Argi ne jūs per platųjį Atlantą
Ereliais, broliai, skridote pas mus
Ir erdvėmis, kur vienos audros tesilanko,
Tėvynei nešėt laurų vainikus?!

Kaip nuostabios žvaigždės aukštybių ploty,
Su nerimu, su šauksmu sieloj jūsų laukėm. -
Juk mes - visa tauta ereliais pasiryžom suplasnoti,
Nes supančių vulkanų dūmai mūsų šalį niaukia...

Bet žiauriojo likimo mostas kruvinas
Prie slenksčio tėviškės mirties kilpa, drąsuoliai, jus sugavo,
Ir vakaruos ant palšojo dangaus išrašė:
"Lietuvi, - žūti ar laimėti - kelias tavo!"

Nūn galvas apsitraukę gedulingu šydu
Mes lenkiam prieš jus - didvyriai kritę,
Už vandenynu atneštą mums garbę, drasą didžią,
Už meilę Lietuvai, kuri iš Jūs padangių kelio švyti...

Kaip slėnių peteliškė, erdvėn nešdama pavasarį,
Pakilot Jūs virš neapžvelgiamo Atlanto
Ir išnešėt į aukšumas mažytės žemės vardą -
Kaip žvaigždę iš nakties, kuri nei patenka, nei krenta.

Kokia banga užtvino kraštą džiaugsmas,
Ir žvilgiai kaip sustingo Jūsų žemės skliaute! -
Kiekvieną debesėlį ilgesys į mūsų kraštą nešė,
Kiekvienas paukštis skrido tik į mus ir visą naktį siautė.

Praskrido, ir naktis, ir debesėliai, ir lig vieno paukščiai.
Niūrius ir tylinčius išleido mus aerodromas.
Bet laukėm: gal vidudienį, gal vakarą,
Nors nerimas kaskart vis griaužė nenorom mus.

Ir juodu šydu plakėsi padangėj,
Kol gedulan įsupo mus visus iš vieno,
Kol gedule mums atnešė vardus Atlanto erdvių -
Ir Dariaus ir Girėno...

Ne visą kelią nešėt jūs mažytės žemės vardą,
Bet didvyrių mirtim jis Soldine apskreijo žemės vardą,
nusilenkė Jums visos žemės,
O žalias kraštas - sirdimi ir ašara - Jus įsirašė.

Į tėvynės žieduotus laukus
negyvi jau atskridot Jūs.
Bet į žvaigždžių ruimingas dausas
Jūs drąsumo legenda mus ves!

Garbingi didvyriai, ainiai Gedimino,
Vaikai tvirtavalio Algirdo!
Iš Jūsų narsumo pasaulis pažino
Lietuvą -Jos vardą išgirdo.

Jūs Vytauto žemę mylėjot be galo—
Daugiau negu savo gyvybę!
Ir įtakoj savo kilnaus idealo
Jūs lėkėt per jūrų gilybę.

Lengvai nugalėjot banguotą Atlantą,
Kelionė laimingai Jums vyko.
Pasiekėte žinomos Baltijos krantą.
Ir ten Jus audra pasitiko...

Takais neribotais plačiosios mėlynės
Taip tolimą kelią nulėkę,
Sudėjote auka ant slenksčio Tėvynės,
Vien aukuro Jos nepasiekę...

Jūs vardą Tėvynės iškėlėt į dangų,
Kur saulė ir žvaigždės temirga.
Jūs nešėt vainiką Jai gražų ir brangų,
Neboję pavojaus nei vargo.

Likimas nuskyrė tvagingą Jums dalį!
Gal Laumė užbūrė tą žygi!?...
Vistiek Jūs pasveikinot mylimą šąli—
Tik sveikinot Ją jau užmigę...

Garbė Jums, didvyriai! Garbė Jums, drąsuoliai!
Praskynėte mums dausų kelią.
Garbingai už tai mes Jus minime, broliai,
Nors skausmas širdis labai gelia...

Jūs kapas bus aukuras mūsų Tėvynės
Ant jo vainikus dės sesutės.
Kiekvienas iš mūsų Jus du atsiminęs
Tvirtės, Jūsų kapą pamatęs!

Iš Jūsų narsumo atgavome drąsą—
Lietuvis dabar jau nebijo.
Nuo šiol mūsų priešai sau kapą tekasa...
Atgausime savo Vilniją!

Tūkstančiai akių sužiuro vakaruosna,
Nes iš tenai turėjo kilti geležinis paukštis.
Tartum mirštanti plaštakė, daužėsi kožna širdis,
Spėliojimai, kaip žvaigždės, nardė tolumas ir aukštį...

Tuo metu didingos žirklės kirpo erdvę,
Kaip siuvėja vestuvių baltą drobę...
Audra ir žaibai ugninėm rankom taškė debesis,
Bet niekas nūn auksinių žirklių nepagrobė.,.

Iš padangių narsūs vyrai pažvelgė į kontinentą,
Į žemę, kurioje budėjo mylima tėvynė—
Kraštas lygumų ir žydinčiu darželių,—
Kuriam per vandenyno platybes jie kelią skynė...

Kaip neregėti juodvarniai, pradėjo lėkti žinios—
Nebėr jau Dariaus ir Girėno...
Ir juodos vėliavos, kaip liūdnos našlės,
Iškilo į gatves nuo Vilkaviškio lig toliųjų Ežerėlių...

Sukurto aukuro liepsningi dūmai kyla
Ir tūkstančiai širdžių aprauda kraujo auką...
Ak, tą, kuri pasiaukojimu didžiu
Gyventi, kurt ir viską nugalėti šaukia...

Sudužo greitasparnis laivas į mažas skeveldras,
Bet regiu—nesudužo amžinasis žodis,
Kad Lietuva ir šių dienų .giedrioj .aukštybėj,
Kaip nugalinti karalienė pasirodė...

Kregždė neskrenda Atlantu,
Vandenynas toks žiaurus.
Bet lietuvis užsimojo—
Visos užtvaros sugrius.

Audros ūžauja ir staugia...
Drąsiai, Steponai, Stasy!
Jei sparnai jaunam išaugo,
Debesų svetys esi.

Paviliojo daug Atlantas,
Nugramzdino i gelmes!
Bet mus vadas Kristaforas
Į žalius laukus išves.

Vandenynas nusijuokia,
Audra šėlsta staugdama.
Sakalais erdve jie suokia,
Blykšta mariu, toluma.

Nebetoli, nebetoli
Mūsų žemė mylimoji.
Nugalėtas vandenynas
Ir bangoms "sudieu" jau moja.

Ei, pirmyn, pirmyn, į priekį!
Lekia sakalas plieninis.
Toli vandenis palieka,
Lūpos Lietuvą jau mini.

O audra vis staugia, ūžia
Ir migla aplink tirštėja.
Ir nejaugi mūsų kelią
Piktos laumės užkerėjo?...

Ir palinko ser.ių galvos,
Ir jaunų nusviro:
Netoli gimtinės žemės
Žuvo narsūs vyrai.

Liūdnas garsas per pasaulį
Plaukia ir nuplaukia.
Sakalai miškuose žuvo,
Laimės nesulaukę.

Vėjas skrisdamas siūbuoja
Medelius iš tyko.
Lietuva abiem nupynė
Po garbės vainiką.

Tarp jūrų didžbangių ir melsvo dangaus
Iškilo drąsuoliai aukščiau debesų.
Žvėries ten, nei žmogaus, nei paukščio miklaus,
Nei ženklo gyvybės. Vien krioksmas bangų.

Jau skamba pirmieji Berlyno varpai.
Dar, rodos, truputi narsingos jėgos
Ir bokštus jie Kauno pasiektų ūmai.
Pasveikintų kraštą brangios Lietuvos...

Bet, štai, ta traginga atein valanda:
Lėktuvas—ne paukštis. Galingi sparnai
Paliovė plasnoję. Nusvirus galva
įstrigo į žemę, kaip briedžio ragai.

Tenai įsmeigta mūs tautos vėliava.
Paženklinta vieta didvyrių krauju,
Kuriedu parodė, jog mūs Lietuva,
Nors skaičium mažutė—stipri narsumu...

Varpai suskambėjo visoj Lietuvoj:
Ne garbę lakūnams narsiems nešdami,
Tik „Reąuiem" gaudė toj ganioj liūdnoj
Girėno ir Dariaus graudžiai verkdami...

Ir jūra aptilo, ir oras gražus,
Ir ilsisi Darius, Girėnas kapuos.
Bet daužo ir raižo lietuvio jausmus,
Atminus jų žygį, kurs baigės miškuos.

Kolumbo Krašte,
Čikagos mieste
Išaugo Lietuviai Sparnuoti
Žmonių pažanga,
Lietuvių tauta
Rūpėjo jiems žygiais papuošti.

Jie vargo metus,
Metus ištisus,
Kol siekį suprato jų broliai:
Juk skrist Lietuvon,
Gal kristi jūron
Nedrįso Lietuvis lig šioliai.

Pakilę aukštai,
Kur plauk' debesiai,
Jie skrodė Atlanto padangę,
Įveikę audras,
Tirštąsias miglas
Ir vėjus, kurie jiems ten žvengė.

Skridimo kely,
Ten—padebesy,
Lydėjo šlykštus palydovas:
Su dalgiu aštriu,
Senu papročiu,
Tykojo aukos kaip tas voras...

Tėvynę pasiekt—
Į jąją nulėkt
Beliko nedidelis tarpas.
Nuvargus labai,
Lakūnams rvškiai
Vaizdavos skambus Laisvės Varpas.


Ten laukė sūnų,
Didvyrių narsių,
Kurie, didžią garbę ir laurus
Laimėję dviese,
Teskrido tiesia
Kryptim į Lietuvą per audrą...

Išalkus aukos
Mažosios tautos,
Kert' Giltinė mašinos sparną...
Karių pareiga—
Išgelbėt siunta,
Garbingų lakūnų gint vardą!

Pirmiausia laiškai!
Jais troško labai
Kolumbo lietuviai pasveikint
Gimtinę tėvų,
Linkėt jai sėkmių
Kliūtims į gerovę išnaikint.

Didvyriai laiškus
Jau met' į miškus...
Lyg žaibas koks trenkia lakūnus!
Ir Angels Mirties
Tamsoje nakties
Juodaisiais sparnais gaubia kūnus...

Palaužtais sparnais
Lėktuvas jau neis
Į Dariaus—Girėno Tėvynę...
Ten visa tauta,
Džiaugsmu apimta,
Žiūrėjo i dangaus mėlynę.

Nuliūdo visa
Lietuvių tauta,
Išvydus lėktuve du karstus...
Visi ašaroj',
Paskendę raudoj...
Širdis mūsų skausmas tik varsto.

Dabar Kaune, štai,
Stikliniai karstai
Didvyrių likučius mums rodys.
Jų žygis garsus
Lietuvos sūnus
Mokys, kaip Tėvynei aukotis.

Anksti, per anksti nusileidot,
Jaunieji erdvių sakalai -
Tą skrydį kas troško palaidot
Ten Soldino girių migloj?

Vardai šviesūs Dariaus - Girėno
Erdvėm kartą jaunąją ves -
Dar nieks nepašovė plieno
Sparnų tautai kilt į erdves!

Praskridot keliu meteoro
Viršum apmaudžių vandenų -
Koks piktas likimas panoro
Kad būtų tauta be sparnų?

Vardai šviesūs Dariaus - Girėno
Erdvėm kartą jaunąją ves -
Dar nieks nepašovė plieno
Sparnų tautai kilt į erdves!