S.Čekanauskas prisimena...



S.Čekanauskas 1971m.


Įrašė į diktofoną ir spaudai paruošė E.Jasiūnas 1971.X. 10

MAČIAU PASKUTINES LIETUVOS AERO KLUBO DIENAS


Gimiau 1919 m. sausio 26 d. Papilės valšč., Lietuvoje. Man dar mažam esant, tėvelis išvyko Amerikon geresnės laimės ieškoti, tad augau mamos globojamas. Dariaus - Girėno skridimas ir žuvimas manyje sužadino susidomėjimą aviacija.

17 metų jaunuoliu būdamas, 1936 m. gegužės 15 d. atvykau Nidos sklandymo mokyklon, kur dviejų mėnesių laikotarpyje įgijau A, B ir C sklandytojo piloto laipsnius.

Mane sklandymo sportas taip sužavėjo, kad ten išbuvau visą likusį sklandymo sezono laiką, padėdamas remontuoti ir statyti naujus sklandytuvus. Po sklandymo sezono uždarymo ten pat Nidoje gavau valdžios apmokamą darbą su 110 lt. mėnesiniu atlyginimu.

Mano pareiga buvo į centrinę meteorologijos stotį pranešinėti Nidos oro sąlygas. Taip vienui vienas praleidau žiemą, toli nuo likusios Lietuvos ir draugų, stebėdamas orą ir ilgesingai laukdamas ateinančios vasaros sklandymo sezono. Kiek nejauku būdavo, kai žiemą prie bendrabučio prisiartindavo kopų gyventojai — elniai, ir per langus žiūrėdavo į vidų.

Vokiečiams užėmus Klaipėdos kraštą, persikėliau į Kauną, kur pradžioje apsigyvenau Aleksote pas p. Gysus, lak. konstr. Alfredui Gysui padėdamas prie lėktuvų statybos, bei dirbdamas civiliniame aerodrome kaip mechanikas.

Vėliau, Liet. Aero Klubui prie angaro pristačius patalpas, persikėliau gyventi į jas, gavau nuolatinį užmokestį ir galėjau pragyventi. 1939 m. buvau priimtas į LAK X-ją civ. lakūnų grupę.

1940 m. pavasarį buvo labai gražus oras, ir instruktorius lak. J. Dženkaitis jau anksti pradėjo montuoti sklandytuvus ir lėktuvus, ir ruoštis skraidymų sezonui. Gavau progos pradėti skraidyti aukštesnės klases sklandytuvu „Biržietis".

Balandžio 21 d., gerai nepažindamas šio sklandytuvo savybių, per staigiai darydamas posūkį netekau greičio ir nukritau netoli Fizikos - Chemijos instituto, kur su keltuvu užsikeliama į Linksmadvario kalną.



"Biržiečio" remontas 1940 m.


Sąmonę atgavau tik po poros valandų Karo ligoninėje, kur teko išgulėti apie 4 mėnesius, daktarų Tupčiausko, Rudaičio ir Žemgulio priežiūroje.

Man bebūnant ligoninėje, Lietuvą okupavo rusai. Pasveikęs sugrįžau į LAK patalpas Maironio gatvėje, kur radau buv. ,,Lietuvos Sparnų" red. J. Dovydaitį, knygvedį Zmuidziną, ir kt.

Man buvo pavestas LAK bibliotekos knygų išrūšiavimo darbas. Rūšiavome į „kapitalistines" (vokiečių, anglų, prancūzų kalbomis) ir ,,geras" (daugiausiai rusų kalba). „Kapitalistinės" knygos buvo sunaikinamos.

Jau 1940 m. liepos mėn. visi LAK lėktuvai ir sklandytuvai iš Kauno buvo nuskraidinti į Aukštagirį, netoli Vilniaus. Gruodžio mėn. nusprendžiau ten vykti ir aš pats.

Atvykęs į Aukštagirį, ten jau radau gyvenančius buv. LAK sportinės eskadrilės vadą kpt. Leoną Taunį su žmona. Viename didesniame angare stovėjo išmontuoti sekantieji LAK lėktuvai: abu de Havilland „Tiger Moth", Buecker „Jungmann", Buecker „Jungmeister", Coudron, Farman, autožyras (malūnsparnis), na ir Šmolik.

Rusai jų sumontuoti, kad tiktų skraidymui, neleido. Kitame mažesniame angare buvo sklandytuvai „Biržietis", ,,Keva", ir gal 12 ar daugiau lenkiškų mokomo tipo ,,Varnų" ir „Salamandrų".

Kitame 2-jų aukštų pastate buvo gyvenamos ir sklandymo mokyklos patalpos, kuriose ne sezono metu buvo remontuojami sklandytuvai. Ėmiausi darbo ir aš.

Angarus su lėktuvais saugojo du mongolai kareiviai, kurie net rusiškai kalbėti nemokėjo, netgi nepriimdavo pasiūlytos cigaretės.

1941 m. birželio pabaigoje, prasidėjus rusų -vokiečių karui, prie sklandymo mokyklos sustojo rusų sunkvežimis ir pradėjo iškrauti kažkokias dėžes. Mudu su kpt. Tauniu manėm, kad rusai jau sprogdins pastatus. Mus pamatę, jie pradėjo klausti kelio į Maskvą.

Kpt. Taunys mokėjo gerai rusiškai, ir jiems tą kelią mielai nurodė. O dėžėse, pasirodo, buvo iš Vilniaus sandėlių vežamas maistas, kurio toliau vežti rusai nerizikavo, ir taip man jo užteko dar kelių mėnesių prasimaitinimui.

Kpt. Taunys su žmona netrukus išvyko tėviškėn į Marijampolę, o aš kol kas likau Aukštagiryje. Vokiečiai užėmė angarus, apžiūrėjo lėktuvus, ir mane išbarė, kodėl ant lėktuvų tebesančios uždažytos raudonos žvaigždės. Turėjau kuo greičiau jas nuvalyti.

Čia turiu pažymėti, kad karo bangai praėjus, visi Aukštagirio skl. m-los pastatai buvo pilnoje tvarkoje. Tik vėliau, 1942 m. žiemą per šalčius, vokiečių kareiviams bekuriant krosnį ir ant malkų užpylus per daug benzino, kilęs gaisras sunaikino dviaukštį mokyklos pastatą.

Aukštagiryje, sumontavus kai kuriuos sklandytuvus, vokiečiai savo pilotų apmokinimui buvo atidarę sklandymo mokyklą, tačiau tesklandė tik porą savaičių, nes tas dalinys buvo išsiųstas kitur.

Sklandytuvai liko Aukštagiryje, kitos vokiečių sklandymo grupės neatsirado. Ir vėl aš likau vienas su sklandytuvais, ir turėjau juos saugoti. Kitiems vokiečių daliniams užėmus patalpas, aš persikėliau gyventi į LAK būstinę Vilniuje, kur radau ir knygvedį Zmuidziną.

Iš Aukštagirio vokiečiai buv. LAK lėktuvus, išskyrus Šmoliką, pervežė į Parubanės aerodromą, kur man teko kaip mechanikui dirbti prie šių lėktuvų sumontavimo. Iš LAK patalpų vokiečiai mane kasdien nuveždavo į Parubanės aeroodromą ir parveždavo.

Kiekvieną lėktuvą sumontavus, pirmąsyk su juo turėdavau ir aš pats skristi kaip keleivis, kad nesumanyčiau padaryti kokie sabotažo.

Bevežant Farman'ą, kelyje išsiskėtė jo važiuoklė, ir taip šis lėktuvas buvo nustumtas į šalį, neberemontuotas. Coudron'as Parubanės aerodrome taip pat buvo apgadintas ir nebandytas remontuoti. Su autožyru vokiečiai patys buvo pramokę skraidyti, bet sykį nutūpus stiprokas vėjas jį apvertė ir sulaužė. Jo remontuoti taip pat niekas nebebandė. ,Jungmann'as", „Jungmeister'is" ir abu „Tiger Moth" buvo sumontuoti, ir vokiečiai juos kažkur išskraidino, greičiausiai į Vokietiją. Toks buvo sparčiai augančio Lietuvos Aero Klubo lėktuvų likimas.

Dirbdamas Parubanės aerodrome, kaip keleivis ar balastas, gaudavau progos paskraidyti įvairiais vokiečių kariniais lėktuvais. Taip vokiečiai, su ,,Stuka" (JU 87) skrisdami į Smolenską, kartais paimdavo ir mane. Sykį grįžtant su „Stuka" į Parubanę buvome rusų pašauti, užsidegė benzino bakas sparne, ir išsigelbėjau iššokdamas parašiutu. Laimingai parvykęs į Vilnių, į aerodromą nebegrįžau. . .

Trys draugai lietuviai sutarėm važiuoti darbams į Vokietiją. Patekome į Frankfurtą prie Maino, kur teko pergyventi miesto bombardavimus ir sunaikinimą, ir būti ne kartą arti mirties. Karo pabaigą sulaukiau Buedingene.

Po karo vedžiau ir patekau į lietuvių karo pabėgėlių stovyklą Wiesbadene. Pas amerikiečius gavau darbą kaipo mechanikas aerodrome, išklausiau specialius kursus ir dirbau prie lėktuvų.

1949 m. pabaigoje išemigravome į JAV, Waterbiurį, kur gyveno mano tėvelis, bet mums atvykus jis jau buvo miręs. Waterbiuryje gavau darbą geležies liejykloje, susiradau butą. nusipirkau automobilį.

1952 m. pradėjau skraidyti iš netoliese esančio mažo aerodromo. 1954 m. gavau privataus piloto, o 1956 m. komercinio piloto licenzijas. Žiūrėjau kaip čia gavus pigiau skraidyti, nes mano erdvės troškimas atsiliepdavo į šeimos biudžetą. Nutariau tapti skraidymų instruktorium.

1958 m. gavau instruktoriaus licenziją. Instruktoriauju iki šiai dienai (1971.X.10. E.J.) . Pavasarį ir vasarą darbo būna daug, o rudenį ir žiemą skraidymai sumažėja, todėl pragyvenimą pelnau iš kito pastovaus darbo.



S.Čekanauskas prie lėktuvo WACO 1965m.


Nuo 1958 m. iki dabar (1971.X.10. E.J.) savo skraidymo knygelėse turiu įregistravęs apie 450 mokinių pavardžių, ir 6750 vien instruktoriavimo valandų ore. Iš mano mokinių apie 50 gavo priv. piloto, apie 10 — komercinio piloto licenzijas. Išleidau savystoviai (solo) apie 150 mokinių.

Tarp mokinių pasitaikydavo ir lietuvių. Taip pav. Jonas Steponaitis (dabar komercinis ir aklo skridimo pilotas, laisvalaikiu dirbąs kaip instruktorius Oxfordo aerodrome), George Moruška (turi „Gold Seal" ir pilną laiką dirba Oxfordo aerodrome kaip instruktorius). Oxfordo aerodromas ir skraidymo mokykla priklauso lietuviui pavarde Labas.

Pažinojau ir Jurgį Pranaitį, kuris iš Hartfordo atvykdavo į Waterbiurio aerodromą inspektuoti lėktuvų. Pirmą sykį susitikus jis užklausė: „Lietuvis? Labai įdomu! Kaip ilgai skraidai?" „Jau daug metų, nuo 1936" — atsakiau. „O, aš daug anksčiau, jau nuo 1912!" Pranaitis buvo labai malonaus būdo žmogus. Skraidant jo neteko matyti.

Paskutinius 5 metus instruktoriauju Ansonia Conn. aerodrome. Tai labai aktyvus aerodromas. Anksčiau dirbau Bethany — tai seniausias aerodromas visose Naujosios Anglijos valstijose.

Rimtesnių pergyvenimų instruktoriaujant neturėjau. Sykį skrisdamas su mokiniu pastebėjau, kad nukrito alyvos spaudimas, variklio temperatūra pradėjo kilti. Perėmęs iš mokinio vairus laimingai nutūpiau, tik variklis perkaito ir sugedo. Pasirodo, mechanikai buvo užmiršę ant alyvos dugne esančio kamščio uždėti apsauginę vielą. Kamštis atsisuko ir alyva išbėgo.

Kitąsyk, jau besileidžiant, mokinys „prišalo" prie vairų, ir lėktuvas iš 15 pėdų aukščio sėdo žemyn, bet jokio palaužimo neįvyko. Dar kitąsyk, beruliuojant ant pakilimo tako, trūko amortizatorius, važiuoklė išsiskėtė, lūžo propeleris...


Šaltinis: Plieno Sparnai Nr.4 Čikaga 1974 m.
El.publikavimui parengė: N.Korbutas 2010.06.12










Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis