Vytautas Rauba


Prisimena Leonardas Peseckas

Tą gražų pavasario sekmadienį išėjome į miestą. Sodeliuose kvepėjo žydinčios alyvos ir gėlės. Dairėmės po Kauną - dygo naujos krautuvėlės, restoranai, remontavo namus... Visur kabino iškabas - su riestainių, žirklių, laikrodžių piešiniais... Taip skelbėsi amatininkai, ką tik atidarę naujas dirbtuvėles. Jautėsi, kad Kaunas plečia savo pečius, pučia krūtinę, keliasi ir atgyja.

Ėjome nemažu būreliu. Buvo čia ir visi keturi pirmieji, išskridę savarankiškai - Juozas Kumpis, Vytautas Rauba, Leonas Sliužinskas, Antanas Stašaitis. Dirstelėjome į vieną kitą parduotuvę, kad nusipirktume kokį nors menkniekį - suvenyrą, kad ilgiau prisimintume šią gražią pavasario dieną.

Rauba, labai gyvas ir judrus, atkreipė visų dėmesį: o gi čia parduodami monokliai! Ir mes visi kvatodami nusipirkome po stikliuką į akį. Su monokliais matėme marširuojančius vokiečių karininkus, pasipūtusius lyg kalakutai... Mes norėjome ir iš jų pasišaipyti ir juos pranokti... O mes, Lietuvos berneliai, ar negalime irgi pasipuikuoti monokliais?!

Nusipirkę monoklių, vyriško odekolono, nendrinių stekų - lazdelių -pasukome į miesto teatro sodelį. Jo kampe margavo viršum staliukų ištempti drobiniai skėčiai. Griaudėjo dūdų orkestras, o šokių aikštelėje stypčiojo Kauno panelės, šlamindamos banguotus sijonus... Aplink jas trepsėjo ūselius užsiželdinę, margais švarkais plonablauzdžiai „Zeliona gura" - Žaliakalnio poneliai... Ligi apsvaigimo jie šoko mazurką ir į visus aplinkui žiūrėjo užrietę nosis.

Mes susėdome, užsisakėme kepsnį su šaltibarščiais ir klausėmės dūdų orkestro garsų. Muzikos vilnys nešė mus per pavasario žiedais nutviskusia, žemę. Buvome jauni ir stiprūs. Atrodė, kad visi mūsų norai ir troškimai būtinai išsipildys, o likimas laimę pažers pilnomis rieškutėmis.

Mes į akį įspraudėme katik pirktus monoklius, o ant ausies arba švarko sagos apvyniojome juodą, monoklio virvutę.

- O dabar ir šaltibarščių! - tarė Rauba. - Nebeatsimenu, kada aš jais gardžiavausi.
Bet nespėjo jis pasilenkti, kaip jo monoklis pliumptelėjo į lėkštę su šaltibarščiais... Visi kvatojome net susiriesdami. Rauba išgriebė monoklį, nosine nuvalė ir vėl įsidėjo. Po trijų keturių šaukštų - ta pati nelaimė. Primerkta akis neišlaiko stikliuko ir jis paukštelėjo sriubon. Panašiai su monokliais sekėsi ir kitiems.

Pietūs taip ir praėjo šėlstant. Baisiai buvo linksma. Kita, diena, ėjau aerodromo pakraščiu geležinkelio bėgiais link cepelino angaro. Ką tik buvo pakilęs Vytautas Rauba su Halb. CI.IV. Tai lavinimosi skridimas. Jis imitavo šaudymą priekiniais piloto kulkosvaidžiais.

„Halb" buvo laikomas atakos lėktuvu, gana šmaikštus posūkiuose ir tų metų technikos požiūriu - greitas. Rauba buvo skraidęs labai nedaug - visai neseniai išleistas savarankiškai - patyrimas prie lėktuvo vairo nedidelis. Tačiau karo lakūnų stoka privertė skubinti su mokymo programa, privertė rizikuoti kilnojant iš vieno lėktuvo į kita, neturinčius pakankamai patyrimo pilotus. Taip buvo ir su Vytautu Rauba.

Įsišėlęs ore, jis nepastebėdavo, kad daro klaidas - po smigimo žemyn (šaudo į žemę!), „Halb" staigiai kildavo ir kartu darydavo posūkį į dešinę arba į kairę (kad paspruktų nuo priešo šaudymo iš žemės).

- Vytai, ką darai... - šaukiau aš jam sustojęs ir suakmenėjęs, žinodamas, kad Rauba neišgirs. - Vytuk, nedaryk taip... Vytai, ar pašėlai?!...

O „Halb" vis smigdavo staigiai, staigiai kildavo ir sukosi velniškai staigiais posūkiais. Mačiau, kad ten sėdi dviese - prie pat sparno Rauba, o žvalgo sėdynėje dar vienas...

- Vytai, Vytai!., -jaudinausi ir mačiau, kad Rauba ligi tol visų laikomas labai drąsiu lakūnu, šiandien jau peržengė visas ribas. Jį valdė vien tik azartas. Atsargumas liko antraeilis.

Ir štai „Halb" ūmai vikstelėjo striuką uodegą, rainas sparnas plačiu mostu pjovė oro bedugnę ir... žemyn. Baisusis suktukas. Ir visai arti žemės... Po kelių sekundžių- šiurpus trenksmas. Žemė. Smūgis.

Buvo 1920 metų gegužės mėnesio 12 diena.

Atbėgome prie lūžtgalių krūvos. Vytautas Rauba, atsimušęs visu kūnu į motorą,, beveik jau nerodė gyvybės žymių, o žvalgas ltn. Viktoras Firantas neturėjo kruvinų žaizdų, smarkiai sutrenktas, tačiau su sąmone... Sanitarinio automobilio nebuvo.

Atūžė ltn. Šenbergas su senovišku kariuomenės limuzinu, plačiu žemu gaubtu, brezentiniu stogu. Čia pat visi susijaudinę nusprendė, kad nėra ko laukti sanitarinio (kada gi jis atvažiuos?!), o vežti Raubą su tuo mūsų „trandaletu". Kažkas pasiūlė, jog jį reikia nesodinti, bet paguldyti, nes gali būti lūžę kaulai, pažeistas stuburas.

Raubą paguldėme ant automašinos plokščio variklio gaubto. Mašina pajudėjo... Tik truputį pavažiavus, ratams truktelėjus per duobutę, Rauba nukrito į žolę. Bet tai negyvam lakūnui jau buvo vis vien...

Jis buvo labai iškilmingai palaidotas Kauno kapuose. Raubai dar nebuvo sukakę ir dvidešimt vienerių. Pirmoji lietuvių lakūnų mokyklos auka. Kuris dabar? Šitaip klausėme vienas kitą, atvirai žiūrėdami į akis, dargi truputį šypsodamiesi. Tarp mūsų jaunųjų vyravo paprasta, o gal ir vėjavaikiška nuotaika.

Skraidydami mes sviedėme giltinei: ar praeisi ramiai pro šalį, ar vėl skubėsi imti savo duoklę?


L.PESECKAS - KARO LAKŪNO PRISIMINIMAI 2006. LAM. KAUNAS


GRĮŽTI Į PAGRINDINĮ V.RAUBA PUSLAPĮ

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis