Senas padangių vyras pasakoja




Av.mjr. A.Stašaičio prisiminimai


Turiu didelio malonumo savo skaitytojams pristatyti iš eilės senųjų mūsų lakūnų, seną skraidantį vyrą, savo lakūnišką karjerą pradėjusį 1919, dalyvavusį Nepriklausomybės kare ir ilgus metus mūsų pokarinėje aviacijoje, buvusį jaunesniųjų vadu ir mokytoju – ats.av.mjr. Antaną Stašaitį. Žemiau aprašyti epizodai iš jo atsiminimų yra tik maža dalis gausių ir įvairių lakūno pergyventų nuotykių, kuris aktingai dirbo aviacijoje penkiolika metų. Taip jau visada yra. Praeitį sunku prikelti tokią, kokia ji kadaise buvo. Tikrosios dienos, ypač lakūno gyvenime, nepalyginamai įdomesnės, kaip tai pajėgia plunksna pabrėžti.

J.Dovydaitis 1939 m.

Prasideda mano kariška karjera


-Šiemet kaip tik sukanka dvidešimt metų, - pradeda ats.av.mjr. A.Stašaitis – kai pirmą kartą patekau į savosios kariuomenes eiles. Kartą prie manęs priėjo dr.veterinorius. – Važiuojam, - sako jis. – Visko bus. Ir pinigų, ir garbės... – Kur? - Į lenkų legionus. Tą pačią dieną Kėdainių mieste, gatvėj pastebėjau mitingą. Ant stalo stovėjo žmogus ir kalbėjo.
– ...Vėl priešas veržiasi į Lietuvą, kad pavergtų mus. Šiandien esame laisvi, bet rytoj būsime vergais, jei ginklu jo nesugrąžinsime atgal... Nė minutės nelaukdamas, nuvykau pas lietuviškos kariuomenės organizatorius ir užsirašiau savanoriu.
Atsidūriau pas būsimus vadus. – Technikos mokyklos mokinys? – klausia vartydami dokumentus – O apie motociklą ką nors išmanai?
- Važiuoti moku. – O ! Tokio vyro kaip tik mums reik. Eikš čia! Veda mane į sandėlį. Atidaro girgždančias duris. Iš vidaus padvelkia seno tepalo kvapas.
– Štai čia ir motociklas, - rodo į vieną kampą. O ten stovi kažkokia pajuodus dviratė mašina. Kai žiūriu į ją – labai mažai panaši į gerą motociklą. Sudilusi, apraišiota, sulankstytomis skardomis. Matyt, ta mašina regėjusi ne vieną, bet kelias kariuomenes ir ilgų metų karo vargą.

Gal kas nors ir išeis...




Vieną dieną išgirdau apie įsteigtą aviacijos dalį. Lietuviški lėktuvai ir lakūnai!... Vieną sekundę net širdis stabtelėjo tai išgirdus. Aš tuoj pas vadą su savo sumanymu. Tas pažiūrėjo į mane balta akimi ir mostelėjo ranka:
- O kas motociklu važinės, jei pats išeisi skraidyti? Ten apseis ir be tavęs...
Bandžiau kalbėti, kad į aviaciją turiu būtinai patekti. Tai mano didžiausias noras, troškimas ir t.t. Vadas kaip akmeninė uola:
- Ne. Pats liksi čia.
Atsimenu tada buvo ilga kalba. Ir kaip aš neargumentavau. Ir kaip neįrodinėjau. Pagaliau, net ašaros blizgėt pradėjo. Atsileido tvirto nusistatymo mano vadas. Mostelėjo jis ranka:
- Keliauk į tą aviaciją.
Skubėjau išnykti iš vado akių, kad tik sprendimo nepakeistų. Tad atrodė, kad be lėktuvo, kurio niekad iš arti nebuvau matęs, nebegalėčiau gyventi. Į Karo Aviacijos Mokyklą Kaune įstojau 12 ar 13 mokinių.
Kovo mėn. 12 dieną išėjo pirmas mokyklai įsakymas. Tą dieną joje jau buvo 21 mokinys.

Laimingieji


Mokykla iš karto buvo Žaliajame kalne. Dairėmės kur tie lėktuvai. Pasirodo, kad aviacijos dalis jų nei vieno dar neturi. Gyvename, mokomės rikiuotės, statutų, apie viską išgirstame, bet mažiausiai apie pačią aviaciją.
Iš fronto atvežė pėstininkų paimtą bolševikų lėktuvą „Sopwith“. Jis skrido kur tai, pritrūko benzino, nusileido, ir pilkieji mūsų.
Garsus buvo Jancevičius, visų laikomas lakūnu, bet skrist niekad nemokėjusį. Prisimenu, kaip mes nedrąsiai apžiūrinėjome „Sopwith“ lėktuvą, o aplink jį kaip aras švaistėsi Jancevičius. Žinoma, didžiausi piloto sparnai ant krūtinės, ant galvos pošalmis, jo žodžiai lekia po žodžių apie skridimą, apie lėktuvo valdymą.... Pagarbiai klausėmės to „didžiojo sparnuočio“ apie visą oro burtą ir slaptai galvojom apie didelę savarankiško skridimo viltį.
Paskui perkėlė mokyklą į kitą kalną, prie didžiulio cepelino angaro (dabar jo nėra - nugriautas ), suorganizavo klasę, pradėjom teoretines pamokas, apie visas tas skridimo paslaptis išgirdome daugiau.
Pagaliau sudaro ir mokinių pilotų grupes. Penki vyrai patenka į kiekvieną, mano pavardės jų tarpe nėra. Tikrai, juodas gyvenimas pasirodė. Visi likę turėjo išeiti žvalgais. Pavydas laimingiems, būsimiems lėktuvų valdytojams, begalinis.
Štai vyrai į aukso duobę pasodinti! Ir gimk taip jiems po laiminga žvaigžde.
Bet pasirodo ir aš turėjau truputį sėkmės.

Skraidyti noriu


Vieną naktį stoviu sargyboje prie angarų. Slankiojau tylią naktį poste ir vis galvojau apie skraidymus. Viršuj žiba begalinė mėlynė, nusagstyta žvaigždėmis, visiška tyla supa Linksmadvarį, kažkur šiltame ore sučirpia žiogas... Tamsi naktis dar tamsesnė širdy. Ir taip tu man nepakliūk į pilotus. To visą laiką sau atleisti negaliu.
Kažkas privažiuoja prie angarų. Spaudžiu šautuvą. Eina į čia. Rėkiu:
- Stok! Čia eiti negalima!
Atsiliepia balsas, čia gi dalies vadas. Jis sako man, kad aš turiu jį pažinti. Bet prisimenu įsakymą, kad be sargybos viršininko nieko arčiau neprileisti. Ir kai ti jis bando eit arčiau, aš tuoj:
- Nė žingsnio! Šausiu.
Viršininkui mano griežtumas vidurnaktyje patiko. Kai visi formalumai prie posto prieiti buvo sutvarkyti , jis mane pagyrė už budrumą. Klausia kaip einasi tarnyba.
Nieko nelaukdamas, aš tuoj savo širdgėlą:
- Ne sargybą nešt, bet skraidyt aš noriu.
Po dienos mane paskiria prie pirmos lakūnų grupės mokytis skraidyti. Taip ir man danguje saulė vėl skaisčiai nušvito. Taip seniai reikėjo...

Instruktorius su lazda


Skraidyti mus mokė vokiečių lakūnai. Jie čia dirbo už algą, išėję iš demobilizuotos vokiečių armijos. I-osios grupės instruktoriumi buvo vokietis Rotteris. Kaip lakūnas jis buvo geras, bet apie save paliko juodą dėmę, pavogdamas mūsų lėktuvą ir pabėgdamas. Apie šią istoriją vėliau.
Dabar truputį apie skraidymo darbą. Malonu žiūrėti kaip šiandien skraido mokiniai lakūnai. Jų lėktuvų vidus panašus į saloną, su instruktoriumi jie kalbasi telefonais, benzino kiekvienam skridimui pakankamai. Devynioliktaisiais buvo truputį kitaip.
Rotteris atsisėsdavo užpakalinėje sėdynėje. Vienas iš mūsų susirangytų alyvotoj ir suodinoj priešakinėj Albatroso sėdynėj. Instruktorius į rankas pasiimdavo dviejų metrų ilgio lazdą. Ore, per motoro triukšmą, susikalbėti nebuvo galima. Tada lazda parodydavo visus skraidančio mokytojo norus. Jis nori pasakyt, kad mokinys suktų kairėn, suduoda per kairįjį petį. Reikia išvest ir skrist tiesiai- per viršugalvį. Dešinėn – jauti lazdos smūgį į dešinį petį. Reikia eiti tūpti – smeigia su lazda į nugarą. Tekdavo tada sėdynėj tupėti, kaip kokiam negrui ir klausyti visokiausių baksnojimų.
Dažnai būdavo gražiausias oras, o mes sėdim žemėje.
Kodėl? Labai paprastas reikalas – nėra benzino. Sėdėdavo grupės mokiniai ir kurdavo įvairiausius projektus iš kur čia ištraukti to palaiminto Albatrosui maisto.
Atsimenu spalių mėn. Devynioliktaisiais.
Mokomieji skraidymai ėjo prie galo. Jaučiau, kad jau pats valdau Albatrosą. Instruktorius turėtų paleisti mane savarankiškam skridimui.

Spalių mėn. 21d. nuvažiavau į auto būrį. Ten buvo pažįstamų šoferių. Draugiškai pasikalbam, jie pasisukinėja po garažą su mano skardine ir pripila man 40 ltr. benzino. Spaudžiu atgal į kalną su malonia našta.
Skrendu dar kartą su Rotteriu. Kažką padariau nekaip. Ir kad pradės jis rėkt ant manęs:
- Ak, tu lietuviškas žalty! Tu šioks... Tu anoks... Gerai skraidei, o dabar ką darai. Nieko iš tavęs neišeis. Nieko nebus.
Ir taip jis aprėkė mane, taip įvairiausiais skambiais žodeliais sumaišė į dulkes, kad aš iš tikrųjų pradėjau galvoti - ar aš dar moku nors kiek paskrist, ar ne?
Buvau linkęs tikėti savo instruktoriumi. Dar vieną skridimą padariau. Na, tikrai. Roterio nuomone aš pats blogiausias lakūnas, kada nors jo akyse pasimaišęs. Vėl šimtai velnių, o po jų jis striukai man sako:
- Nori skristi vienas?
Ir aš sau sumetu. Nors ir blogas iš manęs lakūnas, bet skrendu. Kad ir sprandą nusisuksiu!
Pakilau vienas, padariau ratą, nusileidau. Matau ženklą antrą kartą kilti... Vėl aukštyn su dar geresne nuotaika.


Po lėktuvo skeveldromis


Buvo 1920 metų pavasaris. Išleido mane su naujo lėktuvo tipu Albatros C III. Turėjau tada jau 40 savarankiškų skridimų. Po to sodina mane į naują dėžę C III 5073. Joje naujenybė – vairalazdė nejuda, kaip visuose lėktuvuose iki šiol būdavo, bet reikia sukinėti ratą, visiškai kaip automobilyje. Ir šis naujas vairavimo būdas man buvo nesėkmingas.
Pakilau. Prie medžių ant 50 metrų sūkuriai supurtė. Sukinėju tą ratą į vieną ir į kitą pusę. Viskas čia nauja ir baisiai neįprasta. O manasis skraidymo stažas – nedidukas. Tik lėktuvo nosis pakilo, nespėjau su tuo vairo ratu susidoroti, staiga virto mašina ant sparno.
Po savim pamačiau tamsias medžių kepures ir pievą nusagstytą baltomis pienių galvutėmis. Dar sekundė kritimo ir didžiausias lūžtančių dalių trenksmas. Pajutau smūgį per visus kaulus, užplaukė kažkokia tamsuma. Dar kiek jutau, kaip traškėdamas lėktuvas suiro ir apsivertė. Kai atbėgo iš aerodromo draugai, mano lėktuvas buvo virtęs nykiu laužu. Sugrūstas, susuktais sparnais, apsivertęs ant nugaros priminė tik kažkokią aptrupintų medinių plokštumų krūvą. Pirma mintis į čia užmetus akį, jų žodžiais, kaip reikės išimti Stašaičio lavoną.
Bet jie net išsižiojo. Mieguistas sėdėjau tarp lėktuvo griuvėsių ir kišinėjau trūkusius benzino vamzdžius, per kuriuos veržėsi baltas, brangus skystimas.
Pirmoje savo avarijoje buvau labai stipriai sutrenktas, bet nė vienas kaulelis nelūžo. Dar kelias dienas pavaikščiojau susisukęs, skaudančiais sąnariais, o paskui vėl pradėjau dairytis, kaip čia gavus skridimą.
Gavau vėl lėktuvą, o po mažo įsiskraidymo ir antroje sėdynėje keleivį. Nemalonų nuotykį uždildė propelerio garsai.

Taip vagiami lėktuvai


Sukinėjaus aerodrome. Mano buvęs instruktorius vokietis Rotteris atsisėdo į vieną iš LVG , užpakaly jo, vienas iš jaunųjų – Šakmanas.
- Skrisime fotografuoti, pasakė jis.
Pakilo. Apsisuko. Kažkaip sekiau skrendančius. Staiga pamačiau, kad ant miesto, lėktuvo nosis nusileido žemyn, motoras nutilo ir jie pradingo už medžių.
Šūktelėjau kitiems:
- Ten kažkas nutiko. Ruoškite pagalbą!
Paskui žiūriu po kiek laiko LVG vėl pasirodė už medžių. Nė nekryptelėdama ji nuėjo į vakarų pusę ir išnyko.
Atbėga Šakmanas.
- Pabėgo! Nebėra!
Istorija buvo tokia. Kaune buvo internuoti kažkokie du turkai. Rotteris su jkais susižinojo. Tie atėjo pasivaikščioti su juos lydėjusiu kareiviu į Santakos pievą, o Rotteris ten nusileido, kartu skridusiam Šakmanui jis pasakė, kad kažkas sugedo, liepė išlipti, paskui išsitraukė revolverį ir nereikalingiems įsakė atsitraukti nuo lėktuvo. Turkai susėdo į plačią užpakalinę LVG sėdynę ir aukštyn...
Tą pačią dieną iš aviacijos buvo atstatyti visi svetimtaučiai, samdytieji lakūnai. Kitą dieną jie buvo iš Lietuvos išsiųsti.

Pirmas skridimas frontan


Rugpjūčio mėn. 24 d. padariau pirmąjį savo fronto skridimą. Mano žvalgas buvo ltn. J.Šabanavičius. Fronto skridimas buvo toks, kad be savo revolverių kišenėj, neturėjom jokio apsiginklavimo ir jokios bombos. Lėktuvas buvo prikrautas įvairiaspalvių atsišaukimų. Su šitais šūviais pasileidom Vilniun. Jame tad buvo svetimieji.
Užskridome ant savo senojo, šventojo miesto. Iš dangaus š visas puses paleidome popierinį atsišaukimų lietų. Padarėme dar kelis ratus ligi šimtai mirgančių lapelių nusileido žemyn ir dingo miesto gatvėse. Kad Lietuva gyva ir stipri, kad ji bus Vilniuje, tada ten esantiems turėjo pasakyti šie mūsų atgabenti žodžiai iš dangaus.
Kitą dieną mane įsodino į LVG. Tai buvo tada pas mus pati stipriausia ir geriausia kovos mašina. Su ja išskridęs lakūnas skaitėsi kaip ir įžengęs į karo lakūno kelią, nes tai buvo tikrasis aparatas kautynėms. Dabar turėjo tekti skristi frontan dažniau, tolimesniais maršrutais ir atsakingesniais uždaviniais.
Akis patui kažkaip nuslysdavo ginklininkų pusėj, kurie tvarkydavo pailgas, juodas metalines su sparnais uodegoje, torpedas. Greit ir aš pradėsiu jas gabenti į ten...

Vilniaus aerodrome ir vėl fronte


Rugsėjo mėn. 15 d. turėjau malonumo pirmą kartą nusileisti Vilniaus aerodrome. Šis mano skridimas iš vis buvo pirmas lietuviško lėktuvo atvykimas š Vilnių. Gabenau tada su LVG du mechanikus Požėrą ir Česną. Juodu turėjo apžiūrėti bolševikų paliktą angarą ir kt. aerodromo įrengimus ir juos paruošti mūsų aviacijos dalies atvykimui.
Čia vaizdas, žinoma, liūdnas. Per pastatus visomis kryptimis, per išdaužytus langus, traukė vėjas. Pro kiaurus stogus žibėjo dangaus akys. Daug reikėjo darbo ir remonto. Iki rugsėjo 22 d. išbuvome čia. Grįžome atgal.
Paskui teko kelis kartus skristi į Alytaus aerodromą. Čia buvo divizijos štabas. Su nurodymais iš šios vietos kildavome ir jau skrisdavome į pietų Lietuvą žvalgyti.
Tada kariavome su lenkais. Niūrūs Augustavo girių plotai ir gausūs ežerai. Kur ne kur vingiuoti, siauri vieškeliai, nuo kurių greit pasislėpdavo priešas išgirdęs lėktuvą.
Spalių mėn. 2 d. su Šabanavičiumi skrendu į Suvalkų – Kalvarijos rajoną. Perskrendame savas linijas, einame gilyn pas lenkus. Per kalvas suvinguriavusiu vieškeliu nuvažiuoja vienas, antras vežimas. Paskyui nujoja raitas ordonansas. Staiga iš už miško pamatom visą lenkų eskadroną. Jis joja tirštoj voroj, fronto pusėn. Puolame juos. Girdžiu už savo nugaros, kaipo piktai tarška kulkosvaidis:
- Rkekeke... Rkekeke...
Eskadronas metasi į visas puses. Atskiri raiteliai lekia per lauką plėvensuojančiomis milinėmis. Žvalgo kulkosvaidis vis gieda lydėdamas bėgančius.
Ir mūsų lėktuvas taip išgąsdino lenkus, kad jų raiteliai išsilakstė į visas puses, be jokios tvarkos, po visą apylinkę.
Dar vieną didesnę grupelę išsklaidom ir skrendam toliau. Staiga pajuntu, kad lyg kažkas spragtelėjo per sparną. Paskui dar ir dar kartą... Tai šūviai ir jie pataikė į mūsų lėktuvą!
Dar kartą įsiklausau. Motoras vis staugia tvirtai ir patikimai. Oro srovės švilpia savo amžiną dainą sparnų spyriuose. Slenkame viršum vingiuoto vieškelio.
Žiūriu apačion. Rusvi krūmokšniai. Žiba daug vandens klanų. Netoli kažkieno sodyba. Užpakaly leit. Šabanavičius kažką sako ir rodo pirštu žemyn. Kulkų smūgius į lėktuvą, jis, be abejo, irgi išgirdo.
Dirstelėjau aukščio rodyklėn. 600 metrų. Taip. Iš tiek geri kulkosvaidžiai gali mus pačiupti. Bet plėšt lėktuvą ar sukt šonan mintis neateina. Erdvės platumoj jaučiamės tolimi nuo žemės. Tolimi ir kartu nepažeidžiami.
Staiga vėl išgirstu sausą smūgį sparno drobėje. Lyg kažkas sulenktu pirštu, vidurnakčio tyloj tyloj spragteltų į ištemptą lygų paviršių. Žiūriu ten. Nieko nematyti. Gal kas nors brakštelėjo? Gal tik jautri vaizduotė nebūtą istoriją kuria?
Daugiau priešų nebesurandame. Išblaškyutas eskadronas liko kažkur toli užpakalyje. Sukamės kita kryptimi ir slenkame į savo žvalgomo baro kraštą.
Oras pradeda gesti. Lakūnai pirmi pajunta rudenį. Ne kiekvieną dieną jau pasitaiko skristi. Ir dabar kažkur vakaruos gula juodi ir sunkūs debesys.
Nusileidžiame Kaune. Priridenu mašiną prie angaro.
Mechanikas bėgte sutinka mus. Jis rėkia ir moja:
- Jau turite...
Mes ore išgirstu garsu neapsirikome. Apeiname ir apžiūrime LVG. Dešiniajame sparne keli kulkų pėdsakai. Viena išėjusi per stabilizatorių ir išplėštoj slidžioj klijuotėj juoduoja negraži aštriais kraštais skylė.
Kavaleristus išsklaidėme, bet matyt kažkur miško krašte buvo įsitvirtinęs pėstininkų kulkosvaidininkų dalinys. Ir jis mums atsiuntė švino pasveikinimą.

Žuvo kautynėse pirmas mūsų lakūnas


Skraidymo knygutėse lakūnai žymėdavosi kiek kulipkų pėdsakų parsivežė iš fronto. - Štai ir manoji... – majoras A.Stašaitis parodo senąją, pirmąją savo skraidymų knygelę.
Pageltusiais lapais, dilstančiu šriftu įrašyta: išmestos 5 torpedos, aparate 6 skylės...- Kai pavartai ją, paskaitai užrašus, prisimeni buvusias dienas. Tolimas ir šiandien laiko rūku gerokai aptrauktas. Nebeprisimenu smulkiau nei kur tiksliai skraidyta, o tuo laiku daryti tokius užrašus savo knygutėse buvo uždrausta. Kuo motyvuodavo tai mūsų vadai – neteko sužinoti.
Spalių mėn. 4 d. atakavome visa lėktuvų grupe Varėnos geležinkelio stotį. Ją kaip tad buvo užėmę lenkai. Kilome iš Kauno.
Vienas mūsų lėktuvas buvo perkrautas bombomis ir vos pakilęs nukrito. Tačiau, bombos nesprogo ir įgula nesusižeidė.
Išsvaidėme Varėnoje viską ką turėjome. Žvalgo kulkosvaidis užpakalyje giedojo negailestingą šūvių dainą, kai be bombų apsisukome tenai, ir šaudėme į tuos kam mūsų torpedų neužteko.
Paskui skiriamės. Buvom atskridę penkiais lėktuvais. Dvi mašinos turėjo skristi toliau per frontą ir toliau tūpti Vilniuje, o 3 grįžti į Kauną.
Vykdau duotą papildomą uždavinį. Per Gardiną ir Ašmeną atskrendame į Vilnių. Jis dar buvo mūsų rankose. Aerodromas tuščias. Be manęs čia dar turėjo iš Varėnos atskristi leit. Kumpis.
Rūkau. Su žvalgu apžiūrinėjame ligi šiol ištikimą ilgasparnę LVG. Varėnos atsiminimas yra. Surandame šešias skyles. Pasidarome horizonte Kumpio, bet jo vis dar nesimato. Jo maršrutas nebuvo ilgesnis už manąjį.
Į aerodromą atvažiuoja keli štabo karininkai.
- Jūs buvote Varėnoje? – matau kiek keistą jų žvilgsnį.
- Vienas mūsų lėktuvas buvo pašautas ir ten nukrito.
Dabar jau viskas aišku. Kumpis sulaukė savo likimo sekundės. Dirstelėjau į lėktuvą kuris atnešė mane į Vilnių. Akys instinktyviai nuslydo kulipkų skylėmis, kurios žioravo, tarsi minėdamos esančią smėlėtoj Dzūkijoj, svetimų rankose Varėną. Šias kulipkas paleido ne tokios taiklios rankos, kaip į kritusį draugą.
Grįžtu Kaunan. Mane nustebino draugų lakūnų išplėstos akys :
- Tu gyvas?
Pasirodo, kad iki aš grįžau, niekas tiksliai nežinojo kurio iš mudviejų sparnai susiglaudė ties Varėna. Kažkodėl visi kalbėjo ir buvo įsitikinę, kad Kumpis sveikas ir gyvas Vilniuje, o draugų mintyse, mano liūdno likimo vaizdas, jau buvo sukurtas.
Apie šią avariją, vėliau pasakojo leit. Kumpio žvalgas leit. Pranskevičius. Grįžęs po metų, po sunkios lenkų belaisvės.
Bepuolant Varėną staiga jis pajuto, kad lėktuvas nenormaliai pradėjo svyrinėti. Pranckevičius atsisuko į pilotą ir pamatė, kad leit. Kumpis gulėjo susmukęs sėdynėj su bejėgiškai atremta į lėktuvo kraštą galva. Kraujas ir peleninis sąmonės nustojusio lėktuvo draugo veidas viską pasakė pirmą akimirką.
LVG be valdančio rankos kiekvieną sekančią minutę grėsė įeiti suktukan.
Žvalgas griebė už vairų, kad bent kiek arčiau žemės sveikiems nuplaniruoti. Jis pats nemokėjo lėktuvo tupdyti, mažai buvo ir tiesiai skridęs. Pati didžiausia laimė, kad buvo įtaisyti antrieji vairai. Tokie papildomi vairai tokio tipo lėktuve tik viename tebuvo įtaisyti ir kaip tik tokiu tą dieną jie abu skrido.
Ėjau žemyn – pasakojo Pranckevičius. Pamačiau lygesnę vietą – geležinkelio liniją. Pasukau ten. Prie žemės patraukiau ir staiga mes atsimušėm į žemę. Nustojau sąmonės ir ją atgavau, kaip aplink stovėjo lenkai. Kumpis buvo sužeistas į galvą ir sekančią dieną ligoninėje mirė.

Naikiname už save ir už žuvusius


Po Varėnos liūdnų atsiminimų neteko matyti draugų veiduose beviltiškumo ar baimės. Priešingai. Ne vienas pasakydavo:
- O, kad mes turėtume daugiau lėktuvų, kurie daugiau bombų paneštų...
Tas kelias torpedas išmeti, ir paskui turi alkanu žvigsniu žiūrėti, kad visiems priešams jų neužteko.
Savaitę po Kumpio žuvimo vėl gaunu fronto uždavinį. Su žvalgu einame lėktuvan. Ginklininkai paduoda bombas. Juodas metalas negailestingai švinta, kaip tie juodo kaspinai priešais angare. Ten kaip tik guli pašarvotas Kumpis. Jis dieną prieš tai, nebegyvas ir jau žeme, sugrįžo pas mus, ir paskutinį kartą guli tarp lėktuvų ir tarp gyvų draugų.
Prisirišdamas lėktuve matau mirgančią žvakių liepsną, tamsų ąžuolinį Kumpio karstą ir garbės sargybą iš šalies.
Mano žvalgas irgi tyliai rūstus ir tik trumpai taria:
- Duok Dieve, kad tik lenkų surastume.
Pakilome ir tiesiai Vilniun.
Išžvalgėme frontą prieš jį, paskui nusukome gilyn ir atsidūrėme Vilniaus užfrontėn. Matyti tik pavienių gurguolių vežimų, kariškų virtuvių, bet tikro ir gero taikinio vis dar nėra... Niekas tuo momentu nesvarbu. Vienas ir tik vienintelis geismas. Stambus ir geras priešo junginys į kurį kiekviena mūsų bomba būtų tikra!
Antroje Vilniaus pusėje. Artėjame prie trijų kelių kryžkelės. Ir čia mūsų akys sužiba. Tiršta vora kryžkelėj. Ilga priešo kareivių masė, eilė vežimų, raitelių. Puolame kaip vanagai į juos. Bomba, paskui ją antra, trečia...Kulkosvaidžiais stiprios serijos, vėl bombos...
Kryžkelė uždengta dulkių ir sprogimų dūmų. Panikoje vora skleidžiasi į visus šonus, lyg atsimušęs vandens lašas į mažas daleles... Lydime didesnes grupes, rūkstančiais kulkosvaidžiais išblaškome, atsisukam, puolam į kitus.
Užmirštas ir vado perspėjimas laikytis didesniame aukštyje. Menkniekis rodosi, išgirstas piktas priešo kulkos spragtelėjimas sparne. Matome tik žemę, o joje skridimo ir savo sugebėjimo tikslą.
Pro puolančio žemyn lėktuvo nosį matau vieną iš trijų kelių. Kažkoks vežimas pasikabina sugniužęs tarpugriovyje. Jo arkliai šokinėja norėdami išsivaduoti, lyg be paliovos plakami botagu. Kavaleristas šoka per upokšnį, jį vejasi dar keli. Vos užgieda mūsų kulkosvaidžiai, lenkų pėstininkai beviltiškai griūva į rudą, glitų iš vakar dienos sudrėkusį dirvoną. Dabar čia tik lėktuvas stiprus!
Dar plykstelėjo akinančia liepsnele bomba. Žvalgas vėl griebiasi kulkosvaidžio ir vėl tas greitas, įnirtęs jo balsas:
- Rkekeke...Rkekeke...
Su ataka į priešą, rodos, galėtum visą amžių dabar pulti. Juk reikia dirbti už save ir už draugus!


Lenkų artilerijos ugny


Kiek prisimenu, per Nepriklausomybės karus mūsųlėktuvai daug yra padarę nemalonumų lenkams. Mes vienu fronto skridimu apeidavom ilgus fronto barus. Nenuostabu, kad jų belaisviai pasakodavo apie tą daugybę lietuvių lėktuvų, kurie viens po kito, skrisdavo ir skrisdavo kasdien.
Prieš mus lenkai ėmėsi visokių priemonių. Vilniaus net baterijų buvo įtaisę į mus šaudyti. Su viena tokia baterija ir mes vieną kartą susipažinom.

Skridau su leit. Šabanavičium. Grįžom atlikę uždavinį per Rykantus. Staiga užpakaly švystelėjo sprogdama šrapnelė. Neišsisklaidė jos baltas debesėlis, tuoj atsirado antrasis.
Šūviai buvo netaiklūs, kiek per žemai ir toli nuo mūsų. Šaudančių patrankų liepsna apačioje, taip pat gerai matėsi. Nesvyruodami būtume puolę į juos, bet bombas ir kulkosvaidžių šovinius jau buvom pabaigę...

Paskutinis fronto skridimas


Grįžus namo ypač malonu būdavo pranešti:
- Tuščia!Bombas išmėtėm ten ir ten... Paskutinį kulkosvaidžių būgną
iššaudėme ant Vilniaus vieškelio į sutiktą raitelių vorą.
Paskutinį fronto skridimą padariau jau vėlų 1920 m. rudenį. Lenkai smarkiai veržėsi Kauno kryptimi ir grasino Ukmergei.
Po žvalgybos leidausi į Ukmergės aerodromėlį, prie ten esančio savo kariuomenės štabo. Aplink girdėjosi šaudančių baterijų trenksmai. Oras buvo pilkas ir sunkus.
Ir kaip tik tada man atsitiko menkai malonus reikalas. Norėjau nutūpti prie aerodromo pakraščio, bet pataikiau į griovelį ir... apsiverčiau.
Apžiūriu, ant nugaros gulintį, lėktuvą – nebėra propelerio, posūkio vairas susiraitęs, dar keli lūžimai... Akį duria vaizdas. Reikia ardyti ir grįžti pėsčiam.
Išardau lėktuvą. Liemenį įdedu į gautą sunkvežimį, žiūriu, kad sparnams nėra vietos. Tenka juos laikinai palikti. Pastatau pas gretimą ūkininką po stogu ir namo.
Grįžtu Kaunan. Na ir pakilo čia audra.
Viršininkas pirmas mane prirėmė:
- Kaip tai? Lakūnas tik su dalim lėktuvo sugrįžo? Pafrontėj palikti?! Sudeginti reikėjo!
Apsvarčiau visus šiuos užmėtymus. Gal ir teisingi jie. Bet vienas... Lėktuvą sudeginti, kai nusileidi savoj teritorijoj? To aš tikrai nedrįsau padaryti. Turbūt retas lakūnas ir šiandien tai išdrįstų. Vis dar gi vaikščioji su vil tim, kad jį atgausi. Pelenai mažiau reikalingi po laiko...
Naujo lėktuvo tuoj duoti nenorėjo. Buvo tikrai gana nejauku pavirtus pėstininku. Atsidūriau cepelino angare. Čia apžiūrėjau visus išardytus, nesutvarkytus atsarginius lėktuvus, prieš metus atimtus Radviliškyje iš bermontininkų. Perverčiau ir visas pakampes kur gulėjo atsarginės dalys. Nusprendžiau čia kaip nors lėktuvą sukurti. Suorganizavau darbininkus ir pats rankoves atsiraičiau.
Darbas pradėjo eiti, bet nebuvo toks spartus, kaip norėjau. Kad pakelti mano vyrų ūpą ir spartą porą kartų kiems atvilkau silkių su šnapsu, į cepelino angarą.
- Visko bus vyručiai, visko, tik kad lėktuvas būt tvarkoj!
Netrukus aš vėl skraidžiau.

Aš – lakūnų tikrintojo pagalbininkas


Atsimenu tokias savo pareigas.
Anais laikais, visiems kandidatuojantiems karo aviacijos tarnybon, buvo metodas – patikrinti tinkamumą ore.
Aviacija jau buvo įgavusi teisių gyvenime ir simpatijų visuomenėje. Iš kariuomenės dalių karininkai norėdavo persikelti pas mus. Ypatingų prietaisų ar sistemos juos atrinkti tada nebuvo, išskyrus paskraidymą su tikrintoju.
Į užpakalinę LVG sėdynę susikimšdavę du keleiviai. Vienas tikrintojas, antras kandidatas. Abu apsirūpindavo žemėlapiais ir pasileisdavom į kurį nors perskridimą.
Pulk. Senatorskis (dabar atsargoj) stebėdavo, kaip jaučiasi kandidatas, kokios joakys, ar gerai mato įvairius punktus žemėje, ar sugeba iš žemėlapio orientuotis. Apskriedavom maršrutą, grįždavom atgal. Dabar čia tokio skridimo išdavos turėjo parodyti ar naujasis vyras bus naudingas aviacijai ar ne. Kontrolinis skridimas sprendė aviacinę ateitį.

Pirma mano kilpa


Tuoj po nepriklausomybės karo aukštąjį pilotažą mūsų aviacijoj mažai kas žinojo. Niekas jo ir nedarė.
Buvo atremontuotas iš bermontininkų atimtas mažas, judrus, vienvietis lėktuvas FOK D VII. Pasauliniame kare šis tipas buvo pagarsėjęs, kaip geras ir greitas naikintuvas.
Pradėta juo skraidyti. Dobkevičius pirmas pasirodė su juo kaip lakūnas į kurį visi žiūrėjo akis ištempę. Jis jį mokėjo prie žemės staiga užplėšti, ore labai greit persiversti, o svarbiausia – padarė pirmą kilpą pas mus.
Tada jis nebuvo išėjęs figūrinio skraidymo ir neturėjo leidimo taip skraidyti. Aviacijos viršininkas už šį energingumą nubaudė lygtiniu areštu. Tačiau mūsu akyse figūrinio skraidymo žavingumas tik pakilo.
Vieną fokerį aš su mechanikais atsiremontavau. Pakilau bandomojo skridimo. Po nerangių ir lėtų dviviečių mašinų šis pasirodė kažkokiu stebūklingu lėktuvu. Miklumas ir judrumas – nepaprastas! Pasivariau greitį, aukštyn, žemė aplink apibėgo ir manasis fokeris vėl eina toliau. Ūpas po kilpos nepaprastas. Rodos dabar jau viską moku...
Nusileidžiu. Kaip tik į aerodromą atvažiavo su drezina gen. Kraucevičius. Mano kilpą matė ir tuoj mane pastato prieš save:
- Kilpą? – Lėktuvas iš remonto nesureguliuotas, o tamsta ką darai?
Laukiu tik kiek parų daboklės bus. Bet tuo visa ir pasibaigė.
Su vienviečiu gerai susigyvenom, o vėliau ir ne tik kilpų, bet ir kitokių figūrų drauge sukūrėm.

Nelaimingas paradas


„Papasakosiu apie vieną mūsų paradą – tęsis toliau mūsų atsiminimų dalyvis ats.av.mjr. Antanas Stašaitis. – Šis paradas buvo pirmasis anais laikais, kuriame dalyvavo karo aviacija ir kuris pasibaigė, atvirai kalbant, labai nesklandžiai.
Tai buvo 1920 m. Paradui skirti 3 lėktuvai. Aišku, tais laikais niekas negalvojo lėktuvais dangų užtemdyti. Turėjo skristi pirmasis, pasisukinėti kurį laiką, paskui jis privalėjo tūpti, kyla antras, po šio trečias... Vienu žodžiu – ilgą laiką viršum Kaunoturėjo dūgzti pasimainydami lėktuvai.Taip išėjo, kad į šią paradinę eskadrilę buvau su albatrosu paskirtas ir aš.
Kyla pirmasis. Gatvėse žygiuoja kariuomenė, minios žiūrovų, o viršuje lietuviškas lėktuvas. Efektas, aišku labai stiprus. Ne tik mūsų žemė, bet ir oras!
Ateina manoji eilė.
Kylu aš. Suku vieną, antrą, trečią ratą. Laikau po savim paradines gatves. Daug žmonių matyti pro lėktuvo sparną mieste. Visas Kaunas liepsnoja švenčių nuotaikoj.
Staiga motoras garsiai truktelėja, sustaugia kažkokiu sunkiu balsu...
Esu kaip tik viduryje miesto ir ne per daug aukštai.
- Karbiuratoriaus defektas, trumpai sau tariu. – Praeis.
Motoras vėlspringtelėjo, keistu balsu suburbuliuoja... Nemaloni adata nueina per širdį. Kas čia per galas?
Ir staiga – viens, du, trys truktelėjimai – propeleris sustoja. Tylu. Girdėti tik švilpiančios oro srovės sparnų metaliniuose trosuose. Dirstelėju žemyn. Įgulos bažnyčia, prieš mane namų jūra, o palaimintas aerodromas tolimas, kaip užburta žemė.
Instinktyviai pajudinu gazo rankenėlę tarsi tai turėtų vėl pasukti motorą. Jis, tačiau, nebilys.
Metu žvilgsnį kairėn, dešinėn. Gatvės, sodai, kiemai, kuriuos gali su kepure uždengti, o Albatrosas negailestingai eina žemyn.
Užpakalyj kelio nėra. Tad pirmyn, link Nemuno, kur šviečia šioks toks plotas pakrantėj. Gal pavyks pritraukti su Albatrosu ligi pliažo...
Aukštį prarandu bematant. Namai ir gatvės su atsikišusiais telefonų stulpais darosi vis didesni. Lyg replės pradeda spausti širdį. Kiekviena sekundė neša vis kietesnį sprendimą. Aš buvau per toli ant miesto ir dabar jau esu per žemai viršum stogų, kad nesijaudindamas pasiekčiau bet kokią lygesnę vietą.
Žvilgsnis apačion. Skardiniai stogai su aptrupėjusiais kaminais. Užverstais veidais žmonės žiūri į mane. Jie retai taip arti lėktuvą mato.
Pro platų Albatroso sparną žiūriu, lūpą sukandęs, žemyn. Priešais mane aukšti Tilmano fabriko kaminai. Jie tokie ilgi atrodo, kad stovi, lyg aštrios smilgos žolėje atsigulus.
Einu į kaminus. Ranka suspaudžia vairolazdės galvutę. Verčiu tyliai šnarantį Albatrosą staigiu posūkiu į vieną pusę, paskui spiriu koją, pilnu dešiniosios raumenų įtempimu verčiu atgal į kairę. Kas skraidė albatrosu – žino ką reiškia juo daryti staigius posūkius. O tada aš turėjau padaryti ir greit ir gerai, kad neužsimaučiau ant kamino keteros.
Pro kaminus prasuku. Apaugęs nemuno krantas šmėkštelėja ir dingsta. Dar pasuku. Tamsiai mėlynas Nemunas blizga savo begaliniu lygumu, bet gaila – Albatrosas moka tūpti tik žemėj.
Matau stulpus, vielas prieš save. Aš prieš juos... Joks manevras dabar negali manęs išgelbėti su sustojusiu lėktuvo motoru.
-Užkabinsiu ar ne? – viena, paprasta mintis. Tarsi, kaip kortų žaidimas: paimsiu ar ne banką šią kortą išmetęs?
Girdžiu kaip suskamba aštriu, gailiu balsu traukiamos vielos. Albatrosas sudreba. Vairolazdę trūktelėjau, bet mašina - kokia ji dabar sunki ir nepaklusni – verčiasi žemyn.
Lūžimo garsas, greit apsisukęs žemėvaizdis irčia pat prieš akis žemė.
Trach!... Aš nukritau.
Aerodrome pastebėjo, kad paraduojantis Albatrosas nustojo aukščio ir išnyko. Aviacijos viršininkas tuoj įsakė ltn. Šliužinskiui ir patikrinti, kur dingo mašina ir kas jai atsitiko.
Šis pakilo, apsidairė, paskui ėjo su pranešimu atgal. Tūpimas. Tokia tada buvo diena – antrasis Albatrosas pykštelėjo į forto volą ir sukniužo.
Du sulaužyti lėktuvai vieną dieną.
Nors ir pritrenktas, išsiritau iš savo lūžgalių ir apsižiūrėjau. Už vielų užsikabinęs, aš drėbiau į žemę vistiek dar sąžiningai ir lėktuvas buvo gerokai nukentėjęs. Susilaužę ir susiraitę sparnai, pertrūkęs liemuo, išvirtęs motoras – toks liūdnas buvo vaizdas iš manojo Albatroso.
Apčiupinėjau savo kaulus. Buvau sveikas.
Vėliau paaiškėjo mano priverstinio tūpimo priežastys. Mechanikas išleido mano albatrosą... nepripylęs benzino. Kiek dar buvo likę paskraidžiau, o paskui žemyn.

Pirmas mūšis su naikintuvu


Vieną dieną su Dobkevičium sutarėm padaryti oro mūšį. Jis skrido su Fokeriu, aš su dviviete mašina.
Iš viso tada mums naikintuvo sąvoka ir kautynių taktika su juo ore buvo miglotas dalykas.
Užpakalyje Žvalgu atsisėdo pas mus dirbęs vokietis Kasperaitis, kaip lakūnas dalyvavęs kare. Jis buvo šio to iš oro karo matęs ir patyręs. Dabar visa tai turėjo ir mums parodyti.
- Jei aš tau patrauksiu už dešinio peties – suk kuo greičiausiai dešinėn. Jei už kairiojo – kairėn.
Tokia buvo tada strategija ir išsimokslinimas kovai su vienviečiu.
Pakilome. Dobkevičius su šmaikščiu Fokeriu, kaip plunksna vėjuj.
Vokietis žvalgas už dešiniojo, paskui vėl už kairiojo...
Nespėju mėtytis į visas puses. O Fokeris vis, rodos, užpakalyj. Lyg neatskiriamas ir nenumaldomas likimas.
Sunkus reikalas oro kova – nusprendžiau. Vos gali pasisukti su nejudria dviviete, o tas ten su mažiuku naikintuvu kaip uodas.
Kiek kartų aš buvau numuštas šiandien?
Žemėje žvalgas ploja man per petį.
- Fokeris nors labai lindo, bet gerų šaudymo pozicijų beveik neturėjo. Tu gerai dirbai... Bendrai, jei tik pilotas su žvalgu susigyvenęs, ne kiekvienas naikintojas tokią įgulą suės.

Karo lakūnas


1921 m. Liepos 26 d. Pergyvenam mažas, bet lakūnui reikšmingas iškilmes. Tada su Šenbergu aš gavau karo lakūno vardą.
Iš viso ligi to laiko karo lakūno titulą pirmasis pas mus buvo gavęs tik ltn. Dobkevičius.
Tą dieną aš su Šenbergu buvom antrasis ir trečiasis karo lakūnas, Lietuvos karo aviacijoj, gavę šį titulą.
Visų iškilmių atatinkamos ceremonijos dar ir šiandien gyvos atmintyje.
Visas skraidantis personalas susirinko aerodrome. Atvyko karo aviacijos vadovybė. Paruošė mokomąjį lėktuvą Alb. BII. Atsisėdo į jį instruktorius Komandelis, o priekyj jo – aš.
-Prašau kilti ir parodyti ar Tamsta moki skraidyti?
Trumpas skridimas. Instruktorius raportuoja apie mano sugebėjimą skraidyti aviacijos viršininkui.
Visi kiti išsirikiavę. Lėktuvai taip pat išlyginėti.Lakūnai dviejose eilėse. Vienoje – neturį karo lakūno vardo, kitoje eilėje priešais – senieji, tokį vardą jau turį.
Mudu su Šenbergu iššaukia. Žengiame iš neturinčiųjų karo lakūnų vardo eilės. Skaito įsakymą. Man tada tos dienos įsakymo paragrafai skambėjo taip:

Aviacijos įsakymas
Nr. 42

Liepos mėn. 13 dieną 1921 metų
Kaunas.

Rikiuotės skyrius
1

Leitenantui Stašaičiui Antanui gerai atlikusiam 13 skridimų frontan žvalgybos bei kovos tikslais, atsakančiai išpildžiusiam 31 lauko užduotį, kaip praėjusiam reikalingą pilotažo kursą ir ganėtinai įsigijusiam žinių aviacijos technikos srityje, suteikiu „KARO LAKŪNO“ vardą nuo š.m. liepos mėn. 1 dienos.
P a s t a b a: Rikiuotės skyriaus raštas Nr. 5255 R.
Aviacijos Viršininkas
Generolas – leitenantas
Kraucevičius

Toliau įsakyme ėjo panašios eilutės apie mano eskadrilės vadą Šenbergą.

Įsakymą perskaičius komanda:
- Prašau eiti į savo vietas!

Ir mes tada žengiam jau į antrą eilę, kur stovi senieji lakūnai, turį karo lakūnų vardus. Vienas lakūniškas etapas baigtas. Dabar pradedam naują...

Mušk tik aviaciją


1921 metais dalyvavom didž. kariuomenės manevruose. Mūsų eskadrilė stovėjo lauko aerodrome prie Šėtos.
Žinote manevrus. Viena pusė ir antroji. Čia savi, ten svetimi. Per visą „karo“ laiką tik dėti pastangas triuškinti anuos.
Priešai turėjo taip pat eskadrilę. Ir mūsų manevrinis uždavinys buvo vienas: „Neutralizuoti priešo skraidančiąją pajėgą“.
Pėstininkai, benri operacijų tikslai tų metų manevruose mums buvo nereikšmingi ir nerūpėjo. Galų gale nieks to ir nereikalavo. Žinojom tik vieną formulę:
- Mušk tik aviaciją!
Skridom viena prieš kitą eskadrilę, ieškojom aerodromų, puolėm juos, svaidėm maišelius su smėliu ir šienu.
Buvo nuotykių, kad kitus užpuldavom dar nespėjus pakilti... nespėjam grįžę pasidalinti atakos įspudžių – žiūrėk jau priešas revančuojasi ir čia pat griūna ant mūsų galvos.
Po manevrų buvo toks nuotykis. Atskridome prie šėtos į pėst. Pulko šventę. Grįžimui atgal, mechanikas paleido raketą vėjo krypčiai nustatyti.
Raketa, kaip raketa. Dega, palieka dūmų kaspiną ir krinta žemyn. Bet tada gi vėjas buvo. Ir nemažas vėjas!
Jis sugriebė į savo pirštus raketą ir nunešė tolyn. O čia pat buvo Pauliukų kaimo trobos su puikių šiaudų stogais.
To ir tereikėjo raketai. Ji įkrito į stogą, uždegė jį ir Pauliukų kaimo klojimas nuėjo pelenais.
Žinoma, vyriausybė atlygino nuostolius, vieton senojo klojimo išdygo naujas ir puikus, bet plačios apylinkės gyventojais prarado pasitikėjimą aviacija ir bendrai jos nauda.
Mano nelaimei gimtasis kaimas nuo Pauliukų buvo netoli. Ši istorija atbėgo ir čia, o visi žinojo, kad Stašaitis aviacijoje.
Puikiai atmenu, kad gyventojai lakūnus keikė bent kelis metus. Dabar, nuomonę apie juos, vėl kiek pataisė...

Didžioji problema iš 1000 metrų


Buvo lakūnams vienas pratimas. Reikėjo 1000 metrų aukštyje visiškai išjungti motorą ir nutūpti į aerodromą.
Na ir raitydavom. Lėktuvas pasidarydavo sklandytuvu. Per toli nusinešei – nėra iš ko pridėti jėgos, kad atsirastum aerodrome. Buvo tada visokių akrobatų tuose tūpimuose. Dažnas išlipdavo ir prakaitą nubraukdavo.
- Tai velnias... Vos, vos neužsimoviau ant geležinkelio.
Jau ir aerodromo pasiekimą peržegnojau, bet vis tik šiaip taip išėjo.
Buvo ir tokių meisterių, kurie riesdavo posūkį po posūkio, rodydavo tiesiog manevravimo stebuklus, o vis tik galų gale nusileisdavo ne aerodrome, o pievutėje už geležinkelio.
Pratimas buvo sunkus, bet tikrai gerai lavinantis. Ir taip pasitreniravę mokėjom jau tūpti visur.

12 metų eskadrilės vadu


1923 m. gavau vadovauti trečiajai eskadrilei. Dvylika metų be pertraukos išbuvau tose pareigose. Visko pergyventa, visko patirta. Sunkiai dabar smulkiai ir papasakoti.
Fronte gavau pirmąjį karo lakūnų patyrimą ir išsimokslinimą. Nuolatiniu darbu, taikos metu, tą savo pasiruošimą užgrūdinom. Gautaisiais patyrimais kiek pajėgdami stengėmės dalintis su jaunesniaisiais

Ats. av. mjr A.Stašaitis parodė kelis eskadrilės bendrų dienų ir rūpesčių liudininkus.
Lakūnų dovanos vadui, įvairiomis progomis, puošia netik majoro darbo kambarį šiandien, bet ir dalinai atkuria praeitį. Vyrišką praeitį lakūnų eilėse.

Metalinės stovyklos papėdėj išbrėžta:

Mūsų vadui dešimt metų padangėj lekiotų.

Eskadrilės vanagai


Kitoje pusėje visų tuo metu buvusių mjr. Stašaičio tiesioginėje žinioje lakūnų pavardės – parašai. Kai kurių dabar ir gyvų nebėra, juos primena sidabrinis rėžis metalo .
- 12 metų buvau eskadrilės vadu. Ir šiandien su džiaugsmu turiu pažymėti
kad mano eskadrilėj sugyvenimas su vyrais buvo puikiausias. Dabar visi esame jau nutolę ir išsiskirstę, bet kiekvienas bendras susibūrimas vėl senas dienas padaro gyvomis. Vėl ryškiai prisimena bendrasis lakūniškas gyvenimas, kurį malonu visad prisiminti...


1939 m. užrašė ir "Lietuvos Sparnuose" išspausdino J.Dovydaitis

• Av.mjr. A.Stašaičio biografija
• Av.mjr. A.Stašaičio fotoalbumas
• Atminimo lenta av.mjr. A.Stašaičiui atminti

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis