Išeiviai - Aviatoriai


ANTANAS BALSYS


Antanas Balsys


LAKŪNO ATSIMINIMAI


TRUMPA BIOGRAFIJA


Gimiau 1915 m. gegužės 21 d. Šakių apskr. Bubelių vlšč., Bukšnių km., mažažemių tėvų pastogėje. Man esant gal nedaugiau trijų metukų amžiaus, vieną dieną mama, išsivedusi mane laukan, parodė į dangų ir sako: „Žiūrėk, Antanuk, ten vokiečių orlaivis skrenda." Aš, galvelę atvertęs, pagaliau pamačiau gana aukštai erdvėje lyg mažą paukščiuką sukant ratą, ir tas paukščiukas ūžė. Pradėjau mamos klausinėti, kas yra tas orlaivis, kas jame yra, kodėl jis ūžia? Žinoma, ir mama apie tai mažai žinojo, bet atsakė, kad jame sėdi žmogus, o ūžimą sukelia motoras. Man tas vaizdas labai įstrigo atmintin.

Antras įvykis, kuris mano pasiryžimą skraidyti padidino, buvo Dariaus ir Girėno skridimas per Atlantą ir jų žuvimas. Aš tada buvau jau paaugęs vyrukas ir tą įvykį taip giliai pergyvenau, kad pats sau pasižadėjau jų vardu tą žygį užbaigti. Tas pasižadėjimas ir šiandien tebegalioja.

Kiek aš savo vaikystėje įvairių lėktuvų modelių pridirbau, kiek braižinių pribraižiau ir kiek aviacinės literatūros perskaičiau - neišskaičiuosi! Kai 1937 m. pirmą kartą įsėdau į lėktuvą, jame nesijaučiau svetimas.

Tai buvo Lietuvos Aero Klubo de Havilland Tiger Moth tipo lėktuvas, su kuriuo mane paskraidino civ. lak. Heinrichas. Jausmas buvo neapsakomas, ir norėjosi erdvėje pasilikti amžinai. Deja, skridimas tęsėsi tik 15 minučių. Tai buvo mano svajonių išsipildymo pradžia.

Karo aviacijon nepatekau dėl per didelio kandidatų skaičiaus. Mokytis privačiai Aero Klube negalėjau dėl lėšų stokos. Turėjau tenkintis gerų draugų slaptais pavėžinimais ir slaptomis pamokomis, vieną - kitą kartą gaudamas lėktuvą pavairuoti.

Kai Šaulių S-gos aviacijos būrys gavo iš Amerikos mokomąjį lėktuvą, tuoj susidarė grupė lakūnų, norinčių tuo lėktuvu naudotis. Kad būtų kas nors atsižvelgęs ir į tuos, kurie visa širdimi troško pakilti į erdves. Taip ir ten teko vogčiomis su draugais skraidyti, o paprašius būrio vado leidimo mokytis, atsakymas buvo neigiamas.

Tad taip jau išėjo, kad nors ir pramokau skraidyti Lietuvoje, bet oficialiai lakūno leidimo negavau (išskyrus sklandytojo B piloto laipsnį).

Užėjus karui, dirbau nieko bendro su aviacija neturintį darbą - ugniagesyboje (buvau Vilniaus 3-os ugniagesių komandos vadu). Nuo 1943 m. teko būti Švenčionių ir Svyrių apskričių ugniagesiu, vadu ir inspektoriumi.

Svajonė vėl pakilti į orą teišsipildė tik 1951 m., jau atvykus Amerikon. Gyvendamas Čikagoje, iš Meigs Field vėl pakilau, nusisamdęs 15 minučių "raidą". Įdomiu sutapimu,
mane vėžino čia gimęs vietinis lietuvis lakūnas, kurio pavardės neatsimenu. Kai aš jam pasakiau, kad lėktuvą valdyti jau moku, jis man tuoj perdavė vairus. Tas mūsų skridimas užtruko ne 15, bet 45 minutes. Nutūpus, jis man davė daug informacijų, kaip ir kur kreiptis dėl skraidymų.

Mažame Bethany, Conn. aerodrome instruktoriumi dirbo Amerikos lietuvis lak. A. Miklinevičius. Susipažinus, jis man pasiūlė tuoj pat pradėti imti skraidymo pamokas. Tame aerodrome buvo ir vienas karo aviacijos mokomasis lėktuvas BT 13, su 450 AJ varikliu. Nors dėl benzino sueikvojimo skraidymas tuo lėktuvu buvo gana brangus, bet mes vis tik jį gerokai pamiklinome.



A.Balsys po skrydžio lėktuvu Vultee BT 13. Bethany, Conn. aerodromas, 1954 m. vasara


Miklinevičius, pamatęs kad aš pakankamai gerai lėktuvą valdau, man leisdavo ir vienam su juo paskristi. Pagaliau, jo patartas, aš nusipirkau Luscombe 8A tipo lėktuvą, ir pradėjau gana intensyvų treniravimąsi jau Waterburio aerodrome, nes Miklinevičius perėjo kitur dirbti ir daugiau nebeinstruktoriavo.

Kitas amerikietis instruktorius jau po 8 valandų apmokymo mane paruošė privatinio piloto egzaminams, kuriuos 1955 m. gegužės mėn. ir išlaikiau. Nuo tada pradėjau Amerikos padangę raižyti jau reguliariai.


PIRMOJI ILGESNĖ KELIONĖ


Išaušo gražus 1955 m. liepos mėn. rytas. Tai pradžia mano atostogų, kurių taip nekantriai laukiau, nes tik prieš mėnesį laiko buvau gavęs piloto licenziją, o nuosavas lėktuvas Luscombe buvo pasiruošęs mudu su žmona vežti aplankyti draugų, giminių bei pažįstamų, išsisklaidžiusių plačioje Amerikoje.

Lėktuvas buvo gana paprastas, be elektrinės sistemos, be radijo ir šviesų, aprūpintas tik pačiais pagrindiniais instrumentais . Variklis 65 AJ, skridimo greitis 100 mylių per val., benzino tankas 14 galionų - pakankamas skridimui pustrečios valandos su rezervu.

Rūpestingai susipakavę bagažą, kurio tegalėjome paimti tik 50 svarų, Waterburio aerodromo savininkui pasukus propelerį, užstartavome variklį ir su savo Luscombe pakilome į orą.

Pirmiausiai skridome aplankyti mano pusbrolį, gyvenantį Du Bois, Pennsylvanijoje, apie 500 mylių nuo Waterburio. Tarpiniai sustojimai buvo numatyti du: Scranton ir Lock Haven. Scranton pasiekėme už poros valandų, kur pasipildę benzino ir pagėrę kavos leidomės toliau.

Netrukus jau skridome per Pennsylvanijos kalnus. Žmona sekė žemėlapį ir, kaip patyriau, per visą šią kelionę - ji buvo puiki navigatorė ir nepamainoma mano pagelbininkė.

Vienoje vietoje virš kalnų lėktuvas pateko į kokią tai srovę ar nuovėjį ir taip staiga smuko žemyn, kad aš galva atsimušiau į lubas, o žmona į instrumentų lentą susibraižė koją. Net mūsų sėdynių diržai negelbėjo.

Palyginti lengvai prie Lock Haven susiradę aerodromą leidomės žemyn. Aerodromas buvo tarp kalnų. Diena karšta. Priartėjęs prie aerodromo pastebėjau, kad lėktuvas nežemėja, o „plaukia" pažemiu: įkaitęs oras jį kelia aukštyn.

Pirmą kartą nieko neišėjo. Suku ratą ir vėl mėginu. Ir vėl tas pats. Pagaliau trečiu kartu nuspaudžiu gana žemai ir su mažu greičiu vėl bandau. Lėktuvas nustoja greičio, gal iš 5-6 pėdų aukščio drimba žemyn, ir, su keistu garsu užpakalyje, neilgai pabėgęs sustoja.

Paduodu gazo ir važiuoju prie benzino pompos, bet jaučiu, kad lėktuvas labai sunkiai valdomas, ir reikalauja daugiau gazo. Žiūriu - prie angaro stovi žmogus ir man kumščiu grūmoja (pasirodo, tai buvo aerodromo savininkas).

Privažiavęs sustabdžiau variklį ir atsidaręs duris žiūriu, kad lėktuvo užpakalyje sklaidosi didžiulis dulkių debesys, uodegos ratuko laikiklis išlūžęs, o pats ratelis velkamas tik kabelių. Matomai, likusioji laikiklio dalis rėžėsi žeme, išrausdama aerodromo pievoje griovelį, ir tuomi užrūstindama šeimininką. Pykčiui perėjus, pagaliau ir pats savininkas pripažino, kad aš čia niekuo nekaltas.

Pradėjome svarstyti, kaip lėktuvą sutaisyti. Buvo sekmadienis, viskas uždaryta. Po ilgo ieškojimo, angaro kampe suradome seną Piper Cub laikiklį, kuris tiko ir Luscombe, bet niekaip negalėjome surasti dar kelių dalelių, reikalingų kabelių prikabinimui. Pagaliau jis ratelį įmontavo, o kabelius paliko neprikabintus. Tad laikinai teks lėktuvą ant žemės valdyti posūkio vairu ir propelerio sukelta oro srove.

Prisipildę benzino ir atsiskaitę, vėl pakilome. Pakilimas puikiai pavyko, lėktuvas valdėsi gerai, o ore ir to ratelio nereikėjo. Buvo jau gerokai po pietų, ir pakilę pastebėjome, kad tarpukalnėse pradeda formuotis rūkas, kas mums žymiai pasunkino orientaciją. Be to, skridome prieš saulę, kas matomumą dar pablogino. Žemiau skristi dėl kalnų buvo nesaugu.

Skridome prisilaikydami magnetinio kompaso krypties.
Pagal apskaičiuotą laiką, kai jau turėjome būti virš Du Bois, žiūrime, kad vietovės visiškai nepažįstamos, jokio aerodromo nesimato. Nusprendėme, kad esame paklydę. Neturėdami radijo, pasiklausti irgi negalime. Nutarėme, kad reikės leistis kur nors ūkininko lauke.

Pradėjau dairytis tinkamos nutūpimui vietos. Benzino buvo likę gal 45 minutėms. Jei sveiki nusileisime, tai sužinoję kur esame, ir vėl pakilsime. Staiga besukant ratą žiūriu, kad vienoj pievoj tupi lėktuvas. Kaip akmuo nukrito nuo krūtinės.

Pradėjome artėti prie žemės. Atrodė, lyg tai būtų aerodromas, nes vietos aplink buvo daug. Iš rūkstančių kaminu nusižiūrėję vėjo kryptį, pradėjome leistis. Žemę pasiekėme laimingai, bet lėktuvui dar nesustojus pajutome, kad riedame per arimus. Pataikęs į didesnę duobę lėktuvas, kaip kareivis, staiga padarė posūkį aplink, išsilaikė neapvirtęs, ir pagaliau sustojo.

Lengvai atsidusę, priruliavome prie angaro, kur tas lėktuvas stovėjo, ir ten radome senuką ūkininką bestovintį ir mums besišypsantį. Išsiaiškinome, kad nuo savo maršruto buvome nuklydę apie 25 mylias į rytus.

Tas „aerodromas", pasirodo, dabar buvo paverstas paprastu lauku, o lėktuvas dar buvo užsilikęs iš seniau. Senukas, pasirodo, ir pats besąs lakūnas, ir turįs benzino, kurio mums taip reikėjo. Jis mums patarė skrendant per šias apylinkes orientuotis pagal geležinkelius, nes šiaip tarp kalnų įsispraudusius miestelius esą sunku pastebėti.

Jis mums nurodė ir kurios geležinkelio linijos laikytis, kad patekus į Du Bois, ir kuria to „aerodromo" puse pakilti. Pasukęs propelerį, palinkėjo geros kelionės.

Visa laimė, kad tas laukas buvo gana ilgas, o mūsų lėktuvas gana stiprus. Riedėdamas per duobes, lėktuvas šiaip taip įgavo reikiamą greitį, atsiplėšė nuo žemės ir pradėjo kilti. Atradę geležinkelio liniją, už keliolikos minučių, jau leidomės Du Bois aerodrome.

Pas pusbrolį pailsėję ir pasisvečiavę, po poros dienų ruošėmės toliau, nes reikėjo tą lėktuvo uodegos važiuoklę sutvarkyti, o Du Bois mechanikų ir reikmenų nebuvo. Lėktuvą susitaisėme Butler, Pa., ir iš ten pakilome į Clevelandą.

Ir vėl ta pati istorija: lengvas rūkas tarpukalnėse, mažai orientyrų, pagal kuriuos galėtum sekti kursą. Skrendame pagal kompasą. Gal po 40 minučių pamatome didmiestį, bet jis į Clevelandą nepanašus, ir per greitai priskridome. Miesto pakraštyje didžiulis aerodromas, į kurį leidžiasi vienas kitas lėktuvas.

Nutarėme ir mes į jį leistis. Manau sau, jei jau griebs už nusileidimą be radijo, tegul griebia. Pasisakysiu, kad buvau paklydęs, ir gal nuo bausmės išsisuksiu.

Nutaikęs, kada ore jokio judėjimo nebuvo, nutūpiau, ir žiūriu, kad esame Pitsburgo Allegheny county aerodrome.

Priruliavęs Luscombe prie rampos, nuėjau paskambinti kontroliniam bokštui, pranešti apie atvykimą ir paprašyti leidimo vėl pakilti. Bokšto kontrolieriai labai nustebo, kaip aš čia niekieno nepastebėtas nutūpiau. Bet viskas buvo tvarkoje, tik prieš išskrendant prašė pranešti, kad gaučiau žalios šviesos signalą. Nutarėme ta dieną daugiau neskristi ir pernakvoti Pitsburge.

Sekantį rytą, žalios šviesos palaiminti, kilome Clevelando pusėn. Mįslės, kaip mes atsiradome Pitsburge, niekaip negalėjau išspręsti. Ir tik po kelių savaičių, kai įvykį papasakojau puseserės vyrui, buv. Amerikos karo lakūnui, visa paaiškėjo: skridome per geležies rūdos pripildytus Allegheny kalnus, ir ta rūda turėjo daug įtakos į mūsų magnetinio kompaso parodymus. Jei būtumėm turėję žiroskopinį kompasą, to nebūtų įvykę.

Clevelande pasisvečiavę, sekančią dieną skridome Čikagos link. Tai buvo lengviausia mūsų kelionės dalis, nes Orno ir Indianos lygumos akiai buvo gana malonios, ir visi keliai vedė į Čikagą.

Po poros sustojimų, artėjant vakarui, prasimušę per kelis plieno fabrikų dūmų sluoksnius, nutūpėme Gary aerodrome.

Pernakvoję, sekantį rytą jau leidomės į Meigs Field. Pas draugus pasisvečiavę, nusprendėme pas tetą į St. Louis, Mo. dėl nepalankaus oro neskristi, bet važiuoti autobusu.

Po kelių dienų sugrįžę, su savo Luscombe kilome į Appleton, Wisconsino pusėn. Buvo jau vėloka popietė, bet atrodė, kad laiko užteks. Reikėjo skristi prieš gana stiprų vėją, tad atskridus iki Milwaukee pamatėme, kad teks papildyti benziną.

Nutūpę ir pasipildę kuro atsargas, dar apžiūrėjome ten vykstantį EAA suskridimą. Pakilę skrendame ir skrendame, o galo vis dar nesimato. Saulė artėja prie horizonto. Priskrendame Winnebago ežerą, kurio šiauriniame krante turėtų būti mūsų Appleton. Saulė jau leidžiasi, o mes dar vis virš ežero. Pradedant temti, pagaliau pamatome aerodromą. Nusileidome beveik su tamsa. Aerodromas nekontroliuojamas, mes buvome priimti maloniai, bet su nuostaba, kodėl taip vėlai atsiradome.



A.Balsys prie pirmojo savo lėktuvo Luscombe 8A, Waterburio aerodrome, 1955 m.


Pasisvečiavę ir pailsėję, po poros dienų patraukėme atgal maršrutu: Gary, Ind. Cleveland, Ohio, Buffalo, N.Y., Rochester, N.Y., ir Rome, N.Y., kur sugaišome dvi dienas dėl per New Yorko valstiją ėjusio uragano. Paskutinę atostogų dieną vėl laimingai leidomės Waterburio aerodrome.

Mūsų mažoji Luscombe kelionę atlaikė puikiai. Ateityje nutarėme į ilgesnes keliones be radio ir pilnų instrumentų neturinčiu lėktuvu nesileisti. Iš viso padarėme 2000 mylių kelionę, ir tai buvo mano pirmas ilgesnis skridimas Amerikoje.

Panašių skridimų vėliau atlikau ir daugiau, bet jau su kito tipo lėktuvais. Nuotykių ir ten buvo, bet šiam kartui pakaks.


