Paklaida dėl atmosferinio slėgio kitimo, pridėkime žemės paviršių aukščių virš jūros lygio skirtumus, pridėkime medžių aukštį... Ir skaičiukai jau visai pavojingi darosi, ypač pavargusiems lakūnams, stresuojantiems nuo galimo (ar tariamo) variklio gedimo.
Prisijungta: 2008 Lap 24 d., 19:16 Pranešimų: 1398
„Lituanikos“ tūpimas laukuose
Ar galėjo „Lituanika“ saugiai nutūpti laukuose. Panagrinėkim šį momentą. Sakykim, kad „Lituanika“ neužkliūva už medžių ir randa kažkokį lauką, į kurį bando nutūpti. Kaip nakties tamsoje (labai tamsios nakties!) tokį lauką surasti ir atskirti pvz. nuo miško – neįsivaizduoju. Bet sakykim, Dariui su Girėnu kažkokiu būdu tai pavyksta. Tarkim, kad tai kažkokia kaimo pieva. Lakūnai nukreipia lėktuvą tūpimo trajektorija į tą pasirinktą lauką. Kas toliau?
Netgi dieną nutūpti į iš oro pasirinktą aikštelę nėra labai paprasta. Prieš tupiant būtina praskristi virš tokios aikštelės, gerai išžvalgyti pasirinktą tūpimo vietą, ar ten nėra kokių nors kliūčių. Pasirinkti palankiausią tūpimo kryptį, įvertinti esamas kliūtis (medžius, stulpus, namus), kurias reikia perskristi prieš tūpimą.
Naktį viso šito atlikti neįmanoma, nieko pamatyti neitų. Taigi būtų visiškai nežinoma ar tame lauke nėra kokių nors kliūčių - krūmų, duobių, griovių, akmenų, tvorų. Netgi nebūtų aišku ar tas laukas paprasčiausiai ne per trumpas.
Toliau. Kada išlyginti lėktuvą? Kaip numatyti išlyginimo tašką? Atstumo iki žemės nesimato! Jei bus pavėluota – lėktuvas trenksis į žemę per dideliu greičiu ir, suskėlęs „ožį“ gali apsiversti. Išlyginus per anksti, gali būti nuvirsta į suktuką.
Ir dar. Kaimo pieva tai ne aerodromas. Ji gali būti minkšta, klampi, juolab neseniai buvo praėjęs lietus. „Lituanikos“ svoris maždaug galėjo būti nuo 1500 kg iki 1700 kg (priklausomai kiek dar buvo likę benzino). Panašiai tiek sveria pilnai pakrautas lengvasis automobilis. Taigi galvoju, ar pavyktų tokiu automobiliu pasivažinėti pievose po lietaus. Bet čia dar ne viskas. Automobilis turi keturis ratus. O „Lituanika“ tupia ant dviejų ratų. Taigi norint sulyginti situaciją, reikėtų mano minimo automobilio krūvį padvigubinti. Sakykim, ant stogo dar „užkelti“ antrą tokį automobilį. Tada ratų slėgimas į gruntą būtų maždaug vienodas. Ir jei toks „agregatas“ bandytų pasivažinėti pievose – nieko nesigautų. Ratai įsirėžtų giliose provėžose, kol galiausiai įklimptų.
Lygiai tas pat būtų su „Lituanika“. Ratai rėžtų pominkštę velėną ir klimptų gilyn. Lėktuvą veiktų staigi stabdymo jėga, dėl ko lėktuvas verstųsi per galvą. Lūžta sparnai, tykšta benzinas, kyla gaisras. Katastrofa.
Štai tokie scenarijai. Nežinau kokia tikimybė būtų nutūpti saugiai, be avarijos. Bet manau, kad labai nedidelė. Gal kokie 10%. Todėl mano nuomone, Dariaus ir Girėno sprendimas ieškoti vietos tūpti bet kur, laukuose, buvo blogas. Reikėjo būtinai traukti į Berlyną.
Prisijungta: 2008 Lap 24 d., 19:16 Pranešimų: 1398
Na suprantama, tiksliai nežinant, kokios buvo susidariusios aplinkybės "Lituanikos" pilotams paskutinėmis skridimo valandomis, kažką kategoriškai teigti negalima. Čia tokie mano pamąstymai, kad geriau būtų buvę bandyt skristi į Berlyną, o ne tūpti laukuose. Bet visiškai šitokio varianto atmesti, irgi negalima.
Dėl springstančio variklio. Jei variklis, kaip nurodoma A.Gustaičio akte, pradėjo springčioti sutikus audrą, tai po to jis dar skrido apie 1 valandą. Ir tas skridimas vyko horizontaliai, o ne žemėjant. Vadinasi, ne pilnu "gazu" buvo galima skristi. O kur - tai jau lakūnų pasirinkimas. Ar į Berlyną, ar laiką gaišti vietoje, sukiojantis virš Berlyncheno ir Kuhdamo. Sukant ratus virš minėtų vietovių buvo sugaišta ne mažiau kaip 10 minučių. Per tą laiką buvo galima nuskristi apie 30 km tiesia linija - o tai trečdalis atstumo iki Berlyno.
"Kiras" rašo: "O „Lituanika“ tupia ant dviejų ratų. Taigi norint sulyginti situaciją, reikėtų mano minimo automobilio krūvį padvigubinti." Pagal fiziką, spaudimas, kai plotas mažėja dvigubai, didėja ne dvigubai, o keturgubai. Tai kad tektų kelti ne dar vieną, o tris automobilius.
Kad neteršti diskusijos apie straipsnių konkursą, persikėliau čia
Užmetu kelias gaires, nuo ko tai prasidėjo:
Mano pamąstymai:
Kaukas rašė ...
sky76v rašė ...
Ta 152 rašė ...
o gerb. A.Gustaičio vadovaujama komisija nežino, kad aliuminis nerūdija?
Atsiprašau, bet jau kelintas pasisakymas apie tai šiame forume. Taip, iš mokyklos kurso žinom, kad aliuminio oksidas padengia metalą plėvele, kuri stabdo tolimesnę koroziją. Bet ai yra normaliomis sąlygomis. O ar žinote, kad: „Duraliuminis, ypač po grūdinimo ir sendinimo, yra kur kas mažiau atsparus korozijai nei techninis aliuminis.“ Ir kaip šis metalas reaguoja į sąlytį ne tik su oru ir jo drėgme, bet su nuolat besikeičiančiu visu kompleksu: benzinu, vandeniu, oru?
Normaliai reaguoja, be šalutinių produktų. Gan prastai elgiasi su šarmais, bet jų, kiek žinau, benzino bake nebūna. Tiek su rugštimis, tiek su benzinu aliuminis elgiasi gan ramiai ir "rūdžių" nepalieka. Aš tame įžiūriu šiokį tokį lingvistinį netikslumą "Oficialiam akte". Komisija, reik manyt, nebuvo chemikai, ir žodžio tikroji prasmė savąja chemine sąvoka jiems žinoti nebūtina. Juo labiau, kad tas netikslumas negalėjo pakeisi ar kažkaip nulemti komisijos išvadas. Faktas vienas - karbiuratorius ir benzino filtras nebuvo skaidrūs, ir to pakanka. (nebent jeigu mes numanytume komisijos nenagrinėtą diversijos versiją... stipriai abejoju). Straipsnio autorius labai korektiškai pamini, kad "Tikslumo dėlei reiktų pasakyti, kad aliuminis nerūdija (aliuminio korozija vyksta tik prie tam tikrų sąlygų)", jam priekaištų būti negali. Straipsnis puikus, ir labiausiai mane žavi savo konkretumu ir minčių aiškumu. Mane, kaip seną vairuotoją, ir su varikliais nemažai prasitampiusią personą, domina kitas klausimas. Ar lėktuvuose buvo numatytas benzino padavimo perjungimas į "rezervą", ir kur buvo to rezervo dislokacija. Klausiu dėl to, kad antžeminėse priemonėse yra labai dažnas atvejis, kai kurui einant į pabaigą, karbiuratorius prisiryja smulkių drožlių, purvo ir nuosėdų. Kitaip - " išvažinėk baką iki dugno ir plauk karbiuratorių". Kiek pamenu, beveik visada išvažiavus iki nulio kuro baką tekdavo keisti kuro filtrą. O požymiai į pabaigą labai jau panašūs, čiaudi, trūkčioja, netraukia, ir kartais išvis užgęsta, ypač kai bakas ilgai neplautas ir pririnkęs kondensato. Ar galėjo taip būti, kad koją lakūnams pakišo labai žemiška problema - jie niekada nebuvo susidūrę su "tuščiu" kuro baku, su baku, kuriame kuro pakaktų dar valandai variklio darbo, tačiau variklis jau "virškina" visa tai, kas buvo papuolę į baką per paskutinius kelis ar keliolika metų ir nenori dibti? Man pirmą kartą su tuom susidūrus - "meistrai" Vorošilovgrade pusę variklio išardė ir gedimo nerado, pakeičiau filtrą už pusantro rublio ir nuvažiavau.
Nerijus atsako:
Nerijus Korbutas rašė ...
Reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad Lituanicos bakai ir apskritai visa kuro tiekimo sistema buvo visiškai nauji. Tačiau, tai dar nereiškia, kad juose negalėjo likti gamybinių šiukšlių t.y. aliuminio drožlių ir t.t. Sakyčiau, net labai tikėtina. Bet vargu ar ten spėjo prisikaupti nuosėdų, vandens ir t.t.
Ar lėktuvuose buvo numatytas benzino padavimo perjungimas į "rezervą", ir kur buvo to rezervo dislokacija.
Lituanica turėjo 6 benzino bakus. Du didieji liemenyje, keturi sparnuose. Perpumpavimui buvo įrengtas rankinis siurblys. Lieka neaišku ar reikėjo perpumpuoti benziną iš sparnų į liemens bakus, ištuštėjus pastariesiems ar tiesiog atsukti "kraniuką" ir benzinas "samatioku" tekėdavo į liemens bakus, o gal iškart į karbiuratorius? Vamzdyno būta gausaus, nes buvo galimybė, gedimo atveju perpumpuoti benziną iš vienų bakų į kitus ir t.t. Rezervas - 27 benzino skardinės, kurių kiekvienoje tilpo po 18.9 ltr. Jos buvo tiesiog sukrautos ant bakų ir supilamos rankomis į didžiuosius liemens bakus. Jų katastrofos vietoje nerasta. (Bent aš taip manau peržiūrėjęs ATVEŽTŲ Į KARO MUZIEJŲ LĖKTUVO DALIŲ IR LAKŪNŲ ASMENINIŲ DAIKTŲ SĄRAŠĄ 1933 M. nuorašą, spausdintą : N.Dariūtė, A.Gamziukas, G.Ramoška - Darius ir Girėnas. Dokumentai psl. 131-135
Beje, gal metas keltis su šia tema į tam tinkamą skyrių?
Aš pamenu pasakojimus apie tas skardines dar nuo vaikystės. "Lituanica" - sovietų laikais buvo mėgiama kauniečių užstalės tema. Pasakodavo, kad lakūnai net apsirengę buvo lengvai, idant bendrą svorį sumažintų (benzino skardinės tilptų). Va tie "perpylimai" mane dar labiau neramina. Baką pabaigei - dar pusė bėdos, (viena anga - vienas kelias šiukšlėms), bet jeigu iš kelių, keliolikos ar net keliasdešimt "kanistrų" pripilstei - 100% lauk nemalonumų. Numanau, kad jos nebuvo aliuminės, maža to, kiekviena save gerbianti skardinė tiesiog pareigą jaučia prisirankioti šiukšlių, nuosėdų ir rūdžių. Netgi išplovus jas, kelionės metu paprastai atsikrato nuo vibracijos dar ir tai, kas neišsiplovė prieš užpildant ir būtinai užteršia filtrą. Pilti per sietą - dalykas nuobodus ir ilgas, geras variklis, dirbdamas pilnu pajėgumu, ne ką lėčiau ryja tą benziną, negu jis per sietelį varva. 27-ios!!! Dievulėliau. Kelis nuosėdų surinkimo sifonus statyčiau dar prieš filtrus. Variklis užsiteršus filtrams dirba labai įdomiai. Jis greitai neužgęsta, lengvai užsiveda užgesęs, tačiau davus jam didesnį apkrovimą iškart springsta oru (liesas mišinys), mažėja apsukos, krenta galingumas ir gęsta. Atleidus akseleratoriaus droselį - iš inercijos besisukdamas vėl šiek tiek pamaitina kuro sistemą ir mažomis apsukomis dirba toliau. Ilgėliau padirbus daliniu galingumu karbiuratoriaus kameros prisipildo (benzino filtras vis dėlto dirba, maitindamas ir pro užterštą filtrą) ir variklis vėl apgaulingai "atsigauna". Dešimčiai, penkiolikai sekundžių, po to dainelė kartojasi. Laisvomis apsukomis dirba kaip niekur nieko. Ant žemės, dalimi "gazo", labiau patyręs vairuotojas dar toli nuvažiuos, o ore??