Kartais tenka išgirsti klausimus, kaip galinga buvo mūsų karo aviacija ir ar ji galėjo pasipriešinti 1940 metais rusų jėgoms okupuojant Lietuvą ir t. t. Šitokie ir panašūs klausimai rodo, kad daugelis mūsų tautiečių, net buvusių aukštais pareigūnais nepriklausomoj Lietuvoj, neturi kiek tikresnio vaizdo, kaip ir kokia buvo mūsų karo aviacija.

Manau, kad mums, ypač tiems, kurie rašys mūsų istoriją, labai svarbu turėti kiek galima tikresnį vaizdą, kad būtų galima spręsti apie faktorius nuo kurių parėjo mūsų atsakingų žmonių veiksmai tame mums tragiškame momente, nustojant Lietuvos nepriklausomybės. Aš pasistengsiu čia, nors ir trumpai, apibūdinti tas sąlygas ir aplinkybes kuriose kūrėsi ir vystėsi mūsų karo aviacija.

Mūsų kariuomenėje, karo aviacija, buvo savarankiška kariuomenės rūšis, kuri kaip pagrindinė kovos priemonė svarbiausia naudojo karo lėktuvus. Čia reikia pabrėžti, kad pats lėktuvas dar nėra joks ginklas, tai yra tik priemonė su kuria kovotojas galėtų pakilti į orą ir ten arba iš ten galėtų vesti kovą su priešu. Tik atitinkamai apginkluotas ir apšarvuotas lėktuvas pavirsta karo lėktuvu ir kovos priemone.

Paprastai karo aviacijos pajėgumą priimta vertinti pagal turimų karo lėktuvų skaičių. Bet be pačių karo lėktuvų, karo aviacijos galingumas priklauso dar nuo daugelio kitų faktorių, be kurių karo aviacija negalėtų veikti. Tuos faktorius sudaro: skraidantis ir lėktuvus aptarnaujantis personalas, apginklavimas, apšarvavimas, ir įvairios kitos priemonės reikalingos karo aviacijos veiksmams, kaip aerodromų tarnyba, ryšių ir susisiekimo priemonės, priešlėktuvinė apsauga, tiekimas, atsargos, remonto dirbtuvės ir t. t.

Nuo jų kokybės ir kiekybės pareina karo aviacijos ginklo pajėgumas.

Dabar pažiūrėkime arčiau bent į porą iš tų minėtų elementų, kaip jie atrodė mūsų karo aviacijoj. Vieni iš svarbiausių elementų yra karo lėktuvai ir skraidantis personalas, be jų karo aviacija kaip ir neegzistuotų. Pradėkime nuo lėktuvų.

Kad nusprendus kokie lėktuvai mums buvo reikalingi, priseina prisiminti apie karo aviacijos uždavinius kare. Karo aviacija kare gali pasireikšti labai įvairiai. Tas pareina nuo to, kokius uždavinius jai stato karo vadovybė. Gali būti pavesta atlikti savarankiškas operacijas, kaip pvz. pulti ir sunaikinti priešo svarbius strateginius punktus tikslu paraližuoti priešo operacijas arba panaudoti ją ryšyje su kitų ginklų rusių operacijomis, t. y. bendradarbiauti ir padėti kautynėse pėstininkams, artilerijai, kavalerijai ir t.t.

Taigi, statomi karo aviacijai uždaviniai gali būti labai įvairūs. Nuo tų uždavinių rūšies ir pobūdžio pareina statomi lėktuvams reikalavimai. Jeigu reikia skristi aukštai ir toli į priešo užnugarį ir ten bombomis sunaikinti kokį nors pramonės ar susisiekimo centrą ar šiaip kitą kokį nors svarbų taikinį, mums reikalingi dideli, greiti lėktuvai, kurie galėtų aukštai pakilti su dideliu bombų krūviu, ilgai išsilaikyti ore, ir būti gerai apginkluoti, kad apsigynus nuo priešo puolimų. Gal charakteringiausi tos rūšies lėktuvai, kurie veikė paskutiniame pasauliniame kare ir kurie dar ir dabar tebeveikia, tai — amerikiečių skraidančios tvirtovės.

Jeigu gi reikia apsiginti nuo priešo lėktuvų puolimo, mums reikalingi greit kylantieji, galingai ginkluoti, palyginamai lengvi ir vikrūs naikintuvai, kurie savo ugnies galingumu galėtų pastoti priešui kelią ir jį sunaikinti. Čia paminėti du kraštutinumai kurių tarpe telpa daugybė kitos rūšies lėktuvų maždaug artėjančių tai į vieną tai į kitą pusę.

Kokių gi lėktuvų mums buvo reikalinga turėti? Apie sunkesnio tipo lėktuvus ir svajoti neteko, nes tai buvo mums neįkandama ir ne pagal kišenę. Prisėjo tenkintis lengvesnio ir daug kuklesnio tipo lėktuvais ir jais operuoti, galima sakyti, visokeriopu atžvilgiu. Bet ir čia, uždavinių įvairumas neleidžia apsiriboti tik vienos rūšies lėktuvais.

Pavyzdžiui lėktuvai, kurie yra skirti kovai su priešo lėktuvais ore, daug kuo skiriasi nuo tų lėktuvų, kurie atlieka artimą žvalgybą arba padeda žemėje operuojančiai kariuomenei. Turint daug lėktuvų kariuomenėje, galima sau leisti turėti daugelį lėktuvų tipų, pritaikytų pagal uždavinio pobūdį. Mūsų sąlygomis buvo geriausia turėti ko mažiau įvairių tipų ir todėl mes apsiribojome dviem, trim pagrindiniais tipais, su kuriais pakeičiant jų apginklavimą ar apšarvavimą, galėjome atlikti gana įvairius uždavinius.

Remiantis anksčiau išdėstytais samprotavimais, mūsų karo aviacia ir susidėjo iš naikintuvų ir žvalgybos kovos vienetų, kurie turėjo būti aprūpinti atitinkamais karo lėktuvais, t. y. naikintuvais arba žvalgybos lėktuvais, kurie savo keliu turėjo būti apginkluoti ir apšarvoti. Be viso šito dar buvo reikalinga turėti visą eilę mokomųjų, ryšio ir specialių lėktuvų.

Apsirūpinti visais tais minėtais lėktuvais ir ginklais, kad ir labai kukliais kiekiais, be atitinkamos savos pramonės ir iš labai ribotų išteklių, buvo tikrai didelė problema ir nelengvas dalykas.

Visi gerai žinome su kokiais ištekliais pradėjome organizuoti mūsų karo aviaciją ir kokius išteklius mes turėjome per eilę metų, ir įvairias krizes ir sunkumus subalansuoti biudžetą. Taip pat reikia turėti galvoje, kad mes aviacijos pramonės, išskyrus karo aviacijos remonto dirbtuves, ar kitokios pramonės, kurią būtume galėję panaudoti karo aviacijos apginklavimui, galima sakyti, visai neturėjome.

Pradžią sudarė karo grobis ar šiaip pasilikęs nuo vokiečių atsitraukiančios kariuomenės įvairus turtas ir šlamštas. Iš tų liekanų ir įvairių atsarginių dalių mūsų vyrams pavyko susitvarkyti tiek lėktuvų, kad vienus panaudojome mokymui, o kai kuriuos net fronte. Be abejonės, jie buvo menkos kokybės. Laimė, kad ir to laiko mūsų priešai nieko geresnio neturėjo.

Vėliau mūsų patyrimas padidėjo, mūsų dirbtuvės pagerėjo ir jau galėjome patys pasigaminti trūkstančias dalis ar net visą lėktuvą. Su šiais lėktuvais prisiėjo verstis net keletą metų ir daugelis mūsų senesniųjų lakūnų kaip tik tais lėktuvais išmoko skraidyti.

Laikui bėgant aviacijos technika vystėsi dideliu tempu. Vis geresnių ir geriau apginkluotų lėktuvų pradėjo atsirasti pas mūsų kaimynus. Mūsų įsigytos atsargos pradėjo išsisemti ir mums darėsi vis sunkiau atstatyti nusidėvėjusias dalis, ypač buvo sunku su motorais. Prisėjo ir mums susirūpinti kaip nors įsigyti naujesnių lėktuvų, jau vien dėl to, kad galėtume vykdyti apmokymą.

Kadangi savo krašte tuo atveju nieko neturėjome, buvo tik viena išeitis pirkti juos kur nors užsienyje. Pirmas didesnis užpirkimas buvo padarytas 1922 - 1923 m. Italijoje. Vėliau po truputį pirkome įvairiuose kraštuose, Čekoslovakijoje, vėl Italijoje, Anglijoje, Prancūzijoje. Buvo perkama ten, kur mums atrodė pagal kokybę priimtina, o kaina prieinama pagal mūsų išteklius.

Lėktuvai nėra pigus dalykas, ypač karo lėktuvai. Vienas dabartinis, moderniškas, amerikoniškas naikintuvas, sakysim F-15, kainuoja apie 6 milijonus dolerių, tai būtų 60 milijonų litų, kas maždaug lygu mūsų buvusios Krašto Apsaugos Ministerijos metiniam biudžetui, iš kurio turėjo būti išlaikyta ir apginkluota visa Lietuvos kariuomenė.

Be abejonės tais laikais lėktuvai tiek nekainavo, bet palyginus su turimais ištekliais, jie mums buvo labai ir labai brangūs, nuo 100 tūkstančių litų iki kelių šimtų tūkstančių, pagal lėktuvo rūšį, todėl daug jų mes ir negalėjom įsigyti.

Iš to, palyginus kuklaus K. A. M-jos metinio biudžeto, karo aviacijai tekdavo tik menka dalelytė, iš kurios ji turėjo išsilaikyti, vesti apmokymą, pirktis medžiagas, kurą skraidymams, išlaikyti dirbtuves ir t. t. ir t. t.

Sutaupyti ar sukrapštyti lėšų didesniems užpirkimams buvo labai sunku. Buvo perkama tik tiek, kad nepalikus visai be nieko ir, kad būtų galima atlikti skraidančiojo personalo reikalingiausi apmokymai.

Vėliau, dėka mūsų žymaus ir gabaus konstruktoriaus, generolo, inž. A. Gustaičio, mes pradėjome gaminti lėktuvus savose dirbtuvėse. Paskutiniuoju metu, pvz. pradinio mokymo lėktuvai buvo išimtinai savos gamybos; be to ir gera dalis kovos lėktuvų buvo gen. Gustaičio konstrukcijos ir pagaminti savo dirbtuvėse.

Prisėjo pirktis medžiagas,motorus ir instrumentus, be abejo ir apginklavimą, o patį darbą atlikdavome patys. Tuo būdu savose dirbtuvėse pagaminti lėktuvai tekainuodavo mums gal tik pusę užsienyje perkamųjų kainos. Deja, mūsų dirbtuvių pajėgumas buvo labai ribotas ir pasigaminti didesnį kiekį lėktuvų, kurie mums taip buvo reikalingi, nebuvo didelės galimybės.

Nepakanka to, kad lėktuvas pagamintas ir galima juo skristi, jį reikia dar atitinkamai apginkluoti ir apšarvuoti įvairiais reikmenimis, o tas kainuoja vėl pinigų, pinigų ir vėl pinigų. Be viso to, lėktuvai dėl greito aviacijos technikos vystymosi, palyginus greit sensta savo kokybe ir gana greit susidėvi, palūžta arba lieka visai avarijos sunaikinti. Taigi laikui bėgant priseina, viską vėl atnaujinti, pataisyti ir atstatyti.

Turint galvoje anksčiau išdėstytas aplinkybes ir buvusias mūsų ekonomines sąlygas, nebus sunku suprasti ir gal būt rasti atsakymą tiems, kurie klausia, kaip galinga buvo mūsų karo aviacija. Dabar didelės valstybės skaičiuoja dešimtimis tūkstančių lėktuvų, mūsų karo aviacijos laikais, mūsų priešai skaičiavo šimtais ir net tūkstančiais, o mes. . . geriausiu atveju gal dešimtimis.

Esant tokiam santykiui, vienas kitas lėktuvas daugiau ar mažiau nebeturėjo reikšmės. Vieną tik galima pasakyti, mes jų perdaug niekad neturėjom, priešingai daugelį atvejų mes jautėmės per silpni, susidėvėję, nepakankamai ginkluoti ir be atsargų.

Kitas pagrindinis karo aviacijos elementas, karo lakūnai, kitaip sakant, skraidantysis personalas ir gal nemažiau svarbus, lėktuvus aptarnaujantis personalas.

Organizuojant Lietuvos kariuomenę, kitos ginklų rūšys, kaip pėstininkai, artilerija, ar kavalerija, galėjo pasinaudoti grįžusiais, patyrusiais karininkais ir specialistais, kurie daugiausia tarnavo rusų kariuomenėje. To negalima pasakyti apie karo aviaciją.

Lietuvių aviatorių nei rusų nei vokiečių kariuomenėj, išskyrus vieną kitą, kaip ir nebuvo. Prisėjo ko greičiausiai organizuoti karo aviacijos mokyklą, kad paruošus savų lakūnų. Lakūnų apmokymas nėra lengvas ir greitai atliekamas darbas. Neužtenka to, kad jaunuolis gali vairuoti aparatą, reikia iš jo dar padaryti karo lakūną, kuris naudojantis lėktuvu ir specialiu apginklavimu, galėtų ir mokėtų kovoti su priešu.

Mūsų kūrėjai-savanoriai kovodami pėstijos eilėse didelio apmokymo nepraėjo. Kas nors jiems parodė kaip reikia užtaisyti šautuvą, o visą kitą jau jie patys susirado ir niekas jiems negali primesti, kad jie buvo menki kariai. Jo po truputį įgytas patyrimas ir svarbiausia drąsa, narsumas ir tėvynės meilė padarė iš jo puikų karį.

Jo ginklas ir apšarvavimas buvo palyginus nekomplikuotas ir jis greit išmoko juo naudotis. Kitas reikalas turint gana komplikuotą mašiną, kurios panaudojimas priklauso nuo to kaip tu su ja moki apseiti ir moki ją panaudoti. Čia su improvizacijomis toli nenueisi, geriau sakant, nenuskrisi, nors negalima pasakyti, kad jų pas mus nebuvo.

Pavyzdžiui 1919-29 metais, lakūnai, toli gražu, nepilnai apmokyti buvo siunčiami frontan; neturint atitinkamų ginklų, buvo naudojama tas kas buvo galima gauti, metėme granatas iš rankos, šaudėme iš revolverių ir t. t.

Taigi karo lakūnų paruošimas reikalauja daug ilgesnio laiko negu paruošimas karių kitose ginklų rūšyse. Dėl skraidančio personalo trūkumo mūsų karo aviacijos dalyvavimas kovose su bolševikais ar bermontininkais nelabai buvo aktyvus, žymiai aktyviau dalyvavo karo aviacija kautynėse su lenkais, čia jau pasireiškė mūsų savi jauni lakūnai, nors jie, toli gražu, nebuvo pakankamai paruošti, bet jiems pakako drąsos ir pasiryžimo dalyvauti kautynėse.

Specialus lakūnų apmokymas ir paruošimas, esant palankioms sąlygoms, užtrunka apie 2-3 metus.

Skraidantysis personalas susideda iš karininkų ir puskarininkių. Karininkams buvo pavedama daugiau komplikuoti uždaviniai, kur reikalingas geresnis karinis pasiruošimas, kaip žvalgyba, vadovavimas ir t. t. Puskarininkiams gi buvo pavedamos pareigos, kurios surištos daugiau su technišku miklumu, kaip vairavimas, šaudymas ir t. t.

Aviacijos karininkų komplektavimas, išskiriant vieną laidą karo aviacijos mokyklos, buvo atliekamas papildymais iš kitų ginklų rūšių karininkų arba tiesiog iš karo mokyklos. Jiems aviacijoj buvo sudaromi specialūs kursai kur jie buvo parengiami teoretiškai ir praktiškai.

Puskarininkių parengimas buvo atliekamas specialioj puskarininkių-lakūnų mokykloj.
Be skraidančio personalo vyko dar specialus paruošimas lėktuvų mechanikų ir kito lėktuvus aptarnaujančio personalo.

Lakūnų-pilotų ir žvalgų paruošimas ir tolimesnis jų lavinimas buvo surištas su skraidymais. Tam buvo reikalingi įvairūs lėktuvai, pradedant nuo pačių pagrindinių iki moderniškiausių kovos lėktuvų.

Geram lakūnui, kokias jis pareigas kautynėse neatliktų, ar tai būtų pilotas-vairuotojas, ar tai būtų žvalgas, šaulys, fotografas ir panašūs, reikalinga daug skraidyti, lavintis, lavintis ir lavintis. Paprastai buvo laikoma, kad normaliai, taikos metu, skraidantis personalas turi per metus išbūti ore 200-300 valandų. Mūsų sąlygose šita norma buvo visai neįmanoma pasiekti.

Manau nesuklysiu pasakęs, kad mūsų lakūnai, geriausiu atveju turėjo gal 50-60 valandų, ore per metus, o neretai dar daug mažiau, gal 15-20 valandų. Kliūtis tam, buvo lėšų ir priemonių stoka. Viskas mums buvo per brangu, lėktuvai, kuras, medžiagos ir t. t. Nepaisant to, mokymas ir papildymas skraidančio personalo turėjo eiti pilnu tempu.

Reikia prisiminti tik tai, kad skraidant įvyksta avarijų ir dalis nukentėjusių lakūnų jau toliau nebetinka oro tarnybai, be to, karo lakūnai, kaipo tokie, greit sensta, sakysim, naikintuvų daliniuose lakūnai senesni kaip 32 metų jau laikomi nelabai tinkamais toms pareigoms.

Viską suglaudus ir nepaisant visų tų minėtų sunkumų, buvo daromos pastangos išspausti iš tų turimų kuklių priemonių ko daugiausia ir per šituos mūsų karo aviacijos gyvavimo metus jau buvo sudaryta rimta organizacija ir kadras savo lietuviškos aviacijos.

Nėra abejonės, kad mūsų karo lakūnai ir su tomis kukliomis priemonėmis visados buvo pasirengę atlikti jiems pavestus uždavinius, nors priešas ir šimteriopai būtų stipresnis.

Čia buvo išdėstyta gal pačios svarbiausios aplinkybės, kuriose dirbo mūsų karo aviacija ir buvo tik paliesta patys svarbiausi jos elementai, būtent lėktuvai ir skraidantis personalas. Bet kaip buvo minėta, aviacijos pasiruošimas karui ir jos galybė pareina dar nuo daugelio kitų faktorių, kurie irgi negali būti pamiršti ir turi būti tinkamai paruošti.

Tikiuos, kad čia trumpai apibūdintos karo aviacijos darbo sąlygos duos galimybės geriau spręsti apie ją, kokia ji buvo, kuom sielojosi ir kokia jos galybė.