SKRIDIMAS SU SURAKINTAIS SPARNAIS


Vieną sekmadienio popietę pas mus apsilankė draugas su žmona ir paprašė, kad juos paskraidinčiau su savo lėktuvu. Graži popietė ir mane viliojo į erdves, tad be jokio gaišimo sėdome į automobilį ir traukėme aerodromo link.

Mano draugas yra tokio būdo, kad su juo nuobodžiauti nereikia, jam nei kalbos, nei šposų netrūksta. Atvykę į aerodromą nei nepajutome, kaip jau buvome lėktuve ir ruliavome į pakilimo taką.

Patikrinus magnetus ir padavus gazo, lėktuvas buvo ore. Mūsų žmonos stovėjo prie aerodromo tvoros ir mums mojavo. Buvome gal 50 pėdų aukštyje. Atsilygindamas žmonoms, sakau, pamojuosiu sparnais ir aš.

Bet pajudinus vairolazdę į šonus, ši buvo kaip įkalta. Tuoj šovė galvon mintis, kad eleronai užrakinti, nes lėktuvą laikydamas lauke, kad vėjas nežaistų eleronais, aš buvau padaręs tokias per vidurį suveržiamas kaladėles, dedamas tarp elerono ir sparno. Tos kaladėlės, viena iš viršaus, kita iš apačios, puikiai laikė eleronus viename su sparnais lygyje, ir vėjas jų nejudindavo.

Ir štai dabar, draugo kalbų išblaškytas, aš užmiršau jas išimti, ir mudu skridova su surakintais eleronais.

Laimei, nebuvo jokio vėjo, lėktuvas skrido tiesiai ir lygiai, bet aš turėjau kontrolę tik aukštyn ir žemyn. Ką daryti? Skristi tiesiai, kol priskrisime kokia tinkamą vietą, ir tada leistis?

Bet čia Connecticut valstijoje tokių vietų yra labai mažai: vietos kalnuotos, su miškais ir uolomis. Didelė galimybė, kad galime ne tik lėktuvo netekti, bet ir patys nukentėti. Draugui nutariau kol kas situacijos nesakyti ir jo neįvesti į paniką.

Kažkaip į galvą atėjo mintis, o kad taip pabandžius posūkio vairą? Pabandžiau - lėktuvas slysta kaip pašėlęs, bet pamažu sukasi. Nušvito vilties kibirkštėlė. Gal apeisime aplink aerodromą?

Pabandžiau ir vėl - šiaip taip eina. Vėl slysta, vėl lyginu, vėl smunku, ir taip pamažu, gal 300 pėdų aukštyje, darome keistą ratą. Mano draugas klausia, kodėl mes taip keistai skrendame?

Atsakau, kad eisime tuoj tūpti, nes aš kai ką užmiršau. Ir taip vargais-negalais, kelių prakaitų išmuštas, apskrendu aplink aerodromą ratą ir pagaliau mes jau leidžiamės.

Pasiekėme žemę laimingai, ir kai lėktuvas jau sustojo, sakau draugui: „dabar lipk lauk ir išimk kaladėles, kurias matai ten sparnuose, o tada ir vėl skrisime" Ką jis nieko nesakęs ir padarė.

Nuo tada, kai mes tik susitinkame, prisimename tą nuotykį. Man pačiam tai buvo gera pamoka, kad prieš skridimą neužsiimčiau jokiais pašaliniais pasikalbėjimais, nes tai gali labai daug kainuoti.

Vienintelis mūsų išganymas, kad tada nebuvo jokio vėjo, ir tikriausiai ant sparnų sėdėjo angelas sargas.


IŠ INDIANOS Į CONNECTICUT SU VIENU MAGNETU


Nupirkau sportinį lėktuvą „Dart", kurį iš Jeffersonville, Ind., reikėjo perskraidinti į Connecticut. Buvęs savininkas užtikrino, kad lėktuvas yra pilnoje tvarkoje, taip kad 1000 mylių kelionė būsianti tik malonumas.

Atskridau iš New Yorko keleiviniu lėktuvu ir, per naktį akių nesudėjęs, rytą jau buvau Louisville, Kentucky, o iš ten buv. Dart savininko buvau pervežtas į Jeffersonville, Ind., aerodromą.

Dart yra gana įspūdingos išvaizdos dvivietis akrobatinis lėktuvas, žemasparnis, su žvaigždiniu 5 cilinderių varikliu.

Trumpai iš lauko jį apžiūrėjęs, sėdau išmėginti. Prieš kylant pastebėjau, kad perjungus ant dešiniojo magneto, prie žemesnių apsisukimų variklis „šaudo".

Buvęs savininkas nuramino, kad tai yra ilgo stovėjimo pažymys, susirinkę drėgmės. Variklis ant abiejų magnetų veikia gerai.

Susipažinęs su valdymo charakteristika ir pasirašęs dokumentus, išsiruošiau namo. Labai norėjosi miego, bet kadangi diena buvo puiki ir iki šeštadienio turėjau būti namie, tad laukti negalėjau.

Mano nelaimei, tame mažame aerodrome neturėjo pardavimui skridimo žemėlapių. Apytikriai nusiplanavęs kryptį į Clevelando pusę manau sau skrisiu, iki priskrisiu didesnį aerodromą, kuriame nusipirksiu žemėlapį.

Nuo Clevelando iki namų vietos man jau gerai pažįstamos. Benzino turėjo pakakti 4 valandų skridimui, pakeliui buvo daug aerodromų, tad didelio pavojaus nesitikėjau.

Raštinės žemėlapyje nusižiūrėjęs pirmą sustojimą, pakilau. Variklis ant dešinio magneto „šaudė", bet tikėjausi, kad išsivalys. Ant abiejų magnetų veikė gerai.



A.Balsys mėgina akrobatinio DART motorą prieš pakylant


Skrendu skrendu, oras puikus ir ramus, ima miegas. Maždaug po pusės valandos skridimo, priekyje pamatau aerodromą. Kieti takai, angarai, bet lėktuvų ant žemės nesimato. Vistiek nutariau leistis.

Prie angarų matau ugniagesių mašinas, ugniagesiai sėdi ant suolo.

Nusileidžiu, priruliuoju prie angaro, ugniagesiai abejingai į mane žiūri, o aš išlipęs juos klausiu, kur esu. Man atsakė, kad čia esąs kariškas nenaudojamas aerodromas, bet kadangi yra kariško turto, ir kaip tik šiuo metu vyksta pratimai, tai jie esą apsaugai.

Jokių žemėlapių nei benzino čia nėra, bet už 3 mylių esąs civilinis aerodromas, kuriame tikrai gausiu, ko noriu. Tik patarė nekilti į vakarinį aerodromo galą, nors iš ten pūtė tinkamas pakilimui vėjas, nes kariuomenė ten vykdanti artilerijos pratimus ir galinti pataikyti.

Padėkojau už įspėjimą ir, nors ir pavėjui, nuo gana ilgo tako pakilau. Po kelių minučių jau leidausi Madison, Ohio, aerodrome, kur viskuo aprūpintą, savininkas dar nuvežė į restoraną priešpiečių užvalgyti.

Iš ten jau skridau pagal žemėlapį, ir su vienu tarpiniu nutūpimu, po pietų jau buvau Clevelande.

Magnetas vis šaudė, bet tikėjausi iki namų šiaip taip parsivaryti. Sekančios dienos popietėj jau buvau namie.

Lėktuvą perdaviau nuodugniam mechaniko patikrinimui. Buvo rasta, kad dešinysis magnetas nedirbo vien tik dėl nurūdijusios sujungimo vielos, kuri varikliui dirbant šokinėjo ir neperdavė į žvakes srovės.

Galima sakyti, kad aš parskridau 1000 mylių tik su vienu magnetu, kuris kiekvienu momentu irgi galėjo sugesti. Be to paaiškėjo, kad lėktuvui reikėjo ir daug kitų mažesnių pataisymų.

Aš lėktuvą aptvarkiau, naujai perdirbau sėdynes, ir po kelių mėnesių pardaviau su uždarbiu.

Bet ir po šiai dienai gailiuosi, nes jo vertė yra trigubai pakilusi. Tai buvo pilnai akrobatinis lėktuvas, kokių dabar nestato, jo smigimo greitis buvo leistas iki 240 mylių per val.

Su juo galėjai daryti įvairias figūras be baimės. Tiktai variklis buvo silpnokas - 90 AJ. Šiuo metu tokių lėktuvų Amerikoje yra likę tik keletas, ir jie priklauso „antikinei" grupei.



Šaltinis: PLIENO SPARNAI Nr.2-3 Čikaga 1971 m.
El.publikavimui parengė: N.Korbutas 2010.07.18



















Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis