Vytautas Peseckas




CURRICULUM VITAE

Vytauto Pesecko parengta autobiografija
2006 m. rugpjūčio 12 d.


Gimiau Kaune 1923 m. lapkričio 5 d. Lietuvos kariuomenės savanorio kūrėjo, aviacijos karininko šeimoje. Tėvas buvo karo lakūnas, gyvenome A. Fredoje, karo aviacijos rajone. Čia nuo ankstaus ryto iki vakaro, o kartais ir naktį skraidė lėktuvai, kaukė propeleriai. Tėvas dažnai mane nuveždavo į aerodromą ir, įsodinęs į žvalgo sėdynę, paskraidindavo. Nuo pat vaikystės dienų pamilau aviaciją.

1937 m. baigiau LAK jaunųjų lakūnų kursus ir pradėjau sklandyti sklandytuvu „Nykštukas" Kauno aerodrome, 1938 m. Nidos sklandymo mokykloje įgijau sklandytojo „B" piloto kategoriją, 1939 m. baigiau (jauniausias Lietuvoje) Aukštąją sklandymo mokyklą Kaune, gavau sklandytojo „C" piloto kategoriją. 1940 m. pavasarį Kauno aerodrome sklandžiau autovindu.

Nuo 1938 m. pradėjau bendradarbiauti periodinėje spaudoje. Daugiausia rašiau straipsnius jaunimo žurnalams aviacijos tema, bandžiau ir poeziją. Mano straipsniai ir eilėraščiai buvo spausdinami „Žiburėlyje", „Mokslo dienose", „Lietuvos sparnuose", „Kary" ir kitur.

Nuo 1937 m. priklausiau Skautų sąjungai - buvau vilkiukas, skautas, vyčio skautas, paskautininkas.

Pradinį mokslą baigiau Šiauliuose, vidurinį - Kaune. Studijavau žurnalistiką, ekonomiką, architektūrą Vilniaus (1942-1943 m.), Vienos (Austrijoje, 1943 m.), Miuncheno ir Erlangeno (Vokietijoje, 1945-1947 m.), Toronto (Kanadoje, 1952 m.) universitetuose.

1963 m. Čikagoje mokiausi tapybos dailininko A. Rukštelės meno studijoje,

1983 m. išlaikiau JAV namų rekonstrukcijos specialisto egzaminus.

1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, lapkričio 6 d. pakeliui į mokyklą buvau sulaikytas dviejų enkavedistų ir automobiliu nuvežtas į Kauno saugumą, ten dvi dienas mane tardė Koganas-Koganovičius ir kapitonas Vasilijus Jakovlevičius. Po dviejų dienų tardymo ir kaltinimo, kad susprogdinau komjaunuolių susirinkimą, išgąsdintas, alkanas ir nemiegojęs pasirašiau pasižadėjimą, kad pranešiu apie bent kokį pastebėtą priešsovietinį veiksmą Kaune kpt. Jakovlevičiui tel. Nr. 24521. Mane paleido namo. Aš kapitonui niekad neskambinau, bet jis mane sekiojo lyg šešėlis iki pat nacių okupacijos.

1941 m. kovo 3 d. LAK sklandytojų susirinkime komunistų partijos atstovė Bojuraitė piktai paskelbė, kad sklandytojui Vytautui Peseckui draudžiama lankytis LAK patalpose, vadovauti A. Fredos žemės ūkio mokyklos mokinių aviacijos būreliui. Būrelį su Stasiu Tamošiūnu įsteigiau 1940 m. gruodžio 11 d.

1941 m. birželį prasidėjo lietuvių areštai, vežimas į Sibirą. Mudu su tėvu slapstėmės, namuose nenakvodavome. Vokiečiams užpuolus Sovietų sąjungą ir žaibiškai okupavus Lietuvą, nudžiugau, iškėliau paslėptą trispalvę, bet tėvas mane lyg šaltu vandeniu perpylė: „Nesidžiauk, vokiečiai tokie pat žiaurūs kaip ir bolševikai. Juos prisimenu iš Pirmojo pasaulinio karo. Jie ir tada Lietuvą, lietuvius laikė antrarūšiais, juodadarbiais. Savo žiaurumu nualino mūsų kraštą. Nemanau, kad jie pasikeitė."

Frontui nudundėjus į rytus, su A. Fredos žemės ūkio mokyklos mokinių aviacijos būrelio nariais „užėmiau" Pažaislio sklandymo stotį, kur žiemą sklandė komjaunuoliai. Suremontavęs ten atrastą mokomąjį sklandytuvą „Varna", sutvarkęs seną amortizatorių, supažindinau aviacijos būrelio narius su pradiniu sklandymu ir pradėjome Pažaislyje kasdien nelegaliai sklandyti.

Netrukus savaitgaliais prie mūsų grupės prisijungė jauni kauniečiai sklandytojai. Tuo laiku Kaune buvo bandoma atgaivinti Lietuvos aeroklubą, kurį pirmieji okupantai sovietai uždarė, o jo turtą perdavė Osoaviachimui. Mes tikėjomės, kad greitai galėsime sugrįžti į LAK globą, bet vokiečiai atgaivinti LAK neleido. Lietuva nebeegzistavo. Kad legaliai sklandytume, reikėjo prisijungti prie legalios organizacijos.

Spalio 9 d. sudarėme Orinio sporto komitetą prie Nacionalistų partijos, bet Lietuvos nacionalistų partija buvo likviduota. Prisijungėme prie Kūno kultūros rūmų įsteigto Orinio sporto komiteto, buvau paskirtas sklandymo sekcijos vadovu. Lapkričio mėn. suorganizavau teorinius sklandymo kursus. Kursuose dėsčiau oreivybės istoriją, sklandymo techniką ir meteorologiją.

1942 m. rugpjūčio mėn. prie Kulautuvos su kitais vienminčiais sklandytojais įkūriau sklandymo stotį sklęsti sklandytuvu Nemuno šlaitu.

Vokiečiai greitai parodė savo kumštį. Lietuva tapo didžiojo Reicho provincija. Jų planuose buvo numatyta išnaikinti lietuvių tautą. Tūkstančiai Lietuvos piliečių buvo žiauriausiai persekiojami. Uždaryti getuose, neturėjo teisės gyventi už geto ribų, buvo hitlerininkų naikinami. Kaip ir bolševikmečiu, Lietuvoje atsirado stiprus antinacinis pogrindis, kuris ruošė tautą ištverti ilgą okupaciją.

Aš priklausiau pogrindžio organizacijai -Lietuvos laisvės kovotojams. Platinau pogrindžio spaudą, kuri paveikė jaunimą, sužlugdė nacių reikalautas mobilizacijas. Hitlerininkams Lietuvoje sukurti SS kariuomenės dalinių nepavyko. Jauni vyrai visokiomis priemonėmis ir būdais stengėsi išvengti mobilizacijos į vokiečių kariuomenę. Buvo rengiamos spontaniškos demonstracijos.

1942 m. vasario 16 d. Kauno teatre pasibaigus dramos spektakliui, su bendraminčiais Lietuvos laisvės kovotojais pradėjau giedoti Lietuvos himną. Visa teatro publika atsistojo ir taip pat ėmė giedoti. Po himno nepaprastoje tyloje visi išsiskirstėme namo. Artėjo liepos 17 diena - 9 metai nuo transatlantinių lakūnų Dariaus ir Girėno žuvimo.

1941 m. skrydžio per Atlantą metinių Lietuva nepaminėjo, per Lietuvą ritosi vokiečių geležiniai tankai. Paragintas lak. Tomo Zaukos, apie Darių ir Girėną parašiau straipsnių ir eilėraščių, kurie prasprūdo pro cenzorių akis ir buvo išspausdinti laikraščiuose. Pogrindžio spauda kvietė kauniečius prisiminti ir pagerbti didvyrius lakūnus S. Darių ir S. Girėną liepos 17 d. vakare prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus per vėliavos nuleidimo apeigas. Tą vakarą prieš vėliavos nuleidimo ceremoniją muziejaus sodely buvo tylu. Staiga iš K. Donelaičio ir V. Putvinskio gatvių į sodelį ėmė rinktis žmonės. Po vieną, po du ir būriais. Su gėlėmis ir vainikais kauniečiai užplūdo muziejaus sodelį ir Vienybės aikštę. Per penkias minutes susirinko tūkstantinė minia, kuri buvo labai tyli.

Pirmąjį vainiką prie Nežinomojo kareivio kapo padėjo pats pirmasis gen. tarėjas generolas Kubiliūnas, antrąjį - LAK vardu inž. Z. Rimša su V. Steponaičiu, trečiąjį - LAK sklandytojų vardu Z. Koronkevičius ir aš. Po mūsų ėjo įvairios kitos organizacijos, klubai, įmonės ir t.t. Atrodė, kad visas Kaunas atėjo pagerbti didvyrių. Iš viso buvo padėta kelios dešimtys vainikų su Dariaus ir Girėno vardais. Aš vis dar nedrąsiai dairiaus aplink, ar nepasirodys vokiečių tankai ir žandarai. Žmonės iškilmingai sugiedojo Lietuvos himną ir per keletą minučių iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio ir Vienybės aikštės išsiskirstė, išnyko.

Sodelis liko tuščias, vienišas. Nežinomojo kareivio kapo paminklas skendėjo tarp vainikų ir gėlių. Aš su keliais draugais K. Donelaičio gatve nuėjau link VDU Medicinos fakulteto, kur teismo medicinos koplytėlėje buvo saugomi Stepono Dariaus ir Stasio Girėno karstai. Mes norėjome ant didvyrių karstų pagarbiai padėti gėlių puokštes.

„Vyrai prie ginklų!" - paskelbė per Kauno radiją generolas Povilas Plechavičius. Po kelių dienų, vasario 26 d. (1944 m. - R. N.) su tėvu užsiregistravome savanoriais į kariuomenę Kauno Vietinės rinktinės štabe. Mane paskyrė į Vietinės rinktinės karo mokyklą, kuri buvo formuojama Marijampolėje. Kitą dieną kandidatai į karo mokyklą Jėzuitų gimnazijoje turėjo pasitikrinti sveikatą, pateikti universiteto studijų knygelės ar vidurinio mokslo baigimo atestato nuorašus.

Kovo 22 d. 19.30 val. Kauno geležinkelio stotyje susirinko 118 jaunų vyrų kauniečių, Vietinės rinktinės savanorių, specialiu traukiniu keliauti į Marijampolės vietinės rinktinės karo mokyklą. Beveik visi kauniečiai man buvo pažįstami, daugiausia iš jų buvo karininkų sūnūs.

Kelionėn su gėlėmis ir daina mus išlydėjo miesto jaunimas ir artimieji. Vidurnaktį atvykome į Marijampolę. Geležinkelio stotyje mūsų niekas nepasitiko, teko naktį patiems susirasti prie Šešupės skirtas kareivines. Pirmajame aukšte įkūrė II kuopos karius, antrajame - I kuopą, į kurią ir aš buvau paskirtas.

Pradžia buvo sunki. Keletą dienų miegojome ant grindinio, valgėme tai, ką kiekvienas buvo atsivežęs. Kareivinės buvo nešildomos, šaltos. Džiaugėmės, jei paskirdavo skusti bulvių, nes virtuvėje galėjome sušilti. Nors ir su civiliais rūbais, ir karininkų dar nebuvo, tvarkėmės kareiviškai, buvome drausmingi.

Netrukus atsirado dviejų aukštų lovos, gavome po vieną antklodę, šiaip taip susitvarkė ir kareivių aprūpinimas maistu. Gavome karinės aprangos, prancūzų gamybos šautuvų, kelis lengvus kulkosvaidžius, šiek tiek amunicijos.

Prasidėjo karinės pamokos klasėje, skaitėme Lietuvos kariuomenės statutą, o rikiuotę atlikome kareivinių aikštėje. Teko daug dirbti, nes buvau paskirtas 3-iojo būrio būrininku. Turėjau eiti sargybą prie sandėlių, budėti kuopoje ir Marijampolės apskrities komendantūroje, naktį patruliuoti Marijampolės miesto gatvėse.

Įdomiausias buvo vienos valandos vakaro kuopos pasivaikščiojimas rikiuotėje su daina. Kadangi vidurinėse mokyklose visiems per karinio parengimo pamokas teko paragauti karinio muštro, jau antrą sekmadienį mūsų kuopa darniai rikiuotėje su daina žygiavo į bažnyčią. Žmonių buvo pilni šaligatviai, jie mums kėlė ovacijas.

Kovo 25 d. mokyklą aplankė Vietinės rinktinės organizatorius ir vadas gen. P. Plechavičius su rinktinės štabo viršininku plk. O. Urbonu. Generolas pranešė, kad nuo šios dienos mes visi tapome kariūnais kandidatais, 321-asis mokomasis batalionas dabar pavadintas Vietinės rinktinės karo mokykla. Mokyklos viršininku paskirtas plk. ltn. Pranas Vertetis, I kuopos vadu - kpt. Šukys, būrio vadu - j. ltn. Šackus, kuopininku - viršila Virbila, būrininkais - psk. Žilaitis, Kazys Oželis, Oskaras Urbonas.

Balandžio 19 d. per pietus kareivinėse staiga pradėjo kaukli pavojaus sirena, kuopos budėtojas šūktelėjo, kad šarvuotėje stotumėm į rikiuotę. Segamės diržus, griebiame šautuvus, šalmus ir išbėgame į kareivinės aikštę, kur Kazys Oželis jau komanduoja rikiuotis pagal ūgį, o vyrams su lengvaisiais kulkosvaidžiais - stoti į priekį. Pagal komandą rikiuotėje žygiuojam iš kareivinių į miesto gatvę.

Paaiškėjo - paskelbtas pavojus, nes vokiečių kareiviai apsupo miesto turgavietę ir plėšia ūkininkus, kurie lietuvių kariams įsikūrus Marijampolėje išdrąsėjo ir pradėjo maisto gaminius vežti miestiečiams. Netoli turgavietės išgirdome, kaip žmonės džiaugsmingai šūkavo, kad kariūnai ateina. Kai pradėjome traukti karišką dainą, pamatėme, kad vokiečiai sušoko į sunkvežimius ir išlėkė iš miesto. Mes dainuodami du kartus apėjome turgavietę. Ūkininkai kėlė mums ovacijas, moterys bandė bučiuoti - linksmi rikiuotėje grįžome į kareivines.

Gegužės 10 d. vidurdienį mokyklos viršininko įsakymas: rinktis svarbiam pranešimui hipodrome. Atžygiavus į hipodromą, mūsų nuostabai iš kažkur atsirado vokiečių SS viršila, kuris per garsiakalbį vokiškai paskelbė, kad karo mokykla likviduojama, kariūnai įjungiami į vokiečių kariuomenės dalinius. Mūsų vadai stovėjo suglumę, tylūs. Grįžome į kareivines baisiai prislėgti.

Su Kaunu, pasirodo, nutrūko ryšys. Tik pavakary iš pogrindžio sužinojome, kad gen. Plechavičiaus štabas suimtas, mums pataria bėgti su ginklais į mišką! Kuopos, kurios dar neturėjo uniformų ir vaikščiojo savo civiliais drabužiais, per valandą iš kareivinių išgaravo. Ir aš, sandėlyje suradęs civilius rūbus, skubiai persirengęs išėjau pro kareivinių vartus į naktį.

Netrukus vokiečių SS tankečių dalinys apsupo kareivines, kur miegojo dalis I ir II kuopų vyrų. Esesininkai iš tankečių kulkosvaidžių pradėjo šaudyti į kareivinės langus, - beprasmiškai žuvo kariūnai Vasiliauskas, Juodkojis ir Juozapavičius, kiti pateko į vokiečių nelaisvę, buvo išvežti į kacetą ar luftvafės dalinius.

Vokiečiams likvidavus Vietinę rinktinę ir suėmus jos vadovybę, gen. Kubiliūno įsakymu Kaune įsteigtas mobilizacijos štabas, plk. Birontas paskirtas štabo viršininku. Vėl paskelbta vyrų mobilizacija, kurią lietuviai boikotavo. Liepos pabaigoje eiliniu kareiviu įstojau į Bironto štabą - laikinai prisiglaudžiau, kad vokiečių nesugautų.

Raudonajai armijai artėjant prie Kauno, ginkluotas štabo personalas sunkvežimiais pasitraukė iš Kauno miesto - Suvalkijos keliais per Raseinius, Kelmę, Kuršėnus ir Sartininkus pasiekė Tilžę.

Atėjus laikui štabo kariams stoti į luftvafės dalinius, iš Tilžės kareivinių kiemo pabėgau.

Po mėnesio Kaunas ir Šiauliai jau buvo Raudonosios armijos okupuoti; dar kartą grįžau į Lietuvą ir stojau į Tėvynės apsaugos rinktinės antrąjį pulką Žemaitijoje, - buvau paskirtas ryšininku Telšių komendantūroje.

Lapkričio 1 d. su kitais bendražygiais pasitraukiau iš evakuotos Telšių komendantūros į Klaipėdą ir traukiniu, aplinkiniais keliais pasiekiau Austriją, Vieną. Dieną miestą bombarduodavo amerikiečių karo lėktuvai, naktį -anglų; pasiskubinau išvažiuoti į Bavarijos provinciją, kur Veideno miestelyje iki karo pabaigos tarnavau pašto įstaigoje: geležinkelio stotyje kraudavau ir iškraudavau pašto siuntinius.

Po karo, sąjungininkų užimtoje Vakarų Vokietijoje, Regensburge, gavau išvietinto žmogaus (DP) statusą.

1945-1947 m. studijavau Miuncheno UNROS ir Erlangeno universitetuose.

1946 m. Šeinfeldo lietuvių stovykloje įkūriau oro skautų draugovę „Lituanica", kuriai vadovavau iki išvykimo iš Vokietijos.

1947 m. pavasarį amerikiečiai uždarė Miuncheno UNROS universitetą, nutraukė užsienio studentams materialinę paramą. Paaiškėjo, kad į Tėvynę grįžti negalima, o vokiečiai į užsieniečius jau žvelgė nedraugiškai; pradėjau galvoti, kur iš Vokietijos nusidanginti.

Vienai Kanados firmai lietuvių DP stovyklose paskelbus, kad Kanadoje nuolatiniam gyvenimui reikia emigrantų vyrų miško darbams, užsiregistravau. Patikrinus sveikatą ir asmeninius dokumentus, pasirašiau 10-ies mėnesių darbo kontraktą, ir po kelių savaičių iš Bremerhafeno uosto laivu „USAT Gen. Stewwart" su didele grupe jaunų vyrų lietuvių, taip pat vykstančių miško darbams, išplaukėm per Atlantą. Amžinai palikau Europą.

Liepos 31 d. įplaukėme į Halifakso uostą, pasitiko draugiški ir mandagūs kanadiečiai uosto tarnautojai. Kiekvienam atvykusiam įteikė dovaną - penkis kanadietiškus dolerius. Iš Halifakso uosto traukiniu ir ežerų laivais per dvi dienas pasiekėme šiaurės Ontarijos miškuose Regeno vietovę, kur buvo įrengta „Abitibi Power and Paper" įmonės miško kirtimo stovykla Nr. 23.

Čia įvairių tautybių medkirčiai, gyveno barakuose, tvarkėsi beveik kariškai. Maistas buvo nepaprastai geras, valgykloje stalas kasdien buvo lyg per Velykas. Kirtėjai dirbo pjūklu ir kirviu; skaudžiai kando uodai, puolė juodos muselės. Už darbą atlygino pagal akordas - kiek per dieną medžių nukirtai, tiek ir dolerių gauni. Mėnesio gale iš uždarbio išskaitė mokesčius už maistą, pjūklo ir kirvio galandinimą.

Po kontrakto miške kitą vasarą gavau darbą turtingų žydų vaikų stovykloje, įsikūrusioje gražioje Muskokos ežerų pakrantėje. Dvi savaites ploviau indus, paskui mane paskyrė stovyklos sporto instruktoriumi prižiūrėti vaikus sporto žaidimuose, vesti rytmetinę gimnastiką, padėti jiems išmokti irkluoti, plaukti indėnų baidarėmis ir joti arkliu.

Rudenį apsigyvenau Toronto mieste, į kurį darbams iš Vokietijos sugužėjo daug jaunų lietuvių.

Su keliais bendraminčiais bandžiau skraidyti lėktuvu Toronto Islando aerodrome. Spalio 25 d. lėktuvu „Fleet Canuck" išskridau savarankiškai. Kai paaiškėjo, kad ne Kanados piliečiui piloto leidimo neduoda, tolesnius skraidymus nutraukiau.

1948 m. lapkričio 13 d. vedžiau Janiną Dibulskytę, gimusią Paežerės kaime, prie Telšių, kur ji baigė gimnaziją, paskui studijavo Dotnuvos žemės ūkio akademijoje.

1944 m. vasarą, frontui artėjant, ji su motina ir seserimis paliko 40 ha ūkį, pasitraukė į Vokietiją.

Po karo studijavo Bonos universitete. 1947 m. rugsėjį emigravo į Kanadą, vienerius metus pagal sutartį dirbo Toronto ligoninėje. Abu dirbome, taupėme pinigus, nusipirkome naudotą automobilį, o po dvejų metų, naudodamiesi ilgo išsimokėjimo paslaugomis, įsigijome gyvenamąjį būstą, tapome nepriklausomi nuo kitų.

1950 m. mums gimė duktė Audra (dabar ji verčiasi privačia vaikų terapijos praktika Toronte, darbuojasi universitete). 1954 m. gimė duktė Neringa (dabar ji - diplomuota architektė, vadovauja savo firmai „Neringa Design Architects", New Buffalo, Michigan, JAV).

Gyvenant Toronte, 1949-1952 m. man teko tarnauti „T. Eaton Co.", kur parengdavau krautuvės baldų salonų ir vitrinų dekoracijų planus, 1952-1955 m. „Hurch Motors Ltd." buvau naujų ir naudotų automobilių pardavėjas, o 1955-1958 m. „Cox and Sons Store Fvcture Co." jau projektavau restoranų vidaus įrengimą, krautuvių fasadus.

1958 m. birželio 21 d. su šeima emigravau į JAV, įsikūrėme Čikagoje. Aš įsidarbinau plačiai žinomoje Amerikos viešbučių ir restoranų statybos firmoje „Albert Pick&Co.": parengdavau ir įkainodavau viešbučių ir restoranų statybos projektus.

1961 m. įkūriau architektūros firmą „V. Peseckas and Associates" ir jai vadovavau.

1977 m. pradėjau tarnauti Čikagos miesto mero administracijos įstaigoje Gyvenamųjų būstų ir pastatų atstatymo departamente.

1989 m. gegužę išėjau į pensiją; su žmona Janina apsigyvenome prie Mičigano ežero Beverly Šores miestelyje, Indianos valstijoje.

1967 m. Čikagoje su keliais bendraminčiais įsteigėme Amerikos lietuvių aeroklubą. Klubo tikslas - suburti lietuvių lakūnus, sklandytojus ir visus oreivybės minčiai prijaučiančius asmenis, remti oreivybės mintį užsienio lietuvių jaunimo tarpe, gerbti Lietuvos aviacijos praeitį.

Klubo steigiamajame susirinkime mane išrinko klubo pirmininku. Klubas intensyviai veikė apie dešimtį metų: rengė narių susirinkimus ir iškilmingus pobūvius, Lietuvos aviacijos įvykių ir lakūnų minėjimus, įsigijo lėktuvą, organizavo teorinius lakūnų kursus, leido Lietuvos aviacijos metraštį „Plieno sparnai" (jį įkūriau ir redagavau), dabar jį leidžia Lietuvos aviacijos muziejus Kaune, taip pat išleido mano sukurtą S. Dariaus ir S. Girėno medalį, skulptoriaus Aleknos sukurtą gen. A. Gustaičio biustą.

1972 m. vasarą aplankiau Lietuvą, visur buvau gražiai sutiktas ir pagerbtas. Tris savaites seni bičiuliai mane vėžino gerais keliais automobiliu, po visą Lietuvą skraidžiau lėktuvais ir sklandytuvais. Sutikau senus jaunystės aviacijos sporto entuziastus Vilniuje, Kaune, Palangoje ir kitur.

Prienuose džiaugiausi Eksperimentinės sportinės aviacijos gamyklos laimėjimais atkuriant lietuvišką aviacijos techniką bei išplėtotu plastmasinės konstrukcijos sklandytuvų, motorizuotų sklandytuvų konstravimu, projektavimu ir gamyba iš modernių medžiagų.

Kai sugrįžau namo į Čikagą, su vienu bendraminčiu įkūriau eksporto ir importo bendrovę „Lituanica". Mes planavome iš Lietuvos į JAV importuoti lietuviškus gaminius: plastmasinį sklandytuvą BK-7 „Lietuva", Anykščių serbentų vyną, įdomius Kauno baldus, sūrį ir kitką. Tuo metu JAV vyriausybė skatino ir rėmė prekybą su Sovietų sąjunga, todėl lengvai gavome leidimą užmegzti prekybinius ryšius su Lietuva. Lietuvoje Valstybinės plano komisijos Ekonominių santykių su užsieniu skyrius, atrodė, pritarė mūsų bendrovės planams.

Staiga vėl pablogėjo santykiai tarp Vašingtono ir Maskvos, Vilnius nutraukė mūsų prekybinius ryšius, bendrovės „Lituanica" veikla nutrūko.

Po Antrojo pasaulinio karo lietuviai inžinieriai ir architektai JAV susibūrė į Amerikos lietuvių inžinierių ir architektų sąjungą (ALIAS). Sąjungos tikslas - palaikyti profesinį bendravimą tautiniu pagrindu, rengti įvairių projektų konkursus, parodas, mokslines paskaitas. Apsigyvenęs Čikagoje, tuoj įsijungiau į ALIAS veiklą, keletą kartų buvau išrinktas į ALIAS Čikagos skyriaus valdybą.

1989 m. XV ALIAS suvažiavime buvau išrinktas ALIAS centro valdybos vicepirmininku. ALIAS techninės spaudos sekcija 2000 m. paskyrė mane sąjungos organo žurnalo „Technikos žodis" vyr. redaktoriumi.

1968 m. Klivlende ALIAS suvažiavime gimė mintis organizuoti Mokslo ir kūrybos simpoziumus, kuriuose išeivijos lietuviai mokslininkai, gydytojai, inžinieriai, architektai bei menininkai galėtų susitikti ir pasidalyti savo laimėjimais ir išradimais, supažindinti su jais plačiąją visuomenę.

1989 m. VI mokslo ir kūrybos simpoziumo mokslinės programos komitetas pakvietė mane dirbti Aviacijos sesijos pirmininku. Aviacijos sesijos mokslininkų paskaitas apie Lietuvos sportinę aviaciją skaitė Lietuvos aeroklubo sekretorius inž. A. Karpavičius ir Lietuvos sportinės aviacijos pradininkas inž. V. Ašmenskas. VI simpoziumas buvo ypatingas dar ir tuo, kad į jį iš besiveržiančios laisvėn Lietuvos atvyko 114 mokslininkų.

1993 m. VIII mokslo ir kūrybos simpoziumo technologijos sesijoje skaičiau pranešimą: „Lėktuvų konstrukcija ir gamyba Nepriklausomoje Lietuvoje".

1997 m. X mokslo ir kūrybos simpoziume buvau paskirtas Aviacijos sesijos pirmininku, parengiau ANBO lėktuvų konstruktoriaus gen. inž. A. Gustaičio 100 metų gimimo sukakčiai paminėti jo gyvenimo bei darbų parodą. Aviacijos sesijoje dalyvavo Vilniaus ir Kauno universitetų profesoriai J. Stankūnas, A. Žiliukas ir L. Paknys.

1999 m. kovą mano pastangomis ALIAS surengė Lietuvos karo aviacijos 80-mečio minėjimą Jaunimo centre Čikagoje. Minėjimo pagrindiniai prelegentai - Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius habil. dr. prof. E. Zavadskas ir VGTU A. Gustaičio aviacijos instituto direktorius habil. dr. prof. J. Stankūnas.

1992 m. sausio mėn. ALIAS narių visuotinis susirinkimas nutarė padėti Lietuvai atstatyti Medininkų pilį ir įkūrė ALIAS padalinį „Medininkų pilies atstatymo fondas". Pakviestas į fondo valdybą vicepirmininku parengiau ir redagavau „Technikos žodžio" 5 numerius, skirtus Medininkų pilies atstatymo projektui. Numerius savo straipsniais parėmė Lietuvos mokslininkai architektai, archeologai, istorikai, žurnalistai.

Iki 2004 m. fondas surinko aukų apie 80 tūkst. dolerių, 32687 dol. pervesti į Lietuvą už atliktus statybos darbus.

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, atgaivintas Lietuvos aeroklubas. Konferencijos, įvykusios 1990 m. balandžio 7 d. Vilniuje, nutarimu, man suteiktas LAK garbės nario vardas.

1991 m. liepą dalyvavau IV Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse. Lakūnų navigacinių varžybų tikslaus tūpimo pratime užėmiau antrąją vietą, laimėjau sidabro medalį.

1993 m. liepos 14 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu už nuopelnus Lietuvos aviacijai buvau apdovanotas valstybiniu S. Dariaus ir S. Girėno medaliu.

1993 m. Čikagoje suorganizavau vajų paremti S. Dariaus ir S. Girėno paminklo statybą Kaune, surinkau apie 4 tūkst. dolerių.

1995 m. Kauno miesto meras pakvietė mane dalyvauti Lietuvos karo aviacijos lakūnų memorialo statybos komisijoje. Memorialas Lietuvos aviatorių atminimui buvo planuojamas statyti Kauno S. Dariaus ir S. Girėno aerodrome. Čikagoje iš buvusių Lietuvos aviatorių vaikų ir Lietuvos aviacijos gerbėjų paremti memorialo statybą surinkau aukų apie 6 tūkst. dolerių.

1995 m. gegužę buvau priimtas į Lietuvos aviacijos veteranų sąjungą.

1996 m. sausį su bendraminčiais Čikagoje įkūrėme Lietuvos Tėvynės sąjungos rėmėjų sambūrį.

2003 m. sausio 29 d. LGGRT centro pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos generalinio direktoriaus įsakymu Nr. IV-9 man suteiktas kario savanorio statusas, Krašto apsaugos ministerija turėjo įteikti savanorio-kūrėjo medalį.

2003 m. liepos 17 d. Lietuvos Vyriausybė apdovanojo mane vardiniu „Dariaus ir Girėno" medaliu.

2003 m. lapkričio 5 d. Lietuvos aeroklubas apdovanojo LAK medaliu „Už nuopelnus aviacijos sportui".

Pagarbiai, Vytautas Peseckas

Šaltinis: R.Naužemys - Vytautas Peseckas. Kaunas, Vilnius 2007

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis