Stasys BaipšysSparnai pašalo
Lakūnas Stasys Baipšys Liepos 25 diena. Vasara gražiai įsibėgėjus. Temperatūra 26°C. Rengiausi kilti į 7 kilometrus su naujutėliu Gloster „Gladiatorium“. Iki šiol aukščiausiai kildavome į 5 kilometrus. „Fiatas“ vargais negalais pasiekdavo šią ribą per 45 minutes. Paskutinis puskilometris būdavo ilgas ir vargingas, ir atrodydavo, kad „Fiatukas“ suklups. Vos-ne-vos užsikabindamas sparnais už gerokai praretėjusio oro, rodėsi neskrenda, bet vos, vos slenka, lyg pervargęs ir nušertas kuinas purvyne, ypač jei motoras jau ilgesnį laiką nebuvo paremontuotas.
Praretėjęs oras veikė neigiamai ne tik „Fiatuką“, bet ir lakūną. „Fiato“ motoras, 450AG galingumo, savo galybę pažemiais skrisdamas demonstruoti įpratęs, o lakūnas, kad ir lakūniškais plaučiais, gaudė orą, kaip ta žuvelė išmesta į krantą. Tik sustok plėšti į save orą visa jėga, tuoj lyg miegas ima, akys merkiasi, lyg nuovargis sąnariuose...
Kilimui į 5 kilometrus su „Fiatu“, ypač, kad ten turėjome dar pusvalandį patruliuoti, atseit, pasekti, ar kartais „priešas“ nesirengia tėvų žemės pulti, niekad nebuvo entuziazmo.
Šiandien gi ne „Fiatas“, bet Gloster „Gladiatorius“ laukia manęs pabalnotas. Ir dargi ne į 5 kilometrus, bet į 7 turėsiu progos pakopti naujutėliausiu anglų išdirbiniu, tuo laiku vienu iš geriausių naikintuvų ne tik pas mus, bet ir Europoje.
Kad ir 26°C, vis vien visus šilčiausius lakūniškus rūbus vilkausi. O prie to apsirengimo priklausė:
1. apsivilkimas – kailinės kelnės, vilnonis megztukas, odinis ¾ paltas su įdedamu avies kailiu;
2. apavas – odiniai batai su avies kailiu viduje;
3. pirštinės – šilkinės, vilnonės ir ant jų kailinės su ilgais rankogaliais;
4. ant galvos – šiltas pošalmis ir ilgas vilnonis šalikas.
Žinoma virš visko parašiutas, ant kurio sėdėdavome.
Taip apsirengęs 26°C temperatūroje nekaip jauties. Tik greičiau į lėktuvą ir aukštyn!
Tarp visų nuolatinių instrumentų tokiam uždaviniui buvo prie sparno pritvirtintas didelis termometras, o kabinoje barografas, kuris tiksliai užrašydavo kilimo kreivę, charakterizuojančią visą kilimo eigą – kilimo kampo pobūdį. Oro trūkumui papildyti lakūnas buvo aprūpintas deguonies balioniuku.
Per 16 minučių barografo plunksnelė išbrėžė kreivę, kertančią 7 kilometrų aukščio liniją. Termometras rodė minus 68°C. Kai tik barografo plunksnelė peržengė 7 km liniją, nuėmiau gazą ir pradėjau plakiruoti žemyn, karts nuo karto čiulptelėdamas per kandiklį deguonies. Kad ir visaip mėginau kovoti prieš deguonies naudojimą – neįstengiau. Akys pradeda merktis, nuovargis spaudžia, galva taip pasunkėja, kad ant pečių sunku ją beišlaikyti. Taip ir norisi padėti ją ant lėktuvo borto poilsiui, užsimerkti ir snustelti. Bet tik pora siurbsnių deguonies – ir vėl galėtum per virvutę šokti.
Kiek apsižvalgęs susiradau Šiaulius, kurie atrodė visai pasikeitę – susitraukę į mažytį plotą. Radviliškis visai netoli nuo Šiaulių; atrodė, lyg atstumas tarp miestų būtų visai išnykęs. O aerodromas – ne didesnis už Marytės rūtų darželį.
Žemėjau. Apsižiūrėjęs, kaip atrodo viskas iš 7 km, pradėjau manevrą – posūkį. Lėktuvas neklauso. Dar mėginu. Nė krust. Nei eleronai juda, nei uodegos vairai.. Dar kartą mėginu – tas pat.
– Sugedo vairai! – galvoju. Su sugedusiais vairais nemėgink tūpti, nes ne tik lėktuvą sudaužysi, bet ir pats užsimuši. Taigi lieka tik šokti ir gelbėtis su parašiutu.
Šaltis 68°C. Gali nušalti nosis. Palauksiu kiek, – patariu pats sau. Kol lėktuvas eina žemyn ir tiesiai plakiruoja, galiu ramiai sėdėti. Turiu laiko pasiruošti šokimui ir maždaug pasirinkti vietą. Nesinorėjo pataikyti į Rėkyvos ežerą. Aptaręs pirmuosius punktus, susietus su sėkmingu šokimu, mėginu atidaryti kabinos stogą, pro kurį į lėktuvą įkopdavome ir skrisdami užsidarydavome. Taigi, tik lieka atidaryti tą stogą ir šokti.
To stogo atidarymas ir uždarymas niekad jokių kliūčių nedarė. Taigi, tik griebk už rankenos, truktelk – ir stogas ant ratukų nubėgs atgal, užpakalinėn pozicijon.
Traukiu rankeną. Stogas nejuda. Plėšiu visa jėga. Nepasiduoda. Vėl plėšiu. Nė krust. Taigi, šokti tai šokti, bet kaip išlįsti?!..
Štai dainelė ir sudainuota. Lėktuvas nesivaldo, durys neatsidaro... Liko tik apdūmoti – išpažintį pačiam sau sumesti...
Nejaukiai pasijutau tame uždarame narvelyje, dėl to dar kartą griebiau už tos stogo rankenos ir traukiau, plėšiau išraudęs ir... praplėšiau plyšį, į kurį rankos pirštus įkišau. Vėl plėšiu, plėšiu – ir alkūnei plyšį praplėšiau. Plėšiu alkūne – ir galvai plyšį jau turiu. Dabar ramus sėdėjau lėktuve, karts nuo karto patraukdamas deguonie, kad snaudulį nuvyčiau ir šuoliui jėgų sukaupčiau.
Pirmą kartą mačiau žemės paviršių iš taip aukštai. Keliai, keleliai, miškai, ežerai... Tilžės plentas, lyg kokia styga, pjovė tą margą žemės paviršių, kuris buvo daugiau panašus į žemėlapį, negu į artojo pamiltą žemelę.
Gloster „Gladiatorius“ puikiai slydo – planiravo žemyn. Nesiskubinau. Leidaus mažu greičiu, nes nebuvo kur skubėti. Geriau vėliau. Gaila buvo lėktuvo, kurį reikės paleisti jo paties valiai. Šokimas neišvengiamas. Kitaip gresia pačiam užsimušti.
Lietuvos Karo Aviacijos lėktuvas Gloster „Gladiator“ Mk.I Artėju aerodromo link. Penkių kilometrų aukštyje, kur ne kartą su pervargusiu „Fiatuku“ kovojome dėl didesnio oro siurbsnio, nutariau vėl mėginti „Glosterio“ kaprizą. Pasiduos ar ne, bet mėginsiu, tariau pats sau. Reikia naudoti visą atsargumą, kad neįvesčiau lėktuvo į tokią padėtį, iš kurios būtų sunku iššokti. O be to, šokti buvo per anksti. Ypač, kad tas Rėkyvos ežeras apačioje.
Mintis sukosi apie trosus, slankiojančius ant skridulių, kurie valdė vairus. Nušoko nuo skridulio, užspringo kokiame sujungime – ir štai visa bėda!..
Atsargiai pradėjau daryti posūkį. Lėktuvas kaip avinėlis paklusnus, sukasi kuo puikiausiai. Posūkis į kitą šoną. Puikiausiai. Mėginu daugiau atidaryti stogą. Veikia gerai. – Kas gi čia?! – murmtelėjau. Dar kartą mėginu. Lyg nieko nebuvę.
Visgi tas ilgas žemaitiškas „paveizėsim“ išgelbėjo ne tik Gloster „Gladiatoriaus“ kaulus, bet svarbiausia, buvo išspręsta mįslė, kodėl lėktuvas taip „susinaravinęs“ savo iškilimo kulminacijos punkte, vėl pasidarė paklusnus lakūnui, nusileidus porą kilometrų žemiau.
Paaiškėjo, kad būta tik menkniekio: praleistas instrukcijose mechanikams punktas – tepti skridulius, kurie neša eleronų ir uodegos valdymo trosus, nešąlančia alyva. Prieš mane skridęs majoras Adomaitis tokio nesklandumo, matyt, nepatyrė, o gal šiltesnės oro srovės jį lydėjo.
Iš:
Nuotykiai padangėje ir žemėje : atsiminimai / Stasys Baipšys / Kaunas : Plieno sparnai, 1995Elektroniniam publikavimui parengė G.Kačergius, 2010 >>> Aptarti forume