Ltn. Prano Kvietinsko žuvimas


1907 † 1935

Tą nelemtą rytą majoras Adomaitis, tuo metu eskadrilės vadas, dar štabe, prieš vykstant į aerodromą, sudarė dvi lakūnų grupes, kurios tą dieną turėjo atlikti skraidymo uždavinį – pikiruoti iš 1000 metrų ir šaudyti į žemės taikinį. Jei šaudymus atlikdavome aerodrome, šaudydavome iš fotokulkosvaidžių. Vėliau paleidę filmą fotolaboratorijoje, matydavome šaudymo duomenis.

Buvo žiemos metas. Šaltis sudarydavo daug bėdos užvedant lėktuvu motorus. Reikėdavo išleisti iš motorų alyvą ir ją šildyti tam tikruose katiluose. Kad mažiau būtų vargo su tos alyvos šildymu, žiemos metu tokiems uždaviniams naudodavome mažiausią kiekį lėktuvų. Šį rytą eskadrilės vadas paskyrė du lėktuvus. Todėl ir lakūnus suskirstė į dvi grupes. Kaip tik į tą pačią grupę, kurioje aš buvau pirmuoju numeriu, pakliuvo ir lakūnas P.Kvietinskas.

Iš eskadrilės štabo j aerodromą lakūnus ir kitus pareigūnus veždavo sunkvežimiu. Kadangi aš turėjau „Opeliuką“, tai į jį tą rytą paėmiau tris kolegas, tarp jų ir Kvietinską.

Bevažiuojant jis manęs paprašė, kad užleisčiau jam savo skridimo eilę, nes jis, girdi, turįs reikalų mieste. Todėl, atlikęs uždavinį, prašysiąs vado leidimo išvykti.

– Tai paskutinis mano skridimas, – pasakė jis. – Egzaminų pataisą išlaikiau ir garbingai grįšiu į savo pulką. Jaučiu, kad ten geriau tiksiu, – užbaigė Pranas.

Žinoma, aš užleidau savo skridimo eilę, nes man nebuvo kur skubėti. Vis vien, aš turėjau būti iki skraidymų pabaigos. Tokia buvo mano pareiga, nes ėjau eskadrilės vado pavaduotojo pareigas, kuriam priklausė treniruotės priežiūra.

Paskutinieji lėktuvų parengimai skridimui jau ėjo prie galo, kai pasiekėme aerodromą. Liko tik apsirengti skridimo rūbais, užsidėti parašiutą.

Kvietinskas apsivyniojo šiltu šaliku kaklą ir stengėsi jį surišti užpakalyje. Bet sunkiai sekėsi. Patarnavau. Užrišau.

Ltn.Kvietinskas pakilo numatytam uždaviniui. Pakilęs paskraidė kiek, lyg mėgindamas pikiruoti, ir vėl nusileido – nutūpė. Manėme, kad kas nors netvarkoje su lėktuvu. Bet užuot „atruliavęs“ prie angarų, jis ir vėl pakilo. Tai buvo jo paskutinis pakilimas.

Kai ltn. Kvietinskas pradėjo pikiruoti iš maždaug 1000 metrų į numatytą taikinį, mes su mjr. Mačiuika sekėme visą skridimo eigą. Lėktuvas ėjo normalia žemyn, kaip ir pritiko tokio uždavinio atveju, ir apie 300 metrų aukštyje, tik pradėjus lėktuvą išvesti iš pikiravimo pozicijos, pasipylė ore baltos skaros - skudurai, o lėktuvas užuot išsilyginęs, pakrypo kairėn pusėn ir nuėjo žemyn, čia pat už taikinio, jau „Maisto“ bendrovės žemėje, kur pataikė į didelį griovį – kanalą. Žemė buvo sušalus, beveik be sniego. Smūgis buvo labai aštrus. Iškart buvo aišku, kad ltn. Kvietinsko jau nebėra. Ir kad tai buvo jo paskutinis skridimas.




Šaltiniai:
Stasys Baipšys „Nuotykiai padangėje ir žemėje“ Kaunas, 1995


Prano Kvietinsko gyvenimo įvykių chronologija





Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis