Po daugelio dienų atėjo laikas mokytis skraidyti su Fokker D VII. Kaip suprasti - „mokytis"? Juk tai vienvietis lėktuvas. Instruktorius tik žemėje gali pasakyti, patarti, kaip elgtis su šiuo dar Pirmojo pasaulinio karo lėktuvu, o pakilus, būnant ore, jis jau negalės pataisyti tavo klaidų ar pasakyti, kaip ką daryti. Tada reikia pačiam kritišką padėtį įvertinti ir viską vietoje spręsti.

Ir štai pirmasis skrydis. Keistokas - pripratęs su instruktoriumi, t.y. dviese, o dabar - duok gazo ir kilk vienas, kaip esi jo išmokytas. Čia jau aviafono ausinių nėra, tik mintyse girdi instruktoriaus balsą. Ką gi, pakylu. Variklis dirba normaliai. Vairai žymiai jautresni negu Albatros ar LVG. Žinau, kad su šiuo lėktuvu teks atlikti aukštojo pilotažo figūras. Tad skrendant pirmąkart tenka įvertinti jo jautrumą ir pasitikėjimo ore pastovumą. Nutupiu gerai, kaip sako - „neožiuoju". Instruktorius tyli - suprantu, kad patenkintas.

Po pertraukos (gal ir kitą dieną) instruktorius pradėjo aiškinti, kaip reikia atlikti aukštojo pilotažo figūras. Jam bekalbant prisiminiau, kaip tokiu pačiu lėktuvu skrisdamas žuvo lakūnas Albinas Stukas. Tiriant jo žuvimo priežastis paaiškėjo, kad tai buvo jo paties klaida, t.y. nesuderinti vairų judesiai ir per žemas aukštis, kad būtų galima ištaisyti vairavimo klaidą. Žinoma, instruktorius apie tai nieko neminėjo. Bet mes, mokinukai, padarėm tokią išvadą - figūruojant reikia išlaikyti aukštį. Na, kas buvo, kaip buvo -dabar liko nuošalyje, o man reikėjo lavintis atlikti aukštojo pilotažo figūras ir ruoštis egzaminui, tad įdėmiai klausiausi instruktoriaus mokymo.

Per egzaminą reikėjo gerai atlikti keturias figūras: kilpą, persivertimą (posūkį be greičio), statinę (paprastą - apie lėktuvo išilginę ašį) ir suktuką. Gražu! Gražu, gal net romantiška, žiūrint nuo žemės. Tačiau pačiam lakūnui - tai tikslus, techniškas darbas, derinant vairus su variklio apsisukimais, kai kada švelniais, kai kada griežtais judesiais, Ne iš karto figūra pasiseka -tai per anksti vairais suveiki, tai variklio apsisukimus ne laiku reikiamai sumažini ar padidini, nors atrodo, kad esi jau susipažinęs su visomis lėktuvo savybėmis. Todėl, norint taisyklingai atlikti figūras, tenka kelis ar keliolika kartų treniruotis. Tavo skrydį iš apačios stebi instruktorius.

Vieną kartą instruktorius pasakė, kad visą laiką iki egzaminų teks ne tik šito mokytis, bet kartu ir atlikti fotošaudymo ore pratimus.
Kas tas fotošaudymas? Ant Fokker liemens prieš piloto sėdynę įmontuojamas įtaisas su fotoaparatu, kurio mygtukas pritaisytas prie vairalazdės. Kai nusitaikai į taikinį, reikia nuspausti prie vairalazdės įtaisytą svirtelę, ir fotoaparatas mechaniškai suveikia, t.y. per atitinkamus dioptrinius žiedus nufotografuojamas taikinys (tai būdavo pozuojantis lėktuvas LVG). Suprantama, taikantis reikia čia pat apskaičiuoti ėjimo kampą ir atstumą iki taikinio. Nuspaudus prie vairalazdės esantį mygtuką, lėktuvą manevruoji ir tuo kartu užtaisai fotoaparate kitą kadrą. Taip ir toliau „medžioji" taikinį. Vėliau fotojuosta išryškinama laboratorijoje, ir pamatai, kaip pataikei ir kur suklydai.

Vieną gražią vasaros popietę pakilęs Fokker per įprastas fotošaudymo pratybas ore susiradau savo „taikinį" - pozuojantį lėktuvą LVG. Ruošdamasis jį sekti, pamačiau išsiskleidusį parašiutą ir po juo kabantį žmogų. Tuoj sumečiau, kad prieš mane skrido mano bendraklasis Leonas Miliūnas. Niekas kitas čia negalėjo būti. Taip, tai jis kabojo po parašiutu, kuris leidosi į panemunę. Tuo kartu pastebėjau, kad Nemunu prieš srovę didelis Nemuno laivininkystės motorlaivis (šamas) velka Fokker viršutinį sparną. Supratau, kad tas sparnas nulūžo ir įvyko avarija... Neturėjau laiko toliau stebėti, kur nusileis parašiutas, reikėjo „šaudyti". „Iššaudęs" kelis fotokadrus, pajutau, kad nenormaliai sunku valdyti eleronus. Nenorėjau tam naudoti didelės jėgos, nes pagalvojau - „kažkas jiems atsitiko".

Tūpdamas atsargiai padariau kelis posūkius. Nutūpiau. Atridinau lėktuvą į startą. Čia savo eilės jau laukė kitas mokinys (rodos, Kuosaitis), kad taip pat galėtų pasitreniruoti. Variklio paprastai neišjungdavom. Mokinys įlipo į Fokker. Aš jį perspėjau, kad kažkas pasidarė lėktuvo eleronams, nes ore staiga pasunkėjo jų valdymas. Jis atsakė, kad šio Fokker eleronai apskritai sunkiai valdomi, nieko čia tokio. Bet, mano supratimu, tai buvo nenormalu, ir aš jam tai pasakiau. Mokinys tik numojo ranka, suprask - „nieko...".

Tuo tarpu aš norėjau nuvalyti nuo fotoobjektyvo alyvą, aptaškytą variklio, bei kitus ore „surinktus" nešvarumus. Viena koja užlipęs ant apatinio sparno ties lėktuvo liemeniu iš dešinės pusės ir dešine ranka paėmęs už viršutinio sparno spyrio, pritvirtinto prie liemens, sakau sau - prisitrauksiu ant apatinio sparno ir nuvalysiu fotoobjektyvą (taip visada darydavom atiduodami lėktuvą kitam). Bet kai įsikibęs už spyrio norėjau prisitraukti, apatinis jo pritvirtinimas atsipalaidavo nuo liemens, ir man nieko neišėjo. Lipdamas nuo sparno pastebėjau, kad jis nulūžęs nuo liemens. Pasakiau tai lėktuve sėdinčiam lakūnui Kuosaičiui ir liepiau tuoj pat lėktuvą nuridinti prie angarų, o ten pranešti vyresniesiems. Jis taip ir padarė.

Štai kodėl ore pasunkėjo eleronų valdymas - lūžus spyrio įtvirtinimui, pasikeitė sparno pritvirtinimo kampai ir eleronų valdymo trosas įsitempė. Pagalvojau - kas būtų atsitikę, jeigu skrisdamas būčiau eleronus valdęs jėga? Ar nebūtų reikėję ore palikti lėktuvo, gelbėtis? Gerai, jeigu būtų užtekę aukščio parašiutui išsiskleisti.

Kiek vėliau sužinojau, kad aviacijos vyriausybės įsakymu buvo kruopščiai atlikta techninė Fokker D VII lėktuvų apžiūra. Dar leido skraidyti ir laikyti aukštojo pilotažo egzaminą.

Jį išlaikiau, nors kartais per nugarą ėjo šiurpuliukai.