Baigiasi 1939-ieji. Tais metais Lietuvos karo aviacija atšventė savo dvidešimtmetį. Pavasarį atidarytas naujas surinkimo cechas Aviacijos dirbtuvėse Fredoje, lapkričio mėnesį baigti atakos lėktuvo ANBO-VIII bandymai. Ruoštasi pradėti šių lėktuvų gamybą.

Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje Lietuvai statomi naikintuvai "Morane Soulnier - 406" ir bombonešiai "Bristol Blenheim". Projektuotas atsarginis Kauno aerodromas Veršvuose. Berlyne studijuoja būsimieji aviacijos inžinieriai.

Deja, visa tai nebus įgyvendinta. Europoje prasidėjęs karas pakoregavo karinės pramonės planus. Visa produkcija keliauja į frontą. Sutriko įrengimų tiekimas neutralioms valstybėms. Pagaliau karas pasiekia ir Lietuvą.

Po 1939 m. spalio 10 d. sutarties, įgyvendinant Molotovo - Ribentropo paktą, Lietuvoje, kaip ir kaimyninėse Latvijoje bei Estijoje, įkurdinamos Raudonosios armijos įgulos. Paskutiniam tragedijos veiksmui viskas paruošta.

Ar tuo metu A. Gustaitis suprato, kas jo Tėvynės laukia? Vargu. Matyt, to meto inteligentai buvo įpratę tikėti žodžiu, juo labiau sutarčių parašais.

Tik tuo galime paaiškinti mums lyg ir nepateisinamą naivumą, štai Aviacijos dalies referate, paruoštame paskutinėmis 1939 metų dienomis (nors dokumentas nepasirašytas, bet jis negalėjo būti paruoštas, nedalyvaujant aviacijos viršininkui), rašoma:

"šiuo metu, kada esame sąjungoje su rusais ir savo teritorijoje turime jų kariuomenę, atrodo, karui kilus, turėtų būti glaudus bendradarbiavimas tarp mūsų ir jų kariuomenės.

Rusai Lietuvoje dislokuos, greičiausiai bent vieną bombonešių aviacijos pulką (Latvijoje tokį pulką jau turi dislokavę), tad kyla mintis, ar, suradę patogių bombardavimui taikinių, negalėtume pasiūlyti bombarduoti jų aviacijai?

Atsiradusius taikinius Suvalkijoje, galėtų bombarduoti jų aviacija, esanti Lietuvoje, o Žemaitijoje - aviacija, dabar esanti Latvijos teritorijoje."

Po pusmečio paaiškės su kokiu priešu pasiruošę kovoti šie "sąjungininkai". O tuo tarpu prasidėjo 1940-ieji metai. Prasidėjusios ir vis dažnėjančios TSRS provokacijos Lietuvoje, Maskvoje matyti komandiruočių kariniai pasirengimai pagaliau įtikino, kad artėja atomazga, kurios ilgai laukti neteko.

Birželio 15-ąją Lietuvos karo aviacija tapo kaline savo bazėse. Jau pirmąją okupacijos dieną uždraudė skraidyti lietuviams lakūnams, juos nuolat sekioja budrūs sekliai. Atrodo, viskas baigta, belieka formaliai pasirašyti likvidacinius aktus, perduoti turtą ir rašyti Lietuvos karo aviacijos istoriją.

Tačiau ir tomis dienomis A. Gustaitis stengiasi išsaugoti atleidžiamus iš kariuomenės specialistus, planuoja netgi aviacijos augimą (1940 m. rugsėjo mėn. pasirašo įsakymą apie 9-osios eskadrilės įkūrimą).

Štai tuometinis III grupės vadas ir Zoknių įgulos viršininkas maj. B. Brazys (Brazauskas) prisimena:

"1940 metais, apie rugpjūčio pradžią, atvažiavo tarybine mašina gen. Gustaitis. Zokniuose viešėjo visą dieną. Kviečiau į restoraną pavalgyti pietus, bet griežtai atsisakė. Gal iš nuobodumo pasakojo "viliojančias" žinias: Lietuvos kariuomenė ir Karo aviacija bus žymiai padidintos, Karo aviacijos dalys numatomos Alytuje, Marijampolėje, Tauragėje, Mažeikiuose ir t.t."

Tačiau įvykiai vystosi toliau. 1940 m. gruodžio 31 d. pasirašomi paskutiniai Lietuvos karo aviacijos likvidacijos dokumentai, ir nuo 1941 m. sausio 1 d. į atsargą paleidžiamas buvęs aviacijos viršininkas, o pastaruoju metu - likvidacinės komisijos pirmininkas brig. gen. A. Gustaitis.

"Negalint atitinkamai panaudoti Raudonojoje armijoje, paleistas į atsargą" - įrašomas jo tarnybos lape Pribovo įsakymas Nr. 0256.

Tuo metu Lietuvoje jau visu smarkumu veikia NKVD naikinimo mašina.

Aukštieji karininkai -ypatingas taikinys. Ir nesvarbu, kad dabar A. Gustaitis - Kauno universiteto Statybos fakulteto vyr. dėstytojas. Jo suėmimas - tik laiko klausimas.

Dabar reikia rinktis: ar nuolankiai laukti likimo, ar pabandyti jį pergudrauti. Išvykti legaliai nepavyks - tai parodė bandymas kreiptis į JAV ambasadą dar 1940 liepos 12 d. Repatrijuoti su vokiečiais? Bet tokiu atveju reikėtų atsisakyti Lietuvos pilietybės.

A. Gustaitis nutaria bandyti pereiti sieną nelegaliai, o šeimai pataria repatrijuoti į Vokietiją.

1941 m. kovo 4 d. vakare, netoli Šeštokų geležinkelio stoties, jį sulaikė pasieniečiai. Kovo 6-ąją Gustaitis atvežtas į Kauno kalėjimą, patalpinamas į 72-ąją kamerą.

Tų pačių metų sausio mėnesį šioje kameroje sėdėjęs pulk. J. Petruitis paliko tokį jos aprašymą:

"Durims atsidarius, nusileidome į tamsoką požeminį labai nejaukų koridorių, kurio kairėj pusėj mūrinėj sienoj matyti šešios iš eilės siauros su dviem užraktais geležinės durelės Nr. 60,70,71,72,73,74. Tai čia visi tie šeši Kauno kalėjimo karceriai, kuriuose, sykį pubuvojęs, nubaustas kalinys... daugiau į juos grįžti nebenorėdavo.

Mane privedė prie karcerio Nr. 72. Geriau įsižiūrėjęs, nieko ypatingo neradau: kambarys panašus į bulvėms pilti rūsį su pusiau apvaliu viršum, kuris tiktų ir numirėliams laidoti, nes asloje būtų galima sustatyti keturis karstus, o dedant vieną ant kito - apie dvidešimt.

Tas rūsys keturių metrų ilgio, dviejų pločio ir dviejų su puse aukščio. Sienos, buvę kadaise baltos, dabar visiškai palšos. Yra ir langas, nes gal metras visos patalpos iškyla virš žemės paviršiaus. Iš palangės, kuri nuo lango leidžiasi žemyn ir ant kurios nieko negalima padėti, nes tuojau nuslenka ant žemės, galima spręsti, kad šios patalpos storumas - pilni du metrai; ant tų sienų visas senas trijų aukštų kalėjimas stovi.

Ant lango uždėti treji grotai: vieni storos geležies - reti, kiti plonos geležies virbų -tankūs, kad tik pirštas galėtų prakišti ir treti - mažytėmis skylutėmis išbadyta skarda, todėl šviesos spindulys į karcerio vidų iš lauko dvilktelėti neįstengia. Radiatoriaus ir krosnies nėra, tik keturkampėje ilgoje palei duris į sieną įmūrytoje skardoje yra piršto storumo skylutės, iš kurių skverbiasi ne šiluma, bet šaltis.

Supuvusios ir sulopytos, tiesiog ant žemės padėtos medinės grindys, o pasieniuose daug urvų, iš kurių po visą kamerą labai drąsiai bėgioja pelės. Po to ėmiau ieškoti kvapą užimančio dvokimo priežasties.

Pasirodė, kampe bestovįs lengviesiems reikalams kiauras cementu išlipytas skardinis kibiras."

Kauno kalėjime Gustaitis prabuvo apie parą. Čia jis parašė parodymus, kurie yra paskutinis mums žinomas Gustaičio ranka rašytas tekstas, štai jis išverstas iš rusų kalbos.

Apie nelegalų valstybinės sienos perėjimą pradėjau galvoti 1941 metų pradžioje, pasitraukęs iš karinės tarnybos. Pradžioje šios minties vengiau, kadangi iš principo nenorėjau palikti gimtosios žemės, bet palaipsniui atsirado naujų priežasčių ir įspūdžių, kurie galų gale paskatino mane imtis jos realizavimo.

Pagrindine priežastimi buvo mano nušalinimas nuo lakūno profesijos, kuriai skyriau pastaruosius 22 gyvenimo metus. Be to, bandyti nelegaliai pereiti sieną skatino ir materialinės priežastys: aš numačiau, kad, esant labai aukštoms kainoms, man bus sunku aprūpinti šešių asmenų šeimą.

Aš tikėjausi, kad šiaurės Amerikoje, kur šiuo metu sparčiai vystosi aviacinė pramonė, galėsiu gauti savo specialybės inžinerinį darbą ir turėsiu galimybę skraidyti bent jau sportinėje aviacijoje.

Kadangi dar 1940 m. birželio mėn. užsirašiau Amerikos konsulate į kandidatų emigruoti šiaurės Amerikon skaičių, nutariau tai įvykdyti, pereidamas Vokietijos sieną. Mano žmona, būdama vokiečio duktė, turėjo teisę tapti Vokietijos piliete, bet aš, kaip lietuvis, nenorėjau pasinaudoti galimybe tapti Vokietijos piliečiu: - aš norėjau pasilikti galimybę tolimesnei kelionei ir todėl, leidęs žmonai repatrijuoti, pats nutariau pereiti sieną nelegaliai.

Sienos perėjimui reikėjo rasti asmenį, kuris turėtų ryšius su organizacija, užsiimančia pervedimu, šiame reikale man padėjo vienas atsargos karininkas, kurio pavardės aš neturiu teisės minėti, kadangi jis veikė mano nurodymu. Jis užmezgė ryšį ir suruošė susitikimą su vienu iš organizacijos, užsiimančios pervedimu per sieną, vadovų.

Susitikimas įvyko kovo 2-ąįą. Jo metu aptarta tokia perėjimo tvarka. Kovo 4-ąją, perėjimui paskirtą dieną, 11 valandą turėjo įvykti mano ir asmens, turėjusio lydėti iki perėjimo vietos, susitikimas. Susitikimo vieta -Poderio butas, Dariaus ir Girėno gavėje Nr. 55. Palydovo slapyvardis - Adomas.

Adomas, kaip išaiškėjo - Jonas Prabulis, į susitikimą atvyko tik 13 val. 50 min. Kadangi turėjome išvykti iš miesto geležinkelio stoties 14 val. 50 min., aptarimui turėjome labai mažai laiko.

Sutarėme, kad Jonas Prabulis sutiks mane traukinyje Kaunas -Alytus. Atvykęs į geležinkelio stotį, sėdau į vagoną be bilieto, kad negaišti stotyje. Bilietą nusipirkau Kazlų-Rūdos stotyje iki Alytaus.

Buvau įspėtas, kad, atvykęs į Šeštokų stotį, turėsiu išlipti iš traukinio. Išlipęs priešingoje nei stotis pusėje, ėjau pirmyn ir į šoną nuo traukinio, reguliuojamas paskui einančio Prabulio.

Palaukus man nurodė vežimą, į kurį turėjau sėsti, kai, kiek paėjus, jis mane pasivys. Vežimą nurodė, kiek pamenu, vaikinas, kaip vėliau paaiškėjo, Vytas Prabulis.

Privažiavus vežimui, paprašiau mane pavežti ir atsisėdęs pradėjau klausinėti apie padėtį ir apylinkes. Pervažiavus bėgius, mus sustabdė du pasieniečiai, kurie, tikrindami dokumentus, garsiai pareiškė, kad pagaliau sulaikė vedlį Anzą.

Man pasidarė aišku, kad mane sulaikys ir už bandymą nelegaliai pereiti sieną pateksiu į kalėjimą. Todėl pabandžiau bėgti, bet greitai sustojau. Mane vijęsi pasieniečiai keletą kartų iššovė. Aš ginklo neturėjau.

Į man užduotą klausimą pasakyti organizacijos vadovo, su kuriuo buvau susitikęs, pavardę, pareiškiau, kad kovo 2-osios susitikimo metu jis pasivadino Kosmanu, bet kadangi aš pats kreipiausi į jį pagalbos nelegaliai pereiti sieną, tai privalau pilnai atsakyti už šį savo poelgį ir prašau aukščiau minėto asmens mano byloje netraukti atsakomybėn.

Su Kosmanu mane supažindino atsargos kapitonas Tindžiulis, kurio aš prašiau surengti asmeninį susitikimą, kad aptarti nelegalaus sienos perėjimo būdą. Kadangi anksčiau Tindžiulis buvo mano pavaldiniu, šioje byloje laikau jį visai nekaltu ir prašau visą atsakomybę skirti man.

Susitikimas su Kosmanu, dalyvaujant Tindžiuliui, įvyko kovo 2-rą dieną, 10 val. ryto name Baranausko g-vėje Nr. 25. Susitikimo metu Kosmanas pareiškė, kad už pervedimą vedliams reikės sumokėti 3000 rublių ir jis garantuoja beveik 100%-tinį saugumą.

Be to, į klausimą, ar nebus vėliau kliūčių išvykti į neutralią šalį, man atsakyta, kad kliūčių tikrai nebus, o į Vokietijos teritoriją aš būsiu priimtas netrukdomai, kadangi apie mano atvykimą ten žinos. Be to, prieš pat išvykimą aš gavau mašinėle spausdintą adresą, pagal kurį turėjau kreiptis dėl tolesnės kelionės Vokietijoje.

Šie parodymai užrašyti mano savarankiškai, ir jų teisingumą patvirtinu savo parašu.

Kovo 7-ąją A. Gustaitis asmeniniu TSRS NKGB komisaro V. Markulovo įsakymu išgabentas į Maskvą. Ten, garsiajame Butyrkų kalėjime, praėjo paskutinieji jo gyvenimo mėnesiai.

Tardymai seka vienas po kito. Jie vyksta dažniausiai naktimis. Tokie NKVD darbo metodai. Apie kitus panaudotus metodus galima tik spėlioti. O, kad šios spėlionės turėtų realų pagrindą, patariame pasiskaityti A. Solženycino Gulago archipelagą:

"Kai kas praėjęs šią sistemą, priskaičiuoja iki 52 kankinimo būdų... Tačiau, norint tardomąjį fiziškai sužlugdyti, visiškai nereikalingi šie žiaurieji kankinimo būdai.

Kankintojai puikiai žinojo jog nemiga (t.y. neleidimas miegoti nei dieną, nei naktį: dieną tardymo kalėjimuose neleidžiama miegoti pagal dienotvarkę, o naktį kankinamieji tardomi) labai greitai ir efekyviai įvaro tardomąjį į nepakaltinamumo būklę - t.y. tokią būseną, kurioje kaltinamojo poelgių jau nebegalima objektyviai vertinti".

Žinoma, A. Gustaičio likimas buvo nuspręstas dar prieš jo suėmimą. Dar 1941m. kovo 5 d. LTSR NKVD VSV 3-čio skyriaus 3-čio poskyrio vyr. oper. įgaliotinio ltn. Milovzorovo surašytame ir LTSR NKVD komisaro maj. Gladkovo bei LTSR prokuroro V. Niunkos patvirtintame sutarime areštui generolas kaltinamas pagal RTFSR BK 58 -1 a straipsnį, šis kaltinimas liko ir teismo nuosprendyje, štai jis:

"Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos vardu TSRS Aukščiausiojo Teismo karinė kolegija, susidedanti iš I rango karinio juristo drg. Bukanovo, narių drg. drg. Čepovo ir Bojarkino, sekretoriaujant 3-čio rango kariniam juristui drg. Šurui, uždarame posėdyje Maskvoje 1941 m. liepos 7 d. išnagrinėjo kaltinamojo Antano Gustaičio, Kazimiero s., g. 1898 m., buvusio Lietuvos kariuomenės aviacijos viršininko, kaltinamo nusikaltimais, numatytais RTFSR SR58-I "a" straipsnyje byla.

Parengtiniame tardyme nustatyta, kad Gustaitis aktyviai pasisakė prieš Tarybinės valdžios įvedimą Lietuvoje. 1940 m. gale, per buvusį Lietuvos aviacijos majorą Šenbergą, perdavė vokiečių žvalgybai šnipinėjimų duomenis apie tarybines karines oro pajėgas ir naujus Lietuvos TSR aerodromus.

1941 m. sausio mėn. aktyviai dalyvavo, sukuriant Lietuvoje antitarybinį centrą "Lietuvos laisvės komitetas", kurio tikslas ir programa buvo: Lietuvos išstojimas išTarybų sąjungos sudėties su užsienio valstybės pagalba.

1941 m. vasario mėn. Gustaitis nutarė bėgti į užsienį, pabėgimo tikslu užmezgė ryšius su vokiečių nacionalistinės organizacijos 'Kulturferbandas' pirmininku Kosmanu, bet 1941.03.4 dieną, bandant pereiti valstybinę sieną iš TSRS į Vokietiją, suimtas.

Išvardinti Gustaičio nusikaltimai atitinka veiksmus, nurodytus RTFSR BK 58 str. 1 "a" punkte.

Vadovaujantis BPK 319 ir 320 str., TSRS Aukščiausiojo Teismo Karinė kolegija nuteisė: Gustaitį Antaną, Kazimiero s., aukščiausiąja bausme - sušaudant su turto konfiskavimu. Nuosprendis galutinis ir neapskundžiamas".

Su A. Gustaičiu fiziškai susidorota 1941 m. spalio 16 d. Apie tai byloja paskutinis bylos Nr. 1966 puslapis, pažymėtas 164 numeriu:

"Pažymi Tarybų sąjungos Aukščiausiojo Teismo Karinės kolegijos 1941 liepos 7d. nuosprendis nuteistajam aukščiausiąja bausme - sušaudymu Gustaičiui Antanui, Kazio s., įvykdytas 1941 spalio 16 d.

Nuosprendžio įvykdymo aktas saugomas ypatingajame archyve tomo Nr. 29, psl. Nr. 292.