Šaulių Sąjungos aviacija


A. BALSYS


Aukštagirio sklandymo mokyklos angaras 1940 m.


ATSIMINIMAI IŠ AUKŠTAGIRIO SKLANDYMO MOKYKLOS



lš visų pusių apsuptas miškų, su kalva viduryje, apie 8 km. nuo Vilniaus, slėpėsi Aukštagiris. Tas vardas daugelio lietuvių jaunuolių širdyse paliko neišdildomų įspūdžių.
Man, kaip vienam iš tų, kurie ten skleidė sparnus ir žiūrėjo į erdves, norėtųsi nors keliais trumpais tų laikų atsiminimais pasidalinti su ten buvusiais, ir su tais, kurie neturėjo laimės ten būti, bet tikėjosi kada nors, kaip ir aš, plieno sparnais raižyti Lietuvos padangę.

1940 m. balandžio pabaigoje, visas sušilęs, su čemodanais rankose, atkulniavęs gerą galą nuo Valakampių autobusų sustojimo vietos, atsiradau Aukštagirio sklandymo mokykloje. Ji buvo perimta iš lenkų ir perduota Šaulių S-gai valdyti ir tvarkyti. Aš į ją atvykau ne tik mokytis, bet ir dirbti, nes tik su tokiomis sąlygomis buvau priimtas. Už mokslą užsimokėti pinigų neturėjau, tad pasižadėjau mokykloje kur tik reikės, būti pagelbininku.

Atvykęs čia jau radau mokyklos viršininką lak. A. Gysą, sklandymo instruktorių Bulanavičių ir iš lenkų perimtą prityrusį dirbtuvių vedėją Novak. Aš buvau pirmas ten atsiradęs mokinys, nes iki mokyklos atidarymo dar buvo likę kelios savaitės laiko. Tuoj buvau atiduotas Novak'o žinion, nes reikėjo sklandytuvus paruošti ateinančiam sklandymo sezonui.

Mokykla turėjo trijų modelių sklandytuvus. Pradiniam apmokymui buvo skirti atvirų rėmų konstrukcijos sklandytuvai, lenkų pavadinti „Wrona" (liet. „Varna"). Pažengusiems buvo skirti dengtos sėdynės ir ilgesnių sparnų sklandytuvai „Čaika". Dar daugiau pažengusiems buvo naudojami gana gerų aerodinaminių formų sklandytuvai, pavadinti „Salamandra". Tų visų modelių buvo po keletą sklandytuvų, ir jie visi buvo gana gerame stovyje perimti iš lenkų.

Įvairias smulkmenas beremontuojant ir mokyklos atidarymui artėjant, pradėjo rinktis ir kiti mokiniai. Antrasis po manęs atvyko Vilnonis iš Anykščių, o kitų tai jau ir pavardžių negaliu prisiminti. Susidarė pirmai grupei reikalingas mokinių skaičius, rodos apie 10.

Mokykla, kiek pamenu, buvo atidaryta birželio 1 d., su kuria ir pradėjome savo žygius į erdves. Buvau paskirtas grupės vyresniuoju, tad sklandytuvo į starto vietą tempti nereikėjo. Tempiant ar startuojant, mano pareigos buvo laikyti jį už sparno. Mūsų grupės komikas Dumčius parašė net eiles „kaip yra gera būti vyresniuoju". Kai jis tai vienų pietų metu perskaitė, turėjome gražaus juoko. Žinoma, ten buvo paliesti ir kiti viršininkai ir mokiniai.

Visi nekantriai laukėme tos dienos, kada galėsime tuos angaro paukščius išmėginti. Pagaliau ta diena atėjo. Buvo puikus birželio rytas. Pavalgę pusryčius ir išsivežę vieną iš "Varnų" spėliojome, prie kurios kalvos vietos lieps instruktorius sustoti.

Nusivylę nustebome, nes sustojome beveik lygumoje, kurios viename krašte buvo poros metrų pakilimas. Galvojome, kaip mes čia skrisime, nes tikėjomės, kad mus iš karto paleis nuo aukščiausios kalvos.

Bet instruktorius žinojo, ką daro. Susitvarkėme pirmam startui, sklandytuvą pastatėme ant tos 2 metrų kalvelės priekiu į vėjo pusę. Pirmuoju įsėdo pats instruktorius. Komanda „paruošta - ištempk - bėgte - leisk", ir sklandytuvas, gražiai nuo kalvelės pašokęs, gal poros metrų aukštyje nusklendė apie 30 metrų pirmyn.



Aukštagirio sklandymo mokyklos sklandytojai 1940 vasarą


Atvilkome jį vėl į starto vietą, instruktorius trumpai paaiškino kaip laikytis ir ką daryti, ir sekančiu įsodino mane. Truputį keistas jausmas buvo sėdėti kaip ant ožio nugaros, kojas ant skersinio pagalio (posūkio vairo) pasidėjus, ir su viena ranka laikyti vairolazdę, o su kita - už sėdynės krašto.

Vairy valdymas man jau buvo žinomas, todėl laukiau, kas čia išeis. Komanda, staigus truktelėjimas, iš inercijos patraukiau vairolazdę atgal, ir sklandytuvas pasinešė gražiai aukštyn. Kad nenustočiau greičio, skubiai pastūmiau vairolazdę pirmyn, ir sklandytuvas, pakilęs aukščiau nei pačiam instruktoriui skrendant, nuskriejo gerokai toliau ir nutūpė.

Atbėgę traukti sklandytuvo draugai mane sveikino, o atvilkus į starto vietą gavau nuo instruktoriaus barti. Man liepė daugiau tokių triukų nedaryti, nes aš galėjęs sklandytuvą palaužti ar sau sprandą nusisukti. Toliau instruktorius pasidarė atsargesnis, ir ištempimus duodavo tik kelių metrų pašliaužimui.

Taip šliaužiojant žeme praėjo pirmoji diena, antroji irgi panašiai, ir taip visa savaitė. Vyrai pradėjo nerimauti, kada gi žengsime tolyn, nes Aukštagiryje esantieji A ir B šlaitai vis stovėjo nenaudojami. Pagaliau pradėjome po truputį kilti į orą ir vis nuo aukštesnių kalvelių pasispirdami nepajutome, kaip vis ilgiau ore išsilaikydavome, ir vis mažiau ir mažiau startų per dieną gaudavame.

Ore išsilaikymo laiko niekas tiksliai nežinojo, išskyrus instruktorių. Visi jautėme, kad artėjo A piloto laipsnio gavimo laikas. Visi sklandėme gana neblogai ir „tempėme" laiką, nes A piloto laipsniui reikėjo tiesiai sklendžiant ore išsilaikyti 30 sekundžių. Laikas labai trumpas, bet kai tikrumoje reikėjo tai atlikti, tai nebuvo taip lengva, nes mokomojo sklandytuvo žemėjimo greitis buvo gana didelis, o mažo vėjelio pūstelėjimas iš šono jį išnešdavo iš krypties.

Atėjo birželio 13, mano vardadienis. Juokais išsireiškiau, kad šiandien būtų gera gauti A laipsnį, tai būtų man lyg vardadienio dovana. Instruktorius nieko neatsakė, bet pastebėjau lyg ir šypseną jo veide. Užtempėme sklandytuvą į A šlaito viršūnę ir, kaip paprastai, pirmas startas teko man.

Gana susijaudinęs pasiruošiau. Komanda „leisk", ir aš jau ore. Stengiuosi sklandytuvą laikyti tiesiai ir nespausti nosies žemyn, kad laimėjus daugiau laiko, bet kaip tyčia tą rytą vėjas nebuvo stiprus bet gūsiuotas, ir pūtė iš visų pusių. Nežiūrint visų pastangų, tas mano skridimas išėjo su gana daug pasisukinėjimų, žemėjimo greitis buvo didesnis už normalų. Žinojau, kad neišlaikiau.

Kadangi, kaip sakiau, sklandėme nuo A šlaito, į kurį įvilkti sklandytuvą reikėdavo gana daug laiko, tai per dieną gaudavome ne daugiau, kaip po du startus: vieną iš ryto, kitą po pietų. Taip kad buvo daugiau darbo nei malonumo.

Tą dieną turėjome gana gerus pietus. Mūsų šeimininkės pasistengė, nes Lietuva šventė prez. A. Smetonos vardadienį. Po pietų turėjome poros valandų pertrauką, o po jos vėl traukėme į šlaitą. Aš vis dar turėjau viltį, kad po pietų gal pasiseks, bet vėjas pasidarė dar nepastovesnis. Gavęs startą pastebėjau, kad mano sklendimas išėjo gana kreivas, nors laiko būtų užtekę. Užvilkus atgal į šlaitą niekas nesveikino, reiškia, egzaminų neišlaikiau.

Rytojaus diena, kaip paprastai, pirmas startas vėl mano. Oras puikus: vėjelis pastoviai pūtė iš rytų, ir buvo labai tinkamas A šlaitui. Jaučiau, kad turiu galimybę neblogai nusklęsti. Ir nusklendžiau - kaip pagal šniūrą žemyn. Atbėgę draugai nieko nesakė, ir visi susikaupę tempėme sklandytuvą atgal į startavietę.

Atvilkus į vietą, staiga visi mane griebė ir pradėjo mėtyti ant rankų aukštyn, šaukdami „sveiks - valio". Po trijų išmetimų mane paleido, o priėjęs instruktorius pasveikino su A laipsniu: sklendimas buvęs geras, ir aš išsilaikęs ore 31 sekundę.

Žinoma, džiaugsmas buvo nemažas: mokyklos mokinių sąraše buvau įrašytas Nr. 1, A laipsnį gavau irgi pirmas. Daugiau nieko negalėjau norėti. Po kelių dienų A pilotų atsirado ir daugiau, ir pagaliau iš viršininko gavome ženklelius su viena skrendančia žuvėdra mėlyname fone.

B piloto laipsnio įgijimui, pradėjome daryti posūkius ore: pirmiausiai į dešinę, paskiau į kairę, ir pagaliau abu kartu. Sklandėme nuo visų šlaitų, kur tik vėjas buvo tinkamesnis.

Tuo pačiu laiku pradėjo rinktis mokiniai antrajai grupei. Atvyko ir antras instruktorius - lak. Paknys. Mes jau skaitėmės seni vilkai, ir į naujokus žiūrėjome gana iš aukšto, o jie į mus - su gana didele pagarba.

Mūsų grupės šposininkas Dumčius sugalvojo suruošti naujokų „sveikatos patikrinimą". Gavęs iš mokyklos viršininko sutikimą, ir iš šeimininkės - kambarį, ant lentos paskelbė, kad tokią tai dieną ir valandą nauji mokiniai bus daktaro tikrinami, ar tinka būti sklandytojais.

Naujoky tarpe tai sukėlė daug kalbų ir neramumo, nes visi buvo atsivežę sveikatos pažymėjimus. Jiems buvo patikinta, kad čia yra tokia tvarka, ir tą patikrinimą reikia iš naujo praeiti. Keblumų sudarė dvi atvykusios mokinės, abi pradžios mokyklos mokytojos.

Jas buvo nutarta nuo tikrinimo atleisti. Skirtai dienai atėjus „daktaras" Dumčius, apsivilkęs baltu virėjos chalatu ir surinkęs įvairių dirbtuvės instrumentų, laukė savo „pacientų". 0 mes „senieji", susirinkę prie to kambario lango, rengėmės klausytis.

„Daktaras" pradėjo po vieną šaukti į savo „kabinetą". Jis juos visus laikė atsukęs nugara į langą, todėl „pacientai" mūsų nematė, o mes juos matėme. Į gana komiškus „daktaro" klausimus visi atsakinėjo gana rimtai. 0 tie jo klausimai buvo pav. tokie: Kiek bulvių per metus suvalgai? Kiek lašinių? Ar esi kada šokęs nuo stogo? Ar bandei šluotą parišęs skristi? Mes už lango sprogome iš juoko ir kartais bėgdavome tolyn, kad „pacientai" mūsų neišgirstų...

Tarp tų naujokų buvo ir vienas tipiškas žemaitis Venckus. Jis bendrai kiekvieną šposą imdavo už gryną teisybę, tad šį kartą daugiausiai juoko iš jo ir turėjome. Jis taip nuoširdžiai į tuos klausimus atsakinėjo, kad net pats daktaras sunkiai valdėsi. 0 kai tikrindamas nervus, su plaktuku jam uždavė į kelią, ir temperatūros patikrinimui po pažastim pakišo reples, tai virtome iš juoko.

Patikrinimą baigus, visi naujokai su mumis diskutavo, ir vis klausė, ar čia buvo rimtas dalykas, ar tik šposas. Mes tikinome, kad tikras. Tai kodėl tas daktaras buvo basas? - jie klausė. Viskas išėjo labai gerai, ir juoko turėjome ne tik tą dieną, bet ir sekančią, kai „daktaras" Dumčius pietų metu perskaitė sveikatos patikrinimo aktą, kiekvieną „pacientą" apibūdindamas ir duodamas patarimus, kaip ateityje užsilaikyti, kiek valgyti bulvių, nešokti nuo kalno, nelipti į medį, ir pan. Niekas ant „daktaro" nepyko, visi buvo į mokyklą priimti, ir visi pasijutome vienos šeimos nariais.

„Ordinų" įteikimo tradicijos už sklandytuvų palaužimus buvo panašios į Nidos Mokykloje naudotas. Taip už pirmą avariją buvo įteikiamas medinis kardas, kurio makštis buvo apie 2 metrų ilgio, o pats kardas - tik 30 cm. Apdovanotasis, priimdamas dovaną, priklaupdavo ir būdavo tuo kardu paliečiamas per petį. Tam pačiam asmeniui apturėjus antrą avariją, jam būdavo duodamas „varnos sparnų riterio" titulas ir įteikiami iš varnos plunksnų padaryti sparnai, apie 40 cm pločio, su iš grandies padaryta kilpa.

Šiuos sparnus apdovanotasis turėdavo nešioti per visas mokyklos iškilmes, juos užsikabinęs ant kaklo, kol kas nors kitas jo su savo avarija neišvaduodavo. Ir šių tradicijų įsteigėjas buvo Dumčius, kuris pats pirmasis tuos „atžymėjimus" už savo mažus palaužimus ir gavo. Jį berods išvadavo Venckus. Daugiau palaužimų man ten bebūvant nebepasitaikė.

Tuo laiku krašte dėjosi nelaukti dalykai. Rusai žygiavo į Lietuvą. Mes, būdami gana nuošaliai, mažai tą jautėme ir pergyvenome, kol vieną dieną iš dienraščio sužinojome, kad Kaune jau yra tveriama komunistinė vyriausybė. Savo darbo nenutraukėme, ir tiktai uždarius Lietuvos Šaulių S-gą, perėjome Lietuvos Aero Klubo žinion. Šiaip kol kas mokykloje jokių pasikeitimų nebuvo.

Liepos pirmąją savaitę gavome žinią, kad LAK lėktuvai ir sklandytuvai yra perkeliami pas mus į Aukštagirį, ir mums įsakyta paruošti jiems vietą. Pas mus buvo pakankamai vietos sklandytuvams, bet negalėjome įsivaizduoti, kaip čia galės nutūpti lėktuvai: mūsų mažas aerodromas buvo apsuptas iš vienos pusės kalvos, nuo kurios mes sklandėme, gi iš kitų trijų pusių-miško su aukštokais medžiais. Pačiame aerodromo lauke buvo daug kelmų. Tie kelmai net ir sklandant sudarydavo nepatogumų, nes reikėdavo žiūrėti, kad ant jų neužtūptum.

Parinkę švariausią vietą, pradėjome ruošti vieną taką lėktuvų nutūpimui. Išrovėme keletą kelmų, užlyginome duobes, ir nusileidimo takas gavosi pakenčiamas.

Vieną dieną gavome pranešimą, kad lėktuvai jau atskrenda. Susijaudinę laukiame. Diena puiki, saulėta. Pagaliau vakarų pusėje pamatome mūsų laukiamus lėktuvus. Kai kurie iš jų prisikabinę vilko sklandytuvus. Bet svarbiausia tai, kad apie juos visą laiką sukiojosi rusų naikintuvai, kurie juos lydėjo, kad šie nesugalvotų pasukti į kitą pusę.

Atskridę iki Aukštagirio ir atkabinę sklandytuvus mūsų lėktuvai pradėjo leistis. Nutūpimas pavyko gana gerai, jei neskaityti vienos mažos avarijos, kuri ištiko mūsų aero klubo „Šmolik" lėktuvą ir juo skridusį lakūną Rimšą. Jis užkabinęs kelmą apsivertė. Lakūnas išlipo nesusižeidęs, o lėktuvui buvo aplaužyta uodega.

Rusų naikintuvai vis suko ratu kaip vanagai, iki paskutinis lėktuvas ir sklandytuvas nutūpė. Paaiškėjo, kad vienas sklandytuvas per klaidą atsikabino ties Vilniaus aerodromu, ir jį palaikęs Aukštagiriu, nutūpė. Gavęs telefoninį pranešimą iš juo skridusio lakūno (rodos, Steikūno), kpt. Taunys nutarė skristi jį parsitempti. Tik spėjus jam pakilti į orą, vėl prisistatė rusų naikintuvai, ir davė ženklą tuojau tūpti.

Tada mums paaiškėjo, kad esame jau okupuoti, ir tai yra mūsų lėktuvų paskutinė kelionė į kapus (vėliau sklandytuvas iš Vilniaus Parubankos aerodromo buvo išmontuotas ir pervežtas pas mus).

Tuojau prisistatė rusų NKVD ir paliko mums savo „angelus sargus" - keletą kareivių, kurie turėjo eiti sargybą prie lėktuvų, prie mokyklos raštinės ir prie angarų. Nors jie mums tiesioginiai ir nekliudė, bet moraliai labai slėgė juos kiekvieną dieną matant.

Ruošėmės B laipsniui, su kiekvienu startu prie jo artėjome, ir kiekvienas ilgesnis ore išsilaikymas buvo užskaitomas B sąlygai. 0 jų reikėjo išpildyti penkias, su kiekviena išsilaikant nemažiau 30 sek. Paskutinė sąlyga - vienos minutės išsilaikymas, su posūkiais į kairę ir dešinę, ir nusileidimas nustatytoj vietoj.

Pagaliau liepos 18 - vėl mano pirmutinis startas, nusileidus vėl paslaptingas draugų tylėjimas iki atvilkimo į startavietę ant B šlaito, ir vėl netikėtas mėtymas ant rankų, sušunkant tris kartus „sveiks - valio", ir instruktoriaus sveikinimas su B piloto laipsniu.

Taip ir vėl aš pirmuoju gavau B piloto laipsnį Aukštagiryje. Džiaugsmas buvo didelis, bet kartu buvo ir liūdna, kad teks su mokykla skirtis, nes tolimesnė programa nebuvo numatyta, nebuvo priemonių. Gavę B laipsnius mokiniai prašėme viršininko, kad leistų mums dar pasitreniruoti su geresniais sklandytuvais, kaip tai Čaika (kuri mūsų buvo perkrikštyta Šarka) arba Salamandra, bet atsakymas buvo neigiamas, be jokių motyvų.

Aš šito mokyklos vadovybės elgesio jokiu būdu nepateisinu. Mes tegavome naudoti tik Varnas, ir sugaišome daug laiko B laipsnio pasiekimui. Iš dirbtuvės vedėjo Novak paaiškėjo, kad lenkai B laipsnio siekdavę jau su Šarkomis, kurių sklendimo kampas buvo beveik dvigubai geresnis. Jiems netrukdavę pasiekti B laipsnį, o jį gavę, toliau lavindavosi su Salamandromis ir automobiliniu išvilkimu.

Bendrai paėmus, mokinių tarpe sugyvenimas buvo broliškas. Mokyklos vadovybė buvo gana šalta, aprūpinimas neblogas, patalpos pakenčiamos. Jei Lietuva būty buvusi iki šių dienų laisva, iš, iš ten išėjusių sklandytojų būtume turėję puikių lakūnų.

Apleidęs mokyklą, kuri tuomet neturėjo aiškių planų ateičiai, apsigyvenau Vilniuje. Kai 1940 metų rudenį vėl nuvykau sklandymo mokyklos aplankyti, ją radau veikiančią komjaunuolių žinioje.

Buvo ten likęs dar vienas - kitas mano bendraklasis, ir jie mano apsilankymo proga nutarė man duoti dar vieną startą nuo B šlaito. Tarp kitko, tipiškai kietas žemaitis Venckus buvo jau tiek pažengęs, kad turėjo B laipsnį, ir treniravosi su automobiliniu išvilkimu, kuris tada ten ir vėl buvo praktikuojamas.

Šiandien, po 30 metų ir po 700 valandų ore su lėktuvu, žvelgdamas atgal vis tik turiu pasakyti, kad Aukštagiryje buvo praleistos gražiausios valandos. Iš atminties išdilo daug smulkmenų, išdilo draugų pavardės, bet bendras įspūdis ir prisiminimai pasiliks.


Šaltinis: PLIENO SPARNAI Nr.2-3 Čikaga 1971 m.
Fotografijos: A.Gamziukas, G.Ramoška - "Lietuvos Karinė Aviacija 1919-1940 m."
El.publikavimui parengė: N.Korbutas 2010.07.18



GRĮŽTI Į PAGRINDINĮ LŠS AVIACIJA PUSLAPĮ










Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis