Karo lakūnui Vytautui Čemarkai atminti

PIJUS POŠKUS



Mokomosios oro eskadrilės vadas A.Gustaitis (centre) su mokiniais lakūnais prie naikintuvo Fokker D.VII. Kauno aerodromas, 1924 m.
Iš kairės: S.Darius, A.Gavelis, A.Gustaitis, J.Garolis, V.Čemarka.
(LAM)
• • • • • • • • • • • •


Ištrauka iš apsakymo "Karo lakūno gyvenimo akimirkos"


I


Buvo pirmadienis, 1924 m. rugpjūčio 25 d. Dar vasariškas oras ir ankstyva saulė visai anksti pabudino didžiąją dalį Aukštosios Fredos gyventojų. Medžių apsuptyje, mažame parkelyje stovėjusiuose Krašto apsaugos ministerijos trobesiuose aušo rytas. Viename iš tų trobesių - KAM trob. Nr. 26, visų vadinamu 26 flygeliu, gyveno daugiau negu dešimt prestižinės Aviacijos lakūnų. Šešios ryto buvo tas metas, kai įprastai pabusdavo visa Freda. Leitenantui Vytautui Čemarkai užmigti nesisekė, nors buvo smarkiai pavargęs po vakarykščio sporto aikštelėje. Buvo praėję jau beveik trys metai po Karo mokyklos baigimo, tačiau Čemarka mėgo sportuoti ir į sportą žiūrėjo, kaip į priemonę atsipalaiduoti ir tobulinti save. Bėgimas leisdavo jam atsipalaiduoti nuo tarnyboje esančių problemų ir padėdavo išsikrauti fiziškai, todėl pats Čemarka nustebo, kad po tokios aktyvios veiklos jam buvo sunku sudėti bluostą.

Šiaip taip, paryčiais, jam pavyko užmigti, tačiau šeštą ryte smarkiai trinktelėjo kambaryje esančios spintos durys ir Vytautas prabudo. Akių nepramerkė ir galvos į triukšmo šaltinį nesuko – Vytautui buvo aiškus triukšmo kaltininkas. Į tarnybą kėlėsi leitenanto Vytauto kambariokas smarkusis Viktoras. Šiandien Viktoras - eskadrilės komandos viršininkas, todėl pats kėlėsi ankščiau, kad per parkelį žengtų link raudonųjų kareivinių, keltų savo eskadrilės kareivius ir vestų juos į mankštą. Vytautas mintyse net pyktelėjo, kad Viktoras nesugebėjo elgtis tyliau, tačiau savo žvalgą Vytautas laikė geru žmogumi ir geru lakūnu – su Viktoru dar niekas nebuvo paklydęs. Nedidelio ūgio Viktoras visada buvo beprotiškai pasitempęs, mėgdavo kaukštelėti batų kulnais, kas Aviacijoje nebuvo įprasta. Jo griežtas ir smarkus charakteris tiesiog veržėsi į išorę, todėl jis tikrai nebuvo tas tylusis ir ramusis kambariokas, kokio norėtų Vytautas, tačiau abu jie buvo susigyvenę ir Čemarka kambario draugui niekuomet priekaištų nereiškė.

- Tamsta kažko prastai miegojai? – pamatęs, kad Vytautas jau prabudo užklausė Viktoras.
- Na, Reimontai, net keista. Neatsimenu, kada po tokios intensyvios treniruotės būčiau neužmigęs. – per miegus pratarė Čemarka.
- Žiurėk tu man. Jei šiandien pavyks, turėtume į orą pakelti Elfogę kelių valandų skrydžiui. Eskadrilės vadas minėjo apie perskridimą Kaunas-Plungė-Kaunas. Būk pasiruošęs. – šyptelėjo Reimontas Vytautui, kuo labiau į dešinę pusę lenkdamas ant galvos uždėtą lakūnišką pilotę.
- Būsiu. Šaltas vėjas kilometro aukštyje gerai prabudins. Viskas bus gerai. – užsimerkęs atsakė Vytautas.
- Viso. Susimatysim štabe. – entuziastingai ištarė leitenantas Reimontas ir trinktelėjęs kambario durimis kariškais žingsniais nužygiavo link kareivinių.

Kambaryje dar kelias sekundes skambėjo Reimonto žingsnių aidas, ataidėjęs iš koridoriaus. Čemarka paėmęs žadintuvą suko jį į priekį, kad galėtų dar pamiegoti, tačiau, atrodo, kad nuo Reimonto žingsnių prabudo visas flygelis. Už minutės trinktelėjo šalia esančio kambario durys ir koridoriuje nuskambėjo energingi žingsniai.

- Darius. – sau tyliai tarė Čemarka, nes žinojo, kad šis rytinės mankštos niekuomet nepraleidžia ir į mankštą visuomet pasileidžia energingais žingsniais.

Dar už kelių minučių, Čemarkai besivartant lovoje, į kambarį pradėjo eiti papirosų dūmai ir verdamos kavos kvapas. Tapo aišku, kad visas bendrabutis atsikėlė ir Čemarka liko paskutinis. Laikas keltis – pagalvojo jis ir šoko iš lovos. Nors miegota nebuvo daug, tačiau savijauta buvo visai nebloga. Atidaręs kambario duris Vytautas pajuto triukšmą. Koridoriuje, susėdę ant žemės, su papirosais ir kava rankose, jau garsiai diskutavo Aleksandras su Jeronimu.

- Politinės diskusijos jau nuo šešių ryto? – pasijuokė Vytautas.
- Labas rytas. Nuo pusės septynių. – šyptelėjo Aleksandras.

Paspaudęs vyrams rankas, ir peržengęs per jų ištiestas kojas, Vytautas sutiko Joną. Jonas taip pat ėjo į virtuvę taisytis pusryčių, tai Čemarkai teliko prisijungti prie jo. Jonui ir Vytautui baigiant valgyti visas flygelio koridorius prigūžėjo karininkų. Traukdami į tarnybą kituose flygeliuose gyvenantys karininkai užsukdavo pas kolegas ir koridoriuje, ar ant suolelio lauke, prasidėdavo nauja Aviacijos karininkų diena – troškimai skristi aukščiau, toliau, greičiau ir įspūdingiau. Flygelyje nuo žmonių darėsi ankšta: visiems buvo metas į tarnybą.

Netolimame kelyje iki eskadrilės štabo Vytautui kompaniją palaikė tos pačios 3-os eskadrilės, kurioje tarnavo Vytautas, lakūnai: leitenantas Darius ir vyresnysis leitenantas Nastaras. Darius buvo neblogai nusiteikęs ir visą kelią pasakojo apie naujausias aeronautikos naujienas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Dariui beveik kas mėnesį iš Čikagos eidavo didžiausi siuntiniai su naujausiais aviaciniais leidiniais, todėl jis anglų kalbos žinias naudodavo praktiškai – ne tik pats švietėsi aviacijos srityje, bet pokalbių su kitais metu apšviesdavo ir juos. Tokios keturių minučių paskaitos dalyviais šį rytą tapo ir Vytautas su Nastaru. Paskaitėlė užsibaigė karininkams įėjus į 3-os eskadrilės štabą. Buvo lygiai aštuonios ir eskadrilės vadas Stašaitis jau buvo savo darbo vietoje.

Visiems karininkams kariškai pasisveikinus ir išsirikiavus ankštame raštinės kambaryje, atstojančiame štabą, eskadrilės vadas kreipėsi į visus nurodydamas, kokios užduotys karininkų laukia šiandien. Kaip ir ryte minėjo Viktoras, Vytautui su Viktoru buvo numatytas tolimas perskridimas Kaunas - Plungė - Šiauliai - Kaunas. Po eskadrilės vado žodžių eskadrilės adjutantas gerokai atsikrenkštęs perskaitė šios dienos įsakymo Aviacijai ištrauką:

- Nuo šio mėnesio 25 dienos 3-ios oro eskadrilės einančius pareigas Karo lakūnus leitenantus Garolį, Čemarką, Darių ir 1-os oro eskadrilės leitenantą Gavelį skiriu į grupę lavinimuisi aukštajame pilotaže.

Vytautui išgirdus šią žinią paliko taip malonu, kad tolimesnių įsakymų jis jau negirdėjo. Aukštojo pilotažo kursai – pats paskutinis laiptelis siekiant taip laukiamo karo lakūno vardo. Šio tikslo siekimas prasidėjo dar 1921 m. gruodį, kai jis, baigęs Karo mokyklą, buvo paskirtas į egzotiškąją Aviaciją. Aviaciją tuo metu jam atrodė, kaip visiškai nepažįstamas ir nerealus pasaulis, tačiau dabar skrydžiai buvo jo kasdienybė ir noras įgyti Karo lakūno vardą buvo pagrindinė jo aspiracija nuo 1922 m. vasaros, kai jis pirmą kartą išskrido savarankiškai.

Iš štabo einant į aerodromą buvo daug šnekų. Didelis džiaugsmas, kad Vytautas, Darius ir Garolis turės galimybę baigti aukštojo pilotažo kursus ir pagaliau skristi su legendiniu Fokker D.VII, kuris Vytautui, kaip ir didžiajai daliai jaunų lakūnų, buvo pats gražiausias Aviacijos lėktuvas. Nors visi jau mintyse buvo Fokeryje, tačiau tik rytoj prasidės trijų savaičių mokymai Mokomojoje eskadrilėje, o šiandien dar reikia pakilti į orą su gerąją Elfoge, kuri per daugiau nei metus laiko 3-oje eskadrilėje Vytautui tapo pačiu maloniausiu lėktuvu.

Perskridimas pro Plungę ir Šiaulius Čemarkai didelio įspūdžio nebepadarė, nes visos mintys jau buvo tik apie rytojų. Viktoro prašomas, jis porą kartų apsuko ratą aplink Reimonto tėviškę Telšiuose ir galvojo, kad, galbūt, tai paskutinieji metai, kai jis skraido su žvalgu. Baigus aukštąjį pilotažą, įgijus karo lakūno vardą, kitais metais Vytautui atsivertų kelias skraidyti su naujais čekiškais naikintuvais, kurie tokie laukiami 1-oje eskadrilėje. Žinoma, taip atsitiks tik tada, jei generolas Kraucevičius nuspręs ir jo malonė nusileis ant 3-os eskadrilės leitenanto Vytauto Čemarkos pečių. Kol kas Vytautas nebuvo užsitraukęs generolo nemalonės ir Aviacijos generolas jį neblogai vertino, todėl jo šansai, taip manė jis, tapti lakūnu – naikintoju yra pakankamai dideli. Elfogei nusileidus, Čemarka ėmė nekantrauti – rytoj pildysis svajonės. Pagaliau aukštasis pilotažas!

II


Rugpjūčio 26 d. išaušo ne tokia linksma, kaip vakarykštė. Vytautas vėl sunkiai užmigo, o paryčiais prasidėjęs lietus jam sugadino nuotaiką. Lietus pirmąją akrobatinio skraidymo mokymosi dieną? Kas gali būti blogiau? Visgi, tekant saulei lietus nurimo ir sunkūs debesys labai sunkiai ir lėtai ėmė slinkti į Garliavos pusę. Leitenantas Čemarka atgijo pamatęs, kad oras turėtų būti visai neblogas, ir atsikėlęs ankščiau už Viktorą ilgą laiką mąstė, kaip darys savo pirmąją mirties kilpą. Nubudęs Reimontas nustebo, kad Vytautas atsikėlęs ankščiau už jį, tačiau akimirksniu prisiminė, kokią šiandien Čemarkai svarbi diena. Viktoras šypsodamasis paklausė:

- Lauki Gustaičio pamokų?
- Taip, tikiuosi, kad debesys išsisklaidys ir jau iš ryto galėsime pradėti skraidyti. Seniai svajojau apie Fokerį. Šiandien, galbūt, pavyks su juo pakilti. - atsakė Čemarka.
- Ech, truputį pavydžiu tau tavo Fokerio svajonės, bet gal kada ir aš sugebėsiu pakelti Fokerį į orą. – su jaučiamu nusivylimu pasakė Viktoras, kurio piloto svajonė buvo neišsipildžiusi ir jis tikėjosi, kad bent ateityje išmoks skraidyti taip, kad galėtų išriesti mirties kilpą su Fokeriu.

Į aukštojo pilotažo grupę paskirti karininkai jau septintą ryto vaikščiojo po flygelio koridorių ir nekantriai laukė, kada visi kartu eis į Linksmadvarį, kur jų jau lauks Mokomosios eskadrilės vadas, vyresnysis leitenantas Gustaitis. Šiandien netgi nepunktualusis Garolis buvo pasiruošęs dešimt minučių ankščiau, todėl visiems likusiems karininkams buvo aišku, kokia svarbi diena šiai ketveriukei šiandien atėjo. Iki Žagariškių – geras kelio galas, todėl ketveriukė smagiai pašnekėjo. Tiesa, tradiciškai daugiausia kalbėjo Darius ir Garolis. Vytautui patiko ši kompanija, tačiau jis visuomet mieliau klausė, negu pats kalbėjo. Tuo tarpu leitenantas Gavelis iš 1-os eskadrilės buvo tikras tylenis, kuris kalbėdavo dar mažiau už Čemarką, tačiau buvo gerbiamas visoje Aviacijoje, kaip labai drąsus, nors ir jaunas lakūnas, visuomet priimantis šaltakraujiškus sprendimus. Gavelis turėjo labai gerą galvą, buvo greitos reakcijos, todėl visi jo veiksmai skrydžio metu būdavo labai pasverti.


Kiti karo lakūnai mėgdavo rizikuoti, skraidyti kuo žemiau, dideliais greičiais kaminų aukštyje, kas kėlė gyventojų ir pačio generolo Kraucevičiaus nepasitenkinimą ir iš to kylančias bausmes. Vytautas, kaip ir Antanas Gavelis, buvo ramesni ir atsargesni lakūnai, be reikalo nerizikuodavo, viską gerai apskaičiuodavo, todėl, matyt, ir jų charakteriai sutapo – jie neblogai sutarė. Iš šios grupelės vienintelis Jeronimas buvo nutrūktgalvis lakūnas, norėjęs skristi kuo įspūdingiau, nepaisydamas nei savo gyvybės, nei technikos galimybių.

Atvykus į aerodromą lakūnų jau laukė Gustaitis, o mechanikai jau ruošė Fokerį skrydžiui. Gustaitį su Jurgiu Dobkevičiumi Vytautas laikė Aviacijos ateitimi, kurie užims generolo Kraucevičiaus vietą. Nors Antanas buvo tik pora metų vyresnis už Vytautą, tačiau jau buvo daug skraidęs, turėjo kovinių skrydžių patirties Nepriklausomybės kovose prieš lenkus ir buvo visų jaunesniųjų Aviacijos karininkų labai gerbiamas. Vyresnieji karininkai, daugiausia rusų kilmės, taip pat generolo Kraucevičiaus ratas, labiau simpatizavo J. Dobkevičiui ir V. Šenbergui, todėl Gustaičio kelias iki pirmojo pripažinimo – Mokomosios eskadrilės vado vietos buvo sunkus ir skausmingas.

1923 metų pradžioje jis užėmė šios eskadrilės vado vietą, tačiau tų pačių metų liepos 13 d. pateko į lėktuvo avariją. Tą dieną, jis pirmą kartą pilotavo dvimotorį bombonešį Friedrischafen G. IIIa. Keleiviais, kaip vėliau gailėjosi Vytautas, pasiprašė ir jis su kambarioku Viktoru, bei dar keli Aviacijos karininkai. Skrydis baigėsi katastrofa: dvimotorio lėktuvo niekada nepilotavęs Antanas pateko į suktuką ir bombonešis su visais keleiviais tėškėsi į žemę. Avarija smarkiai paveikė ir Vytautą, kuris daugiau nei du mėnesius gydėsi ir tik rugsėjo pabaigoje sugrįžo į trečiukų gretas. Pats Gustaitis, po šio įvykio, tapo kur kas atsargesnis, mažiau rizikuojantis ir tą stengėsi perduoti ir savo mokiniams. Antanui žvelgiant į išsirikiavusią ketveriukę Vytautas pagalvojo, kad prieš jį stovi ne tas nebijantis rizikuoti Antanas, su kuriuo praėjusiais metais kartu šliaužė iš Friedrischafeno nuolaužų, bet užsigrūdinęs ir daug ką matęs karo lakūnas.

- Vyrai, atėjo svarbus jūsų lakūniško gyvenimo momentas. - pradėjo Gustaitis. – Visi esate patyrę lakūnai, su Elfogėmis ir kitomis kovos mašinomis išskraidę daugiau negu metus. Atėjo metas lipti ant aukščiausiojo karo lakūno laiptelio – Aukštojo pilotažo mokymosi. Kai įsisavinsite jį, būsite verti karo lakūno vardo. Tik tada galėsite būti tikri, kad esate pasiruošę Lietuvos padangės gynimui nuo mūsų tautos priešų. Nemanau, kad aukštojo pilotažo figūros, kurių mokysimės, bus jums kažkas sunkaus ir neįveikiamo. Esate jau patyrę, todėl reikalauju vykdyti mano nurodymus, ore elgtis disciplinuotai. Bet koks neteisingas veiksmas gali nuversti jus į suktuką, todėl dar kartą reikalauju vadovautis galva ir sveiku protu.

Toliau Gustaitis supažindino karininkus su Fokker. D.VII, su kuriuo bus vykdomas pilotažo mokymas. Karininkus kažkuo nustebinti buvo sunku, visi jie jau iš labiau patyrusių kolegų buvo prisiklausę įvairiausių istorijų apie Fokerio valdymo ypatybes, nepakartojamą malonumą skristi su juo. Apie vienuoliktą valandą instruktorius Gustaitis nusprendė išleisti mokinius skrydžiams su Fokeriu. Skrydžio tikslas buvo susipažinti su lėktuvo valdymu, pajausti jo vairus ir pasiruošti tolimesniam akrobatinių figūrų mokymuisi.
- Čemarka, tu pirmas! – šūktelėjo Gustaitis į skraidymo aprangą besimaunančią ketveriukę.
Vytautui daužėsi širdis, jis lėtai įlipo į naikintuvą, prisisegė diržais ir susikaupė skrydžiui. Jis tuoj valdys Fokerį!
- Kontakt! – motoristui šūktelėjo Čemarka.

Motoristas užsuko didžiulį medinį Fokerio propelerio variklį, variklis užsikūrė ir propeleris ėmė suktis vis greičiau. Gustaitis pamojo ranka, duodamas leidimą kilti, ir Čemarka energingai stumtelėjo vairolazdę nuo savęs. Pirmasis pakilimas su naikintuvu. Fokeris ėmė bėgėtis į priešingą nuo angarų pusę. Begėjimosi greitis Vytautui atrodė milžiniškas, palyginus su Elfoge, ir neilgai trukus lengvutėlis Fokeris atsispyrė nuo aerodromo žolės. Naikintuvas pradėjo kopti aukštyn link Garliavos.

Jau kylant Vytautas nustebo, nors buvo tai ne kartą girdėjęs, kokie jautrūs Fokerio vairai. Reikėjo tik mažo vairolazdės judesio ir Fokeris akimirksniu paklusdavo. Pakilęs į 500 m. aukštį Čemarką nukreipė lėktuvą Fredos link, kur apačioje matė įprastus vaizdus – Aviacijos parką, flygelius, kareivines, tačiau pirmąjį kartą gyvenime virš Fredos jis skrido Fokeriu. Fokerio sparnų sukuriama oro srauto muzika Čemarkai skambėjo kur kas gražiau, nei atotampomis išraizgytos Elfogės sparnų skleidžiamas garsas. Apsukęs didoką ratą aplink aerodromą leitenantas Čemarka nutūpė, o šypsena nedingo iš jo veido. Visa ketveriukė suprato, kad Fokeris yra pats tobuliausias lėktuvas, su kokiu jie iki šiol yra skridę.


2020-12-01, Vytautui Čemarkai - 120



Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis