Aviacijos uždaviniai


Aviacijos bendradarbiavimas su pėstininkais




Juo toliau, juo daugiau atsiranda kariavimo priemonių, vis daugiau tenka rengti kovotojus, kad šias visas priemones reikiamoj vietoj pritaikytų. Laimėjimas bus pasiektas tik tada, kai visos ginklų rūšys tinkamai bendradarbiaus ir viena kitą rems. Šiam tikslui pasiekti, reikia, kad visų ginklų rušių vadai ir eiliniai kovotojai gerai vieni kitus suprastų.

Paskutiniu laiku apsiginklavime vis daugiau ima reikštis aviacija. Ji jau naudojama ne tik kaip pagalbinė karo priemonė, bet ir kaip jėga, galinti savarankiškai atlikti svarbius kautynių uždavinius. Tai gana vaizdžiai parodo italų - etiopų, ispanų pilietinio ir kinų — japonų karų patyrimai. Mūsų valstybėje į aviacija taipogi kreipiama labai daug dėmesio, ir ji jau išaugo į gana galingą ginklą.

Aviacija gali veikti arba savarankiškai puldama, fronte ir priešo užnugaryje svarbius pastatus, kaudamasi su priešo lėktuvais, arba tiesioginiai padėdama kitoms ginklų rūšims vykdyti jų uždavinius. Lėktuvai, padedantieji kitoms ginklų rūšims vykdyti jų uždavinius vadinami pėstininkų, artilerijos, kavalerijos ir kt. lėktuvais, žiūrint su kuria ginklo rūšimi jie bendradarbiauja.

Savo straipsnyje aš noriu parodyti, kaip aviacija bendradarbiauja su pėstininkais. Kadangi lėktuvai skirti bendradarbiauti su pėstininkais. vadinami „Pėstininku lėktuvais“, todėl aš čia juos tuo vardu ir vadinsiu.

Pėstininkų lėktuvai atsirado gana seniai, Jau Didžiojo karo metu vokiečiai vartojo šarvuotus pėstininkų lėktuvus- (Albatrosai J), kurie buvo skiriami palaikyti ryšį ir pulti priešą apkasuose. Dabartiniu metu nuo lėktuvų šarvavimo atsisakyta, nes šarvai labai apsunkina lėktuvą, sumažina jo judrumą ir, vis dėlto, negali apsaugoti nuo priešlėktuvinių pabūklų sviedinių. Šiuo metu pėstininkams priskiriami gana vikrūs dviviečiai lėktuvai, kurių uždavinys yra palaikyti ryšį, žvalgyti, o reikiant ir pulti gyvus taikinius. Šiam tikslui visai tinka mūsų „Anbo IV“

Pėstininkų lėktuvai daugiausia atlikinėja savo pavieniui, o kai kada naikintuvų priedangoje. Veikimo aukštis apie 800 metrų. Pėstininkų Statutas pėstininkų lėktuvui stato šiuos davinius:
a) kautynių lauko sekimas (savų ir priešo pėstininkų bei šarvuočių judesių);
b) pėstininkų vadų pranešimų bei pageidavimų persiuntimas aukštesniems vadams ir tiesioginės paramos artilerijai, bei aukštesniųjų vadų įsakymų pardavimas priekiniams daliniams.
c) tiesioginis paramos artilerijos ugnies išdavų patikrinimas.

Aptarsiu šiuos tris punktus kiek plačiau:

A. Aviacija prieš kitas sekimo priemones turi tą pirmenybę, kad gali pažvelgti, kas dedasi priešo užnugaryje, gali greitai didelius plotus išžvalgyti ir greitai pranešti. Jei mūsų pėstininkai rengsis pulti, tai jiems bus svarbu žinoti, kur priešo silpnesnės vietos, kur geresnės prieigos, kur priešo rezervai, kur kliūtys ir pan. Jei priešas rengiasi puolimui, tai svarbu žinoti, kur jis telkia savo jėgas smūgiui, kur stato savo ugnies priemones, kad jį būtų galima tinkamai sutikti. Šias žinias kaip tik galės suteikti pėstininkų lėktuvas. Priešą persekiojant, jis nurodys jo traukimosi kryptis ir paruoštus spąstus; mums traukiantis, jis nurodys priešo smūgio kryptis, laisvus atsitraukimo kelius ir palaikys ryšį tarp išblaškytų dalinių. Svarbu yra sekti ne tik priešo, bet ir savo kariuomenės judesius. Kautynių metu besikaunančių dalių padėtis taip greit keičiasi, kad viršininkams ne visuomet bus galima žinoti, kokią ribą pėstininkai yra pasiekę. Čia kaip tik ateina į pagalbą lėktuvas. Iššaudamas raketą „kur esate“, jis prašo pėstininkų priekinių dalinių pasiženklinti. Pėstininkai tiesia ženklines marškas, iš kurių lakūnai nustato pėstininkų pasiektą ribą. Be to, kautynėse ypač persekiojimo ir atsitraukimo metu, yra labai sunku tarp atskirų dalių palaikyti ryšį, kas tenka atlikti taip pat pėstininkų lėktuvui.

