Nuotykiai padangėje


Aviacinės mandrybės


Ištraukos iš Stasio Baipšio atsiminimų „Nuotykiai padangėje ir žemėje“



ANBO-III ir puodų turgus

Alfonsui dar kartą pasisekė išprašyti instruktoriaus kpt. Jankausko, kad leistų padaryti parodomąjį skridimą – pakilti ir nutūpti „Anbuku III“. Šis skridimas turėjo nulemti prašytojo likimą – pilotas ar žvalgas bus. Alfonsas visu savo veržlumu buvo pasiryžęs tapti pilotu. Tačiau skraidymo instruktorius neturėjo jokio juo pasitikėjimo, dėl to išleidęs su „Anbuku III“, po eilės blogų tūpimų, nutarė jį pervesti į žvalgus.

Parodomasis skridimas pasibaigė: sugniuždęs važiuoklę ir sparnu rėždamas žemę, Alfonsas užbaigė savo pilotavimo karjerą tyliai, ramiai, be pakelto balso, net pasakyčiau, išdidžiai nusilenkęs likimui.


ANBO-III po avarijos

Rudeniop su galutinai apsipratusiu būti žvalgu kolega Alfonsu, pasileidome perskridimui į Mažeikius ir atgal. Žvalgas, įrodymui, kad tikrai surado duotą objektą, turėjo jį iš oro nufotografuoti. Tam tikslui buvo skirtas didelis ir sunkus fotoaparatas.

Alfonsas – mažeikietis. Tik už kelių kilometrų nuo Mažeikių jo tėviškė. Kalbina mane, kad pasukčiau virš jo tėvo dvaro. Suku. Negi sunku kelis kilometrus šonan kryptelti.

Alfonso veidas žiburiuoja, stačias sėdynėje įvairius ženklus man rodo. Galų gale rėkia man į ausį: – Mano tėvas vasarojų veža!..

Vežimas, gerų poros arklių traukiamas, gamtos dovaną jaujon skubina vežti, nes iš vakarų grūmoją debesys su lietumi artėja. Alfonsas primygtinai rodo į vežimą. Pasileidau suktuku žemyn. Po kiek laiko perėjau pikiravimui. Noriu išlyginti – gilumos vairas neveikia, nesiduoda traukiamas. Supurčiau vairą. Kažkas lyg nukrito ir vairas atsileido. Supratau, kad užsispyręs būti pilotu Alfonsas yra įsidėjęs atsarginę vairolazdę ir, tikriausiai, į savo tėvo javų pilną vežimą visą dėmesį nukreipęs, užmiršo fotoaparatą, kuris ant grindų gulėdamas, tarp vairolazdės ir lėktuvo dugno įstrigo dar suktuko metu ir neleido man laisvai vairolazde veikti. Lėktuvą tik visai netoli javų vežimo beišlyginau, dėl to labai pasibaidė arkliai, ir Alfonso tėvas su javais griovyje atsidūrė, o arkliai su vežimo priešakine dalimi nubėgo į namus.


ANBO-III skrydyje

Ne tik kaimynai, bet visas Mažeikių miestas skleidė pasakas, jau ne apie apverstą javų vežimą, sulaužytą tėvo ranką, bet apie Mažeikių ištaškytą puodų turgų, šipuliais paverstus „bagamazus“, apie pasibaidžiusių arklių sudaužytus geležinkelio pervažų barjerus... Apie viso miestelio sujudimą, kai turgaus minia metiniame kermošiuje pamatė lėktuvą tiesiai į miesto aikštę krintantį...

Baltos skarelės ir visokie apdarai aikštę nuklojo, miniai slėptis besisklaidant, vežimams vieniems per kitus besiritant, palaidų arklių lenktynėms bevykstant, neaplenkiant ir molinių puodų turgaus.

Ir rodosi, nieko ten ypatingo nepadarėme – tik suktuką ir kelis pikiravimus...

Apie tų išdaigų rezultatus tik gerokai vėliau nugirdau. Visą kaltę ir garbę prisiėmė kolega Alfonsas – vietinis, čia kiekvieną taką ir takelį nuvaikščiojęs... Čia pirmą širdies sudrebėjimą pajutęs, šelmiškų blondinės akių užkluptas...


„Paišdykavimai“ su „Ansaldu“

Ansaldo A.120, lyg ta motina, dar Stašaičio laikais (1933 m.) priglaudė mane po savo sparnais. Kad ir neilgai, bet didelę lakūniško stažo dalį atlikau su juo. Net ir pirmo rango sparnus gauti referatui temą pasirinkau – „Bombardavimo aviacija ir jos vaidmuo karuose“. Taigi tikru „bombardierium“ buvau...

Bet įvyko kauniškių, vadinamųjų „voldemarininkų“ mėginimas sosto atsparą paspirti. Taigi po minėto suirimo atsisveikinau su „Ansaldu“ – lyg su savo antra motina, ir tik po visokių susikryžiavimų naikintojas pasidariau. Tačiau, vis vien, atmintyje likę atsiminimai apie „Ansaldą“ dar iki šiol neatšalo.

Lengvasis bombonešis Ansaldo A.120

Savo Žemaitijoje ne vieną šiaudinį stogą, nunešiau, ne vieną kūmutę iš daržų ropomis gryčion palydėjau...

Ir nebuvo galo toms jaunuoliškoms išdaigoms. Kur skrendi, ten, o vis virš tėviškės, virš pusbrolių, dėdžių ir dėdienių kaimynysčių užsuki ratą. Ne tik vištos ir kiti paukščiai giliausiose palėpėse pasislėpdavo, raguočiai, tvoras išlaužę, krūmuose sulįsdavo, arkliai, pakelėse vežimus išvertę, laukais išlakstydavo... Taip kaukdavo „Ansaldas“ palei žemę besinešdamas, kad ir žmonės slapstydavosi...

Nežiūrint kokių „drakų“ plačioje apylinkėje pridarydavau, vis vien, atostogų metu visi nukentėję mano tėviškėn suplaukdavo ir dėkodavo, kad jų nepamiršęs. Ką tai reiškia, jei šiaudinio stogo kampą lėktuvo vėjas nunešęs, ar galvijas galvą nusisukęs... Negi šiaudų neturėsią stogui paremontuoti ir dargi naujo derliaus ilginiais užsidengsią... Ne paskutinė karvė, šviežios mėsos buvę... Į jos vietą kita – šėmargė – auganti. Su pasitenkinimu kalbėdavo nukentėję ir didžiuodavosi prieš tuos, kurie liko neaplankyti.

Jonaitienė, ne tik stambi ūkininkė, bet ir iš pažiūros – kūniškai stamboka, dažnai, kai tik mane, dar paaugliu esantį, vis užkalbindavo. Ar tai ant šventoriaus, ar po pamaldų bažnytkaimio vidury sutikusi, vis kviesdavo atsilankyti, su jos paaugliais padraugauti. Daug jau metų buvo praėję, bet kartą, lankydamas iš oro savo tėvus, prisiminiau anuos nenuilstamus kvietimus, dėl to kryptelėjau „Ansaldo“ sparnus ir, štai, pora kilometrų praryta...

Jonaitienė su būriu darbininkų, keliais eidama, bulves kasa. Gera proga pasveikinti. Paspaudžiu lėktuvo nosį į bulviakasius ir gazo gerokai pridėjau, kad geriau išgirstų mane. Kas žemėn kryžium išsitiesė, kas kitaip susivyniojo, tik Jonaitienė keliais gryčion šliaužė. O kai po metų mano tėviškėn atvyko, akis šluostydama tarė: – Staseli, labai išsigandau, ropomis vos beparėjau, širdis drebėjo, bet labai, labai dėkoju, kad bent kartą aplankei, manęs išklausei...


„Priverstinis“ tūpimas

Pakilti į orą su lėktuvu – vieni juokai. Davei pilną gazą, ir lėktuvas keliskart pasispyręs šoktelia ir – jau ore.

Kitas dalykas – tūpimas.

Jau iš tūpimo būdo, kuris pasitaiko – ant ratų, ant pilvo, ant nugaros ir net ant propelerio su aukštai iškelta uodega, galima matyti, kad ši operacija yra kiek prašmatnesnė.

Žinoma, čia kalbama apie tūpimus vykstančius aerodrome, kur turėdavome didžiulį žemės plotą su jo ribų atžymėjimais, kybančiomis „dešromis“ – vėjo krypties rodyklėmis – ir kitomis priemonėmis, palengvinančiomis susirasti žemę ir švelniai jos prieglobstin patekti.

Tačiau kitas dalykas su tūpimu būdavo, kai dar toli nuo aerodromo motoras pradėdavo čiaudėti, o po tavim, apačioje – tik balos, krūmai, kalnagūbriai, o kiek atviresnėje vietoje banda gyvulių prigulusi gromuliuoja... Ir štai, nori-nenori, turi tūpti. Šituo atveju dažnai pasitaikydavo dar įvairesnių tūpimų. Dažnai viename tūpime susijungdavo bent kelios tūpimo formos.
Toks tūpimas vadindavosi priverstinis tūpimas.

Buvo dar ir kitos rūšies priverstinių tūpimų. Tai tokie tūpimai, kada jau iš anksto esi apžiūrėjęs vietą ir išmatavęs griovių gilumus, kur koks „magnetas“ yra įleidęs šaknis, „magnetas“ su žavinčiomis akimis...

O tokių „magnetų“ buvo nusagstyta visa Lietuvos žemelė, kurie „išjungdavo“ lėktuvų motorus ir, žiūrėk, lėktuvas, jėgų netekęs, lyg koks paukštis slysta žemyn, ne kartą pakirsdamas krūmokšnių jaunas viršūnėles...

Daug tokių „priverstinių“ tūpimų žino mūsų aviacijos istorija. Daug „drąsuolių“ užmokėjo savo galva už neatsispyrimą pagundoms. Tačiau jų vietoje stodavo kiti – ėję pirmųjų pėdomis. Nesustabdysi upės bėgimo... Visi viršininkų įsakymai su paskelbtomis bausmėmis nedaug tepadėdavo...

Skridau iš Šiaulių į Palangą. Ir štai, Žemaitijos laukų ypatingas margumas atkreipė mano dėmesį. O tie pažįstami keliai ir keleliai užgavo vaikystės prisiminimus. Ana ten ąžuolynas, kur baravykai traškėdami veržėsi iš po žemės, dar nespėjus rudens orams ateiti...

Pradėjau sukti ratą ore. Nespėjau nė gerai apsižiūrėti, kaip nosinaitė suplezdeno vėjelio pučiama. Traukiama jėga sustiprėjo. Vėjo kryptis jau nustatyta, sparnai suglausti...

Ilgoje, bet siauroje dirvoje „Fiatas“ nusirito bildėdamas, nes sudžiūvęs molio dirvonuojantis dirvožemis buvo kietas, lyg akmuo, ir „kastylis“, jo neįveikdamas visai nestabdė lėktuvo, tačiau tūpimas pasibaigė ant ratų.

– Nukrito lėktuvas! – šaukė kaimynai kaimynams ir visi skubėjo čia, pamatyti plieno paukštį palūžusiais sparnais.

Vieni metė talkas – mėšlavežį, atidundėjo net laukuose mėšlą išmesti nespėję, kiti raiti, pasigavę laukuose kad ir ne savo arklius; vaikėzai risčia, per ką tik pradėjusį suželti javą, apspito iš visų pusių...

Senutės, pasiramsčiuodamos lazdomis, traukė lyg į kokius atlaidus. Vietos šauliai atskubėjo pagalbon, manydami lakūną didelėn nelaimėn patekusį.

Daugelio veidai pažįstami. Tos pat parapijos, pas tą pačią davatkėlę „ant kvatieros“ buvę – mokyklos laikais, ar poterių besimokydami...

Minia vis augo. Visi nori metalinį paukštį pačiupinėti.

Vietos šaulių būrio vadas, pažįstamas dar iš grumtynių zakristijoje Velykų naktį dėl eilės prie Kristaus grabo, pasisiūlė lėktuvo apsaugon.

Žmonės plūdo. Visi darbai plačioje apylinkėje buvo atidėti. Šeimininko laukai margavo nuo spalvotų skarelių. Virtinės naujų svečių traukė per ką tik sužaliavusio pasėlio laukus.

Susirūpinęs šeimininko veidas sakyte sakė, kad bėda jį užgriuvo, kad mielas svetelis, kaip bebūtų mielas, kuo greičiau išnyktų. Prie to dar apylinkės „dvarponiai“, atėję asmeniškai su manim žodį sumesti, nejučiomis išsitarti pradėjo, kad talka sugriuvusi, darbai nesitęsia...

Grįžęs prie lėktuvo mėginau padaryti tvarką. Pirmiausia visiems išdėsčiau lėktuvo istoriją, jo paskirtį ir visas dinamines jėgas, kurios susikuria apie jį. Kad ir vengiau matematinių formulių, atrodo, likau nesuprastas, nes visų čia susirinkusių veidai nei kiek nenušvito, bet dar labiau ištįso. O kai dar pasiūliau visiems eiti namo, prie darbo, o norintiesiems pakilimą pamatyti, grįžti po keturių valandų, sužiuro visi į mane labai įtariomis akimis. Iš minios išsiveržusi senutė, amžiaus virš devyniasdešimt metų, trumpai, žemaitiškai tarė: – Ponali, apgausi – aš neisiu...

Ir visų galvos sulingavo, pritardamos senutės pastabai.

Supratau, kad čia visi esantieji yra sujungti vieno bendro noro – pamatyti, kaip lėktuvas pakils. Ir tame jų nore, atrodė, slėpėsi ne tiek, gal, tas pakilimo įspūdis, kiek netikėjimas tuo sunkiu plieno paukščiu, kad jis iš viso kada nors bepakils erdvėn.

– Mes lauksime! – nuūžė per minią, kad ir tylus, bet giliai įtikinantis atsidūsėjimas iš šimtų krūtinių, o naujai atplūstančios minios grasė jaunučiams želmenims juodon žemėn išnykti.

Nieko kito neliko kaip kilti. Po tris vyrus sustačiau prie lėktuvo sparnų galo.

– Laikykit iki duosiu ženklą, – įsakiau.
Šeimininkas užsuko propelerį.

Stiprus propelerio sukeltas vėjas apipylė margas skareles sudžiovinto molio pudra, o palaidų kasų savininkės didžiavosi savo kasomis, kurios blaškėsi šalia pasitaikiusių jaunuolių veidų.

Kai pakilau ir atsisukęs žvilgtelėjau, visi mojo, kas kuo galėjo. Sunku buvo nutolti be atsisveikinimo iš visos širdies. Mečiau lėktuvą per kairį sparną ir pasileidau atgal pikiruodamas pilnu gazu žemyn į atsisveikinančią minią.

Visos plevėsuojančios skarelės dingo, ir kai skridau virš tos vietos, kur tiek daug drąsių vyrų pasiliko – visa žemė buvo padengta žmonių kūnais, be lyties skirtumo.

Skarotos senutės, šelmiškų minčių puoselėtojos ir vyrai narsūs, bent žodžiais – visi kaip lapai prisiglaudė prie žemės juodos.

Vietovė buvo lygi, ir jokia kliūtis nekliudė paleisti lėktuvą palei žemę, kokio metro aukštyje.

Kaukiantis „Fiato“ motoras ir „išprususiam“ šiurpu odos paviršių nudiegdavo. Čia gi, lėktuvo apačioje, kryžiumi gulėjo kaimo grietinėlė, nepratusių ausų būgnelių ir be atsparumo prieš bet kokias techniškų pabūklų vibracijas.


Naikintuvas FIAT CR.20 ore

Kryžiumi sukritusi kaimo grietinėlė, kaip vėliau sužinojau, gulėjo be kvapo. Ir kai lėktuvas pasileido į erdves, visi šokosi vėl moti – atsisveikinti, vieni nusikeikdami, kiti ašarą braukdami. Tik senutė, gulėdama, rankas sudėjusi ir į dangų jas keldama, šaukė: – Gyvs smertis, gyvs smertis!
– Dabar galiu mirti, viską mačiau!..

Bet senutė nemirė. Daugelį metų daugiau nieko ir nekalbėjo, kaip apie aną „gyvs smertis“. Jos kalbos tone girdėjosi pasididžiavimas, lyg šventąją žemę aplankiusi būtų, o akių blizgesyje nauja vidinė jėga, kuri senutę virš 90 metų pakėlė į šimtuosius. Ir paskutiniai jos žodžiai buvo: – Dabar galiu mirti... Viską mačiau...


Aviacijos pusvalandis virš uošvynės

Žodis „uošvis“ gali būti visaip linksniuojamas, viename ar kitame atstume nuo širdies, bet jau uošvė – amžių bėgyje šiltu žodžiu niekada nėra palydėta. Jei tiesiai ji ir nevadinama ragana, tai daugiausiai parenkami tokie žodžiai ir žodeliai, kurie nesukelia jokio pasigėrėjimo jausmo... Net, dargi, neretai aiškiai palyginama su ragana, visokias išdaigas ir erzelius keliančia jaunų žmonių tarpe.

Aš irgi turėjau uošvį ir uošvę. Laimei, po jų kojomis nesivėliau – už šimtų kilometrų laikiaus ir gal todėl į jokias bėdas nebuvau papuolęs. Viskas tarp mūsų, kol kas, ėjo sklandžiai. Dėl to lankydamas tėvus, negalėjau neužsukti ir į uošvynę, ypač, kad jie taip pageidaudavo. Uošvienė jau seniai nedavė ramybės, iš anksto užsiprašydama, kad jei aš lankysiąs savo tėvelius, tai jau tegu nepamėginsiąs aplenkti jų, atseit, uošvių. Vis kalbėdavo prisėsdama šalia ir bevaišindama viename svieste ir grietinėlėje keptu viščiuku ir visokiais priedais bei priedeliais, kuriuos taip mokėdavo padaryti ir patiekti, nuo ko žentelio širdis minkštutė, minkštutė lyg želatina pasidarydavo, o lūpose tik: – Gerai uošvele, gerai, būtinai aplankysiu, būtinai, kur čia neaplankysiu, gal pirmoje eilėje Jus, o tik tada savo tėvus. Pasuksiu lėktuvą virš Jūsų visu smarkumu, – kalbėjau uošvės skanumynus kirsdamas. Tai ne Kauno valgyklų trafaretiniai pietūs – be širdies, be paglostymo...

– Kaip mes visi, akis išplėtę, žiūrime, kai tu savo tėvelius lankai. Suki ratą po rato. Kad ir 7 kilometrai nuo mūsų, lėktuvas atrodo toks didelis! Tik aukštyn, tai vėl žemyn; tai suglaudžia sparnus, tai vėl juos išplėsdamas savo apačią parodo, lyg kokį didelį, didelį žvėries pilvą. O tas kaukimas, net už širdies ima, – porino uošvė, tai spigindama man į veidą, tai pakeldama akis į dangų...

Taip kalbėdavo ir visa uošvynė sotų stalą apsėdę ir ne tiek besisotindami, kiek bežiūrėdami į mane, besisotinantį, pažadų belaukdami: – Tikrai aplankysiu, kur čia ne...

Kad ir buvau žadėjęs pirma uošvynėn užsukti, bet senu papratimu tėviškėn nupikiravau. Kaip ir visada tėvo arkliai, grandines nutraukę, iš visų jėgų leidosi per laukus į kaimyno nuosavybės kampą, apaugusį tankiais krūmokšniais, lazdynais bei vijokliais, slepiančiais ne tik nuo saulės ir vabzdžių, bet, matyt, jų supratimu, ir nuo tokių kaukiančių paukščių.

Tėvas jau žinojo paslaptį: jei nori gauti laišką beveik į rankas, turi už sodybos ribų nubėgti, nes apie namus seni ir dideli medžiai savo šakomis grasino lėktuvui jį sučiupsią ir suplėšysią už ugnimi spjaudymą ir baisaus triukšmo kėlimą, už ardymą gamtos harmonijos.

Dėl to ir šį kartą, kaip visada, tėvą jau už sodybos ribų atskubėjusį radau. Dėl išijo ligos kojoje, tėvas sunkokai eidavo, bet šituo atveju, sakydavo, ir jo koja atgyjanti, ir lazdos nebereikėdavo, kad tik laišką iš sūnaus, skrendančiame lėktuve sėdinčio, veik iš rankų paimti galėtų...

Išmetęs tėvams laišką ir saldainių dėžutę, kuriuos taip mėgo mano motina, dažniausiai pasivartydavau virš sodybos – aviacijos pusvalandį atidarydavau. Tokia naikintojo prigimtis.

Tėvas moja laišku, aukštai jį iškėlęs, tai ženklas, kad veik tiesiai jį į rankas paėmė, o motina krato dėžutę saldainių. Turi kuo pasmaguriauti. O ji taip mėgo saldumynus, net kiaušinį su cukrum valgydavo.

Aplankęs tėvus, uošvynėn pasileidau. Didelė ir sena sodyba, apaugusi senais ir išsišakojusiais medžiais, buvo lėktuvui iš arti neprieinama. Tik medžių viršūnėmis galėjai prasinešti. Nei vienos spragos iš arčiau prisėlinti. Bet šį kartą tos spragos ir nereikėjo.

Dar nepradėjus nardyti virš šimtamečių liepų bei klevų, jau nuo seno besaugančių sodybą ir jos kiemo vidury Rūpintojėlį, ne tik nuo audrų, bet ir paties perkūno, pamačiau uošvį kaimyno malūnininko kryptimi žygiuojantį, kur jis daugiausia ir leido savo likusią gyvenimo dalį, ilsėdamasis, pypkelę traukdamas ir žodelį sumesdamas, ne tik su kaimynais, bet ir su plačios apylinkės vyrais, suvažiavusiais čia grūdą susimalti.

Taigi pasitaikė proga pasveikinti uošvį iš visos širdies. Na ir pasileidau tiesiai jo kryptimi. Dabar man nekliudė joks medelis. Ilgas, lygus laukas tęsėsi kokį puskilometrį. Nėriau žemyn ir, visai skusdamas žeme artėjau į gerąjį uošvį iškišęs ranką pro lėktuvo bortą, kaip ženklą mano geriausių jausmų. Bet!.. Gal pasivaideno, pagalvojau, gal iš viso jo čia nebuvo. Negi žemė atsivėrė ir gerąjį uošvį prarijo?


"Fiatas" virš Lietuvos laukų

Ištraukęs lėktuvą į viršų, žvalgaus, tiriu kas čia ir kaip atsitiko, gal mano akys apgaudinėja mane...

Nagi... uošvis, iškėlęs kepurę, lyg tai moja, lyg tai nuo širšių ginasi. – Turbūt, sveikina mane, – pamaniau. Reikia grįžti dar kartą, atseit, nuoširdumą parodyti. Ir vėl artėju į mielą uošvį, išspausdamas visas arklių jėgas iš itališkojo „Fiato“, veik žemę šluodamas lėktuvo pilvu. Ir štai, uošvis čia pat... ir vėl žemėje pranyko...

Dideliame griovyje, pilname vandens, tamsi figūra, nors labai trumpą akimirką, išdavė uošvio sumanumą. Nebūtų buvęs I Pasaulinio karo kareivis, išnešęs per tiek metų caro armijoje sveiką kailį...

Nusilenkęs dūšioje tokiam uošvio sumanumui, nudūmiau savais keliais.

Nė nereikia aiškinti, koks buvo po to susitikimas su geruoju uošviu. Gerai, kad uošvė palaikė mano pusę. Girdi, tegu nesivalkioja pas kaimynus liežuvauti. Geriau sėdėtų namuose. Galįs, girdi, daug apie namus pagelbėti. Taip ir reikėję. Argi žentelis galėjęs žinoti, kas ten per laukus kiūtina ir javus mindo...

– Neduosi ženteliui laisvai paskraidyti! – kiek toliau, tiek daugiau niršo uošvelė. – Džiaugtumeis, kad pas tave atskrido. Kas čia apylinkėje tokių paukščių susilaukia... Pamėgink tik dar sumurmėti... Griovyje sušlapai!.. Negi neturėjai laiko išsidžiovinti?! Ką veiki per dienas? Nebūtum buvęs bailys, nebūtum kritęs į griovį pilną vandens... Negi nesupratai, kad žentelis norėjo tau ranką iš lėktuvo paduoti... Eik jau, eik. Netikėli!.. – užbaigus mane ginti uošvė visą savo apie šimtinės kilogramų svorį permetusi į vieną koją, trinktelėjo ja į grindis ir rankomis susiėmus juosmenėlį, kilstelėjo smakrą, riebų riebutėlį, tiesiai uošviui į veidą... Lyg už stipriausių mūrų, lyg nepaimamoje tvirtovėje pasijutau.

Tai štai, ko vertos žmonių išgalvotos nešvankios pasakos apie uošvę.


Šaltinis:
Nuotykiai padangėje ir žemėje : atsiminimai / Stasys Baipšys / Kaunas : Plieno sparnai, 1995, 228 psl.




Elektroniniam publikavimui parengė G.Kačergius, 2019



Stasio Baipšio biografija


Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis