Nežinau, ar yra nors vienas žmogus, o ypač jaunuolis, kurs, žiūrėdamas į mėlynoj padangėj plaukiantį debesėlį ar matydamas laisvai, smagiai skraidančius paukščius, nesvajotų, netrokštų pats išskėsti sparnus, pats pakilti į erdves ir lenktyniauti su nevainikuotais erdvės valdovais — vėjais?
Nuo seniai jau aš kiekvieną skriejantį lėktuvą palydėdavau savo žvilgsniu, žiūrėdamas su pavydu, kai jis laisvai nardo erdvėse ir maudosi saulės spinduliuose. . . Taip norėjau kartu pakilti ir skristi, skristi...
Nekartą galvojau: argi negalėčiau ir aš valdyti tą žmogaus sukurtą paukštį? Argi tik trokšti ir svajoti? O krūtinėj kažkas nerimo ir netilpo, galvojant apie gražiąsias padanges, apie tolimąsias šalis.
1928 metais stoju į Lietuvos Aero klubą. Gal, jis mane supras ir kaip nors padės įvykdyti mano troškimus? Įsisteigia civilinių lakūnų kursai. Proga. Įsirašau, bet dėl studijų universitete negaliu jų lankyti, ir tenka atidėti kitiems metams.
Vytauto Didžiojo metai - laimingesni. Įsirašau į antruosius kursus, laukiu ir nerimauju. O jei ras netinkamą? - Tada paskirs į laisvuosius klausytojus, ir sudie erdvės: lakūnu nebebūsiu! Bet po poros dienų randu savo pavardę tarp paskelbtų tinkančiais į tikruosius klausytojus. Viena kliūtis nugalėta.
Prasideda paskaitos. Skaito mums specialistai, ne sykį buvę „tenais“, tarp pilkų debesų. Juo įdomiau klausytis, juo kiekvienas jų žodis svaresnis, kiekviena mintis turi lyg ir tvirtesnį pagrindą. Pamažu pradedu suprasti stebuklingąjį žmogaus kūrinį. Pamatau, kaip jis plėtojosi, kaip su didžiausiu užsispyrimu, kad ir su brangiomis aukomis, vis daugiau ir daugiau nukariaujamos beribės erdvės.
Ir nė nepajutau, kaip prabėgo paskaitoms skirtas 100 valandų. Tenka rengtis patikrinamiesiems egzaminams. Praeina ir jie. Telieka tik galutinai patikrinti sveikatą. Gydytojas ištyrinęja, neaplenkdamas jokios smulkmenos. Po to kelias dienas nieko nežinom - nei gydytojo nuomonės, nei egzaminų duomenų. Pasirodo, kad išlaikė ir tinka pradėti praktikos užsiėmimus nemažas būrys. Sudaro kandidatų sąrašą I grupei. Pirmenybė tiems, kurie pasižada iki 25 metų savo amžiaus stoti karo aviacijos tarnybon. Ir, štai, po keleto dienų paskelbiama pirmos grupės sudėtis. Paskirtas ir aš.
Liko laukti tinkamo oro ir pradžiūvant aerodromo. Gegužio 20 dieną mes - aerodrome. Mūsų instruktorius aiškina kai kurias lėktuvo valdymo smulkmenas. Lėktuvas parengtas. Sėda instruktorius, ir sėda vienas iš mūsų grupininkų. Rišam jį diržais prie lėktuvo sėdynės! „Jau?“ – klausia instruktorius. „Jau“ – atsako visi. Motoras suūžia ir lėktuvas-įsibėgėjęs pakyla. Pasuka ratą virš aerodromo. Leidžiasi. Sėda kitas, o pirmąjį apspitom, klausinėjam. Atėjo eile ir man. Štai pirmą kartą sėdžiu lėktuve prie vairų. Kaip puiku! Tik rūpi susipažinti su aerodromo apylinke, kad nepaklysčiau, nes, apsukus, ore ratą, viskas kažkaip kitaip atrodo, lyg kitose vietose atsiduria. Tolesniam skridime, instruktoriui davus ženklą, jau reikia pačiam valdyti lėktuvą. O jis nuostabiai ima neklausyti, čia žemyn nerdamas, čia staiga aukštyn kildamas. Lyg tyčia užsispyrė tiesiai ir lygiai neplaukti. Pirmuose skridimuose apie malonumą nėra laiko galvoti, tik skubi su vairais nelygumus taisyti. Dar vienas skridimas, ir pradžiai gana. Pirmą dieną ore išbuvau iš viso 8.... minutes. Dar dvi dienas teko laimingai paskraidyti, o po to - gegužio 27 dieną, mūsų mašinai stovint starte, kildamas iš užpakalio karo lėktuvas užlekia ir visai ją sutriuškina. Laimė, kad tuo laiku buvę lėktuve instruktorius ir vienas mokinys nenukentėjo. Lėktuvo nebetekom.
Reikėjo laukti net iki rugpjūčio 3 dienos, kol karo aviacijos dirbtuvėse buvo pastatytas Aero klubui naujas lėktuvas „Anbo II“. Ir vėl prasidėjo maloniausias mūsų užsiėmimas. Tą dieną gavom paskraidyti ilgiau (net po 11 minučių), kad susipažintume su lėktuvu, nes jis visai kitos konstrukcijos ir kitoks vairų jautrumas. Kai po tokios ilgos pertraukos vėl atsisėdau prie vairų ir vėl pajutau pažįstamą sudegusios alyvos ir benzino kvapą, - skridimas pasidarė dar malonesnis, dar žavingesnis.
Nuo rytojaus ryto prasidėjo rimtas darbas. Kėlėm pusiau ketvirtos ryto, skubėjom į aerodromą, tempėm iš angaro lėktuvą įr paeiliui kilom aukštyn. Likusieji, sugulę aerodromo pakrašty prie laužo sekėm skridimus, juos kritikuodami ir mokydamiesi iš draugo klaidų. Tas pat būdavo popiet. Taip beveik visa diena ir praeidavo. Kitą darbą dirbti buvo sunku, nes visą laiką čia instruktoriaus šaukimas „Trauk! Trauk!“ (kai reikėdavo nusileidžiant vairo patraukimu išlyginti lėktuvą), čia motoro ūžimas ar mirgantis propelerio sukimasis vaidenos ir nedavė ramybės.
Malonumas skraidyti ypačiai padidėjo, kai išskridau vienas pats, kai žinojau, kad skrendu vienas ir kad tuo momentu šis paukštis klauso manęs vieno: noriu į dešinę - į dešinę suka, noriu aukštyn - aukštyn lipa! Tąsyk pajutau, kad aš skrendu! Tai buvo po 91 skridimo su instruktorium, ore išbuvus 6 val. ir 2 min.
Jau instruktoriui klausiant, ar noriu šiandie išskristi vienas, atsirado kažkoks ypatingas jausmas. Tai buvo, geriau sakant, įvairiausių jausmų mišinys: džiaugsmo, laimės, atsakingumo, rūpesčio dėl vykusio nusileidimo ir noro kaip galint greičiau išskristi.
Bet, atsisėdus į lėktuvą, staiga viskas nurimo, ir liko tik noras kaip galima tiesiau, kaip galima gražiau pakilti. Dėl visa ko atidžiau kaip kada nors įsiklausiau į motoro darbą ir, tvirtai paėmęs į ranką gazo rankenėlę, pamažu pastūmiu ją iki galo. Lėktuvas rieda aerodromu. Juo toliau, juo tas riedėjimas darosi švelnesnis, kol pastebiu, kad jau žemės nebesiekiu. Atsikvepiu. Vadinas, pakilau. Pakilau vienas ir skrendu virš žemės, valdydamas žmogaus proto sukurtą paukštį Štai, jau pasiekta svajonė - skrist vienam, skrist su įsitikinimu kad nieks neduos tau jokio ženklo nei posūkiui nei kitiems judesiams. Jauti, kad esi savo likimo valdovas, kad nuo tavęs, nuo tavo sugebėjimų pareina tavo laimė ir nelaimė.
Tai buvo trumpas skridimas - vos 7 minutės. Bet įvairių jausmų ir minčių per jas patyriau daugiau, nekaip skraidant su instruktorium per visas 6 valandas. Tyčiomis padariau didesnį ratą kaip visados, kad ilgiau užtruktų tas beveik vaikiškas džiaugsmas, tas pirmas žingsnis į savarankius skraidymus.
Pradėjęs leistis, staiga prisiminiau, kad nuo jo pareina ir tolesni mano skraidymai, nes, jei nepavyks kaip reikiant nusileisti, vėl negreit tegalėsiu vienas išskristi. Dar atidžiau ėmiau žiūrėti, kad nusileidžiant gerai apskaičiuočiau aukštį ir laiku nuimčiau gazą. Nuimu gazą. Spaudžiu žemyn. Bet, deja. .. Aerodromas jau po lėktuvu, o aš dar gan aukštai. Klaida. Blogai apskaičiavau. Nieko nepadarysi. Tenka duoti gazo ir daryti kitą ratą, kad iš toliau prieičiau prie aerodromo. Antrukart prieidamas, matau, kad bus gerai apskaičiuota, tik dabar rūpi laiku išlyginti lėktuvą ir gražiai nutūpti „trimis taškais“. Jaučiu, kaip smarkiai plaka širdis. Trūksta oro. Imu pamažu traukti vairo lazdą į save. Greitis mažėja. Žemė čia pat, ir lėktuvas švelniai stukteli... Lėčiau ir lėčiau rieda. Sustoja. Atsisegęs diržus, atsipalaidavęs nuo parašiuto, išlipu ir laukiu ateinančio instruktoriaus. Ką pasakys už padarytą apskaičiuojant klaidą? Priėjęs instruktorius sveikina pirmo savarankaus skridimo ir. .. nieko nesako Vadinasi, klausimas baigtas, ir galėsiu skraidyti vienas.
Nuo tos dienos skraidėm vieni. Instruktorius stovėdavo su likusiais mokiniais aerodromo pakrašty prie laužo. Ore ėmėm jaustis laisviau Kiekvienas nuskrisdavom ant savo gyvenamos vietos ir ten sukdavom posūkį. Pažvelgdavom ir pliažą ir šiaip po apylinkę daugiau pasidairydavom. O tas laisvumas padidėjo ypač po to, kai instruktorius, dar kartą įsėdęs ir pakėlęs kiekvieną iki 900 metrų, parodė, kaip susukti suktuką ir kaip lėktuvą iš jo išvesti. Pirmukart, kai mašina užplėšė savo nosį ir, netekusi greičio, staiga virto ant šono, nė nepastebėjau, kaip tai daroma. Bet antrą kartą teko jau pačiam padaryti tą figūrą. Pajutau ir visą kutenantį malonumą, kurs atsiranda įvedant lėktuvą į suktuką ir jam bekrentant žemyn. Gaila, kad tai buvo daroma ne malonumams pajusti, bet tik parodyti, kas reikia daryti nelaimėje. Po tų figūrų skraidant judesiai pasidarė žymiai laisvesni ir drąsesni. Lyg daugiau jaučiau pasitikėjimo lėktuvu ir žinojau, ko galima iš jo reikalauti.
Mūsų instruktorius ėmė kalbėti apie išleidžiamuosius egzaminus. Buvo reikalaujama daryti tikslūs nusileidimai apibrėžtam plote, kad per egzaminus nusileistumėm kaip galima arčiau patiestos marškos. 300-tų metrų aukšty skubėjom raityti „aštuoniukes“, kol atėjo spalio 3-ji diena. Tą dieną atvažiavo egzaminų komisija, patikrino barografą ir, pakabinę jį vienam mokiniui ant kaklo, liepė kilti iki 2000 metrų ir ten išbūti nemažiau kaip pusę valandos. Oras buvo debesuotas ir su smarkiu vėju. Mūsų lėktuvas pakilo ir dingo kažkur tarp debesų. Likusieji laukėm prie paruošto laužo. Ir tik po geros valandos teišgirdom ūžiant motorą. Po kelių minučių lakūnas, atlikęs savo uždavinį, pasiekė aerodromą. Tą dieną į aukštį kilti daugiau niekam nepavyko, nes padangės visai apsiniaukė.
Rytojaus diena išaušo ne kuo geresnė, bet komisija susirinko, ir teko skristi man. Jau 1500 metrų aukšty pradėjau pasinerti į retus rūkus. Buvo įsakyta laikytis prošvaistėse, bet, esant pačiam padebesy, jų nebuvo matyti, ir, kur tik sukau, visur buvo didesni ar mažesni debesys. Žemė lyg dūmais apsigaubė ir tapo neaiškiai matoma. O pakilus į du tūkstančius metrų ir atsidūrus virš debesų, jos ir visai nebebuvo matyti. Išbūti toj aukštumoj, nematant žemės, pusę valandos buvo ne taip malonu, nes bijojau paklysti, kas lengvai galėjo atsitikti, nuskridus kiek toliau nuo Kauno. Kada nusileidau žemiau, pasirodė, jog, besisukiodamas, rodos, vienoj vietoj, vis tiek nuskridau iki Prienų. Per tą egzaminų skridimą ore išbuvau 1 val. ir 5 min.
Dar atlikom kai kuriuos reikalavimus, ir su egzaminais buvo baigta. Po egzaminų gavom dar paskraidyti ir kartą net su savo svečiais. Aš tuose skraidymuose suspėjau ir „pasižymėti“: nepasisekus kaip reikiant nutūpti, sulaužiau važiuoklės spyrį ir sutriuškinau propelerį.
Atėjo lapkričio 1 diena. Vakare, dalyvaujant mūsų klubo vadovybei, lektoriams, instruktoriui ir aukštiems svečiams, iškilmingai buvo mums įteikti lakūnų - pilotų pažymėjimai. Vadinasi, nuo tos valandos tapom tikri lakūnai.
Ir štai, turėdamas dar gyvus atminty praeitos vasaros vaizdus, rašau prisiminimus, kaip išskleidžiau savo sparnus.
Bet vis tiek, užuot nurimus karščiausioms svajonėms, pamačius žavingąjį lakūno pasaulį, krūtinėj sukilo dar galingesnės audros ir išaugo dar stipresnis troškimas skrist, skrist ir skrist. . .