B. Jau minėta, kad lėktuvas yra labai greita susisiekimo priemonė. Telefono ryšys labai dažnai gali nutrūkti ir juo negalima perduoti pilnus pranešimus iš priekinių dalių aukštesniems vadams, arba įsakymus aukščiausiųjų vadų priekinių dalių vadams. Tai atlieka pėstininkų lėktuvas, tuos pranešimus tam tikrų priemonių pagalba paimdamas ir nunešdamas kur reikia. Taip pat šie lėktuvai gali greit iššaukti reikiamoj vietoj ir reikiamu laiku tiesioginės paramos artilerijos ugnį.

C. Lėktuvui yra labai patogu sekti artilerijos šaudymą, todėl jis stengiasi pranešti artilerijai, jei jos ugnis nėra tiksli, ir nurodo reikalingas pataisas. Taip pat praneša artilerijai, jei staiga pasirodo svarbūs taikikliai, kurie galėtų būti pavojingi.
Artilerijos uždavinių pėstininkų lėktuvas nepildo, nes tam tikslui yra „Artilerijos lėktuvas“.

Be šių uždavinių, pėstininkų lėktuvas turi sugebėti ir ginklu padėti savo pėstininkams. Šiam tikslui jis turi du priekinius (piloto) kulkosvaidžius ir du žvalgo kulkosvaidžius, kurie kiekvienas gali išleisti ligi 1200 šūvių per minutę. Taip pat lėktuvas ima su savim tam tikrą kiekį bombų (apie 200 kg). Puolami tik nudengti ir svarbūs taikiniai. Puolama žemu skridimu (ligi 30 metrų), veikiant bombomis ir kulkosvaidžiais kartu. Tačiau pirmoje eilėje pėstininkų lėktuvo paskirtis yra žvalgyba ir ryšis. Kautis jis gali tik tada, jei tai nekenkia jo pirmajai paskirčiai.

Kautynių metu gali atsitikti, kad kuri nors dalis gali būti priešo atkirsta nuo savo dalių ir apsupta. Tokiai atkirstai daliai gali pritrūkti maisto ir šaudmenų. Čia vėl kaip tik galės ateiti į pagalbą lėktuvas, numesdama su parašiutų pagalba maistą ir šaudmenis ir palaikydamas ryšį su savo kariuomene.

Lėktuvui susižinoti su pėstininkais yra šios priemonės:

1) Radiotelegrafas ir radiotelefonas.
2) Šviesos signalai (raketos, dūmai, lempos),
3) mėtomieji pranešimai,
4) įvairūs ženklai, duodami pačiu lėktuvu ar šaudant iš jo kulkosvaidžių.
5) pranešant žodžiu, pačiam lėktuvui nutūpus.

Radijo telegrafas, ir radijo telefonas yra labai greita transmisijos priemonė, nes pranešimą gali priimti iš karto keletas stočių . Blogoji pusė yra ta, kad smulkesni daliniai neturi radijo stočių, kliudo darbą kitos stotys ir pranešimą gali nugirsti priešas, nes lėktuve nėra laiko jį užšifruoti.

Raketos daugiausia naudojamos trijų spalvų, kurių, reikšmės yra šios; ,“Kur esate?“, „Supratau“ ir „Pavojus šia kryptimi“. Duodamas ženklą „Pavojus šia kryptimi“, lėktuvas skrenda ta kryptimi, šaudydamas iš savo kulkosvaidžių trumpomis serijomis.
Kuri spalva atitinka kurią reikšmę — nustato „Įsakymas ryšiams“. Geros raketų ypatybės yra tos. kad nereikia bijoti pašalinių trukdymų, nereikia specialių įrengimų, nereikia specialaus personalo (radistų, tinka įvairiose oro sąlygose)
Neigiamos raketų ryšio ypatybės: galimas perduoti tik labai mažas ženklų skaičius. Norint išlaikyti slaptumą, tie ženklai reikia nuolat kaitalioti. Negalima kalbėtis tarpusavy. Raketa sunkiai matoma, jei paleidžiama prieš saulę. Signalinės lempos daugiausia naudojamos nakties metu. Signalizuojama „Morzės“ ženklais, pagal iš anksto nustatytą kodą. Vartojant signalizacijai dūmus, lėktuvas iš anksto susitaria su pėstininkais apie duodamų ženklų reikšmę.

Kai tik sąlygos leidžia, pėstininkių lėktuvas stengiasi išmesti pranešimą. Pranešimai rašomi tam tikruose aviacijos pranešimų blankuose, įdedami į specialius maišelius ar tūteles ir metami ten, kur yra patiesta kilminė marška. Pranešimai mėtomi iš galimai mažesnio aukščio. Žemėje esantieji turi žiūrėti, kur kris pranešimas. Pranešimą paėmęs turi juo pamojuoti, kad jį išmetęs žvalgas matytų, jog jo pranešimas jau rastas. Jei pranešimas surastas, tai iš žemės rodomas ženklas „supratau“, jei nesurastas, tai „pakartokite". Tada žvalgas meta antrą pranešimą.

Gerosios metamų pranešimų ypatybės: galima išlaikyti paslaptis ir duoti pilną pranešimą (su schemomis);

blogosios: pranešimą išmesdamas, lėktuvas gali išduoti vado vietą, pranešimas gali pakliūti į mišką, balą ar javus ir būti nesurastas.

Geriausiai yra, jei pats lėktuvas gali nutūpti ir patys lakūnai gali betarpiai pranešti suinteresuotam viršininkui apie savo uždavinio atlikimą. Bet ne visur pasitaikys vietos, tinkamos lėktuvui nutūpti, o be to, šis būdas atima daug laiko ir greit gali išduoti savo dalių vadavietes.

Pėstininkams susižinoti su lėktuvu yra šios priemonės:

1) radiotelegrafas ir radiotelefonas,
2) šviesos signalai (raketos, dūmai, ugnis, lempos),
3) marškos (kilminės, signalinės, ženklinės),
4) pranešimai ant kartelių.

Apie radiotelegrafo ir radiotelefono ryšį galima pasakyti ta patį, kas jau kalbėta apie lėktuvo ryšį su žeme. Įvairūs šviesos signalai daugiau vartojami rišantis lėktuvui su žeme, negu žemei su lėktuvu, nes iš žemės daug lengviau pastebėti lėktuvų duodamus ženklus. Lėktuvui skrendant, paprastai į jį būna atkreiptos visų akys. todėl greit galima pastebėti ir jo ženklus, o tuo tarpu įgulai reikia sekti didelį plotą.

Gana greitai lakūnų dėmesį atkreipia dūmai. Jie daugiausia ir vartojami atkreipti lėktuvo dėmesį. Iš anksto susitarus su lėktuvo įgula, dūmais galima ir signalizuoti. Ugnis, raketos ir lempos daugiau vartojamos susirišti su lėktuvu nakties metu.

Marškos yra dažniausiai vartojama ryšių priemonė su lėktuvu iš žemės.
Ženklines marškas turi tik priekiniai pėstininkų daliniai ir jas tiesia:
1) Lėktuvui paklausus „Kur esate ?“
2) Įsakyme numatyta tvarka (jei pasiekė tam tikra ribą),
3) Pačių pėstininkų iniciatyva, jei jie nelauktai pasistūmėjo priekin ar pasitraukė.

Ženklinės marškos vasara būna baltos, žiemą, esant sniegui, raudonos. Paprastai jų viena pusė būna balta, antra raudona, Marškas tiesia priekiniai skyriai ir jas judindami stengiasi atkreipti lakūnų dėmesį. Jei marškų neturi, tai tiesia nosines, autus, popierių, baltinius ir kt. Marškos nuimamos, kai lėktuvas duoda ženklą „Supratau". Jei tokio ženklo iš lėktuvo neduodama, tai reikia ženklintis dešimt minučių.

Vadavietės, pradedant batalionu, ženklinasi kilminėmis marškomis. Jos tiesiamos ir nuimamos tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir ženklinės marškos. Kiekviena dalis, pradedant batalionu, turi savo skirtingą kilminę maršką. Dengtoje vietoje kilminės marškos pažymimos dūmais, nes kitaip jų lakūnai gali nepastebėti.

Pranešti žvalgui ką nors iš žemės, vartojamos signalinės marškos, kurios tiesiamos prie kilminių. Signalinėmis marškomis galima susirišti su lėktuvu iš anksto nustatytais ženklais. Prie kiekvieno kilminės marškos būna keturios signalinės (viena marškos pusė balta, antra raudona) 4X1 m dydžio kiekviena. Signalinėmis marškomis sudaromi tam tikri skaitmenys, kurių reikšmė yra nustatyta Ryšių Statute.

Svarbesnius taktinius pranešimus lėktuvas gali paimti tam tikru kabliu nenutūpdamas. Tam tikslui 20 m. viena nuo kitos įkalamos dvi karteles. Jų aukštis 5 m. Pačioje viršūnėje kartelės yra dvišakos, kad būtų galima užkabinti virvelę, prie kurios pritvirtintas pranešimas. Ryškumo dėlei, prie virvelės pririšamos vėliavėlės. Kartelės statomos tokioje vietoje, kad lėktuvui būtų gera prieiga — nedengtų aukšti medžiai ar pastatai, ir kad pranešimą būtų galima paimti prieš vėją, 4 m. atstume už kartelių tiesiamas kryžius iš dviejų signalinių marškų, kurio kryžiškas galas rodo lėktuvui skridimo kryptį. Lėktuvas tam tikru kabliu užkabina virvelę, ir žvalgas ją įsitraukia į lėktuvą. Norint duoti lėktuvui paimti pranešimą, rodomas ženklas „Paimkite pranešimą“. Šis susirišimo būdas yra tuo geras, kad galima duoti pilną įsakymą ar pranešimą lėktuvui ir išlaikyti slaptumą. Trūkumas yra tas, kad pranešimo paėmimas užtrunka tam tikrą laiką ir surištas su kai kuriuo pavojumi.

Kad pėstininkų lėktuvo darbas būtų pilnai išnaudotas, reikalinga, kad pėstininkai nuolat sektų savo lėktuvą, gerai suprastų jo duodamus ženklus ir patys greitai ir tinkamai ženklintųsi. Pėstininkai taip pat rūpinasi kiek leidžia sąlygos, savo lėktuvo apsauga nuo priešo lėktuvų ir priešlėktuvinių ginklų. Tik esant geram tarpusaviam susipratimui, pėstininkai galės sėkmingai siekti savo galutinio tikslo — laimėjimo.

Gali pasitaikyti atsitikimų, kad lėktuvas, nors ir ne pėstininkams skirtas, praneš jiems naudingų žinių. Todėl pėstininkai turi atidžiai sekti kiekvieną pasirodžiusį lėktuvą. Taip pat turi gerai žinoti mūsų ir kaimyninių valstybių lėktuvų tipus ir ženklus, kad bereikalingai neišsiduotų priešų lėktuvui.

Vykdant platesnio masto kautynes, juose dalyvauja visų paskirčių aviacija- naikintuvai tąsyk padės pėstininkams, puldami priešą kulkosvaidžiais, bombonešiai — bombarduodami priešą bombomis, žvalgybiniai lėktuvai pranešinės apie priešo stambiųjų junginių judesius. Kad aviacija gali atlikti net ir didelius kautynių uždavinius — ryškiai parodo kautynės ties Cvadalachara, kur apie 80 ispanų vyriausybininkų bombonešių, žvalgybinių lėktuvų ir naikintuvų beveik visiškai sunaikino ispanų nacionalistų sąjungininkų italų, motorizuotą vorą iš per 1000 sunkvežimių su pėstininkais, skirtais Madrido puolimui. Italų — abisinų kare italų lėktuvai, puldami bombomis ir kulkosvaidžiais abisinų dalis, paruošdavo kelią italų pėstininkų atakai. Tame pat kare buvo sėkmingai, panaudoti lėktuvai sužeistiems kariams į užnugarį pervežti ir priekinėms dalims šaudmenims ir maistui pristatinėti. Šiam tikslui lėktuvus jau naudoja prancūzai Maroke, rifų sukilimo metu.

Paskutiniuoju laiku visose didesnėse valstybėse, ypač Sovietuose, labai sparčiai pradėta rengti vadinami oro pėstininkai — parašiutininkai. Manoma priešo užpakalyje parašiutų pagalba nuleisti savo ginkluotus karius, kurie pultų jų kariuomenę, iš užpakalio, naikintų arba užimtų svarbius pastatus. Šie pėstininkai galėtų užimti tam tikrą plotą, kur nusileistų Iėktuvai ir privežtų dar daugiau kovotojų. Sovietai savo manevrų metu yra metę į „priešo“ užnugarį net iki trijų
tūkstančių kovotojų. Ši kovos priemonė kautynėse dar nėra išmėginta ir dėl jos yra dar daug įvairių nuomonių ir ginčų.

A. Švarplaitis

Pagal Karys 1938 nr.32 parengė N.Korbutas 2009 12

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis