Pokario metais, kai Dariaus ir Girėno vardus buvo stengiamasi išguiti iš tautos atminties, paminklo idėja buvo neįgyvendinama svajonė.

Pirmasis (dar septintame dešimtmetyje) Dariaus ir Girėno paminklo projektą (primenantį didžiulį panteoną) paruošė inž. Juozas Čepaitis. Autorius siūlė aviatoriams jį realizuoti. Pats varstė CK ir ministrų kabinetų duris. Buvo nuvykęs net į Maskvą, tačiau pastangos liko veltui.

Padvelkus Gorbačiovo pertvarkai 1987 m. pradžioje įkuriamas Tarybinio kultūros fondo Lietuvos skyrius. Pasinaudojant jo vardu bandoma priminti ir apie skolą Dariui ir Girėnui.

1987.06.13 d. „Literatūroje ir mene“ pasirodo straipsnis „Ar geresnio paminklo didvyriams nebus?“ Jame rašoma:

„... 1983m. vasarą visoje Lietuvoje gražiai paminėtas „Lituanicos“ skridimo penkiasdešimtmetis. <...> Deja, vis dar nepastatomas paminklas. <...> Būtų gerai, kad mūsų skulptoriai, taip prasmingai įamžinę daugelį garbingų žmonių, praeities įvykių, imtųsi šios temos. <...> Statant paminklą, aktualus lėšų klausimas. Čia galėtų padėti Tarybinio kultūros fondo Lietuvos skyrius - lėšomis neabejotinai paremtų visuomenė.
A.Gamziukas
Kauno valstybinio istorijos muziejaus skyriaus vedėjas
prof. J.Mikėnas
LTSR nusipelnęs meno veikėjas, aviacijos veteranas
J.Zujus
LTSR nusipelnęs inžinierius“.

Šis straipsnis pasirodė šeštadienį, o jau pirmadienį vienas iš jo autorių gavo tokio turinio laišką:

„Gerbiamas A.Gamziukai, Ačiū, kad remiatės Kultūros fondu, kalbėdamas apie paminklą mūsų didvyriškiems lakūnams. Aš neabejoju, kad galima bus skelbti tikslinį lėšų rinkimą ir susilaukti iš visuomenės nuoširdžios paramos. Tą dalyką bandysime derinti konkrečiau. Bet Jūs, nelaukdami galite tuo klausimu pradėti svarstymus su dviem mūsų Kultūros fondo valdybos nariais Kaune - J.Jaruševičiumi (miesto LKP komitetas) ir Z. Kazakevičiumi (miesto vykd. k-tas).
Linkiu geros kloties veikloje.
Su pagarba Česl. Kudaba Vilnius, 1987.VI.13.
P.S. Norėčiau aplankyti valst. istorijos muz“.

Profesoriaus lankymosi muziejuje metu įvykęs pokalbis nuteikė optimistiškai, tad sužinojęs apie jo rezultatus aviacijos istorikų tarybos vardu paruošiau raštą (pirmiausia jau seniau veikusiai kraštotyros draugijai):

„Paminklų apsaugos fondo pirmininkui.
Aviacijos sporto federacijos istorikų taryboje ne kartą buvo svarstomas Dariui ir Girėnui paminklo klausimas. Tačiau dėl įvairių priežasčių sumanymas liko neįgyvendintas. Pasirodžius „Literatūroje ir Mene“ publikacijai „Ar geresnio paminklo didvyriams nebus“ Aviacijos istorikų taryba pritaria išsakytoms mintims ir prašo įtraukti Dariui ir Girėnui paminklą į planuojamų statyti paminklų sąrašą. Aviacijos istorikų taryba sutinka sudaryti paminklui statyti komitetą ir rūpintis jo statyba.
J.Balčiūnas ASF Aviacijos istorikų tarybos pirmininkas.“

Nesulaukus konkretaus atsako ieškoma kitų kelių. Apie tai liudija 1987.11.19 raštas:

„Kultūros fondo Pirmininkui (prof. Č.Kudabai, - J.B.)
Išrašas iš 1987.11.19 d. Aviacijos sporto federacijos prezidiumo posėdžio protokolo.
Svarstyta istorikų tarybos pirmininko J.Balčiūno pasiūlymas įsteigti „Kultūros fondo Lietuvos Oreivybės istorijos paminklų globos draugiją“.
Pasiūlymui vienbalsiai pritarta. Parinkti kandidatus į sekcijos valdybą pavesta prezidiumo nariams J.Balčiūnui ir V.Drupui.
Lietuvos Oreivybės istorijos paminklų globos sekcija steigiama prie Lietuvos kultūros fondo ir veiks vadovaudamasi jo nuostatais.
Prašome minėtą sekciją įregistruoti.
A.Karpavičius ASFprezidiumo pirmininkas.“

Sudaromi sekcijos nuostatai, kuriuose, greta kitų veiklos darbų yra ir: „Pastatyti transatlantiniams lakūnams S.Dariui ir S.Girėnui paminklą“. Sekcijos pirmininku išrenkamas aviacijos inžinierius J.Zujus. Sekretoriumi - Kauno istorinio muziejaus Technikos skyriaus vedėjas A.Gamziukas .

Sekcija (vėliau komitetas) pirmininkaujant Juozui Zujui atliko nemažą paruošiamąjį darbą, tačiau Dariaus ir Girėno paminklo nepavyko įrašyti j perspektyvinį (iki 1990 m.) planą. Lūžis įvyko 1988.01.19 d. Kauno kultūros fondo steigiamajame susirinkime. Jame dalyvavo LKF pirmininkas prof. Č.Kudaba, Kauno valdžios atstovai J.Jaruševičius, Z.Kazakevičius.

Aviatoriams susirinkime teko atstovauti V.Drupui, man, A.Gamziukui. Pirmasis kalbėjęs prof. Č.Kudaba pasakė, jog vykstant Tarybų Sąjungoje pertvarkai, susidarė galimybė daugiau rūpintis kultūros paminklais, meno vertybių likimu, atgaivinti liaudies tradicijas, pastatyti ir atstatyti paminklus.

Susidarė proga priminti ir apie Darių, Girėną. Kolegos „išprovokavo“ mane. Pasakiau, jog jau atstatome Girėno sodybą Vytogaloje, ruošiamės atstatyti Dariškę. Priminiau aviatorių pastangas praeityje pastatyti Dariui ir Girėnui paminklą Kaune. Deja, net leidimo rinkti aukas negauta. Gal susikūrus Kultūros fondui pavyks grąžinti Tautos didvyriams tiek metų užsitęsusią skolą. Žodžiams buvo pritarta plojimais.

1988 m. sausio 19 d. įkurta Tarybinio kultūros fondo Lietuvos respublikos skyriaus rėmimo Kauno m. taryba. Pirmininku išrinktas prof. A.Sprindys. Netrukus sudarytos veiklos grupės, jų tarpe - ir Dariaus ir Girėno paminklui statyti. Tačiau pradžioje veiklos neišvystėme. Iš „aukščiau“ buvo patariama nesireklamuoti, nes šis klausimas dar derinamas „baltuose rūmuose“ ir dar toliau...

Gegužės 11 d. įvyko Tarybos narių susitikimas su Kauno m. vadovais J.Staškūnu, R.Rimaičiu, J.Jaruševičiumi, Z.Kazakevičiumi. Pasiūlėme skelbti Dariaus ir Girėno paminklui konkursą. Bet buvo atsakyta - dar palaukti. Tuomet paklausiau: „Ar aukas rinkti galime?“ Atsakyta teigiamai. Tai jau laimėjimas. Paskelbus šią žinią spaudoje žmonės geranoriškai atsiliepė aukomis. Ir laikmetis pasitaikė palankus - artinosi tautos atgimimo pavasaris.

Ypač gerą pradžią padarė Lietuvos kultūros fondo pirmininkas prof. Česlovas Kudaba. Spaudoje ir asmeniškai laiškais kvietė žmones, įmonių, įstaigų vadovus remti paminklo sukūrimą. „Tai turi būti Lietuvos žmonių pareikšta pagarba žygio atminimui“, - sakė profesorius.

Pirmasis 5000 rublių paaukojo Vilius Bunkus. 5500 rublių Lietuvoje viešėjęs Antanas Mikalajūnas iš Kalifornijos. Gauta aukų iš įmonių, fabrikų, kolūkių. Minint 55-ąsias skrydžio metines didvyrių tėviškėse surinkta 4278 rubliai. Tačiau buvo aišku, jog vien saviveikla tikslo nepasieksime.

Kaune pavyko sukurti iniciatyvinę grupę. Gal tiksliau ji pati geranoriškai susibūrė. Tai alytiškis, Dariaus ir Girėno memorialinės ekspozicijos savininkas Vytautas Burinskas, muzikinio skaidrių montažo „Lietuva: Darius ir Girėnas“ autorius Grigas Majorovas, „Lituanicos“ kopijos konstruktorius panevėžietis Vladas Kensgaila.

Talkino jauni lakūnai Vytautas Marganavičius, Liudas Ganusauskas, Eugenijus Raubickas. Kiek sveikata leido, dalyvaudavo N.Dariūtė-Maštarienė, architektas Vytautas Žemkalnis.

1988.07.13 d. gautas leidimas skelbti konkursą. Nuostatus parengė A.Sprindys ir V.Drupas. Juose buvo rašoma:

„Dalyvaukime paminklo konkurse.
Visuomenei siūlant, Kultūros fondui remiant ir respublikos vyriausybei pritarus, Kaune bus pastatytas paminklas Lietuvos lakūnams S.Dariui ir S.Girėnui, didvyriškai perskridusiems Atlantą, žuvusiems prieš penkiasdešimt penkis metus.
Sumanymas pastatyti paminklą buvo kilęs dar prieš penkiasdešimt metų, tačiau prasidėjęs karas ir okupacijos metai sužlugdė šį kilnų sumanymą.
Prabėgę keli dešimtmečiai ir pasikeitusi miesto struktūra verčia dar kartą apgalvoti būsimo paminklo vietą ir meninio sprendimo variantus. Norint rasti geriausią sprendimą skelbiamas respublikinis viešas konkursas. Jį skelbia Lietuvos kultūros fondas iki 1989 m. gegužės 3 d.“

Lėšų telkimui LKF Kauno taryboje nebuvo etatinio žmogaus. Šio darbo ėmėsi iniciatyvinės grupės (kaip taikliai ją pavadino N.Dariūtė-Maštarienė - „įgulos“) ir kiti entuziastai. Dailininkas J.Žarys ir architektas V.Miliūnas sukūrė rėmėjams suvenyrinių atvirukų, o dailininkas G.Pempė (pagal G. Ramoškos ir A.Gamziuko pasiūlytą formą) -rėmėjų pažymėjimų projektus.

LKF Kauno taryba atspausdino aukų lapus. „Įgulos“ grupė, aukodami laisvalaikj, savomis mašinomis (ir benzinu) važinėjo po Lietuvą garsindami Atlanto nugalėtojų žygdarbį, kviesdami žmones paremti paminklo idėją aukomis.

„Įgulos“ susitikimai prasidėdavo V.Burinsko parodos apžiūra. Žmonės pamatydavo įvairius meno kūrinius Dariaus ir Girėno tematika, dokumentus, fotonuotraukas. Man tekdavo papasakoti žygdarbio istoriją, jo reikšmę pasaulinėje arenoje. Po to kalbėdavo „Lituanicos“ kopijos konstruktorius V.Kensgaila. Lakūnas pasakodavo kelionės į Dariaus ir Girėno žuvimo vietą Soldiną įspūdžius. Ir paskutinis susitikimo akcentas - G.Majorovo muzikinis skaidrių montažas „Darius, Girėnas - Lietuva“. Tai žodžiai į širdį. Tėviškės akimirkų atspindžiai, ir virš jų sklandančios žygdarbio legendos aidas.

Ligos kamuojama N.Dariūtė-Maštarienė rečiau beišgalėdavo dalyvauti išvykose, tačiau jos pasirodymas virsdavo švente.

„Kauno 17-osios vidurinės mokyklos pedagogai ir moksleiviai drauge su klubu „Įgula“ surengė popietę, skirtą Atlanto nugalėtojų S.Dariaus ir S.Girėno atminimui. <...> Nuoširdžius žodžius tėvo atminimui skyrė N.Dariūtė-Maštarienė. <...>Popietė, užsitęsusi kelias valandas, baigėsi, o salėje dar vis skambėjo dainos apie Darių ir Girėną. Vieni susikaupę stoviniavo prie didvyrių atminimui skirtų stendų, kiti vartė albumus, knygas, rinko svečių autografus“, - rašė šio renginio organizatorė mokytoja A.Kairienė.

O kiek dar panašių susitikimų. Štai 1989.01.12 d. skelbimas: „Šilelio“ kultūros namuose vyks prisiminimų vakaras, skirtas S.Dariaus ir S.Girėno atminmui. Bus renkamos aukos paminklui“.

Panašūs susitikimai vyko ir kituose Kauno kultūros namuose, mokyklose, įstaigose. O kur išvykos į rajonus: Marijampolę, Šakius, Vilkaviškį. Joniškį, Žagarę, Molėtus, Vilnių, Širvintas Seirijus, Lazdijus. Visų nesuskaičiuosi.

Kultūros darbuotojų profsąjungos Kauno komiteto mišrus choras „Leliumai“ (vadovaujamas V Petrausko) paskyrė Dariaus ir Girėno atminimui koncertą ir surinko 2100 rublių aukų. Vilniaus akademinis dramos teatras -1625 rublius Vilniaus Jaunimo teatras - 2110 rublių. Panašių aukų gauta iš kitų kultūros įstaigų, mokyklų.

Grįžę iš vidurinių mokyklų parsiveždavome gerą maišelį spalvotų kapeikėlių - pradinukų ir jaunesniųjų klasių moksleivių aukų. Svarbu būdavo ne aukos suma, o kad Dariaus ir Girėno žygdarbio aidas paliesdavo jų širdeles.

1990 m. pradžioje Kauno sąskaitoje buvo per 145 000 rublių. Vilniaus - 126 600 rublių.

1989.05.03 d. baigėsi pirmas paminklo konkurso turas. Pateikta 24 projektai. Visuomeniniais pagrindais apžiūrai buvo pateiktas ir 1937 m. skulptoriaus Br.Pundziaus sukurto paminklo projektas, kurį pagal K.Linkaus rastus archyvinius brėžinius paruošė Dailės instituto 4-to kurso studentas A.Sprindys. Kauno Miestų statybos projektavimo institute buvo surengta projektų paroda.

Gegužės 22 d. pirmininkaujant architektui A.Rasteikai įvyko vertinimo komisijos posėdis. Antrajam turui atrinkti 5 projektai. 1-a vieta (13 balsų) įvertintas A.Balkio ir G.Paškonio projektas. 2 v. (12 balsų) - N.Dariūtės-Maštarienės, R.Žiupkos, K.Zikaus. 3 v. (8 balsai) - J.Narušio, K.Gaulės. 4 v. (6 balsai) -V.Naručio, A.Kančo. 5 v. (6 balsai) - A.Karaliaus, V.Merkevičiaus, L.Lukaitytės, L.Toleikio projektai.

Pelniusį visuomenės simpatijas A.Mikėno ir J.Šlivinsko projektą vertinimo komisija rekomendavo LKF Kauno tarybai įsigyti.

Iš pusketvirto šimto lankytojų atsiliepimų pirmenybę pripažino 1937 m. konkursą laimėjusiam B.Pundziaus projektui. Visuomenės dėmesys suteikė jam teisę dalyvauti antrame konkurso ture.

Daug diskusijų kilo dėl vietos paminklui. Už Ąžuolyną pasisakė 122, už Aleksotą - 152 atsiliepimų knygoje pasirašę žmonės.

Antrasis turas vyko 1990.06.01-1990.12.03 d. Vertinimo komisijai pirmininkavo Architektų sąjungos pirmininkas J.Vaškevičius. Pristatyti 6 projektai, ir, nuo konkurso organizatorių, B.Pundziaus projektas.

Nutarta Aleksoto šlaite pateiktų projektų autoriams pirmosios vietos neskirti, o rekomenduoti realizuoti B.Pundziaus projektą Kauno Ąžuolyne. Vertinimo komisijos sprendimas sutapo ir su visuomenės nuomone. Konkursų premijoms išleista 13 500 rublių.

Oficialiuose raštuose ir spaudoje rašyta, jog paminklo statyba rūpinosi LKF Kauno tarybos valdyba (O.Arčikauskas, J.Balčiūnas, S.Gečas, S.Lapeika, A.Miškinis, A.Sprindys). Tai tiesa. Valdyba jie tik rūpinosi, bet buvo ir juridinis užsakovas.

Tačiau LKF Kauno tarybos veikla buvo žymiai įvairesnė. Paminklui teko organizuoti atskirą grupę (A.Sprindys, G.Majorovas, A.Dručkus, J.Balčiūnas). Vos pasibaigus antrajam konkurso turui susirūpinta paminklo darbo brėžinių paruošimu, granito, bronzos įsigijimu.

Dėl brėžinių susitarta Kauno Paminklų restauravimo projektavimo institute. Jų autoriumi paskirtas jau anksčiau domėjęsis Pundziaus projektu inžinierius konstruktorius Kęstutis Linkus.

Dėl granito bandėme kreiptis į Trakus. Ten susitarti nepavyko. Kauno įmonės „Granitas“ direktorius sutiko parūpinti, bet pareikalavo granito detalių specifikacijos. Kaip vėliau paaiškėjo, tiksli akmenų specifikacija buvo nereikalinga, o iki buvo ruošiami brėžiniai - granitas pabrango.

Vėlesnėje granito istorijoje (atėjus direktoriui Levanui) įmonės direkciją, ypač cecho viršininką A.Skirstoną, prisimename tik geru žodžiu.

Darbo brėžinių paruošimas užsitęsė, ir tik 1992 m. sausio pradžioje gavome jų eskizus. Tuojau (sausio 11 d.) LKF Kauno tarybos vardu parašytas užsakymas „Granitui“ atvežti iš Ukrainos 220 m³ granito (kaina nuo 300 rublių jau buvo pašokusi iki 900-1000 rublių).

Teko susirūpinti ir jo apdirbimu. Šį darbą Kaune galėjo atlikti tiktai Ritualinių gaminių įmonė (RGĮ, dabar UAB „Akmelita“). Pamenu, kai pirmą kartą su G.Majorovu nuvykome į RGĮ, pamatęs brėžinius vyriausias inžinierius Jonas Šlapikas susiėmė už galvos. „Vyrai, - pasakė, - argi įmanoma mūsų pasenusiais įrengimais per taip trumpą laiką pagaminti milimetrų tikslumu per 350 įvairių profilių akmenų. Čia kiekvienas akmuo - skulptūra. Jei talkintų Trakai - tai dar...“

Trakuose vėl (šį kartą dėl kainos) susitarti nepavyko. Teko grįžti į Kauną. Vėl pas Joną Šlapiką, kurį pažinojau dar nuo 1969 m. pavasario, kai Dariškėje buvo supiltas pilkapis, patvarkyta Girėno sodyba Vytogaloje.

Tuomet Jonas ir dar keli jo bičiuliai, jauni paminklų meistrai, šauniai padirbėjo. Ir šį kartą agituoti ilgai neteko. Įvertinęs galimybes vyriausias inžinierius paskaičiavo - pastatyti paminklą 1993 m. liepos 15 d. įmanoma, jei akmenų pjovimo staklės dirbs visą parą, o granito meistrai pamainomis.

Meistrai jo idėją palaikė. Prasidėjo konstruktoriaus K.Linkaus ir granito paruošėjų meistriškumo ir fizinių jėgų išbandymas.

Statybos darbus sutiko atlikti AB „Struktūra“ (direktorius L.Bernotas, darbų vykdytojas J.Žaliaduonis) meistrai.

1991.10.30 d. Kauno m. Architektų tarybos posėdyje apsvarstyta antrojo turo vertinimo komisijos rekomendacija - Dariui ir Girėnui paminklą statyti Ąžuolyno prieigose, fontano rajone.

1992.02.27. architektų posėdyje patvirtinta minėtoji vieta, įpareigojant Kauno paminklų restauravimo projektavimo (PRP) institutą parinkti dailininkės D.Palukaitienės „Šokėjoms“ naują tinkamą vietą. Šiam tikslui sudaryta komisija (V.Kugevičius, A.Sprindys, A.Miškinis) pasiūlė „Šokėjas“ perkelti į Dainų slėnį. Autorė neprieštaravo.

Perkeliant „Šokėjas“ taupydami lėšas žemės darbus stengėmės atlikti visuomeniniais pagrindais. Atkasant skulptūrą šauniai padirbėjo Vladimiras Korsakovas. Tačiau Kauno m. valdybos potvarkis Nr.694-v "Dėl S.Dariaus ir S.Girėno paminklo“ pasirodė tik liepos 21 d. Jame rašoma:

„1. Remiantis Kauno miesto architektų tarybos nutarimu ir paminklo respublikinio konkurso rezultatais, S.Dariaus ir S.Girėno paminklą pagal 1937 m. skulptoriaus Br.Pundziaus projektą statyti Sporto gatvės ir įėjimo į Sporto halę ašyje - Ąžuolyno prieigose.
2. Leisti skulptorės D.Palukaitienės skulptūrą „Šokėjos“ perkelti į Dainų slėnio prieigas iš K.Baršausko gatvės pusės.
3. Pavesti Miesto ūkio skyriui perkelti skulptūrą ir demontuoti fontaną.“

Kodėl potvarkis 694-v pasirodė tik liepos pabaigoje? Paminklo pamatus kloti buvo galima pradėti anksčiau, tačiau buvęs miesto ūkio skyriaus viršininkas A.Šulcas suabejojo, ar Br.Pundziaus skulptūrą verta statyti Ąžuolyne. „Dabar mes tokie skurdžiai, gal geriau kur paprasčiau ir kukliau...“

Tuo metu paminklo statyba rūpinosi tik LKF fondo Kauno tarybos jau minėta entuziastų grupelė, kuriai su p. Šulcu susitarti nepavyko. Net nepajudėjęs „vežimas įstrigo“.

1992.07.01 d. buvo sudaryta valstybinė komisija S.Dariaus ir S.Girėno paminklui statyti. Pirmininkas - statybos ir urbanistikos ministras A.Nasvytis, pavaduotojas - Aukščiausios Tarybos deputatas, Lietuvos aeroklubo prezidentas Kl.lnta. Kauniečiai - miesto meras A.Račkauskas ir G.Majorovas.

Liepos 8 d. įvyko pasitarimas pas merą A.Račkauską. Dalyvavo: mero pavaduotojas R.Vasiliauskas, PRP instituto direktorius K.Žalnierius, Kauno m. deputatas A.Dručkus, G.Majorovas ir kiti. Meras pranešė, jog neseniai iš Vilniaus skambino Aukščiausios Tarybos deputatas Klemas Inta ir pageidavo liepos 15 d. atidengti kertinj akmenj.

Kl.Intos pasiūlymas buvo sutiktas vos ne plojimais. Nutarta rytoj susirinkti Ąžuolyne.

Deja, liepos 9 d. nieko džiuginančio neišgirdome. Nesuradus vieningos nuomonės, miesto vadovai pasiūlė - tegu ginčą sprendžia vyriausybinė komisija.

Liepos 17 d. pas miesto merą vėl susirinko Ąžuolyno šalininkai ir „opozicija“. Prieš Ąžuolyną pasisakė miesto ūkio skyriaus viršininkas. Keletas abejojo. Tačiau posėdyje dalyvavę AT deputatas Kl.lnta, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas J.Vaškevičius, Architektūros ir urbanistikos departamento direktorius R.Alekna, vicemeras G.Kuprevičius, valstybinės komisijos narys G.Majorovas ir kiti dalyviai buvo vieningi: reikia kuo skubiau pradėti statyti Ąžuolyne paminklą. Kl.lnta garantavo finansinę paramą.

Liepos 17 pagaliau buvo „palaiminta“ vieta paminklui.