Prisijungta: 1970 Sau 01 d., 03:00 Pranešimų: 4088
Lietuvos Karo Aviacija (Lietuvos kariuomenės Karinės oro pajėgos) švenčia įkūrimo šimtmetį. 1919 m. itin sudėtingomis aplinkybėmis ir kupina nepriteklių pradėjusi savo Skrydį - Lietuvos Karo Aviacija per pirmąjį Nepriklausomybės dvidešimtmetį tapo neatsiejama pasididžiavimo Tėvyne dalimi, nepaneigiamu modernios valstybės simboliu. Po ilgų ir tragiškų okupacijos dešimtmečių 1992 m. atgimusios Lietuvos Karinės oro pajėgos šiandien vėl tęsia savo Skrydį. Saugo mus nuo išorės priešų, atlieka galybę įvairių funkcijų, nuolat ir betarpiškai bendradarbiauja su kitų šalių oro pajėgomis. Suvokime to prasmę, branginkime ir didžiuokimės! Gero Vėjo!
Vakar Mažeikių muziejuje pristatyta paroda „Mažeikių krašto karo lakūnai Lietuvos Karo aviacijoje 1919–1940 m“. Pranešimus skaitė ir Lietuvos aviacijos muziejaus atstovai Eugenijus Raubickas ir Aistis Lukoševičius. Nors prieš parodą buvo ir mažoka laiko, tačiau suspėjome aplankyti keletą su aviacija susijusių vietų Mažeikių rajone. Aplankėme Viktoro Zizo, Stepono Sebastijonavičiaus, Jokūbo Kulbio kapus, pabuvojome prie pastatų, kur dirbo Stasys Baipšys ir Jokūbas Kulbis. Na, o pačioje pabaigoje užsukome į kapitono Aleksandro Soldatenkovo gimtinę ir A. Griškevičiaus aviacijos muziejų Viekšniuose. Keletas pekntadienio nuotraukų.
Jokūbo Kulbio kapas Mažeikių evangelikų liuteronų kapinėse
Aistis ir Eugenijus Aleksandro Soldatenkovo ir Dionizo Poškos tėviškėje
Mažeikių komendantūra. Čia iš Mokomosios eskadrilės perkeltas J. Kulbis tarnavo 1929-1940. Šio pastato kieme ir nusišovė 1940 m. vasarą.
Titulinio puslapio vedamajame straipsnyje "Karo aviacijos mokyklai - 100" minima, kad mokslai truko 9,5 mėn. Sakyčiau, kad labai jau sparčiai. Tuo labiau, kad karo mokykloje greičiausia mokė ne tik aviacijos teorijos, praktikos (...), bet ir bendrų karinių pradmenų: rikiuotės, ginkluotės, taktikos (....).
Prisijungta: 1970 Sau 01 d., 03:00 Pranešimų: 4088
Kad neperrašinėti, tiesiog įdėsiu skyrelį apie karo aviacijos mokyklą iš J.Pyragiaus "Mūsų Sparnai" 1929 m. :
Skraidymų mokymas taip pat negalėjo eiti normaliai. Skraidymus be galo trukdė nuolatinis benzino nebuvimas. Pakilus oran būdavo leidžiama skraidyti ne ilgiau kaip 3 min., paprastai gi skridimas tęsdavosi 2 — 2,5 min. Dažnai atsitikdavo, kad mokiniai, norėdami skraidyti, turėdavo bėgti su skardine miestan ir už nuosavus pinigus pirktis iš vokiečių šmugelio būdu keletą litrų „drek – benzolio“. Nors ir menkiausiai lėktuvo daliai sugedus ar sulūžus, tekdavo ilgai laukti kol ją pataisys arba net nuosavais pinigais, surinktais iš grupės mokinių, siųsti vokietį mechaniką į Eitkūnus, kad ten sutaisytų. Vokiečiai instruktoriai viso savo laiko taip pat negalėjo skirti mokiniams; jiems dažnai tekdavo skristi frontan atlikinėti įvairias karo užduotis. Rudeniop skraidymo mokymas visiškai susitrukdė, nes kar. F. Šulcas, išleidęs savistoviai skraidyti vos tik vieną Kumpį – užsimušė, kitas instr. Rotteris, išleidęs Sliužinską, Raubą ir Stašaitį – pabėgo; iš lakūnų beliko, paliuosavus vokiečius, vienas kar. Hiksa, bet jam vienam tiek daug mokinių mokyti buvo neįmanoma, o be to, dar reikėjo suteikti galimybės praktikuotis ir mokiniams — žvalgams. Mokyklos viršininkas, numanydamas, kad esamose sąlygose ir esamomis priemonėmis greitai gerų lakūnų ir žvalgų nebus galima paruošti, keletą kartų prašė vadovybės (raštu ir žodžiu) pasiųsti užsienin nors šešis geresnius mokinius užbaigti mokslą. Raštai buvo nuėję iki krašto aps. m-rio, bet trūkstant tam reikalui lėšų, liko be pasekmių. Todėl buvo nuspręsta išleisti mokyklą, baigus tik teoretišką mokymo dalį.
