1962 metais tarybinės vyriausybės įsakymu buvo sunaikintos miesto kapinės, o kartu Dariaus ir Girėno mauzoliejus. Visi, kas neabejingi Lietuvos likimui, kam buvo brangi jos istorija ir kultūrinis palikimas, skaudžiai išgyveno, matydami okupacinės valdžios pastangas sunaikinti iš pagrindų viską, kas kiekvienam lietuviui buvo brangu ir šventa.

Tik 1969 metais pavyko sužinoti, jog antkapinių paminklų dirbtuvėse atsirado mauzoliejaus granitinės detalės - dvigubi kryžiai ir ovalinės plokštės, ant kurių buvo įmontuotos bronzinės raidės DARIUS IR GIRĖNAS.

Deja, tuo metu raidžių jau nebebuvo, niekas nežinojo, kas jas nulupo ir kam panaudojo, o kryžiai ir plokštės gulėjo sumestos į vieną krūvą šalia kitokio statybinio šlamšto. Paimti iš ten mauzoliejaus likučius slapta buvo nelengva ne tik dėl techninių kliūčių - visi bijojo saugumo.

Reikėjo ieškoti kitokios išeities. Miškininkas Toliušis supažindino mane su Kauno antkapinių paminklų įmonės direktoriaus pavaduotoju Navicku. Jis pažadėjo padėti, paaiškinęs, jog granitinės mauzoliejaus detalės yra neužpajamuotos ir atiduotos gamyklai kaip pagalbinė statybinė medžiaga.

Žinodamas, kad esu kraštotyros ir paminklų apsaugos draugijos Kauno tarybos pirmininko pavaduotojas, paprašė parašyti raštą - kreipimąsi draugijos vardu, kad kaip nors būtų galima pateisinti tų detalių išvežimą. Parašiau pageidaujamą raštą, pasirašiau. Navickas su juo nuėjo pas gamyklos direktorių Uborevičių.

Na, o šis, matyt, buvo labai atsargus ir pasakė, jog kaip tik šią dieną būsiąs posėdis miesto vykdomajame komitete, kur jis susitiks su pirmininko pavaduotoja kultūros reikalams J.Narkevičiūte, pasikalbės ir... detalės jūsų. Imkit!

Direktorius aiškiai norėjo visapusiškai apsidrausti, o gal, kaip ir visi, bijojo prarasti taip lengvai tuo metu prarandamą darbą ir duoną.

Netrukus mane išsikvietė J.Narkevičiūtė. Buvau girdėjęs, jog ši moteris yra ne vieną kultūros, meno puoselėtoją paglobojusi, tad tikėjausi, jog ir mano norą išsaugoti brangaus paminklo liekanas ji supras ir padės. Tačiau ji valdininkės tonu mane paprasčiausiai iškoneveikė, kaip aš išdrįsęs be jos žinios kažką veikti!

Bandžiau sušvelninti padėtį, aiškindamas, jog mano „veikla“, atvirai kalbant, tebuvo noras paimti šį bei tą iš statybinio šiukšlyno. Juk tos detalės buvo suverstos būtent į šiukšlyną ir galėjo būti panaudotos bet kur kaip paprasčiausia skalda.

Truputėlį apsiraminusi J.Narkevičiūtė paprašė parašyti raštą jau jos vardu ir nurodyti, kokiam tikslui noriu paimti granitines mauzoliejaus detales. Ir toji garsi mieste moteris norėjo apsidrausti, o gal ir ji neturėjo nei savo valios, nei galios.

Kreipiausi į tuo metu buvusį miesto paminklų apsaugos vadovą Vytautą Kugevičių, kuris pritarė idėjai išsaugoti tautos relikvijas, ir mes drauge surašėme dar vieną raštą, nurodydami, jog norime išsaugoti mūsų nacionalinių didvyrių istorinio paminklo, suprojektuoto žymaus architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, likučius.

J.Narkevičiūtė, gavusi pageidaujamą raštą, pažadėjo, jog pasitarusi su dar aukščiau stovinčia valdžia, atsakymą praneš raštu.

Su kuo ji tarėsi ir kiek norėjo mums padėti - aš nežinau, tačiau labai greit mane išsikvietė j saugumo komitetą pasikalbėti. Gerokai „paauklėję“, paaiškinę, kas Lietuvai svarbiau, saugumiečiai pareiškė, jog aš granitinių detalių negausiu, nes jos bus panaudotos, kaip medžiaga statant memorialinį paminklą fašistinėms aukoms atminti devintajame forte.

Supratau padaręs didelę klaidą, kad ryžausi kreiptis į mūsų miesto kultūros ir meno „puoselėtojus“. Juk galėjau su bet kuo iš darbininkų susitaręs, už nemažą sumą, kurios jie prašė, mauzoliejaus granitines detales išvežti. Gal taip būtų buvę geriau...

Deja, pinigų neturėjau, o išvežti sunkų krovinį slapta, be sunkvežimio ir krano išvažiuoti pro saugomus vartus, praktiškai buvo neįmanoma.

Dabar antkapinių paminklų dirbtuvės , buvusios žydų kapinių teritorijoje, iškeltos kitur, o granitinių mauzoliejaus detalių likimas nežinomas. Tikriausiai yra išlikę gyvųjų tarpe žmonių, kurie žino, kur ir kam buvo panaudotos mauzoliejaus detalės.

Gal jie atsilieps ir redakcijai parašys?