Aušros Kariai


Egidijus Papečkys

Birželio 15-osios ryte Lietuva priėmė sovietų ultimatumą.
„Atiduodam Lietuvą be šūvio, juk kariuomenė yra kraštui ginti. Kas mes, kariai, esame, ar tik reprezentacija ?“ – tokius žodžius ištarė Karo aviacijos viršininkas brigados generolas A.Gustaitis. Kaip garbingas karys, jis įvykdė vadovybės įsakymą nesipriešinti. Supratęs, kaip smarkiai suklydo aukščiausioji politinė ir karinė valdžia, ėmėsi organizuoti priešsovietinį pogrindį. Kaip tikras patriotas, aukštai iškelta galva pasitiko mirtį.
Šiandien galime pasidžiaugti, kad Lietuvos karo aviacijos lėktuvai ir lakūnai praktiškai nekovojo už okupantus. 1941 metų birželio 22 d. tarp sukilėlių buvo ir daug okupantų likviduotos Karo aviacijos karininkų ir karių. Ne vienas jų, kaip kad buvęs karo lakūnas Dženkaitis, didvyriškai žuvo sukilimo metu. Daug Karo aviacijos karininkų dalyvavo partizaniniame judėjime ir padėjo galvas už Tėvynę.
Šiandien, minėdami okupacijos septyniasdešimtmetį, pagerbkime atminimą žmonių, kurie ne dėl savo kaltės nepakilo ginti Lietuvos dangų.

• • •

Ištrauka iš spaudai rengiamos E.Papečio knygos "Aušros kariai"


Birželio 15-osios rytas. Oro erdvė virš geležinkelio
Jonava – Kaunas, šalia Baisiogalos.


Dvylika naikintuvų Gloster Gladiator, vedamų 5-os eskadrilės vado majoro Vaičiaus, pastebėjo didelę grupę svetimų bombonešių, skrendančių kairiau ir šiek tiek aukščiau, lydimą poros dešimčių naikintuvų. Eskadrilė skrido link savo operaciniame plane numatyto slapto aerodromo Baisiogaloje, iš kur turėjo dengti Šiaulius, Radviliškį ir Linkaičius. Nekilo jokių abejonių – sovietų aviacija, tarsi pririšta prie geležinkelio Jonava-Radviliškis, skrido bombarduoti Radviliškį arba Šiaulius. Įsakymas, perduotas iš Kauno prieš pat pakylant, buvo trumpas ir aiškus: „Sovietų Sąjunga pradėjo karo veiksmus prieš Lietuvą. Penktajai naikintuvų eskadrilei visomis išgalėmis trukdyti priešo aviacijai žvalgyti ir bombarduoti mobilizacinius centrus ir kitus svarbius objektus rajone...“. Pamosavęs sparnais majoras Vaičius padidino greitį ir pasuko kairėn ir aukštyn, taikydamasis išeiti sovietų lėktuvams iš nugaros. Paskui jį nusekė visa baltųjų arų eskadrilė. Nei vienas Lietuvos karo aviacijos naikintojas nebuvo uostęs parako. Tačiau kiekvienas jų buvo karys, įpratęs aiškius įsakymus vykdyti, o ne ginčyti. Be to, beveik refleksais tapę įgūdžiai padėjo pamiršti baimę ir nerimą. Ir dar, kiekvienam iš dvylikos giliai širdyje ruseno tiek azarto kibirkštėlė, būdinga kiekvienam naikintojui, tiek svajonė garbingai, kaip kad suomių lakūnai, pagarsėti. Jie buvo vieni geriausų Lietuvos karių, elitas, ir šįryt Lietuvos dangus priklausė jiems.

Penkios dvimotorių bombonešių SB-2 devyniukės skrido 2000 metrų aukštyje, laikydamosis apie 200 m intervalo tarp grupių. Priekyje, išsiveržę apie pusę kilometro ir apie 300 metrų aukčiau skrido 6 naikintuvai I-16. Pirmąją ir paskutiniąją devyniukes iš kairės ir dešinės saugojo po 3 naikintuvų grandį. Užnugarį dengė keliais šimtais metrų atsilikę ir 600-800 m aukčiau pozicijas užsiėmę dar 6 tokie patys naikintuvai.

Tai buvo tiesiog neįtikėtina sėkmė. Lietuvių „Gladiatoriai“, didindami aukštį, pamažu artėjo prie, dėkui Viešpačiui, vis dar nieko nepastebinčių priešininkų. Dvi grandys, kiekviena po 3 naikintuvus, nusitaikė ir smigo tarp priešo naikintuvų, taikydamosis į paskutinius bombonešius, likę dvi grandys atakavo ariergardo naikintuvus.

1940 metų sausio 18 – vasario 16 dienomis, per Švediją į Suomiją atkeliavo 30 angliškų naikintuvų Gloster „Gladiator“ Mk. II. Šiek tiek anksčiau 12 jų buvo gauta iš švedų. Pastarieji pasibaigus karo veiksmams buvo grąžinti Švedijai. Žiemos karo metu šie naikintuvai numušė 43 sovietų lėktuvus I-15bis, I-153, I-16, R-5, SB-2, DB-3 ir TB-3. Praėjus vos trims mėnesiams, Lietuvos karo aviacijos „Gladiatoriai“ jau Lietuvos danguje susidūrė su tais pačiais sovietinės aviacijos lėktuvais.

Keturiolika Lietuvos karo aviacijos naikintuvų Gloster „Gladiator“ į pakilimo taką išriedėjo 1938 metų birželio 3. Jie buvo varomi 860 AG variklio Bristol Mercury VIII, ginkluoti keturiais 7,92 mm kulkosvaidžiais FN Browning, išvystydavo maksimalų 400 km/h greitį. Tai buvo patys moderniausi Lietuvos karo aviacijos naikintuvai.

Sovietiniai I-16, Polikarpovo konstrukcijos monoplanai, vadinti „musėm“, „asilėliais“ arba „vanagėliais“, į pakilimo taką išriedėjo gerokai anksčiau – 1934 metais. Priklausomai nuo modifikacijos, I-16 teoriškai išvystydavo greitį nuo 427 iki 462 km/h. Kaip įprasta sovdepijoje, realybė buvo kitokia. Dėl prastos darbo kokybės, netinkamos lėktuvų priežiūros daliniuose, prasto kuro ir nusidėvėjimo I-16 išvystydavo gerokai mažesnį greitį, daug prastesnės buvo ir kitos dinaminės savybės. Kadangi kentėjo ir nuo įprasto visiems sovietų naikintuvams trūkumo – nedidelio skridimo tolio, kiekvienas lėktuvas po sparnais nešė po 2 93 l talpos numetamus kuro bakus. Šie lėktuvo greitį pagal paskaičiavimus sumažindavo dar 21 km/h, o gyvenime – netgi šiek tiek daugiau. Praktiškai, šiandien I-16 buvo netgi šiek tiek lėtesni už lietuvių „Gladiatorius“. Ginkluoti 4 7,62 mm kulkosvaidžiais ŠKAS, jie buvo apylygiai varžovai.


Pagal sovietinę praktiką, naikintuvai lydėdavo eskortuojamus bombonešius, kaip pririšti šuniukai nesitraukdami nuo jų rikiuotės. Netikėta lietuvių ataka tarsi išsprogdino sovietų lėktuvų grupės galą. Netgi paskutinės devyniukės bombonešiai metėsi į visas puses nuo 3 užsiliepsnojusių SB-2. Majoras Vaičius, nesidairydamas aplinkui, rengėsi iš apačios atakuoti antrąją bombonešių devyniukę.

Greitasis bombonešis SB-2, kurio pirmasis skrydis įvyko 1934 gruodį, priklausomai nuo modifikacijos, išvystydavo 425-450 km/h greitį apie 4000 m aukštyje. Kaip ir naikintuvo I-16 atveju, praktikoje šis lėktuvas buvo gerokai lėtesnis, ypač su bombų kroviniu. Šturmano kabinoje buvo įrengtas dviejų suporintų 7,62 mm kulkosvaidžių ŠKAS įrenginys, kuriuo buvo galima taikytis tik horizontalioje plokštumoje, aukštyn-žemyn. Šaulys–radistas turėjo 2 kulkosvaidžių įrenginius, ginkluotus vienu ŠKAS kiekvienas: viršutinės galinės pusiausferos gynybai skirtą turelę TUR-9, ir kitą įtaisytą liuke, skirtą apatinei galinei pusiausferai ginti. Žygio metu šaulio-radisto kulkosvaidžiai buvo įtraukiami į kabiną. Nors buvo matęs nemažai karinių konfliktų, vis dar nebuvo ištaisytas vienas pagrindinių trūkumų – netinkama šaulio apatinio kulkosvaidžio įrenginio konstrukcija. Žiemos karo metu pavieniai lėktuvai su naujo tipo apatiniais kulkosvaidžio įrenginiais būdavo skiriami į paskutines rikiuotės gretas. Šiam karui pasibaigus, iki pat 1941 birželio naujo tipo apatiniais kulkosvaidžių įrengimais buvvo aprūpintas tik labai nedidelis skaičius SB-2.

Pirmoji devyniukė ne iškarto suprato, kad staiga išnirę biplanai - ne savosios „Čaikos“. Politrukai padarė savo darbą, aiškindami apie lietuviškus „fašistinius žvėris“, apie jų niekam tikusią kariuomenę, pasiruošusią tuoj pat iššaudyti buržujus karininkus ir prisijungti prie pasaulinės „proletariato revoliucijos“. Litovcai neturėjo nei bunkerių, nei zenitinės artilerijos, o lauke buvo saulėtas birželis. Nei vienas iš 9 šaulių-radistų nespėjo net įstatyti kulkosvaidį į turelę, kai „Gladiatoriai“ prapliupo beveik penkų tūkstančių šūvių per minutę ugnimi. Eskadrilės vado lėktuvo šaulys net nesuprato kas atsitiko. SB-2 lakūnų kabina buvo ištaškyta į šipulius ir degė, liepsnojo ir dešinysis variklis. Vos po kelių sekundžių liepsnojantis lėktuvas perėjo į suktuką ir nupikiravo žemyn. Virš jo neišsiskleidė nei vienas parašiutas.

Majoras Vaičius su vedamuoju priartėjo prie antrosios devyniukės ir iš keliasdešimties metrų, iš visų 4 lėktuvo kulkosvaidžių, suvarpė dar du SB-2. Kiti atitrūkę bombonešius atakavusių grandžių lėktuvai pasuko link į nevaldomą mūšio karuselę su po pirmos atakos išlikusiais I-16 įsisukusių „Gladiatorių“.

Visi SB-2 pagal komandą skubiai išbėrė savo bombas, kurios nuskriejo į plynus laukus, galbūt skeveldromis ir kliudę kokią vargšę karvutę. Šauliams be atodairos tratinant bala žino į ką, SB-2 rikuotė „įvykdžiusi užduotį“ pradėjo sukti atgal.

Sovietams atkakliai nesitraukiant nuo bombonešių rikiuotės, lietuvių naikintuvai gavo progą geriau išnaudoti savo biplanų vikrumą horizontalioje plokštumoje. Patyręs lakūnas, stebėdamas mūšį iš šalies, būtų nesunkiai išskyręs du I-16, kurių lakūnai jau turėjo ne vieną oro pergalę. Būtent jie ir numušė 3 „Gladiatorius“. Pagal eskadrilės vado įsakymą likę naikintuvai pavieniui išsiveržė iš mūšio sūkurio. Niekas jų nepersekiojo ir netrukus aikštelėje prie Baisiogalos nutūpė 8 „Gladiatoriai“. Majoras Vaičius ir leitenantas L.1 buvo lengvai sužeisti, dalis lėktuvų parsinešė ne vieną kulkos žymę. Psk. M. „Gladiatoriui“ reikėjo rimtesno remonto. Lakūnai su keletu apsaugos kareivėlių puolė skubiai maskuoti lėktuvus. Beliko laukti automobiliais atvykstančios eskadrilės žemės komandos ir radio stoties.

Šalis, kurios piliečiai nuo seno turėjo paprotį įsibrovėlius pavaišinti geru smūgiu buože, sovietus pasitiko ugnimi.


1Nerimaujant dėl artimųjų, pasilikusių okupuotoje Lietuvoje, kai kurių karo lakūnų pavardės nenurodomos.

Paskelbta 2010.06.14

Aptarkite ištrauką DISKUSIJOSE

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis