Aviacija kovoje su tankais II PK metu


Egidijus Papečkys

Svetainėje Plieno sparnai pradėjęs diskusiją apie aviacijos panaudojimą prieš tankus sulaukiau itin įdomių kolegų minčių. Šiame straipsnyje nerasite nuoseklios aviacijos kovos su tankais istorijos APK metu su kategoriškomis išvadomis. Straipsnis yra diskusinis ir bet kokie argumentai, komentarai ir išvados yra labai laukiami.

Prasidėjus APK viso pasaulio kariuomenės greitai suprato, kad kovai su vis didėjančiomis tankų ir motorizuotų dalinių masėmis būtina panaudoti visas turimas priemones. Viena iš tokių priemonių buvo karo aviacija. Jau nuo pirmų APK dienų tapo aišku, kad:

• Lėktuvas yra labai galingas ginklas kovoje su tankais;
• Aviacijai reikia specialių prieštankinių ginklų ir priemonių.

Savaime suprantama, kad pirmiausia buvo panaudoti turimi aviacijos ginklai: kulkosvaidžiai, patrankėlės ir aviacinės bombos.

Pirmieji APK prieš tankus aviaciją metė lenkai. 1939 rugsėjo 2 visas lenkų 6-as lengvųjų bombonešių divizionas: 4-a ir 5-a eskadros, 18-20 linijinių PZL P.23B „Karaś“, kiekvienas su 600 kg bombų kroviniu, atakavo motorizuotas vokiečių kolonas ties Čenstochova. Nuostoliai – 5 ekipažai. Rugsėjo 3 d. - 2-as lengvųjų bombonešių divizionas ir 55-a atskira lengvųjų bombonešių (nedidelėmis lėktuvų grupėmis) atakavo 16-ą vokiečių korpusą. 3-a naikintuvų eskadra, ginkluota naikintuvais PZL.11, atakavo vokiečių pėstininkus ir tankus prie Melno. Grįžo tik 3 iš 9 dalyvavusių atakoje lenkų naikintuvų. Rugsėjo 4 prie Piotrkovo 8 naujausi lenkų bombonešiai PZL P.37 „Łoś“ išmetė vokiečiams ant galvų apie 20 tonų bombų, rugsėjo 5 vėl bombardavo 16-a ir 17-a eskadros. 10-as divizionas atakavo atakavo vokiečius keliuose Vielunas – Radomskas ir Vielunas – Sieradzas, tačiau dėl prastų aeorodromų galėjo pakelti tik 10 tonų bombų. Dėl vokiečių viešpatavimo ore ir priešlėktuvinės ugnies atakuojanti lenkų aviacija patyrė itin didelių nuostolių. Bet svarbiausia, Lenkijos karo aviacija, nepaisant drąsos ir pasiaukojimo bei didelių nuostolių, nesugebėjo sustabdyti vokiečių tankų divizijų puolimo ar bent jau jį pristabdyti.

Nors pagrindinė priežastis buvo vokiečių aviacijos viešpatavimas ore, Lenkijos aviacijai pritrūko ir ginklų, ir patyrimo kautis su šarvuota technika. Tokio ginklo trūkumas buvo jaučiamas per visą APK.

Pasirodė, kad tiek šautuvinio, tiek stambaus kalibro kulkosvaidžiai neefektyvūs kovoje su priešo tankais ir šarvuočiais. Natūralu, kad visi lūkesčiai nukrypo į aviacines patrankėles.

Labai įdomi sovietų patirtis su šturmo lėktuvu Il-2. Kolegoms skaitantiems rusiškai, siūlau pasiskaityti čia: http://war.by-airforce.com/articles/Il-2-antitank-01.html Tiems kurie neturi laiko arba nemoka rusiškai pateiksiu labai trumpą šio ir keleto kitų šaltinių apžvalgą.

Ilgą laiką sovietinė propaganda kalė kalė ir įkalė į galvas, kad Il-2 naikino tankus itin efektyviai tiek su reaktyviniais sviediniais (RS-82, RS-132), tiek su 23 mm patrankėlėmis, o nedidelių prieštankinių bombų PTAB efektyvumas neva absoliučiai „mirtinas“. Šiandien galima susipažinti su realiais skaičiais ir duomenimis, gautais bandymų ir kovos veiksmų metu. Pasirodė, kad 20 mm patrankėlės ŠVAK visiškai neefektyvios netgi prieš šarvuotus transporterius Sd.Kfz. 250 ir 251, jau nekalbant apie tankus. 23 mm patrankėlės VJa buvo galingesnės ir pasižymėjo didesne pramušamąja galia. Tačiau visų bendrai patrankėlių efektyvumą mažino galimybės išeiti tiksliai į taikinį, pataikyti į jį ir išvengti rikošeto. Bandymas panaudoti dar didesnio kalibro patrankas geresnių rezultatų nedavė. Kiek geresnėmis sąlygomis buvo panaudoti angliški Hurricane Mk IID. Nors apie jų panaudojimo efektyvumą duomenų rasti nepavyko, vieni šaltiniai įvardina kaip labai sėkmingai kovojusius su tankais ir motorinio transporto priemonėmis, kiti pastebi, kad dėl sunkumo išeiti į ugnies poziciją labai mažu kampu, kad išvengti rikošeto, ir pataikyti dėl patrankų sukeltos vibracijos nebuvo lengva. Tačiau Afrikos kraštovaizdis ir silpna priešlėktuvinė gynyba sudarė geresnes sąlygas nei kituose kovos teatruose.
Dar mažiau efektyvūs pasirodė reaktyviniai sviediniai. Il-2 tikimybė su 4 RS-82 sunaikinti tanką Pz.III Ausf J buvo 0,08, o su 8 RS-82 – 0,25. Buvo apskaičiuota, kad sunaikinti 1 vokiečių šarvuotos technikos vienetą reikia 20 Il-2 skrydžių! Su tokia pačia problema susidūrė ir kitų šalių karinės oro pajėgos. Kai kurie šaltiniai, teigiantys kad sąjungininkų naikintuvai-bombonešiai, ginkluoti nevaldomomis raketomis buvo labai efektyvūs prieš tankus, kaip pavyzdį pateikia sąjungininkų veiksmus Normandijoje 1944. Įdomiausia yra tai, kad teiginiai apie neva labai efektyvias raketas nepagrindžiami skaičiais. Mano nuomone, didžiausias sąjungininkų taktinės aviacijos nuopelnas 1944 Normandijoje ir vėliau buvo ne tankų naikinimas, o vokiečių transporto sutrikdymas ir to pasėkoje beveik visiška mūšio lauko izoliacija reikiamu laiku. Vokiečių tankų divizijos negalėjo laiku išeiti į nurodytus rajonus ir organizuotomis kontratakomis sustabdyti sąjungininkų žemės kariuomenės puolimą. Bet ir čia labai didelį vaidmenį suvaidino sąjungininkų aviacijos viešpatavimas ore.

Nors mano paminėtame šaltinyje apie Il-2 kumuliatyvinės mažo kalibro bombos vertinamos itin aukštai, kiti šaltiniai gerokai santūresni. Be visiems žinomų privalumų, paminėti ir trūkumai – maža tikimybė net dideliu kiekiu PTAB „uždengti“ tankus išsiskleidusioje arba kovinėje rikiuotėje, visiškas neefektyvumas miške, kur jautrus PTAB sprogdiklis suveikdavo atsimušęs į šakas. Ir žinoma pačią didžiausią PTAB minusą, kurs nuolat „kukliai“ nutylimas – pataikęs į tanką PTAB‘as turi labai mažai galimybių jį išvesti iš rikiuotės, nes kliudo tik nedidelį tanko plotą ir labai maža tikimybė, kad pataikys į tankui gyvybiškai svarbų mechanizmą ar vietą ir išves tanką iš rikiuotės.

Nesiimu įtikinėti, kad PTAB nebuvo labai efektyvus, tačiau siūlau atsižvelgti į tai, kad su turėtu Il-2 kiekiu ir deklaruojamu efektyvumu, PTAb‘ais nuo 1943 metų visi vokiečių tankai turėjo būti sunaikinti keletą ar net keliolika kartų.

Paminėtame šaltinyje teigiama, kad PTAB visgi ne mažiau 2-3 kartus buvo efektyvesni už aviacines bombas. Dar prieš karą sovietai atlikinėjo bandymus su skeveldrinėmis bombomis AO-20 ir AO-25, perdarytomis iš senų artilerijos sviedinių. Buvo nustatyta, kad AO-25M13 skeveldros iš 10 m pramuša 18 mm, o iš 25 m – 7 mm šarvą. Šios bombos ir buvo naudojamos lėktuvų Il-2, Jak-1, -7, Pe-2, DB-3F, SB, R-5 ir Po-2. Mažesnio kalibro skeveldrinės bombos AO-8 ir AO-10, perdarytos atitinkamai iš 82 mm minų ir 76,2 mm sviedinių, šarvuotai technikai nebuvo pavojingos. Tuo tarpu 50 kg skeveldrinės bombos 1942 metais atliktų bandymų su trofėjine technika metu pasižymėjo dar didesniu šarvų pramušimu: jų skeveldros pramušdavo 30 mm šarvą iš 5 m atstumo. Dar vėliau sovietai pradėjo gaminti skeveldrines-fugasines bombas, kurios suformuodavo stambesnes skeveldras su didesnėm šarvų pramušimo galimybėm. Tuo tarpu tiesioginis ar artimas pataikymas 50 kg ir didesnėmis fugasinėmis bombomis išvesdavo iš rikiuotės ar pažeisdavo tanką, ką demonstruoja dokumentiniai karo veiksmų Prancūzijoje 1940 kadrai. Labai gaila, bet man nepavyko rasti tikslių duomenų apie vokiečių aviacijos bombomis sunaikintų tankų kiekį Prancūzijoje. Tačiau sunku paneigti, kad bombos buvo naudojamos prieš tankus per visą APK.

Lietuvos kariuomenė atidžiai sekė įvykius Lenkijoje. Iki tol uždavinys panaudoti aviaciją kovai su šarvuota technika ir motorizuotais daliniais nebuvo toks aktualus, kadangi pagrindinis priešas buvo silpnai motorizuota Lenkijos kariuomenė. Nors karo veiksmų su Vokietija galimybė taip pat egzistavo, tankų ir motorizuotų dalinių Rytprūsiuose buvo gana nedaug, jų grėsmė taip akivaizdžiai dar nebuvo iškilusi. Po Lenkijos sutriuškinimo prie Lietuvos Respublikos sienų stovėjo jau du plėšikai – Vokietija ir Sovietų Sąjunga – abiejų kariuomenėse buvo gausu tankų ir motorizuotų dalinių. Lietuvos kariuomenė suskubo pildyti spragas įvairios technikos ir ginkluotės, ir visų pirma prieštankinės bei priešlėktuvinės, srityse.

Tai palietė ir aviaciją. Labai įdomiai tai aprašė ir papildė dar neskelbtais dokumentais doc. dr. V.Lesčius savo straipsnyje LIETUVOS KARIUOMENĖS ORGANIZAVIMO, DISLOKAVIMO IR GINKLUOTĖS POKYČIAI 1938–1940 M., Karo archyvas, tomas XXIV, P. 116-205.

Jau buvo nuspręsta pradėti gaminti lengvuosius bombonešius ANBO VIII. Šis lėktuvas turėjo tapti tikru LKA „darbiniu arkliuku“: vykdyti žvalgybą, bendrardarbiavimą su kitomis ginklų rūšimis, atakuoti žemės taikinius. Tačiau po karo veiksmų Lenkijoje buvo sudaryta komisja, kuri iš naujo turėjo įvertinti, kokio tipo lėktuvų reikia ir kokiu būdu juos įsigyti. Ir štai čia prasidėjo keisti dalykai, kuriuos labai gerai apibūdina ši kolegos Nerijaus Korbuto citata iš diskusijų forume:


„Nors lėktuvas buvo pagamintas, atitiko keliamus reikalavimus, praėjo intensyvius du mėnesius trukusius bandymus, lapkričio 22 pripažintas tinkamu serijinei gamybai, visgi pradėtas gaminti nebuvo ir manau ne tik dėl Europoje jau siautėjusio karo. Kažkas negerai buvo ir pas mus viduj... A.Gustaitis staiga patapo labai blogas, net nekompetetingas, Karo aviacijos personalas apsileidęs, VOS NE tinginių, dykaduonių šutvė... ANBO VIII-jam pradėti kelti papildomi nerealūs reikalavimai“.

Komisija staiga panoro lėktuvo, skrendančio 500 km/ greičiu ir ginkluoto bent viena 20 mm patrankėle. Komisija ne tik kad nesiteikė atsižvelgti į A.Gustaičio nuomonę, bet netgi klausimą svarstė...jam nedalyvaujant. A.Gustaitis, bandydamas gelbėti taip reikalingą Lietuvos karo aviacijai ANBO-VIII projektą, 1940 balandžio 22 d. netgi buvo priverstas raštu pasižadėti apginkluoti lėktuvą 2 20 mm patrankėlėm ir padidinti greitį prie žemės iki 410 km/h. Reikalavimai atrodytų gana protingi, tačiau kur 1940 metais, karo apimtame pasaulyje gauti galingesnį variklį, aukoti brangų laiką lėktuvui perkonstruoti, išbandyti?

Natūralu, kad kiek vėliau būtų pasirodęs, pvz., koks nors naujas ANBO-81 ar ANBO-X su šarvais, 2 varikliais, patrankomis ir galbūt net raketomis. Bet lėktuvo jau reikėjo šiandien, o ne 1942 ar dar vėliau. Delsimas pradėti gaminti šį lėktuvą galėtų būti prilygintas nusikaltimui. Nepaisant kitų gerų ANBO-VIII savybių, tai buvo vienintelis lėktuvas, galintis pakelti 50 kg bombas. Kitų lėktuvų nešamos 12,5 kg ar smulkesnės bombos visiškai netiko kovai su tankais. Reikalavimas apginkluoti lėktuvą 20 mm patrankėlėmis, iššauktas noro padidinti ne tik ugnies galią bendrai, bet daugiausiai padidinti prieštankines galimybes, buvo klaidingas.

Dar nesuprantamesnis atrodo reikalavimas senukus FIAT CR.20 pritaikyti kovai su tankas. Rodos taip puiku – pakabini 50 ar 100 kg bombą po fiuzeliažu ir pikiruoja sau kaip Hs-123 ar net Ju-87. Tik štai komisija nežinojo, kad 1935-1938 sudužo 5 FIAT CR.20. Iš jų 2 atliko „bombardavimo“ uždavinius, o net 4 skridimai buvo susiję su „pikiravimu“, pasibaigusiu lūžusiais sparnais arba nevaldomu suktuku. Kiek laiko karo metu reikėjo, kad ore subirtų paskutiniai 7 CR.20? Ko gero, šie lėktuvai buvo pavojingesni lakūnams, nei priešo tankams.

Nepradėjusi ANBO-VIII gamybos, Lietuvos karo aviacija APK pasitiko ir 1940 okupacijos sulaukė neturėdama jokio kito tinkamo kovai su tankais lėktuvo.


Tema diskusijose: Lėktuvas prieš tanką

GRĮŽTI Į PAGRINDINĮ A.GUSTAIČIO PUSLAPĮ

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis