, Sapijauskas, Saponka, Šatkauskas, Savickas, Slonskis, Siemaška, Spulginas, Svetikas, Šniukšta, Šulskas, Zelenis ir Petronis.

Mes buvome Karo aviacijos mokyklos puskarininkių klasės lakūnų skyriaus V-oji laida. Ši mokykla įsikūrė 1931 m. pabaigoje, o l-oji šios mokyklos laida susirinko 1932 m. gegužės mėn. Mokyklos viršininku buvo karo lakūnas plk. ltn. Reimontas, o klasės vedėju, kas atitiko kuopos vado pareigas, buvo karo lakūnas ltn.- Lendraitis. Ltn. Lendraitis buvo naujai paskirtas toms pareigoms vietoj mjr. Vaičiaus, kuris paskirtas 7-os naikintuvų eskadrilės vadu. Ši eskadrilė buvo pereinamoji, skirta baigiamojo kurso mokiniams lakūnams, kurie buvo numatyti naikintojais, stažui atlikti. Lėktuvai buvo seno tipo italų gamybos FIAT CR.20, gauti 1928 m. ir skirti l-ai eskadrilei.

Man stojant į Aviacijos mokyklą pirmąjį kartą 1936 m. rudenį I-oje eskadrilėje jau buvo lėktuvai prancūzų gamybos Dewoitine D 501, o jos vadu - karo lakūnas kpt Jonas Mikėnas, vienas geriausių to meto Lietuvoje lakūnų. Po karo J.Mikėnas dirbo Dailės instituto Kauno filiale keramikos profesoriumi.

Mokyklos kuopininku buvo virš. Braslauskas, kuris dėl panašių posakių buvo vadinamas "Žalčiuku". Jis gyveno šalia mokyklos gretimame fligelyje, savotiško būdo žmogus, - niekad nebuvo skraidęs lėktuvu: nors auklėjo būsimuosius karo lakūnus, bijojo.
Lakūnų skyriaus būrio vadu buvo karo lakūnas ltn. Vaičeliūnas. Jis buvo žvalgas, tiesios laikysenos, reikalaujantis iš mokinių būti pasitempusiais. Būrininku buvo prieš kelias dienas baigęs lakūnų skyriaus ll - ąją laidą karo lakūnas j.pusk. Kazys Klimas - tai labai taktiškas, ramaus būdo ir geras žmogus. Po karo dirbo vairuotoju Tauragėje, jau daug metų, kai miręs. Skyrininku buvo paskirtas, jau metus ištarnavęs kariuomenėje kaip ir aš, iš mūsų stojančiųjų būrio, j. pusk. Janulionis.

Aš dar tebebuvau grandiniu, nes foto laboratorijoje mažai kam rūpėjo suteikti man aukštesnį laipsnį, juo taip ir išbuvau iki mokyklos baigimo.

Iš naujo prasidėjo jauno kareivio gyvenimas: reikėjo praeiti naujokų apmokymą, t.y. išmokti rikiuotės elementus, vidaus ir lauko tarnybų statutus bei kitus dalykus, nors man jie labai gerai buvo žinomi, juk 2-ame pėstininkų pulke buvau ruošiamas rikiuotės puskarininkiu. Buvo dėstomi ir specialybei būtini dalykai: matematika, fizika, techninė braižyba, aviacijos varikliai, aviacijos teorija ir kiti dalykai.
Matematiką dėstė antro būrio viršininkas kpt. Lūža, fiziką ir braižybą - j. ltn. Jucius (ar Jucys), aviacijos variklius karo lakūnas mjr. Kraucevičius ir aviacijos teoriją - karo lakūnas ltn. Lendraitis.

Po Naujųjų metų, apie vasario mėnesį buvome prisaikdinti, o po to palaipsniui prasidėjo praktikos darbai aerodrome, reikėjo kasdien pietums vaikščiot aerodromą ir atgal, t.y. iš Fredos į Žagariškes, prie "Maisto" fabriko. Praktikos darbams vadovavo vyresnysis mokyklos mechanikas pusk. Bobelis, Praktikos metu susipažinome su įvairių tipų lėktuvų varikliais, mokėmės nuimti nuo lėktuvo variklį, sparnus, taip pat juos uždėti, susipažinome ir su lėktuvo valdymo mazgais, kabinoje esančiais mazgais, išmokome užvesti lėktuvo variklį ir sustabdyti jį.

Be minėtų darbų buvo atliekama nemažai smulkesnių operacijų: rašėme užrašus apie variklio atskirų agregatų veikimą, braižėme benzino ir tepalo cirkuliacijos schemas ir pan. Praktikos darbai aerodrome tęsėsi iki balandžio pradžios. Praktikos metu visi buvome paskraidinti lėktuvu ANBO-51. Išskyrus mane, visi skrido pirmą kartą.

Kadangi artėjo Šv. Velykos, trumpam, kelioms dienoms, gavome atostogų, o grįžę, balandžio 20 d., turėjome išvykti į Nidos sklandymo mokyklą.

Su mūsų laida Karo aviacijos vadovybė nutarė padaryti eksperimentą, t.y. visus pasiųsti pradiniam skraidymų mokymui į Nidos sklandymo mokyklą. Šio eksperimento iniciatorius, kiek žinau, buvo Lietuvos karo aviacijos viršininkas generolas Antanas Gustaitis. Jis norėjo išbandyti, kokios įtakos sklandymas turės motoriniam skraidymui, t.y. kiek sutrumpės mokymo laikas lėktuvais ir kiek valstybė iš to turės apčiuopiamos naudos. Čia viskas buvo daroma susitarus su Lietuvos aeroklubu ir tokiu laiku, kai sklandymo mokykloje dar nebuvo prasidėjęs mokymas su civiliais sklandytojais. Mums tai buvo didelė naujiena ir savos rūšies pramoga mėnesį pabūti kurorte. Tiek buvo numatyta būti Nidoje..

Iš Kauno išvykome 1938 m. balandžio 20 d. vakare Klaipėdos traukiniu ir kitos dienos rytą buvome Klaipėdoje. Iš geležinkelio stoties buvome nuvesti į netoli esančias 6-to pėstininkų pulko kareivines ir laikinai apgyvendinti, nes vieną naktį ten turėjome nakvoti. Mūsų atvykimas sukėlė didelį kareivių susidomėjimą. Jiems buvo įdomu sužinoti, kiek laiko jau skraidome, kur vykstame ir kokie Nidoje gali būti skraidymai.

Su vienu kareiviu besikalbant, nelauktai paaiškėjo, kad jis esąs Antanas Jonušas iš gretimo Stirbaičių kaimo. Su juo vaikystėje dažnai susitikdavome, nes per jo kiemą į Beržorą ir Platelius eidavome. Jų šeimoje buvo daug vaikų, ir visi muzikantai.
Išvykimas į Nidą buvo numatytas kitą rytą laivu, todėl turėdami laisvo laiko galėjome susipažinti su Klaipėdos miestu ir pailsėti. Anksti rytą išžygiavome į prieplauką ir ten sėdome į laivą.

Iš vadovybės mus lydėjo: vyriausiasis instruktorius karo lakūnas kpt. Seliokas, kuopininkas karo lakūnas pusk. Mažonas, būrininkas karo lakūnas į. pusk. Klimas. Kelionė buvo labai įdomi, nes daugumai iš mūsų plaukti laivu pasitaikė pirmą kartą. Ypač didelį įspūdį padarė Nidos kopos, kurių kontūrai pradėjo matytis iš toli.

Atvykusius į Nidą mus pasitiko sklandymo mokyklos vadovybė ir apgyvendino vasaros tipo mokyklos patalpose, kur tame pačiame pastate buvo valgykla ir virtuvė. Tuo metu mokyklos viršininko pareigas ėjo civ. lak. Žaltauskas, o instruktoriais buvo lakūnai - sklandytojai L. Kinaitis, A. Paknys ir A. Gysas.

Ta proga noriu trumpai papasakoti apie šią mokyklą ir jos tradicijas.

Sklandymo mokykla Nidoje buvo finansuojama Lietuvos aeroklubo. Mokymasis sklandyti buvo mokamas, todėl ne visiems ši mokykla buvo prieinama, nors gabesniems jaunuoliams buvo skiriamos, stipendijos. Mokomieji skraidymai vykdavo vasarą, maždaug gegužės - rugsėjo mėnesiais.

"A" ir "B" piloto laipsniams įgyti buvo skraidoma nuo vakarų šlaito, Baltijos jūros link, o "C" piloto laipsniui - nuo rytų šlaito, esant palankiam rytų vėjui ir turint pakankamą patyrimą, nes reikėjo, naudojantis šlaito antvėju, išsilaikyti ore 5 minutes. Patyrę sklandytojai išsilaikydavo ir ilgiau.
Pavyzdžiui, instruktorius Alfredas Gysas 1938 m. birželio 24 - 25 dienomis be nusileidimo ore išbuvo 26 val. ir 3 minutes, o juk sklandytuvas buvo mokomasis ir primityvus, išskyrus vairavimo priemones, jokių prietaisų jame nebuvo.

Visas mūsų mokinių lakūnų būrys buvo suskirstytas į tris grupes. Pirmai grupei instruktoriumi buvo paskirtas L. Kinaitis, antrai, kurioje ir aš buvau, - A. Paknys, trečiai - A. Gysas. Kai tik visiškai įsikūrėme, susipažinome su savo instruktoriais ir technika, buvo pradėti organizuoti skraidymai.Pamatę techniką, su kuria reikės skraidyti, didelio pasitikėjimo nepatyrėme, tačiau savotiškai buvo ir įdomu.

Pirmųjų skrydžių nebuvo galima pavadinti pilna to žodžio prasme - tai buvo nedideli šoktelėjimai nuo žemės. Sklandytuvo iškėlimo į orą procedūra buvo gana paprasta. Prie sklandytuvo priekio buvo užkabinamas dviejų šakų guminis amortizatorius, o prie kiekvienos amortizatoriaus šakos buvo skiriama po 5-6 vyrus jam tempti. Vienam iš sportininkų reikėjo laikyti už sklandytuvo užpakalinės dalies, prie uodegos esančių rankenėlių, kad šis, įtempiant amortizatorių, per anksti nepakiltų į orą.

Vyrai prie amortizatorių pagal instruktoriaus komandą, iš pradžių eidami, paskui bėgdami priekin, įtempdavo amortizatorių, ir pagal komandą "leisk" sklandytuvą sviesdavo į orą. Po to reikėdavo kopų apačioje nutūpusį sklandytuvą specialiu dviračiu užtempti aukštyn į starto vietą, kur turėjo skristi kitas pilotas.

Ne visada tokie skrydžiai baigdavosi sėkmingai. Pasitaikydavo nusileisti gerokai bakstelėjus nosimi į kopų smėlį, baigdavosi net sklandytuvo palaužimu. Tokia skridimo pabaiga buvo vadinama "agurku" ir atitinkamai pagal tradicijas buvo daromas įvertinimas.

"A" piloto laipsniui gauti reikėjo nuo vakarinio kopų šlaito nuskristi žemyn, išbūnant ore 30 sekundžių. Iš pradžių tie pakilimai buvo nedideli - tiesiog čiuožimas žeme, paskui jau vis aukščiau atsiplėšdavome nuo žemės ir nuskrisdavome toliau. Apie "A" piloto laipsniui gauti sąlygų įvykdymą spręsdavo instruktorius.

Jeigu jis matydavo, kad mokinys jau yra pasiruošęs , tai duodavo įskaitinį skridimą nuo kopos viršūnės, ir jeigu šis skridimas, jo nuomone, būdavo geras, jam vadovaujant visa grupė likusi viršuje sušukdavo tris kartus "valio". Iš to galima būdavo spręsti, kad skridimas pavyko ir užduotis įvykdyta.

Pasibaigus skraidymams vakare prie mokyklos pastato rikiuotės metu, prieš nuleidžiant vėliavą, mokyklos viršininkas perskaitydavo įsakymą ir įteikdavo "A" piloto ženkliuką bei knygutę.

Panašus ceremonialas vykdavo ir rytais. Po pusryčių prieš skraidymus prie mokyklos pastato vykdavo rikiuotė ir vėliavos pakėlimas. Jos metu būdavo ir nurodymai, kurią kopų vietą gabenti savo techniką, kad starto vieta atitiktų geriausiai vėjo krypčiai.

Daugiausia vyravo vakarų, pietvakarių ir šiaurės vakarų vėjai, todėl prie šių sąlygų mes lengvai prisitaikydavome, nes vakarinis kopų šlaitas turėjo įvairų reljefą. Neskraidydavome tik esant labai blogam orui.

Dabar noriu trumpai paminėti apie mokyklos tradicijas. Tie mūsų startai ne visada ir ne visiems baigdavosi sėkmingai, o kartais ir su sklandytuvo palaužimu, toks "žygdarbis" būdavo atitinkamai įvertinamas. Atsimenu pirmą tokį didesnį "agurką" su sklandytuvo palaužimu padarė I grupės mokinys lakūnas Riška. Jam vakarienės metu buvo perskaitytas atitinkamas nutarimas ir įteiktas juodas medinis kardas, kurį jis turėjo pasikabinti prie lovos. Šio kardo savininku jis turėjo būti tol, kol kas nors panašaus neatsitiks kitam mokiniui, įvykus panašiam įvykiui tam pačiam mokiniui, antrą kartą buvo įteikiamas karkvabalis. Jeigu skriejant virš rytino šlaito sklandyto jas nukrenta į Kuršių marias - jam įteikiama medinė klumpė. Mokiniai, kurie vengdavo tempti aukštyn į kopas nusileidusį sklandytuvą arba atlikti kitus darbus, buvo laikomi simuliantais, kišami prie šulinio po pompa ir apliejanti vandeniu.

Vieną gegužės dieną papūtė stiprokas rytų vėjas. Tuojau sujudo mūsų instruktoriai ir tiesioginiai vadai, norėdami išbandyti ir parodyti skridimo meną virš rytų šlaito.

Rytų šlaitas gana status, kopos kyla nuo Kuršių marių aukštyn iki 50 metrų maždaug 50-60 laipsnių kampu. Vėjas, pūsdamas iš rytų nuo Kuršių marių pusės ir susidūręs su stačiu kopų šlaitu, staigiai kyla aukštyn, ir šis antvėjis visame šlaito ruože sudaro kylančią srovę, kurią galima išnaudoti be motoriniam skridimui.

Sklandymo mokykloje buvo nustatyta sąlyga "C" piloto laipsniui gauti reikėjo virš rytų šlaito išsilaikyti 5 minutes. Kuris iš instruktorių pakilo pirmas - dabar neatsimenu, tačiau skrydis padarė mums didžiulį įspūdį. Tik dabar supratome, kas tai yra sklandymas.

Naudojantis pačia primityviausia technika galima išsilaikyti ore neribotą laiką, tam tik turi būti reikalingos krypties ir stiprumo vėjas.
Iš mūsų tiesioginių vadų pirmasis pakilo kpt. Seliokas, jis ore išbuvo gerą pusvalandį ir reikalingą normą įvykdė su kaupu. Po to pakilo pusk. Romas Mažonas, jam pavyko išbūti ore virš dviejų valandų, taip pat tapo "C" pilotu. Blogiausiai sekėsi mūsų būrininkui j. pusk. Kaziui Klimui. Jis bandė startuoti kelis kartus, tačiau nė vieną kartą nesugebėjo išsilaikyti 5 minučių ir reikalingos normos neįvykdė. Nors visi šie vyrai buvo karo lakūnai, tačiau ne visi buvo apdovanoti sklandytojo talentu.

Skrendant virš rytų šlaito reikėjo mokėti išnaudoti antvėjį, nenutolti nuo šlaito marių link, nes grėsė nusileidimas ant vandens, o per daug užskridus ant šlaito - leidimasis pavėjui vakariniame šlaite, šio rytinio šlaito ilgis, tinkamo skridimui, apie kilometrą ir sklandytojas turėjo sugebėti šitam ruože, skrisdamas pirmyn ir atgal, kuo ilgiau išbūti ore.

"B" piloto laipsniui gauti reikėjo padaryti penkis įskaitinius skridimus nuo vakarinio šlaito, atliekant "S" pavidalo posūkius ir išbūnant vieną minutę ore. Šie įskaitiniai skridimai buvo atlikti paskutinę stovyklavimo Nidoje dieną. Šį egzaminą išlaikėme visi ir po skraidymų rikiuotės metu buvo įteikti "B" piloto ženkliukai ir su skridimų įrašais knygutės. Po to susirinkome trumpai išleistuvių vakarienei.

Kitą dieną susitvarkę savo mantą garlaiviu išplaukėme į Klaipėdą, o iš ten traukiniu į Kauną. 1938 m. gegužės 20 d. rytą jau buvome Kaune, vėl Aviacijos mokykloje. Dabar mūsų laukia ne mažiau įdomūs skraidymai su lėktuvais.

Grįžę iš Nidos sklandymo mokyklos dvi dienas neturėjome jokių užsiėmimų, nes vadovybė ruošė planus ir komplektavo grupes bei instruktorius mokomiesiems skraidymams. Buvo išduota speciali skraidymams apranga: odinė striukė, odinis pošalmis ir akiniai.

Pagaliau gegužės 23 d. suskirstė į grupes po 5-6 žmones, ir kiek vienai grupei paskirtas instruktorius. Instruktoriais buvo paskirti puskarininkiai lakūnai Dabušis, Klimas, Leparskas, Liuberskis, Mažonas, Pyragius ir Žadeikis. Vyresniuoju instruktorium buvo kpt. Seliokas.

Aš patekau į instruktoriaus Balio Dabušio grupę. Iš savo grupės teprisimenu tik Šatkauską ir Petravičių. Tą pačią dieną po pietų nuvažiavome į aerodromą, ten jau buvo kiekvienai grupei paruošta po lėktuvą ir, vėjui aprimus, pradėjome skraidyti, t.y. kiekvienas gavome po vieną pažintinį skridimą.

Skraidėme lėktuvais ANBO-51 - tai labai geri mokomieji lėktuvai. Mūsų grupei buvo paskirtas lėktuvas Nr.84.

Pasirodo, lėktuvu skristi gerokai sudėtingiau negu sklandytuvu ir nedaug tebuvo naudos motoriniam skraidymui iš tų Nidos kopų.

Pusk. Dabušis, kaip instruktorius, buvo labai geras, mokėjo žodžiais ir veiksmais paaiškinti, parodyti, tačiau iš pradžių lėktuvas vis tiek nenorėjo manęs klausyti. Atrodė, niekad neišmoksiu vienas skristi. Palaipsniui ledai pradėjo lūžti: išmokau ore lygiai paskristi, paskui ir pakilti, o vėliau ir nusileisti.

Tuo metu radijo ryšio lėktuvuose nebuvo, todėl su instruktoriumi susikalbėdavome aviafonų pagalba, t.y. buvo kalbama į guminę žarną, o kitoje sėdynėje esantis lakūnas per plonus guminius vamzdelius, privestus prie pošalmio ausinių, gerai girdėdavo. Toks įrengimas buvo abejose sėdynėse, nes tuo metu lėktuvų kabinos buvo nedengtos ir ūžiant motorui būtų neįmanoma susikalbėti.

Dar reikia pridurti, kad skraidymai vykdavo tik rytais ir vakarais, kai ramus oras ir neskraidydavo kovinės eskadrilės.

Visą skraidymų su instruktoriumi laikotarpį sunku smulkiai aprašyti, nes to meto skraidymų knygutė ir fotonuotraukos per karą žuvo, nors kai kurie įrašai apie atliktus skridimus užsiliko.

Iš viso su instruktoriumi padariau 111 skridimų ir ore išbuvau 19 valandų.

1938 m. birželio 28 dieną po dviejų patikrinamųjų skridimų su vyr.instruktoriumi kpt. Selioku, leido skristi vienam, savarankiškai.

Sunku įsivaizduoti tą pirmą skrydį be instruktoriaus tai buvo pati reikšmingiausia data mano gyvenime, nežinojau kaip išreikšti savo džiaugsmą. Bandžiau ir dainuoti, ir švilpauti, nors per užsegtą pošalmį, motoro ūžesį nieko negirdėjau. Tie du savarankiški garbės skridimai pavyko gerai.

Nuo tos dienos galėjau save laikyti tikru lakūnu. Ant mano lėktuvo sparnų buvo užkabintos raudonos vėliavėlės, kad seni lakūnai matytų, jog skrenda jaunas "Asas", kuris ore dar ne viską mato, ir jo reikia saugotis.

Liepos viduryje, kai visose grupėse buvo baigtas pradinis mokymas su instruktoriais, mus perskirstė iš naujo, nes beveik visose grupėse sumažėjo mokinių. Pasitaikė po vieną kitą mokinį kiekvienoje grupėje, kuriems nesisekė ir neleido savarankiškai skraidyti, dėl to jie buvo perkelti į mechanikų skyrių, arba, jiems nesutikus, pervesti į aerodromo kuopą baigti karinę tarnybą.

Po šio perskirstymo patekau į instruktoriaus pusk. Juozo Pyragiaus grupę, o pusk. Balys Dabušis grįžo į savo 2-ąją eskadrilę.

Skraidymai vyko virš aerodromo. Iš pradžių, kol gerai neišmokau kilimo ir leidimosi elementų, skraidžiau ratu aplink aerodromą maždaug 300 metrų aukštyje. Vėliau, instruktoriui parodžius, buvo ore daromi įvairaus staigumo posūkiai, vadinamos aštuoniukės.

Buvo imituojamas priverstinis nusileidimas, t.y. reikėjo tam tikrame aukštyje sumažinti iki minimumo greitį ir neveikiančiu varikliu nuplaniruoti į aerodromą bei prie ženklų nusileisti. Taip pat reikėjo atlikti skridimą su barografu, kur 10 min. buvo skrendama horizontaliai, 5 min. nedideliame aukštyje daromos spiralės ir po to nusileidžiama. Iš barogramos buvo matyti, kaip pilotas sugeba įvairių evoliucijų metu išlaikyti pastovų aukštį. Tokią užsilikusią barogramą tebeturiu ir šiandien. Šiaip aukštojo pilotažo figūros buvo uždraustos.

Rugsėjo mėnesį, kai turėjau savarankiškai iš skraidytų per 30 valandų, leisdavo paimti norintį paskraidyti keleivį. Šiaip iki tol priekinė sėdynė būdavo tuščia, mat ANBO-51 lėktuve, atsižvelgiant į jo centruotę, pilotui reikia sėdėti antroje sėdynėje. Retkarčiais į priekinę sėdynę atsisėsdavo instruktorius patikrinti kokią pažangą skraidyme pasiekė mokinys.

Rugpjūčio antroje pusėje pusk. J. Pyragius grįžo į savo eskadrilę (l-oji naikintuvų, lėktuvai Dewoitine501). Mano instruktoriumi tapo pusk. Romas Mažonas, kuris mus buvo lydėjęs į Nidos sklandymo mokyklą.

Jo brolis, tarnavęs karo aviacijoje, 1928 m. ore susidūrė su kitu lėktuvu ir žuvo. O Romas, tik sulaukęs reikiamo amžiaus, 1932 m. pavasarį įstojo į Karo aviacijos mokyklą brolio vieton.

Lėktuvu ANBO-51 skraidžiau iki rugsėjo 24 d. ir priskraidžiau 50 val. 55 min., atlikau 293 skridimus, iš jų savarankiškai -31 val. 15 min. ir 182 skridimus.

Rugsėjo 26 d. pradėjau skraidyti sunkesnio tipo lėktuvu ANBO-III Nr.48. iš pradžių 9 skridimai vyko su instruktorium pusk. R.Mažonu, po to savarankiškai. Antroje sėdynėje vietoj keleivio buvo įdėtas svoris, nes to reikalavo šio lėktuvo centruotė, o keleivio aš neturėjau teisės imti.

Deja, su ANBO-III neilgai teskraidžiau - vos 1 val. 30 min. per 11 skridimų.

Rugsėjo 30 d. pavakaryje darydamas pirmą skridimą, leisdamasis kliudžiau žemėje ruliuojantį Šaulių sąjungos lėktuvą "Sakalas" ir atsitrenkęs į žemę apsiverčiau, t.y. atsidūriau galva žemyn.

Dar būdamas ore ir ruošdamasis leistis, visą dėmesį sutelkiau į priekyje skrendantį lėktuvą ANBO-51, kuris pirma manęs ruošėsi leistis, todėl prisilaikydamas leidimosi taisyklių vis stebėjau šį lėktuvą ir per mažai dairiausi dešinėn. Be to, šis lėktuvėlis (Piper Cub) buvo geltonos spalvos, aerodromo danga rudeniop irgi geltonavo, todėl iš oro blogai matėsi. Antra vertus, nė į galvą neatėjo, kad leidimosi juostoje iš dešinės ant žemės maišytųsi kažkoks lėktuvas, nors lakūnas turi matyti viską.

Kiek ten buvau kaltas ar nekaltas - sunku pasakyti, tačiau nuo skraidymų nušalino. Toks buvo aviacijos viršininko gen. A. Gustaičio sprendimas. Tiesa, pasiūlė man pereiti į mechanikų skyrių arba važiuoti namo, nes karinės prievolės atlikimo laiką kariuomenėje jau buvau atitarnavęs.

Pasirinkau pirmąjį variantą: čia būdamas prie aviacijos, turėjau šansų reabilituotis.

Mechanikų skyriuje iš pradžių, kol prasidėjo teoriniai žiemos užsiėmimai, dažnai teko pabūti sargyboje - tai aerodrome prie angarų, tai prie įvairių sandėlių. Visa tai, žinoma, didelio džiaugsmo neteikė. Ir iš viso po tokio sukrėtimo nuotaika nebuvo gera.

Artėjant žiemai prasidėjo teoriniai užsiėmimai. Svarbiausios disciplinos buvo algebra, geometrija, fizika, techninė braižyba, medžiagų atsparumas ir technologija, taip pat praktika aviacijos dirbtuvėse, kur reikėjo pramokti šaltkalvystės, staliaus ir kitų smulkių amatų, reikalingų aviacijos mechanikui. Algebrą ir geometriją dėstė automobilių ūkio viršininkas kpt. Lūža, fiziką ir techninę braižybą - j. ltn. Jucys, medžiagų atsparumą ir technologiją - aviacijos dirbtuvių viršininkas karo lakūnas pulk.ltn. A.Gavelis, dėl savo reiklumo vadinamas "strypeliu". Jo dėstomų dalykų egzaminą teko laikyti kelis kartus (reikia prisipažinti, kad netekau ūpo mokytis, todėl sunkiau sekėsi laikyti egzaminus).

Mūsų skyrius buvo įkurdintas atskirame mūriniame fligelyje. Jau buvome antro kurso mokiniai ir prie karinės tvarkos jau buvome pripratę, juo labiau, kad man jau ėjo tretieji metai Lietuvos kariuomenėje. Mūsų skyrininku buvo grandinis Stasys Kėrulis, kilęs nuo Ukmergės, kuris irgi buvo pradėjęs tarnauti kariuomenėje dar prieš stodamas į aviacijos mokyklą. Būrininkas buvo judraus ir linksmo charakterio, mėgstantis sportą puskarininkis Juozas Sendžikas, kuris buvo atsakingas už visą mechanikų klasę. Būrio vadu buvo karo lakūnas leitenantas Jurgis Juodis.

Kaip besisekė mechanikų skyriuje, skųstis nebuvo ko, tačiau apie grįžimą į lakūnų skyrių svajojau visą laiką, todėl aviacijos viršininkui padaviau raportą, kurį padėjo suredaguoti instruktorius pusk. Romas Mažonas. Mano prašymas nebuvo patenkintas, nes dėl drąsos, patyrimo ir landumo stokos nesugebėjau kreiptis nei į vieną didesnį viršininką asmeniškai (o tai galėjo duoti teigiamą rezultatą).

Nuo 1938 metų smarkiai pradėjo niauktis Europos dangus, vis daugiau buvo tokių įvykių, kurie nieko gera nežadėjo. 1938 m. kovo 11-13 dienomis Vokietija okupavo Austriją, tų pačių metų spalio pirmomis dienomis Vokietija okupavo Čekoslovakijos valdomą Sudetų kraštą, o po kurio laiko ir pačią Čekoslovakiją. 1939 m. kovo 23 d. vokiečių kariuomenė užėmė Klaipėdos kraštą, kurį prijungė prie Vokietijos. Netekome vienintelės Lietuvoje Nidos sklandymo mokyklos.
Tų pačių metų balandžio pirmomis dienomis Italija okupavo Albaniją. Tad daugelio nedidelių valstybių ateitis buvo neaiški ir neužtikrinta, ta pati nuotaika vyravo ir Baltijos valstybėse.

Tęsdamas pasakojimą apie Karo aviacijos mokyklos gyvenimą, noriu paminėti tai, kad 1938 m. vasarą, parenkant naujus kandidatus Karo aviacijos mokyklai, buvo komplektuojamas tik mechanikų skyrius ir dviem mėnesiais anksčiau negu paprastai (rugsėjo pirmoje pusėje). Tad manoji penktoji lakūnų laida, į kurią aš įstojau, kol kas buvo paskutinioji.

1939 m. balandžio viduryje buvo paskelbtas Lietuvos aviacijos viršininko įsakymas apie lakūnų - oro šaulių grupės organizavimą. Šią pirmąją grupę buvo priimami liktiniai puskarininkiai, baigę aviacijos mokyklos mechanikų skyrių ir aviacijos mokyklos vyresniųjų (antro ir trečio) kursų mokiniai mechanikai, kurių sveikata tinka lakūno tarnybai.

Ši naujiena mane nudžiugino - atsirado galimybė vėl tapti skraidančiu žmogumi. Todėl nieko nelaukęs tarnybos tvarka padaviau raportą dėl priėmimo į oro šaulių grupę. Mano prašymą patenkino. Prasidėjo priėmimas. Medicinos komisija, vėl apie savaite vaikščiojome į Karo ligoninę. Ar visi iš kandidatų liko po medicinos komisijos apžiūros, dabar neatmenu. Tik žinau, kad galutinai mūsų grupė buvo sudaryta iš 17 žmonių.

Iš mano antro mokyklos kurso buvome penki: Bambalas, Cicėnas, Mikutis, Pesys ir Saponka. Iš trečio - baigiamojo kurso buvo trys: Lauruška, Orentas ir Sasinas (Justo Paleckio pusbrolis).

Likusieji 9 žmonės buvo priimti į oro šaulius liktiniai puskarininkiai, anksčiau baigę Aviacijos mokyklą. Tai Banys, Bulota, Gimžauskas, Jaškys, Kreivys, Kšenaitis, Macinkevičius, Seklaitis ir Tamošaitis.

Po to tuoj pat prasidėjo teoriniai užsiėmimai. Pagrindinės disciplinos buvo :
a) oro šaudyba,
b) avigacija (oro navigacija),
c) bombų mėtymas,
d) fotografavimas iš oro,
e) susipažinimas su tuometiniu Lietuvos karo aviacijos lėktuvų apginklavimu
f) pratybos turimų žinių gilinimui.

Radiotechnikos pagrindai ir Morzės abėcėlė buvo atidėti vėlesniam laikui. Visą šią programą reikėjo išmokti per mėnesį, todėl užsiėmimai vyko intensyviai, dėl laiko stokos buvome supažindinami tik su pačiais svarbiausiais elementais.

Pasibaigus teoriniams užsiėmimams turėjome išvykti praktikai į Zoknių įgulą Šiauliuose, kur buvo įsikūrusi III grupė (3-čia, 4-ta ir 5-ta oro eskadrilės). Ten specialiai prie 3-os eskadrilės mūsų praktiniam mokymui buvo sudaryta mokomoji grandis iš Ansaldo A. 120 tipo lėktuvų, apginkluotų anglų pavyzdžio "Vickers" kulkosvaidžiais.

Gegužės 14 d. traukiniu atvykome į Zoknius ir, nepaisant karinių laipsnių, visi buvome apgyvendinti viename aerodromo kuopos kareivinių kambaryje ir priskirti šioje kuopoje maitintis.

Kuopos vadu buvo kpt. Gudynas, o kuopininku - virš. Skerstonas, tačiau mums kuopos tvarka ir gyvenimas nerūpėjo, nes čia turėjome tik pastogę. Iš karto buvome pristatyti 3-ios eskadrilės vadovybei ir supažindinti su veiklos programa. Čia sužinojome, kad mes sudarome atskirą mokomąją grandį, tiesiogiai pavaldžią grupės vadui, ir mūsų vadu paskirtas karo lakūnas kpt Žižys. O pilotais - karo lakūnai puskarininkiai Čepas, Keršys, Leparskas ir Žadaitis. Tiesioginis instruktorius buvo karo lakūnas Itin. Lekšas (žvalgas, kaip ir Žižys).

Jau minėjau, 3-čia eskadrilė buvo ginkluota italų firmos FIAT gamybos lėktuvais ir Ansaldo A. 120. Tai dvivietis monoplanas, galintis atlikti lengvojo bombonešio ir žvalgybos lėktuvo funkcijas, ginkluotas dviem nejudamais, per propelerį šaudančiais, ir vienu žvalgo anglų pavyzdžio "Vickers" kulkosvaidžiais. Tad mūsų tikslas buvo gerai išstudijuoti šią techniką, t.y. išmokti šaudyti į žemės ir oro taikinius, mėtyti bombas ir atlikti kitas operacijas.

3-ios eskadrilės vadu buvo karo lakūnas mjr. Masys, technikos karininku - karo lakūnas kpt. Žilys. Daugiau iš eskadrilės skraidančio personalo, išskyrus pritvirtintus mokomai grandžiai, prisimenu tik kpt. Radvenį (Heidrikį), Itn. Bieliauską, pusk. Kurtinaitį ir pusk. Juozėną (rašytojo J.Baltušio brolį).

Gegužės 15 d. prasidėjo darbas. Susirinkusiems 3-os - eskadrilės būstinėje grandies vadas kpt. Žižys pranešė dienos programą ir sudarė skridimo eilę. Turėjome iš žvalgo kulkosvaidžio šaudyti į žemės taikinį, kuris buvo Rėkyvos ežero pakrantėje, maždaug 6-8 m nuo kranto.

Taikinys buvo virš vandens, šiek tiek nuožulnioje padėtyje, 3x3 m dydžio. Per kelis užėjimus išilgai kranto, praskrendant pro taikinį 60-80 m aukštyje, reikėjo iš žvalgo kulkosvaidžio iššauti nustatytą skaičių šovinių. Baigus lėktuvui šaudyti ten budintis asmuo turėjo suskaičiuoti pataikymus, užrašyti atitinkamame lape ir užklijuoti skyles;

Pirmas su pilotu j. pusk. Sadaičiu pakilo pusk. Pranas Tamošaitis, o mes likę žemėje starte laukėme jų sugrįžtant, nes kiekvienas iš mūsų norėjo kuo greičiau pakilti į orą ir išbandyti savo jėgas praktiškai.

Štai "Ansaldas" jau ateina tūpti, ratais palietė žemę ir ruliuoja starto link. Kažkodėl tabaluoja antroje sėdynėje esantis, žvalgo kulkosvaidis, juk turi būti prilaikomas ten sėdinčio žmogaus. Arčiau priruliavęs Žadaitis ženklais rodo į užpakalinę sėdynę, ir tik tada supratome, kad ten žmogaus nebėra. Po to jis greitai paaiškino, kad, užeinant ant taikinio staiga kažkas sudrebino lėktuvą ir atsisukęs užpakalinės sėdynės pusėn pamatė besileidžiantį su parašiutu žmogų. Suprato, kad jo žvalgas iškrito iš lėktuvo. Matė, kaip Tamošaitis nusileido ant žemės, bet ar laimingai - pasakyti jis negalėjo.

Skubiai buvo pasiųsta greitosios pagalbos mašina ir su nekantrumu laukėme jos grįžtant. Skraidymai buvo nutraukti. Po kiek laiko sužinojome, kad pusk. Tamošaitis buvo atvežtas į Šiaulių ligoninę negyvas. Tad mūsų veikla prasidėjo laidotuvėmis ir niūriai paveikė nuotaiką. Dabar trumpai papasakosiu, kaip šita nelaimė įvyko.

To meto dviviečiai žvalgybiniai lėktuvai užpakalinėje sėdynėje turėjo judantį žvalgo-šaulio kulkosvaidį, kuris buvo pritvirtintas prie virš sėdynės esančio žiedo - ratilo. Ratilas šarnyrų pagalba tam tikrose ribose (apie 180° ) galėjo suktis abi puses. Taip pat kulkosvaidis turėjo eigą aukštyn ir žemyn. Šaudant į žemės taikinius šaulys turėjo stovėti stačias, o mažesnio ūgio žmogus net užsilipti ant sėdynės, kad galėtų nusitaikyti į žemėje esantį taikinį. Prisirišama buvo grandine prie lėktuvo dugne esančio kablio. Tokiu būdu didesnė pusė kūno dalies būna lėktuvo išorėje, veikiama nuo propelerio stipraus oro srauto. Buvo naudojami italų "Salvator" tipo parašiutai, kurie dėl savo konstrukcijos šauliams buvo pavojingi naudotis, nes parašiuto išskleidimo rankena (ne žiedas), esanti ant juosmens standžios juostos, kur nors užkliuvusi ir užsikabinusi, galėjo išskleisti parašiutą.

Taip atsitiko ir Pranui Tamošaičiui. Jam besisukiojant su kulkosvaidžiu iš sienos į kitą pusę, užkliuvusi rankena atidarė parašiutą, ir nuo oro srauto žaibiškai išsiskleidęs parašiutas ištraukė jį iš lėktuvo, nutraukdamas pririšimo grandinę. Atsiskyręs nuo lėktuvo, parašiuto tempiamas Tamošaitis trenkėsi į lėktuvo stabilizatorių ir be sąmonės nusileido žemėn. Neatgavęs sąmonės mirė. Tai vienintelis Lietuvos karo aviacijos istorijoje tokio pobūdžio atsitikimas. Tamošaičio kūnas buvo pašarvotas 4-tos eskadrilės angare tarp trijų lėktuvų ir ten išbuvo visą parą. Po to artimieji išsivežė tėviškėn, į Jurbarko valsčių, ir ten palaidojo. Skraidymai tuo metu buvo nutraukti.

Tragiška Tamošaičio mirtis mus labai sukrėtė, buvo jaunas, linksmas draugas ir staiga jo nebėra. Tik po ilgesnio laiko šis įvykis palaipsniui užsimiršo ir darbas vėl įėjo į savo vėžes.

Pagaliau mes niekada negalėjome užmiršti savo profesijos ypatumų ir kad su kiekvienu iš mūsų taip gali atsitikti. Zokniuose šaudymo pratimai į žemės taikinius vyko iki birželio 1 dienos, o po to turėjome vykti į Palangą, kur apie dvi savaites reikėjo atlikti šaudymo pratimus virš jūros į oro taikinius. Vadovybė išskrido lėktuvais, o mūsų šaulių grupei prisiėjo važiuoti traukiniu.

Kitą rytą pasiekėme Kretingą, ten mūsų laukė sunkvežimis, kuris nuvežė į Palangos aerodromą, esantį apie 2 km nuo Palangos prie kelio į Šventosios uostą. Šis aerodromas buvo naudojamas kaip poligonas, kur visos karo aviacijos eskadrilės pagal nustatytą grafiką atlikdavo šaudymo pratimus į oro taikinius.

Šiame aerodrome Lietuvos aeroklubas rengdavo aviacijos šventes, o atidarius 1939 m. vasarą oro susisiekimo liniją Kaunas-Palanga, čia leisdavosi keleiviniai lėktuvai.

Įkurdinti buvome vasaros tipo mediniame name, ten buvo ir kariška virtuvė, namų kompleksas gyventi ir kitiems reikalams buvo pastatytas pušyne - tikras kurortas. įsikūręs ir susitvarkęs nutariau po kelionės truputį) pailsėti, tačiau neilgai trukus buvau iškviestas prie angaro, kur stovėjo lėktuvai. Ten buvo duotas įsakymas drauge su baigiamojo kurso mokiniu lakūnu Kleopu Petraičiu kilti į orą išvelkant virš jūros į 100 m. aukštį oro taikinį -rankovę, nes prasideda skraidymai ir šaudymas į oro taikinius.

Kilome lėktuvu Ansaldo A. 120, nors šiaip taikiniams vežioti buvo naudojamas seno tipo lėktuvas LVG. Taikinių išvilkimas eilės tvarka priklausė mūsų grupei. Tad prisiėjo, taip sakant, dvigubą darbą dirbti.

Taikinio išvilkimo procedūra buvo atliekama tokiu būdu: prie lėktuvo liemens šono išorėje buvo pritvirtintas atitinkamai sulankstytas medžiaginis taikinys (rankovė) 3 metrų ilgio ir 1 metro diametro. Taikinio lininės virvės, apie 100 metrų ilgio, kitas galas buvo suvyniojamas ant laisvai besisukančios špūlės, kuri buvo sumontuota žvalgo sėdynėje ant grindų. Pakilus į atitinkamą aukštį (iki 100 m ir aukščiau), taikinys buvo nuo lėktuvo atkabinamas ir čia ypač atidžiai reikėjo kojiniu stabdžiu reguliuoti spulės sukimąsi, kad ši perdaug neįsibėgėtų ir nenutrūktų virvė. Tokių atvejų pasitaikydavo ir taikinys nuskrisdavo nežinia kur. Tekdavo neįvykdžius užduoties leistis ir imti naują taikinį.

Buvo šaudoma spalvotais kovos šoviniais, todėl į vieną taikinį iš eilės šaudydavo trys lėktuvai. Užtaisant kulkosvaidžio diską tam tikru šovinių skaičiumi kulkų galiukai buvo pamirkomi į tirštus spalvotus dažus. Kiekvienas šaulys žinojo savo spalvą ir lengvai surasdavo taikinyje savo pataikymus. Šaudant į oro taikinius reikėdavo priskristi prie ta pačia kryptimi taikinį velkančio lėktuvo ir, esant lygiagretėje padėtyje, maždaug iš 70-100 metrų atstumo buvo paleidžiama trumpa serija. Buvo stengiamasi šaudyti kuo trumpiausiomis serijomis ir - padaryti kuo daugiau užėjimų -tai padidina pataikymų procentą. Baigus trejukei šaudymus lėktuvas su taikiniu planiruodavo žemyn ir žemame aukštyje užskridęs virš starto, nukertant lėktuvo sėdynėje prie špūlės virvę, numesdavo į reikiamą vietą taikinį.

Man šis skridimas su taikiniu pavyko gerai ir vėliau per visą Palangos poligone buvimo laikotarpį su taikinių išvilkimu jokių nuotykių nenutiko, šioks toks nemalonumas ištiko atliekant šaudymo pratimą.

Birželio 5 dienos popietę pakilome su pusk. A. Keršiu į atitinkamą aukštį ir jau pirmame užėjime paleidžiant trumpą seriją į oro taikinį, užsikirto kulkosvaidis. Norėdamas pašalinti kliūtį pabandžiau nuimti nuo kulkosvaidžio šovinių diską ir nė nepajutau kaip srovė išplėšė jį man iš rankų. Stebiu juodą tašką, krentantį žemyn ir stengiuosi nepamesti jo iš akių, o Keršiui liepiau greitai pikiruojant vytis krentantį diską, bet prie žemės pametu jį iš akių ir negaliu tiksliai nustatyti kritimo vietos, tuo labiau, kad ten miškas. Nužemėjome iki 50 m aukščio ir apie spėjamą vietą padarėme porą ratų, nužiūrėjome privažiavimo sąlygas žemės keliais ir nuskridome į savo aerodromą.

Ši vieta buvo maždaug 7 km nuo mūsų aerodromo prie Šventosios kaimelio, kur dabar Palangos aerouostas. Apie įvykį pranešiau grandies vadui kpt. Žižiui, jis labai nepyko, tik pasakė, kad aš žioplys ir parašyčiau paaiškinimo raportą, leido su motociklininku nuvažiuoti į vietą.
Tačiau paieškos po mišką buvo be rezultatų tarytum adatos ieškojimas šieno vežime. Tuo šis nuotykis ir baigėsi.

Birželio viduryje, maždaug po dviejų savaičių šaudymo į oro taikinius pratybų programa buvo baigta ir susirinkę savo mantą - kas lėktuvais, kas traukiniu grįžome į Zoknius (Šiaulius).Čia vėl prasidėjo įprastinis gyvenimas - praktiniai ir teoriniai užsiėmimai, skraidymų buvo mažiau, nes dauguma skraidančio ir techninio personalo išėjo atostogų.

Liepos pabaigoje ir aš gavau tris savaites atostogų. Tuo metu mirė mano dėdė Kazimieras Benetis, todėl teko prisidėti prie laidotuvių organizavimo.

Po atostogų vėl prasidėjo specifinis karo aviacijos gyvenimas, tačiau skraidymų buvo mažiau, nes reikalingą šaudymo į žemės ir oro taikinius programą buvome įvykdę. Todėl daugiau dėmesio buvo skiriama teorijai. Pradėjome nagrinėti avigacijos (oro navigacijos) temą, be kurios neįmanoma perskridinėti. Pradėjome mokytis Morzės abėcėlės, kuri tuo metu buvo labai reikalinga radijo ryšiui, ir dar kai kuriuos antraeilius aviacijos dalykus.

Darbu perkrauti nebuvome, buvo laiko ir krepšinį pažaisti, kuris tuo metu buvo labai madingas, ir į miestą išeiti, o retkarčiais ir į namus parvažiuoti.

1939 m. rugsėjo 1 dieną per radiją išgirdome, kad tarp vokiečių ir lenkų kilo karas. Tiksliau, Vokietija užpuolė Lenkiją. Ši žinia mus gerokai pritrenkė ir kėlė susirūpinimą dėl Lietuvos ateities. Jau pirmosios karo dienos parodė, kad lenkai nepajėgė rimtai priešintis vokiečių puolimui, tačiau karo baigtis buvo neaiški, nes į karą prieš Vokietiją stojo Prancūzija ir Anglija.

Atsimenu, vieną rugsėjo sekmadienio pavakarę traukiniu grįžęs iš tėviškės į Šiaulius pastebėjau neįprastą judėjimą. Geležinkelio stotyje buvo daug vežimų ir mašinų su žmonėmis ir be jų, tačiau nesupratau priežasties. Parėjęs į kareivines, Zoknių aerodrome sužinojau, kad Lietuvoje paskelbta mobilizacija ir mūsų kursantų grupė perkelta į kitas kareivines.

Kitą rytą visi susirinkome 3-os eskadrilės lakūnų kambaryje. Ten eskadrilės vadas majoras Masys papasakojo apie esamą padėtį ir davė konkrečius nurodymus skraidančiam bei techniniam personalui pasiruošti kovos padėčiai. Visiems lėktuvams buvo sudarytos pastovios įgulos, o pati eskadrilė suskirstyta į tris grandis ir pagal eilę viena iš jų budėjo.

Iš karto patekau į budinčiąją grandį. Ji buvo pirmiausia apginkluota ir paruošta kovos veiksmams - pagal signalą turėjome kilti į orą. Buvome įsitikinę, kad prisieis susitikti su lenkais, nes Lenkijos armija, vokiečių sumušta Vakarų fronte ir sovietų kariuomenės spaudžiama iš Rytų, veržėsi į Lietuvą ir Latviją, todėl galėjo būti rimtų susirėmimų.

Nors mūsų eskadrilė buvo kovos parengtyje, tašiau lėktuvai buvo angare, matyt, vadovybė manė, kad seno tipo lėktuvais nedaug ką galima bus nuveikti.
4-os žvalgybinės - lengvųjų bombonešių (ANBO-41) ir 5-os naikintuvų (Gloster "Gladiator") eskadrilių lėktuvai iš angarų buvo išgabenti į aerodromo pakraštį ir pamiškėje užmaskuoti.

Kovinė parengtis tęsėsi apie savaitę, tačiau mūsų eskadrilei neprisiėjo pakilti. Tik 5-os eskadrilės lakūnai žvalgybos tikslais skrido keletą kartų į Rytus, bet susirėmimų su lenkais nebuvo. Jokių susidūrimų su lenkais neturėjo ir kitos kariuomenės rūšys, nes vokiečių sumušta ir sovietų spaudžiama lenkų kariuomenė didelėmis grupėmis pereidavo į Lietuvos teritoriją, čia metė ginklus, nesipriešindami leidosi internuojami.

Tam tikslui keliose Lietuvos vietose buvo įsteigtos stovyklos lenkams apgyvendinti. Visi internuotieji, ypač karininkai, stengėsi iš Lietuvos išvykti į Angliją arba Prancūziją.

Apie rugsėjo 20 d. Vokietijos karas su Lenkija buvo baigtas. Visa Lenkija buvo okupuota: vakarinė dalis su Varšuva -vokiečių, o rytinė dalis su Vilniaus kraštu - sovietų. Tuo metu mes nieko nežinojome ir negalėjome įsivaizduoti, kad Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Suomijos likimas jau nuspręstas 1939 m. rugpjūčio 23 d.

Ta pačia proga noriu keletą žodžių parašyti apie lėktuvo ANBO-VIII bandymus, nes tai vyko maždaug tuo pačiu metu, kaip ir šie įvykiai. Atrodo, karas dar nebuvo prasidėjęs, tai galėjo būti rugpjūčio mėn. pabaigoje, vieną gražią dieną į Zoknius atskrido su mums nematytu lėktuvu aviacijos viršininkas gen. A .Gustaitis. Tai buvo bandymų stadiją praeinantis lengvo tipo smogiamasis bombonešis ANBO-VIII.

Pirminiai bandymai su šiuo lėktuvu jau buvo atlikti Kaune, o baigiamąją bandymų fazę A.Gustaitis nutarė perkelti į Šilėnų poligoną, t.y. išmesti mokomųjų bombų seriją į taikinį žemėje pikiruojant (smingant žemyn). Kiek prisimenu, tų skridimų buvo keliolika ir ne vieną dieną, iki Šilėnų poligono (durpyno) nuo aerodromo Radviliškio link buvo apie 6 kilometrus.

Paties gen. A.Gustaičio sukonstruotas ir išbandytas lėktuvas parodė gerus rezultatus ir turėjo būti pradėtas gaminti karo aviacijos dirbtuvėse serijiniu būdu, tačiau karas viską sumaišė ir šio prototipo likimas liko nežinomas.

Rugsėjo pabaigoje po Lenkijos kapituliacijos įtampa šiek tiek sumažėjo, buvo paleisti namo mobilizuoti atsarginiai ir padėtis tapo normalesnė. Pirmomis spalio dienomis visa mūsų mokomosios grandies mokinių lakūnų grupė buvo vėl sukviesta į Karo aviacijos mokyklą Kaune. Čia dar turėjome mokytis kai kurių teorijos dalykų. Dar buvome nesimokę radiotechnikos ir fotografijos, reikėjo tobulai išmokti Morzės abėcėlę. Radiotechniką dėstė aviacijos ryšių skyriaus viršininkas mjr. Augustinas, o fotografijos discipliną buvęs mano viršininkas, fototarnybos viršininkas mjr. V. Jablonskis.

Teoriniai užsiėmimai truko apie mėnesį. Jie vyko pačioje mokykloje (A.Freda) arba aerodrome (Žagariškės). Mokykloje vyko tie užsiėmimai, kurie lietė radiotechnikos ir radijo ryšio klausimus, o fotografavimo pratybos vyko fotolaboratorijoje. Lapkričio pradžioje lakūnų-šaulių parengimo programa buvo baigta.

Baigiamojo kurso mokinių lakūnų ir mechanikų mokyklos baigimo išleistuvės buvo organizuotos aerodrome prie lėktuvų. Iškilmingoje aplinkoje buvo įteikti mokyklos baigimo diplomai (įteikė gen. A.Gustaitis) perskaitytas Lietuvos kariuomenės vado įsakymas apie antros eilės karo lakūno vardų suteikimą. Prie šių iškilmių buvo prijungta ir mūsų oro šaulių grupė. Seniau baigusiems aviacijos mokyklą (mechanikų skyrių) ir dabar baigiantiems ją buvo suteikti karo lakūno vardai, baigiamojo kurso absolventams buvo atitinkamai įteikti mokyklos baigimo diplomai. Man ir dar keliems draugams (Bambalas, Cicėnas, Pesys ir Saponka), kuriems iki Aviacijos mokyklos užbaigimo buvo belikę metai, teko šioje ceremonijoje pabūti tik žiūrovais.

Vieną lapkričio dieną per radiją išgirdome, kad sovietai grąžiną Lietuvai Vilnių. Spalio 10 d. buvo pasirašytas toks susitarimas, o lapkričio 15 d. generolo V.Vitkausko vadovaujamos Lietuvos kariuomenės dalys įžengė į Vilnių. Tačiau labai didelio džiaugsmo nebuvo, nors šis kraštas daug metų lenkų buvo atplėštas nuo Lietuvos, įvykiai klostėsi nepalankia mums linkme, kiekvienu momentu galėjo būti pažeistas Lietuvos neutralumas, galėjo užplaukti juodi debesys tiek iš Rytų, tiek ir iš Vakarų.

Sovietai pareiškė teritorines pretenzijas suomiams, o šiems atsisakius, lapkričio 29 d. sovietai pradėjo prieš juos karo veiksmus, prasidėjo taip vadinamas kruvinos suomių žiemos karas.

Tuo pačiu metu sovietai pareikalavo iš Lietuvos vyriausybės įsileisti jų karinius dalinius, t.y. įsteigti karines bazes Lietuvoje, neva apginti nuo vokiečių užpuolimo. Lietuva, bijodama karo, sutiko su sovietų reikalavimu. Tai buvo preliudija dar liūdnesniems dalykams. Ne be reikalo vėliau atsirado toks posakis: "Vilnius - mūsų, o mes - rusų".

Po išleistuvių neilgai trukus visa mūsų oro šaulių grupė vėl buvo išsiųsta į Šiaulius. Ten pastoviai tarnybai buvome paskirstyti į dvi žvalgybines eskadriles 3-ią ir 4-tą. Aš buvau paskirtas į 4-tą. eskadrilę. Tai eskadrilė, gavusi pačius naujausius ANBO-41 lėktuvus.
Šis lėktuvas buvo ginkluotas trim belgų pavyzdžio "Browning" kulkosvaidžiais: du nejudantys, per propelerį šaudantys ir vienas judantis - žvalgo. Žvalgo kulkosvaidis turėjo šviesinį taikiklį (kolimatorių), kuris priklausomai nuo kulkosvaidžio padėties automatiškai įnešdavo užuobėgos pataisą.

Tuo metu savo paskyrimą į 4-tą eskadrilę laikiau normaliu reiškiniu, tačiau dabar po daugelio metų, prisimindamas šį įvykį, labai stebiuos tuo, kad dar geltonsnapis, nebaigęs Aviacijos mokyklos, patekau į pavyzdinę eskadrilę su naujausiais lėktuvais ir moderniu apginklavimu, šioje eskadrilėje prieš išvykdamas į Ameriką skraidė kapitonas Steponas Darius.

Galiu pasigirti, kad tarnaudamas šioje eskadrilėje nepatyriau jokių vadovybės priekaištų ar pastabų.
Eskadrilės vadu buvo karo lakūnas mjr. Šimkus, kuris 1928 m. vasarą dar būdamas leitenantu turėjo ypatingą lėktuvo avariją, kuri laimingai jam baigėsi.

Skrendant su ltn. Leonardu Pesecku (vėliau pulkininkas leitenantas) ore užsidegė lėktuvas "Sopwith" ir sudėtingomis sąlygomis, lėktuvui degant, šiaip taip pavyko nusileisti. Šimkus mažai tenukentėjo, o Peseckas labai apdegė ir ilgai išbuvo karo ligoninėje. Šimkus buvo žvalgas.

Technikos karininku buvo karo lakūnas Itn. Steponkus (pilotas). Į technikos karininko pareigas įėjo techninė lėktuvų būklė, jų priežiūra ir remontas, o po remonto išbandymas ore. Vyriausiuoju mechaniku buvo viršila Švabauskas.

Tęsiant pasakojimą apie Zoknius noriu paminėti, kad be dviejų žvalgybos eskadrilių dar buvo 5-ta naikintuvų eskadrilė su lėktuvais Gloster "Gladiator", kurie 1938 m. vasarą buvo pirkti Anglijoje, šios eskadrilės vadu buvo mjr. Adomaitis, o technikos karininku - kpt. Staugaitis.

Paminėtos trys eskadrilės sudarė Zokniuose grupę, kurios vadu buvo pulk. ltn. Liorentas.

Ta proga truputį apie lakūnus - oro šaulius ir jų funkcijas. Lietuvos karo aviacijoje žvalgybinės eskadrilės turėjo tik dviviečius lėktuvus, kurių įgulas sudarė pilotas ir žvalgas. Pilotais buvo įvairaus laipsnio asmenys - didelė dalis puskarininkių, o žvalgais - tik karininkai. Žvalgas turėjo gerai žinoti avigaciją, kad perskridime gerai orientuotųsi ir nepaklystų, gerai mokėti iš oro fotografuoti reikalingus žemės objektus, mėtyti bombas, šaudyti į oro ir žemės taikinius, koreguoti artilerijos ugnį ir atlikti įvairias kitas operacijas.

Tad žvalgas kartu buvo ir oro šauliu. Esu jau minėjęs, kad tokia oro šaulių grupė, kaip mūsiškė, buvo parengta pirmą kartą. Iš esmės ne visai mums tetiko oro šaulio pavadinimas, nes mes buvome ruošiami pagal programą oro žvalgais ir eskadrilėse turėjome vykdyti žvalgų programą - užduotis. Iki tol tokių oro šaulių - žvalgų iš puskarininkių tebuvo tik keli ir tai, paskutiniuoju metu (Sebastijonavičius - l-ma laida, Mankus - II-a laide ir Aleknavičius-Alekna - III-a laida), kurie baigė lakūnų skyrių, o vėliau dėl tam tikrų priežasčių iš pilotų buvo perkerti į oro šaulius.

Po neilgos pertraukos sugrįžome į Zoknius, į tas pačias kareivines, tik į kitą kambarį -maždaug apie lapkričio vidurį. Tuo pačiu buvome priskirti prie aerodromo kuopos virtuvės maitintis, nes kol tebuvome mokiniais-lakūnais - mūsų tokių buvo penketas asmenų dar turėjome nešioti kareivišką uniformą ir košę valgyti iš kareiviško katilo. Buvo išduota apranga skraidymams: kombinezonas su įsegamu šiltu pamušalu, šilti, su kailiu viduje, odiniai auliniai batai, šiltos odinės iki alkūnės pirštinės, odinis pošalmis ir lakūnų akiniai.

Kuomet visiškai įsikūrėme, prasidėjo pažintis su eskadrile ir darbu joje. Rytais reikėjo rinktis į eskadrilės raštinę, kuri buvo kareivinių pastate, po to eidavome prie angaro atlikti atitinkamų užduočių.

Tuo metu skraidymų mažai tebuvo, nes trukdė dažni lietūs, todėl karininkai štabe reikalus tvarkydavo, o mes angare prie lėktuvų mechanikams pagelbėdavome arba dirbtuvėlėje smulkiais šaltkalvio darbais užsiimdavome.

Esant palankesniam orui, vykdavo ir skraidymai. Pilotai treniravosi pagal nustatytą maršrutą skutamu skridimu (aukštis 50-80 m) darydami perskridimus. Be to, ruoštasi Lietuvos- kariuomenės šventės proga lapkričio 23 d. skristi į Vilnių. Čia turėjo dalyvauti visa Lietuvos karo aviacija.

Mūsų 4-os eskadrilės lėktuvų įgulos buvo sukomplektuotos iš senų patyrusių lakūnų. Daugiau įsimintinų užsiėmimų nebuvo, laukėme metų pabaigos ir geresnių orų, todėl pasitaikė gana nuobodžių dienų. Turėdami laiko išeidavome ir į miestą, buvo galimybė ir į namus parvažiuoti, nes laisvalaikis nebuvo kontroliuojamas.

Pagerėjus orams, tuoj po Naujųjų Metų prasidėjo intensyvesnis darbas. Pirmiausia pradėjome mokomųjų bombų mėtymą Šilėnų poligone. Šis pratimas buvo įdomus ir rodė, kaip kas sugeba tai atlikti. Žvalgo sėdynėje buvo įstatytas pro lėktuvo dugną nejudomas optinis taikiklis (ilgas vamzdis - žiūronas), kurio pagalba buvo nusitaikoma į žemėje esanti objektą. Taiklumas labai priklausė nuo to, kaip pilotas vykdė žvalgo komandas, nes jis po savim taikinio nematydavo.

Vieno skridimo metu 1000 m aukštyje virš poligono buvo daromi keli užėjimai (konkrečiai - S ratai) ir kiekvieno tokio užėjimo virš taikinio metu buvo išmetama viena, cementinė bomba, kuri nukritusi sprogdavo ir sukeldavo dūmų debesėlį.
Žemėje buvo pastatyti trys sekimo punkte) bokštai, išdėstyti trikampio kampuose, maždaug vienas nuo kito kilometro atstumu, o centre - taikinys. Sekėjai turėjo iš savo sektorių tam tikro taikiklio pagalba su apskritimo laipsnių padalomis užfiksuoti bombos nukritimo vietą ir užsirašyti. Po to žemėje pagal sekėjų duomenis buvo visa tai užrašoma ant specialaus tam tikslui skirto popieriaus lapo ir iš trikampio priešingų kampų išvestų linijų susikirtimo taškas rodė bombos nukritimo vietą ir nukrypimą nuo centro - taikinio. Pagal tai ir buvo vertinamas pratimo įvykdymas.

Bombų mėtymas - tai maža dalis eskadrilės darbo programoje. Buvo organizuojami perskridimai maršrutais, pavyzdžiui, Zokniai-Kurtuvėnai- Užventis-Kelmė-Tytuvėnai-Šaukotas-Baisogala-Smilgiai-Rozalimas-Zokniai. Tai savos rūšies daugiakampis ratas, kurio apskridimui reikėjo atitinkamai pasiruošti: pasižymėti žemėlapyje punktus, išmatuoti atstumą nuo vieno punkto iki kito, kiekvienai atkarpai apskaičiuoti skridimo kursą ir pagal meteorologijos duomenis įnešti į skridimo kursą vėjo kryptį bei stiprumą, paskaičiuojant kiekvienai atkarpai nuonašos kampus bei laiką. Pagal lėktuvo greitį tiksliai turėjo būti suskaičiuotas perskridimo laikas.

Tokių perskridimų buvo ne vienas ir skirtingais maršrutais, teko skristi ir skutamu skridimu, kur ypač svarbu tikslus maršruto apskaičiavimas. Skrendant labai žemai (50 m) dideliu greičiu pagal žemėlapį nebeįmanoma orientuotis. Buvo skrendama žiemą, esant sniego dangai, šitaip gerokai sunkiau atlikti perskridimą ir reikėjo gero pasiruošimo įgyvendinti teorines žinias praktiškai.

Pavasarėjant dar prisidėjo naujų pratimų - tai šaudymas į žemės taikinius Šilėnų poligone, oro kautynės su foto kulkosvaidžiais, artilerijos ugnies koregavimas ir panašiai. Šaudymas į žemės taikinius iš pradžių buvo kiek neįprastas, nes skraidėme greitesniais lėktuvais, nebuvome pripratę prie šviesinto taikiklio, daug didesnė buvo greitošauda, tačiau greitai apsipratome.

Įdomus ir patraukiantis buvo pratimas oro kautynėse. 5-os eskadrilės naikintuvas Gloster "Gladiator" imituodavo mūsų lėktuvo ANBO-41 puolimą. Čia reikėjo sumanumo ir išradingumo nuo jo apsiginti ir jį numušti. Kovojama buvo fotokulkosvaidžiais (filmavimo aparato principu) ir išryškinus fotojuostą galėjai matyti rezultatus -pavyko ar ne numušti "priešą". Tuo pačiu "ginklu" puldavo ir naikintuvas. Artilerijos ugnies koregavimą iš pradžių reikėjo pasimokyti klasėje teoriškai, nes reikėjo gerai įsisavinti tam tikrą kodą ir tiksliai perduoti iš lėktuvo per radiją Morzės abėcėlės pagalba artilerijos vadavietei žemėje apie pataikymų tikslumą.

Pakankamai pasitreniravę žemėje pradėjome vykdyti praktiškai iš oro. Esant geram orui, buvo vykdomas objektų fotografavimas iš oro. Man teko su pilotu pusk. L. Paplausku fotografuoti netoli Bubių Ventos kanalo.

Vieną tokią skraidymų dieną pas mus atvyko Šiaulių mokytojų seminarijos mokinių ekskursija. Malonu buvo susitikti buvusią klasės draugę iš Plungės gimnazijos Martišiūtę ir dar kelis pažįstamus mokinius iš gimnazijos laikų. Ir atsitiko taip, kad pirmam kilti į orą su pusk. K.Butkum buvo įsakyta man.

Reikėjo iš 1000 m aukščio virš aerodromo atlikti artilerijos ugnies koregavimą. Tuo pačiu buvo skraidymų demonstravimas ekskursijos dalyviams, tai, suprantama, man buvo ypač malonu.

Gegužės viduryje buvo organizuotas naujas pratimas -mokomųjų (cementinių) bombų mėtymas aerodrome. Šis pratimas buvo atliekamas iš 300 m aukščio be taikymo prietaisų,, iš akies. Artėjant prie taikinio -marškos reikėjo vizualiai sekti taikinį per lėktuvo bortą ir atitinkamai nurodinėti pilotui-teisingą kryptį, o atėjus momentui pagal nuojautą reikėjo nuspausti bombos nuleidiklį. Žemėje esantys draugai tuojau išmatuodavo nukrypimą nuo centro, t.y. pataikymo tikslumą. Vienas iš kelių užėjimų man su pusk. Antanu Keršiu labai pasisekė - bomba nukrito tiesiog ant marškos, kitiems taip nei vienam nepavyko.

Keletą kartų teko skristi virš Rėkyvos ežero ir šaudyti į kito lėktuvo šešėlį ant vandens. Pozuotoju lėktuvu buvo ANBO-51, o jo žvalgas žymėdavo ant popieriaus lapo šaudančio lėktuvo pataikymus, nes iš viršaus labai gerai buvo matyti. Žodžiu, nuobodžiauti nebuvo kada, vis kuo nors užsiimdavom.
Buvo planuojama visai mūsų eskadrilei liepos pradžioje vykti į Palangą šaudymams į oro taikinius.

Birželio pradžioje Zoknių įgulą inspektavo Lietuvos kariuomenės vadas gen. Vincas Vitkauskas. Kokį jis turėjo tikslą - sunku pasakyti.

Birželio 13 d. vakare puskarininkių ramovėje šventėme Antano vardines ir gerokai pasilinksminome. Noriu pridurti, kad paskutiniojo baigiamojo kurso mokiniai lakūnai,
atliekantys stažą - eskadrilėse, ramovėje galėjo įsigyti prekių arba pavalgyti "konto", ty. skolon iki pusės atlyginimo, atsiskaitydami mėnesiui pasibaigus.

Aviacijos mokyklos mokiniai lakūnai ir mechanikai buvo išlaikomi būtinos tarnybos kareivių sąlygomis ir mėnesinė alga buvo: eiliniui - 5 litai, grandiniui - 6 litai ir jaun. puskarininkiui – 7 litai. Tačiau mokiniai lakūnai dar gaudavo taip vadinamą skraidymo priedą maistui pagerinti 15 litų. Aš, būdamas grandiniu (šį laipsnį turėjau trejus metus), algos gaudavau 21 litą. Be penkių minučių absolventas ir kaip būsimas šios ramovės tikrasis narys jau galėjau naudotis jos lengvatomis.

Birželio 15 diena buvo saulėta ir karšta. Daugelis iš mūsų po vardinių jautėmės šiek tiek pavargę ir didelio noro skraidyti neturėjome, tačiau skraidymai vyko. Kaip tyčia, pirmam kilti į orą artilerijos ugnies koregavimui teko man. Esant tokiam orui ir nuotaikai, stengiausi kuo lengviau apsirengti. Beveik ant pliažinės aprangos užsivilkau lengvą lakūno kombinezoną ir užsidėjęs "Salvator" parašiutą bei pošalmius su akiniais, sėdau į ANBO-41, dar "trimenčiu" vadinamą.

Pakilome į 1000 m aukštį (piloto nebeatsimenu) ir nespėjus mums pradėti darbą žemėje pasirodė ženklas (radijo ryšio nebuvo) leistis, nors dar norėjosi pabūti ore. Įsakymas nelauktas ir keistas, nes tokių dalykų niekada nebūdavo. Nusileidę sužinojome, kad skraidymai nutraukiami, įsakyta nuginkluoti lėktuvus ir sustumti į angarą. Skraidantis ir techninis personalas gali eiti namo. Tas pats buvo daroma ir kitose eskadrilėse.

Priežasties nepaaiškino, tačiau jautėme, kad kažkas yra negera. Nenujaučiau, kad tai buvo mano ir eskadrilės paskutinis skrydis Lietuvos karo aviacijoje.
Po pietų apie 15 val. savo kambaryje klausydami radijo išgirdome pranešimą, kad kariuomenės vadas generolas V.Vitkauskas prie Lietuvos-SSSR sienos pasitinka sovietų armijos dalinius esančioms jų bazėms Lietuvoje sustiprinti.

Supratome, kad kvepia paraku, tik nežinojome, kuo baigsis. Ir negalėjome žinoti, kad visa tragedija tik prasideda.

1940 m. birželio 16 dienos rytą buvo labai gražus oras. Danguje nesimatė nė vieno debesėlio, visoje kareivinių teritorijoje klastinga tyla, rodos, ir vėjas lyg kažko išsigandęs nutilo. Aerodromo kuopos kareiviai tebemiegojo, nes šiandien sekmadienis, todėl jiems leidžiama ilgiau pamiegoti.

Anksčiau atsikėlė tik mūsų kambario septyniukė: Bambalas, Cicėnas, Pesys, Riška, Saponka, Ribokas ir aš. Mat mūsų grupė pasipildė dviem naujais nariais - pavasarį į 3-ią eskadrilę atlikti stažą buvo atsiųsti mūsų kurso du mokiniai lakūnai (pilotai) Ribokas ir Riška.

Čia, truputį nukrypdamas nuo temos, noriu įterpti mintį apie tai, kad Riška tuo metu buvo nušalintas nuo skraidymų. Mat prieš pora savaičių, šaudydamas Rėkyvos ežere į žemės taikinį, pikiruojant per daug nužemėjo, išvesdamas lėktuvą į horizontalią padėtį ratais kliudė taikinį ir sulaužė važiuoklę. Atskridus į aerodromą su sugniuždyta važiuokle buvo neįmanoma normaliai nusileisti, todėl lėktuvas šiek tiek pariedėjęs žeme apsivertė.

Su baime ir nerimu, o kartu ir su kažkokiu žingeidumu laukėme, kada ir iš kur pasirodys rusų tankai. Iš vakaro šiek tiek žinojome apie sovietų kariuomenės įžengimą į Lietuvą ir kad jų daliniai bus visuose didesniuose miestuose. Buvo tvirtinama, kad tai laikinas dalykas, kad Lietuvos nepriklausomybė nebus pažeista, o tik pagalba apsaugoti Lietuvą nuo vokiečių užpuolimo.

Virš Šiaulių praskrido dvimotoris lėktuvas ir vėl ramu. Bežioplinėdamas po kareivinių kiemą sutikau Itn. Stasį Bulotą, šis be jokių ceremonijų liepė aerodrome organizuoti starto budėjimą, ty. patiesti leidimuisi reikalingus ženklus ir laukti atskrendančių rusų lėktuvų.

Tais laikais radijo ryšio pas mus dar nebuvo, todėl lėktuvų pakilimas ir nusileidimas buvo reguliuojamas vaizdinėmis priemonėmis - skirtingų spalvų vėliavėlėmis (raudona-balta). Išdėstęs atitinkamoje aerodromo vietoje, priklausomai nuo vėjo krypties, ženklus pradėjau laukti neprašytų svečių.

Jau artėja vidurdienis, o tų rusų kaip nėr, taip nėr. Pagaliau pasirodė lėktuvas, apsuko ratą aplink aerodromą, praskrido žemai išilgai nusileidimo linijos ir po antro rato nutūpė. Tai buvo naikintuvas 1-16, kurį pažinojau iš nuotraukų. Ispanijos kare šie lėktuvai buvo vadinami "Ratomis". Lėktuvas priruliavo arčiau nusileidimo ženklų, išjungė variklį, ir išlipęs iš lėktuvo priėjo prie manęs lakūnas. Tuo momentu ore pasirodė daugiau lėktuvų, kurie ruošėsi leistis. Matyt, tam lakūnui nepatiko mano komandavimas, nes kažką pradėjo man aiškinti, ko aš nesupratau, ir pagriebęs iš mano rankų vėliavėles nuvarė mane šalin. Man nieko daugiau neliko, kaip kuo greičiau pasišalinti.

Taigi Šiauliuose pirmutinis su balta vėliava rusus sutikau aš. Todėl kai kas ir dabar draugiškai nusišaipo, kad aš kaltas dėl Lietuvos okupavimo, nes juos sutikau su barta vėliava.

Grįžęs iš aerodromo prie štabo sutikau įgulos budinti karininką Itn. Markevičių (dabar gyvena Australijoje) ir pranešiau apie padėtį. Šis iš karto liepė paklausyti, kas dedasi Lietuvoje: "Respublikos prezidentas Antanas Smetona pabėgo į Vokietiją, Skučas (vidaus reikalų ministras) ir Povilaitis (Saugumo departamento direktorius) areštuoti, Lietuva sovietų armijos visiškai okupuota ir su mūsų nepriklausomybe baigta". Ši žinia mane pritrenkė, tiesiog šaltas prakaitas išmušė ir nebežinojau ką sakyti. Pirmoji mintis galvon - baigta karjera su aviacija, kur reikės dėtis.

Tuo tarpu rusų lėktuvų aerodrome vis daugėjo ir daugėjo. Pradėjo leistis transporto desantiniai lėktuvai TB-3 su kareiviais, o paskui ir bombonešiai SB-2.. Visą dieną neperstojo motorų gausmas ir vakarė aerodromas buvo pilnas lėktuvų, o aplink jį miškeliuose rusų kareivių tiesiog knibždėte knibždėjo. Aišku, prieš tokią masę sunku būtų buvę lietuviams pasipriešinti.

Tankų kol kas nesimatė, bet jie ir nebuvo reikalingi.
Tą pačią dieną po pietų man buvo pranešta, kad esu skiriamas Zoknių įgulos sargybos viršininku. Vėl pirmas patekau šį kartą jau į nemalonią situaciją. Sunkumų ir nemalonumų iš tikrųjų buvo. Sargybos būstinė buvo 3-os eskadrilės angaro patalpose palei geležinkelio liniją Šiauliai-Radviliškis, o saugomi postai buvo už aerodromo ribų, miškelyje.

Vėlai vakare jau pritemus, keičiant sargybinius, -neleido prieiti prie mūsų saugomų objektų. Teko kreiptis į grupės vadą pulk. ltn. Liorentą, tik jis atvykęs šiaip taip sureguliavo šį konfliktą, iš to įvykio tapo aišku, kad sovietų kariuomenė jaučiasi kaip namie, visiškai nesiskaitydama su mūsų interesais, o mes savo namuose jau nebe šeimininkai.

Kas dėl sovietų armijos, tai sunku apie ją ką nors ir kalbėti. Ta "armija-išvaduotoja" atrodė labai apverktinai ir negalėjome suprasti, kaip tokie skurdžiai gali mums rojų atnešti. Nors sovietų kariuomenės buvo visur pilna, bet į mūsų kareivines nelindo, gyveno aplink aerodromą palapinėse. Iš šalies žiūrint, atrodė, jog sovietų armija visiškai nesikiša į mūsų gyvenimą, tuo pačiu kokio nors bendravimo irgi nebuvo. Vienas kitas, mokantis rusų kalbą, bandydavo pasikalbėti su jų karininkais, tačiau dėl primityvios jų galvosenos nieko iš tų kalbų neišeidavo. Gana aukšto rango karininkai mums tvirtindavo, kad jie atėję į Lietuvą išvaduoti mus nuo priespaudos, skurdo, išnaudotojų ir panašiai, kad visas Lietuvos karo aviacijos skraidantis personalas -dvarininkų arba labai stambių ūkininkų vaikai. Tokių absurdiškų kalbų buvo koktu klausytis. Todėl nė kiek nesivaržė gabenamoms medžiagoms (karinėms) ant vagonų rašyti "badaujančiai Lietuvai", nors patys gerai matė, kas badauja.
Nereikėjo jokių komentarų, kaip šie neprašyti svečiai užplūdo mūsų parduotuves ir griebė kas papuolė. Ne vienas iš jų kartojo, kad čia "Mažoji Amerika".

Jau po poros savaičių pamatėme, kad Lietuvai mažai beliko vilties atgauti Nepriklausomybę, kad naujas prezidentas Justas Paleckis ir kiti, mums
negirdėti, veikėjai negali savarankiškai tvarkyti Lietuvos reikalų, o tik vykdo Maskvos nurodymus.

Prasidėjo mūsų įgulos aukštesniųjų karininkų keitimai. Tas pats buvo ir kituose kariuomenės daliniuose. Mūsų eskadrilės vadu vietoje mjr. Šimkaus buvo paskirtas iš Kauno kpt. Žukas, 5-os eskadrilės vadu vietoje mjr. Adomaičio - mjr. Vaičius iš 7-os eskadrilės, o Zoknių įgulos vadu vietoje pulk. ltn. Liorento buvo paskirtas mjr. Balys Brazys. Tačiau kokios nors praktinės reikšmės šie keitimai nebeturėjo, nes tie naujieji kadrai buvo vadai be armijų - mūsų karo aviacija jau nebeegzistavo - visa karo aviacijos technika buvo sovietų armijos žinioje ir budriai saugoma, niekas prie jos nebegalėjo prieiti, o ką bekalbėti apie skraidymus.

Liepos pirmoje pusėje buvo duotas įsakymas nusiimti antpečius ir lietuviškus ženklus, o vietoje jų prisegti sovietinius. Tuojau buvo paskirti politiniai vadovai (politrukai) karo lakūnai puskarininkiai Kazys Butkus (dabar komersantas Australijoje) ir Girdėnas (po karo žuvęs Lietuvos partizanų būriuose). Buvo pakeistas ir mūsų kariuomenės pavadinimas, turėjome vadintis "Lietuvos liaudies kariuomenė". Visos šios priemonės rodė ir jau tokie gandai ėjo, kad dalis mūsų kariuomenės bus įjungta į Raudonąją armiją, o kita dalis - demobilizuota.

Taip ir įvyko. Buvo sudarytas vadinamasis 29-as Pabaltijo teritorinis korpusas, prie korpuso buvo organizuota Tautinė eskadrilė su būstine Ukmergėje (Pivonija), tačiau iš mūsų karo aviacijos personalo nepateko į ją nė dešimtoji dalis. Eskadrilės vadu buvo paskirtas karo lakūnas mjr. Kovas (Kopukovas).

Per visą tą laikotarpi, kol buvo sprendžiamas Lietuvos kariuomenės likimas, gyvenome neaiškų, kupiną prieštaravimų ir netikrumo gyvenimą. Retkarčiais buvo organizuojamos ekskursijos į kokį nors fabriką ar panašią vietą, žaisdavome krepšinį arba futbolą, o vakarais retkarčiais žiūrėdavome rusiškus kino filmus, kurie buvo demonstruojami lauke.

Tačiau tie filmai buvo gana neįdomūs - vien tik apie revoliuciją, persunkti propagandos. Turėdamas pakankamai laiko ir niekeno nevaržomas dažnai parvažiuodavau į namus. Turėjau galimybę dalyvauti sesers Onos vestuvėse, kurios įvyko rugpjūčio 2 dieną. Liepos viduryje į Zoknius atvyko naujai paskirtas, vadinamas liaudies kariuomenės vadu generolas Baltušis - Žemaitis. Šitas generolas 1919 metais, kuriantis Nepriklausomai Lietuvai, Šiaulių apylinkėse kūrė bolševikų ginkluotas grupes ir joms vadovavo, siekdamas nuversti esamą valdžią ir Lietuvą prijungti prie bolševikinės Rusijos. Tačiau Lietuvos kariuomenės buvo sumuštas ir jam prisiėjo bėgti į Rusiją. Tarnaudamas Raudonojoje armijoje pakilo iki generolo - majoro ir 1940 metais su sovietų okupaciniais daliniais grįžo į Lietuvą. Matyt, šio generolo pageidavimu buvo organizuotas skraidančio ir techninio personalo susirinkimas. Jis agitavo už naują tvarką ir naujas idėjas, aiškino, kad Lietuva negalinti savarankiškai gyventi, kad Lietuva tik su rusais gyvendama, būsianti laiminga ir taip toliau.

Rugpjūčio pradžioje iš Vokietijos grįžo sklandytuvų konstruktorius, Zoknių aviacijos dirbtuvių viršininkas, jaun. ltn. Bronius Oškinis, kuris Berlyne beveik metus studijavo aviacijos mokslus, todėl susirinkome pasiklausyti jo įspūdžių. Labiausiai mus stebino ne tiek jo pasakojimas apie gyvenimą Berlyne, ką mes maždaug ir taip žinojome, kiek jo grįžimo į Lietuvą faktas. Tuo metu juk daugelis, kurie daugiau žinojo apie bolševikus, suko galvas, kaip iš Lietuvos išbėgti.

Norisi paminėti vieną nemalonų įvykį tai "Lituanicos II" sunaikinimas. Spalio pirmomis dienomis šis lėktuvas buvo iš ardytas ir išgabentas kaip taikinys į Šilėnų poligoną subombarduoti. Štai koks skaudus to istorinio lėktuvo likimas. Minėjau anksčiau, kad šiuo lėktuvu Amerikos lietuvis Feliksas Vaitkus 1935 m. rugsėjo mėnesį perskrido Atlanto vandenyną, ir tai lietuvių tautai buvo didelė garbė. Šis lėktuvas po avarijos karo aviacijos dirbtuvėse buvo suremontuotas, mjr. Vaičiaus išbandytas ir laikomas 3-os eskadrilės angare. Retkarčiais buvo paskraidoma fotografavimo reikalais. Mums "Lituanica II" buvo tarsi relikvija.

Spalio 20 d. buvo skubiai duotas įsakymas tos pačios dienos vakare atliekantiems eskadrilės stažą mokiniams, grįžti į Kauną, į Karo aviacijos mokyklą. Traukinyje važiavome labai rimti, net liūdni ir dainas liūdnas dainavome. Jautėme, kad viskam atėjo galas. Vėlai vakare Kauno geležinkelio stotyje mus pasitiko lakūnų skyriaus būrininkas karo lakūnas pusk. Kazys Klimas. Jis iš karto pasakė, kad dieną Jonas Voronavičius absolventų išleistuvės (be jokių iškilmių aerodrome, tarp lėktuvų) ir kad mes visi paleidžiami (demobilizuojami) namo.

Jau galutinai dingo bet kokia virtis likti aviacijoje. Buvo skaudu, kad liko neįgyvendinta svajonė - tapti lakūnu ir kad praleisti ketveri metai kariuomenėje nuėjo niekais. Neturint specialybės iškilo problema, kuo užsiimti, kaip užsidirbti duoną. Dėl tokios tragiškos baigties verkiau. Kitą dieną jau mums buvo oficialiai pranešta apie Karo aviacijos puskarininkių lakūnų mokyklos likvidavimą ir mūsų paleidimą į atsargą. Pagal tebeveikianti Lietuvos įstatymą dėl pašalpų baigusiems aviacijos mokyklą ir nepaliktiems tarnauti - mums visiems buvo išmokėta po 200 litų civiliams rūbams įsigyti.

Tačiau tas litas jau tiek buvo nuvertintas, kad nieko doro nebebuvo galima nusipirkti. Tuo tarpu ankstyvesnių laidų absolventai, nepalikti tarnauti aviacijoj (vienas kitas neperspektyvus) už tuos pinigus nuo galvos iki kojų apsirengdavo. Lietuvos kariuomenėje buvo tokia tvarka, jog paleisti į atsargą turėjo važiuoti namo savais rūbais. Mums visiems išimties tvarka buvo leista važiuoti namo kariškais rūbais, su sąlyga, kad paskui juos grąžinsime, išsiųsdami paštu Karo aviacijos mokyklai.

Gavę, rusiškas atsargos kario knygutes, kurios vadinosi "Karinis bilietas", išvykome namo. Toks pat likimas buvo ir nebaigusių mokyklos antrakursių mokinių mechanikų - turėjo važiuoti .namo.

Lakūnų į šią laidą nebuvo priimta, mano laida (5-oji) buvo paskutinioji. Tuo ir baigėsi mano lakūniškoji karjera. Per visą tarnybą karo aviacijoje priskraidžiau 114 valandų, padariau 470 skridimų.

Važiuodamas namo sustojau Šiauliuose ir užėjau į buvusią 4-ą eskadrilę, kur tebedirbo likvidacinė komisija. Ten man parodė 29 - ojo teritorinio šaulių korpuso vado gen. V.Vitkausko pasirašytą įsakymą apie 2-o rango karo lakūnų vardo mums suteikimą. Gaila, tada neatėjo mintis nusirašyti šį įsakymą.

Tuo pačiu būdamas Šiauliuose pradėjau rūpintis kokio nors darbo, tačiau neturėdamas žemiškos specialybės, nelabai ir galėjau tikėtis teigiamo atsakymo. Daugumai iš liktinių puskarininkių buvo pasiūlyta dirbti milicijoje. Tokio pasiūlymo aš negavau, tačiau ir bijojau ten stoti, nes policija didelės šlovės neturėjo.

1981-1989


Šaltinis: Plieno Sparnai Nr.1 1992 m. Kaunas

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
P.Hiksa
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis
V.Rauba
J.Kumpis