Prisijungta: 1970 Sau 01 d., 03:00 Pranešimų: 4087
Velniškai knieti sužinoti kaip visgi atrodė tas Š-20.56.
Šalia šio paveiksliuko, greta kito teksto yra ir toks sakinys: "Gaila, bet trūkstamo Š-20.56 išvaizda nėra žinoma nei iš fotografijos, nei iš aprašymo". Ir ši šoninė dažymo schema visur įvardijama kaip Š-20.58 piešiama perpiešiama jau n kartų. Tačiau, kiek teko matyti "šmolikų" fotografijų, nei vienoje nemačiau aiškaus patvirtinimo, kad būtent šis ženklas yra konkrečiai nr.58-ojo.
Atrastos dar nematytos "šmoliko" fotografijos verčia kurti naujas versijas, bent jau man, žiūrint į šias fotografijas su J.Pyragiumi labiau matosi Nr.56 nei šiam lėktuvui su šiuo piešiniu priskiriamam numeriui 58. O kaip matosi jums ? Ir jei tarkim, kad "atskleisim" nr.56 paslaptį, kyla natūralus klausimas: o tai koks tada buvo Nr.58 ?
Prisijungta: 1970 Sau 01 d., 03:00 Pranešimų: 4087
Mums gal ir atradimams, tačiau jaučiu rimtiems istorikams kaip, kad pvz. G.Ramoškai tokie atradimai seniai žinomi, tik gal nebuvo progos parašyti O gal ir ne ...
Pagal Joną Dovydaitį - taip. Savo knygoje "Lakūnų portretai" jis labai prastai juos charakterizuoja. Kaprizingi varikliai, neišgydytos "vaikiškos ligos". 1934- tais metais pačiam autoriui teko savo kailiu patirti nemalonių akimirkų su"Šmoliku". Pirmuoju skrydžiu, dėl perdidelių variklio laisvos eigos sūkių, pavko nutūpti tik iš trečio karto, išjungus variklį. Po trijų savačių pilotas ir lėktuvas grįžo į žemę atskirai. Vedant iš suktuko, nulūžo pedalai, todėl Dovydaičiui teko šokti su parašiutu. Lakūnas nusileido ant stogo, o lėktuvas sudužo aerodrome.
