Povilo Nakrošio žuvimas


1906 † 1936


Pasirengimas Prezidento A.Smetonos vardadienio minėjimui aviacijoje ėjo pilnu tempu.

Naikintuvų eskadrilėms („Fiatams“) buvo duotas uždavinys sudaryti ore raidę „S“, kuri reikštų – Smetona, o raidę „A“, reiškiančią – Antanas, turėjo sudaryti „Ansaldų“ eskadrilės, skrisdamos ilgu trikampiu, su vienu lėktuvu skrendančiu to trikampio linijų viduryje, kaip jų jungtis ir raidės „A“ išbaigimas.


Prezidento A.Smetonos inicialai ore

Tos dvi raidės turėjo nužymėti Kauno padangę ir sujungti visuomenę su savo Vadu. Tokia buvo intencija.

Be šios intencijos naikintuvų eskadrilės turėjo dar ir kitų uždavinių, susietų su pasirengimu oro kautynėms, ir ypač pabrėžiant tų kovų efektingumą – „priešo“ puolimą kulkosvaidžių ugnimi, bombomis ir t.t. Tam efektui pasiekti reikėjo duotus uždavinius atlikti dideliais greičiais, pilnu gazu ir kiek galima arčiau publikos galvos, kad motoro ūžesys žiūrovui kvapą užimtų, o išriesta kilpa žiūrovų atsidūsėjimu nuplauktų.

Vieną iš tų uždavinių turėjo lakūnas kapitonas Povilas Nakrošis. Jo partneris kitame naikintuve, lakūnas viršila Juozas Pyragius, kad ir neseniai baigęs lakūnų klasę, bet jau tvirtai rankoje vairolazdę belaikąs.

Pagrindinis jų uždavinys buvo iš kilometro pikiruoti iš priešingų krypčių į tą patį tašką, pasirinktą virš žiūrovų galvų ir, kaip esencija, susitikti kartu kiek galima arčiau publikos galvų, kiek galima arčiau vienas kito, kaip galima su didesniu motoro garsu ir kaip galima po to stačiau kilti į dangų užbaigiant manevrą „bačkų“ figūromis.

Tokie juodviejų skridimai buvo kartojami jau kelintą kartą, kad gavus geriausius rezultatus pažymėtiems tikslams pasiekti.

Paskutinį skridimą kpt. Nakrošis vykdė Aleksoto naujų angarų kryptimi, o viršila Pyragius priešais jį. Čia ryškiai krito į akis, kad viršila Pyragius jau visai artėja į nurodytą tašką, kai tuo tarpu kpt. Nakrošis tolokai atsilikęs. Ir kai Pyragiaus lėktuvas visu ūžesiu veržėsi į aukštį, Nakrošio lėktuvas be gazo skrido horizontaliai „Maisto“ link, su mažu posūkiu kairėn. Aukštis apie 200-300 metrų. Darė labai lėtą posūkį. Bet pasiekęs Aleksoto kapinaites, maždaug kilimo ir tūpimo vietą, pasuko lėktuvą kiek daugiau. Lėktuvas staiga perėjo į suktuką, bet pilotas dar greičiau jį iš suktuko išvedė.

Nelaimei, išlyginto lėktuvo nosis dabar buvo nusigręžusi maždaug Kauno link. Taigi, ir vėl reikėjo daryti posūkį, ir dar staigesnį, kad lėktuvas pasuktų aerodromo kryptimi, atsieit, tūpti. Ir šį kartą, po ką tik padaryto suktuko ir nepaėmęs aukščio, kpt. Nakrošis mėgina vėl posūkį tūpimui, posūkį gana lėtą, bet... vėl suktukas ir vėl lyginimas, ir išlygintas lėktuvas parašiutuodamas trinktelėjo į žemę, ir iš toliau atrodė, kad tik švelnus smūgis ratais su didesniu pašokimu, tik buvo klaustukas, kodėl lėktuvas pašoko tik vieną kartą ir kodėl nebėgo toliau pasišokinėdamas, kaip dažnai matydavome po blogesnio tūpimo lėktuvą šokinėjantį ir besiritantį per aerodromą.

Tik pasiekę avarijos vietą radome, kad smūgis buvęs per stiprus, ir jis absorbavo visą lėktuvo inerciją pirmyn.

Sanitarinė mašina atvyko greičiausiu laiku ir kpt. Nakrošj nuvežė ligoninėn, kur buvo konstatuota lūžęs jo nugarkaulis ir pažeisti nugarkaulio smegenys.

Kadangi visas to skridimo evoliucijas įdėmiai sekiau ir nepraleidau nei vienos detalės, todėl galiu tvirtinti, kad lakūno kpt. Nakrošiaus katastrofa nebuvo jo skridimo klaidų vaisius.


Sukibo mechanikai tikrinti, kas čia su lėktuvu atsitiko. Nagi, nutrūkęs vienas iš trosų, prilaikantis kairįjį sparną. Kpt. Nakrošis išskrido su nepalaužtu lėktuvu, ir tik po kelių aštresnių evoliucijų ore, pajutęs dalinį palūžimą, mėgino tūpti. Bet netikėtas suktukas visai arti žemės pasiėmė lakūną. Tai vien lėktuvo defekto auka. Tokių aukų turėjome ir daugiau. Ir tokių aukų reikalavo ir reikalaus visos techniškosios priemonės, kokios jos bebūtų. Ypač aviacija, kuri tik jos idėjai gimus – pakelti žmogų į orą – nusinešė ne vieną šios srities pionierių. Kpt. Nakrošis buvo vienas iš tų, kurie žuvo vardan aviacijos technikos progreso.

Kapitonas Nakrošis, drąsus ir veržlus, tiesiai iš Karo mokyklos stojo į aviatorių eiles, kad sustiprintų Lietuvos karo aviacijos pajėgas, aiškiai iš anksto žinodamas, kokie pyragai jam kvepia.

Povilas žuvo. Likę lydėjome jį į kapus. Vieni su jo karstu, ilgoje procesijoje iš angarų, iš pašarvojimo vietos, žygiavome į lakūnų kampelį kapinėse, pažymėtą propelerių kryžiais, kiti ore lėktuvuose nešėme jam paskutinį atsisveikinimą...

Vietoje žuvusiųjų mūsų eiles papildydavo nauji vyrai, aukštai pakelta galva, dar stipriau spausdami vairolazdes jaunose rankose, patyrimo ir stiprybės pasisėmę iš praeities ir aukų.


Šaltiniai:
S.Baipšys „Nuotykiai padangėje ir žemėje“, Kaunas, 1995;
G.Ramoška A.Gamziukas „Lietuvos Karinė Aviacija“, Kaunas, 1999.



Povilo Nakrošio gyvenimo įvykių chronologija




Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
P.Hiksa
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis
V.Rauba
J.Kumpis