„LITUANIKOS“ pašovimo versija


Gintautas Kačergius

„Lituanikos“ pašovimo versija


Po „Lituanikos“ katastrofos buvo paskelbtas A.Gustaičio vadovaujamos komisijos „Oficialus aktas dėl lakūnų Dariaus ir Girėno katastrofos“, kuriame pašovimo versija atmetama. Tačiau ir prieškario Lietuvoje, ir sovietiniais metais, ir dabartiniais laikais visuomenėje yra gaji nuomonė, kad „Lituaniką“ vokiečiai nušovė...

„Lituanikos“ kelias iki katastrofos

Prisiminkime paskutines „Lituanikos“ skridimo valandas. Liepos 16 d. apie 23 valandą „Lituanika“ buvo užfiksuota praskrendanti virš Štargardo (dabar Stargard Szczecinski) ir nuskrido šiaurės rytų kryptimi link Dancigo (dabar Gdanskas). Ten liepos 17 naktį siautė audra. Tikėtina, kad paskridę minėta kryptimi apie 80 km nuo Štargardo, Darius su Girėnu atsirėmė į audros frontą ir, negalėdami prasimušti, pasuko atgal. Taip apie 0 val. 15 minučių nakties atsidūrė virš Berlyncheno (dabar Barlinek), kur apsuko porą ratų. Po to skrido dar apie 30 km ir apsuko ratą apie Kuhdamo (dabar Pszczelnik) kaimą, kur 0 val. 36 minutės patyrė katastrofą.

Paspaudus paveikslėlis padidės

Pašovimo versijai pagrindą duoda „Lituanikos“ skraidymas virš Berlyncheno. Spėjama, kad ten buvo koncentracijos stovykla, kurios saugotojai ir šaudę. Koks tai buvo objektas, nėra aišku. Vokiečiai tą objektą vadino savanorių darbo stovykla. Bet kas tai per „darbo stovykla“? Galbūt tai buvo kokia nors stovykla kalinamiems asmenims. 1933 m. Hitleriui atėjus į valdžią tokių stovyklų Vokietijoje daug kūrėsi. Ar toji stovykla buvo saugoma, ar saugotojai turėjo tokių ginklų, kuriais būtų galima efektyviai šaudyti į praskrendančius lėktuvus?

Pašovimo versija

Prieš pradedant nagrinėti pašovimo versiją, reikėtų atkreipti dėmesį į keletą tokių momentų.

1. S.Darius ir S.Girėnas turėjo tikslą parskristi iš Niujorko į Kauną be jokio tarpinio nutūpimo. Kai liepos 17 naktį jie sutiko audrą, šios užduoties vykdymas nutrūko, t.y. negalėdami prasimušti pro audrą Darius ir Girėnas pasuko atgal ir skrido priešinga kryptimi – tolyn nuo Kauno. Būtent tada „Lituanika“ ir pateko virš Berlyncheno. Taigi sėkmingą skridimą nutraukė audra, o pašovimas (jei manysim, kad toks įvykis buvo), įvyko jau po to.

2. Pašautas, ar apšaudytas (jeigu taip buvo) lėktuvas dar skrido toliau (nuo Berlyncheno iki avarijos vietos daugiau kaip 30 km) ir, esant palankiom sąlygom, galėjo sėkmingai nutūpti.

3. Jei Darius ir Girėnas nebūtų savo kelyje sutikę audros, būtų toliau skridę Dancigo-Karaliaučiaus kryptimi ir laimingai pasiekę Kauną.

Apie ginklus ir šaudymo tikimybę

Kokiais ginklais, jei tai buvo, galėjo būti apšaudyta „Lituanika“. Manau, visiškai aišku, kad kokia nors zenitinė patrankėlė būtų sudraskiusi „Lituaniką“ į skutelius ir ji būtų nukritusi čia pat, Berlynchene. Su šautuvais prieš lėktuvą – labai jau neįtikėtina. Lieka tarpinis variantas – kulkosvaidis. Bet kulkosvaidis – žemės taikiniams skirtas ginklas, turintis lafetą ar stovą. Tai kaip juo šaudyti į lėktuvą?

Na, tikriausiai stovyklos sargybos bokštelyje būna įtaisytas kulkosvaidžio lizdas. Reikia manyt, kad jis turėtų būti nukreiptas šaudyti žemyn, pvz., jei kalinami asmenys bandytų pabėgti, liptų per tvorą ar pan. Juk koncentracijos stovyklų niekas nesiruošia pulti iš oro (bent jau 1933 metais tai tikrai), tai ir gynyba tam neturėtų būti numatyta. Vadinasi, jei atsitiktų nenumatytas atvejis: kažkoks nežinomas lėktuvas skraido virš stovyklos, būtų veikiama pagal aplinkybes.

Tačiau ar viskas taip paprasta? Sakykim, sargybinis kelia nuo lafeto kulkosvaidį į viršų. Betgi tai sunkus ginklas. Kaip jį šaudant į viršų nulaikyti ir dar pataikyti į greitai skrendantį lėktuvą?

Dar vienas momentas – sprendimo šaudyti priėmimas. Vokiečiai drausmingi žmonės, kariuomenėje ypač. Ar gali koks nors sargyboje stovintis eilinis kareivis savarankiškai priimti sprendimą šaudyti į neatpažintą lėktuvą, kuris nekelia jokios grėsmės? Nešaudo, nebombarduoja, nemėto proklamacijų. O jeigu vėliau pasirodys, kad tai buvo savas, pačių vokiečių lėktuvas? Gal atliekantis stovyklos inspektavimą? Kaip tada? O kad tai buvo transatlantinis lėktuvas, tos stovyklos sargybiniai niekaip negalėjo žinoti.

Logiškai samprotaujant, peršasi išvada, kad kažkur naktį praskrendantį lėktuvą apšaudyti ir jį pašauti yra nedidelė tikimybė. Tačiau jei Berlynchene buvo svarbus vokiečių objektas, gerai saugomas, sargybiniai iš anksto turėjo įsakymą šaudyti į užskrendančius lėktuvus – tada taip, „Lituanika“ galėjo būti čia apšaudyta. Bet tokį atvejį reikėtų traktuoti kaip nelaimingą atsitikimą, atsidūrus netinkamu laiku netinkamoje vietoje.

Kur apšaudymo pėdsakai?

Nors ir ne visos lėktuvo dalys yra išlikusios (atvežtos iš Vokietijos), bet „Lituanikos“ liekanose jokių šaudymo pėdsakų nėra. Ir ypač svarbiose dalyse: benzino bakai kulkų nesuvarpyti, tepalo bakai – taip pat, variklyje šaudymo žymių nėra. Propeleris kulkų irgi nepažeistas. Nėra kulkų žymių nei liemens drobėje, nei išlikusioje sveikoje stabilizatoriaus pusėje, nei dešinio sparno likusioje dalyje. Na, aišku, galima teigti, kad vokiečiai tų dalių, kuriose buvo likę šaudymo pėdsakų – negrąžino.

Aviacijos istorikas S.Štulas straipsnyje „Kodėl populiariausia – pašovimo versija“ rašo:
1982 m. skrydžio jubiliejui pertvarkant “Lituanikos” ekspoziciją, jos nuolaužas – taip pat ir minimus bakus – atidžiai apžiūrėjo muziejininkai, istorikai (tarp jų – dabartinis Lietuvos aviacijos muziejaus istorijos skyriaus vedėjas G.Ramoška, žinomas aviacijos istorikas J.Balčiūnas, atrastus Dariaus ir Girėno palaikus tyręs prof. J.Nainys), netgi kviesti kriminalistai – balistikos ekspertai.

Tačiau jokių kulkų pėdsakų nebuvo rasta.

Apšaudymo žala

Sakykim, kad kažkur buvo pataikyta. Bet kokią tada žalą galėjo tas pataikymas padaryti lėktuvui? Per liemens drobę kulka kiaurai praėjo ir nuėjo. Per sparnus, kur nėra benzino bakų – tas pats. Na, liks skylutės, bet skridimui tai ypatingos reikšmės nebus. Karo metu lėktuvai po apšaudymų parskrisdavo stipriai prakapotais sparnais ir liemenimis. Jei nepataikyta į svarbias lėktuvo vietas, lėktuvas gali skristi.

Taigi, jei „Lituanikai“ ir kliuvo kokios kelios kulkos, tai ji vis tiek skrido toliau. Ir kaip jau buvo minėta anksčiau, esant laimingoms aplinkybėms, galėjo sėkmingai nutūpti. Žinoma, apšaudymas, jei toks buvo, lakūnams papildomo streso įvarė.

Apie lakūnų sužeidimus

Yra nemažai gandų, kad buvo sužeisti patys lakūnai. Bet pagalvokime, ar lengva pataikyti į lėktuve sėdintį lakūną? „Lituanikos“ sparnų plotas beveik 28 kvadratiniai metrai. Dar apie 7 kv. m sudaro lėktuvo fiuzeliažas, apie 5 kv. m – stabilizatorius. Viso iš žemės matomo lėktuvo plotas sudaro apie 40 kv. metrų. Tuo tarpu sėdinčio žmogaus kūno plotas tik apie 0,5 kv. m. Taigi žmogaus plotas apie 80 kartų mažesnis nei lėktuvo. Jeigu į skrendantį lėktuvą gana sunku pataikyti, tai į jame sėdintį lakūną, į tokį mažą plotelį – praktiškai neįtikėtina. Dar reikia prisiminti, kad „Lituanikoje“ lakūnai sėdėjo ant tepalo bako (sėdynės buvo pašalintos taupant svorį). Taigi tas tepalo bakas lakūnus tarsi ekranavo iš apačios. Tokį pat ekraną iš nugaros pusės sudarė didieji liemens benzino bakai. Iš priekio saugojo variklis. Iš šonų ir apačios kliūtis sudarė ratai, važiuoklės rėmas ir sparno spyriai.

Lakūnų kūnus tyrę ir balzamavę profesoriai K.Oželis ir J. Žilinskas jokių kulkų kūnuose nerado. Po 31 metų jau sovietiniais laikais, suradus Dariaus ir Girėno palaikus, juos vėl visapusiškai ištyrė. Štai profesoriaus Vytauto Nainio pasakojimas, publikuotas "Nemuno" žurnale 1988 m. apie Dariaus ir Girėno palaikų ekspertizę, vykdytą 1964 metais:

Mums, teismo ekspertams, teko dirbti dvi paras beveik be poilsio. Padėjo studentai iš mokslinės draugijos. Pirmiausia reikėjo identifikuoti asmenybes. Pravertė Stepono Dariaus dukters pateiktos fotografijos: jos tėvą atpažinome pagal plaštakos padėtį. Neturėjome pirmojo tyrimo rezultatų, su jais susipažinau tik 1983-aisiais, todėl rūpėjo išsiaiškinti ir tragedijos priežastis. Kad neliktų jokių abejonių, atlikome papildomus tyrimus, rentgenogramas, taikėme specialius fizinius techninius metodus kulkų ir metalo pėdsakams surasti. Neaptikome jokių šautinių sužeidimų. Todėl kaip teismo medicinos ekspertas esu visiškai tikras, kad Dariaus ir Girėno kūnai nebuvo pašauti. Dar po dvidešimties metų Kauno valstybiniame istorijos muziejuje kartu su balistikos specialistais ištyrėme "Lituanikos" skeveldras, kur irgi neradome kulkų pėdsakų... Todėl labai apmaudu kartais skaityti spaudoje tariamų liudininkų parodymus apie "kulkų suvarpytus kūnus". Vieną "liudininką" esame atleidę iš darbo dėl piktnaudžiavimo alkoholiu. Per ilgus mudviejų darbo metus - jis dirbo sanitaru medicinos sektoriuje - nė karto man neužsiminė apie šūvių pėdsakus lakūnų kūnuose. Kino dokumentininkai patikėjo sunkaus ligonio, gulinčio beveik mirties patale, pasakojimu apie "netikėtai iškritusią kulką". Tokių "liudininkų" kasmet apsireiškia po kelis... Girdėjau ir smerkiančius balsus po paskaitos "Kodėl paslėpėte kulkas?" Deja du išsamūs tyrimai liudija kitką.
[Darius ir Girėnas : dokumentai, laiškai, atsiminimai / Nijolė Dariūtė-Maštarienė, Algirdas Gamziukas, Gytis Ramoška Kaunas : Lietuvos technikos muziejus "Plieno sparnai", 1991, 130 puslapis.]

Liudijimai apie kulkas

Yra keletas liudijimų apie iš „Lituanikos“ liekanų iškritusias ir surastas kulkas. Apie tas kulkas yra pasakoję: karo aviacijos vairuotojas A.Vičius, aviacijos dirbtuvių darbuotojas J.Soloveičikas, lakūnas V.Milevičius, karo aviacijos fotografas J.Miežlaiškis, civilis tarnautojas A.Petrulis.

A.Vičius ir J.Soloveičikas

N. Dariūtė-Maštarienė rašo:

Kaune, Aukštojoje Fredoje, gyvena žmogus, kuris sakosi pats matęs iškritusią iš „Lituanikos“ skeveldrų kulką. Tai mano mamos artimas kaimynas Antanas Vičius, gimęs 1900 m. 1933 m. jis dirbo karo aviacijos viršininko pulkininko S.Pundzevičiaus vairuotoju. Garažas buvęs aerodrome, greta lėktuvų dirbtuvių. A.Vičius pasakojo, kad „Lituanikos“ liekanas iš Vokietijos atvežė geležinkeliu, kurio atšaka buvo nutiesta iki aerodromo. Iš vagono platformos jas perkrovė į aviacijos automašinos priekabos platformą ir atvežė prie dirbtuvių. Visi, buvę garaže ir dirbtuvėse, nubėgo pažiūrėti. „Lituanikos“ liekanas reikėjo pernešti į dirbtuves, kur jos turėjo būti apžiūrėtos ir paruoštos eksponuoti Karo muziejuje. Pakėlus fiuzeliažą, staiga iškrito melchioro spalvos greičiausiai kulkosvaidžio kulka. Toliau A.Vičius pasakojo:
„Aš ją pačiupau ir sakau vyrams: Sako, kad lakūnų nenušovė, bet štai radau kulką“. Kai aš taip pasakiau, tuojau iš kitos autopriekabos pusės prie manęs pribėgo aviacijos technikos dalies vedėjas, pulkininkas leitenantas Juozas Grigiškis. Paklausęs, kur ta kulka, kur ta kulka, pagriebė ją man iš rankų ir nubėgo į štabą. Aš bijojau, kad tuo laiku už kulkos suradimą man galėjo kliūti, bet niekas man nieko nesakė, manęs nebaudė, ir tuo viskas pasibaigė.
Dirbtuvių darbininkai man sakė, kad inžinierius J.Soloveičikas taip pat, jau dirbtuvėse betvarkydamas lėktuvą, buvo suradęs tokią pačią baltą kulką.“

[Darius ir Girėnas : memuarai / Nijolė Dariūtė-Maštarienė : Vilnius : Mintis, 1990, 213-214 puslapiai.]

V.Milevičius

1983 metų R.Verbos dokumentiniame filme „Lituanikos sparnai“ yra epizodas, kuriame buvęs Lietuvos karo aviacijos lakūnas Vitalis Milevičius pasakoja apie tai, kaip „Lituanikos“ liekanose buvo rasta „kulipka“.

Šio rašinio autoriui V.Milevičiaus pasakojimą teko girdėti 1977 metais per sklandymo varžybas Biržuose. Čia V.Milevičius buvo pakviestas sportininkams papasakoti savo atsiminimus. Jis buvo pristatytas kaip žmogus, tarnavęs prieškario laikotarpiu Lietuvos aviacijoje ir dar prieš karą išėjęs į dimisiją. Pasakojimo smulkmenas sunku prisiminti, tačiau įstrigo žodis „kulipka“. Taip V.Milevičius vadino kulką. Pasakojimo esmė buvo maždaug tokia.

Kai „Lituanikos“ nuolaužas atvežė į karo aviacijos dirbtuves, jas iškraunant iš sunkvežimio, kažkas rado kulką. Ir tą „kulipką“ visiems rodė. Pribėgęs karininkas pastvėrė tą kulką ir nunešė į štabą. Daugiau apie kulką niekas nieko nekalbėjo ir kur ji dingo nežinia. Dar Milevičius minėjo, kad buvo prigrasinta apie tą „kulipką“ neplepėti. O kadangi Lietuvos kariuomenėje buvo griežta tvarka, tai apie kulką klausinėti niekas nedrįso.


V.Milevičius pasakoja atsiminimus sklandytojams. Biržai. 1977 m.


J.Miežlaiškis

Tame pačiame R.Verbos filme „Lituanikos sparnai“ yra ir buvusio Lietuvos karo aviacijos fotografo Juliaus Miežlaiškio pasakojimas apie tai, kad jam teko nufotografuoti kulkas, išimtas iš „Lituanikos“. Toks buvęs vadovybės įsakymas.

A.Petrulis

Citata iš anksčiau minėto S.Štulo straipsnio:
1934 m. liepos 5 d. raporte Karo aviacijos technikos skyriaus sandėlių viršininkui civilis tarnautojas A.Petrulis rašo: “Pranešu Tamstai, kad š.m. liepos mėn. 4 dieną iš sandėlio K.A.M. 12 Nr. pervežant į dirbtuves sudužusį lėktuvą “Lithuanica” radau iššautą kulką, kurią perdaviau jaun.leit. Šalkauskui.”
Šį A.Petrulio raportą archyvuose rado aviacijos istorikas G.Ramoška.

Taigi, apibendrinant situacija tokia: A.Vičius teigė, kad kulką surado jis pats; kad J.Soloveičikas surado kulką persakė kiti asmenys; V.Milevičius pasakojo, kad matė, kaip kažkas surado kulką; J.Miežlaiškis tik fotografavo jam atneštas kulkas; apie A.Petrulio rastą kulką patvirtina archyvinis dokumentas. Štai čia yra svarbiausias dalykas – šis faktas yra neginčijamas ir negali būti paneigtas. Bet reikia atkreipti dėmesį į kulkos suradimo datą – 1934 m. liepos 5 d. Prie šio momento dar reikės sugrįžti.

Kodėl kulkų nematė vadovybė?

Esant tiek liudijimų apie kulkas, gali kilti klausimas, kodėl į tas kulkas nekreipė dėmesio aukštesnioji vadovybė. Visų pirma tai komisijos, tyrusios „Lituanikos“ katastrofą ir surašiusios „Oficialų aktą...“ nariai: A.Gustaitis, Reimontas, V.Morkus, A.Gavelis. Ir ne tik jie – apie surandamas kulkas turėjo žinoti ir Karo aviacijos viršininkai, štabo karininkai. Kodėl gi jie tylėjo?

Pašovimo versijų šalininkai tikriausiai tokį dalyką aiškintų kokia nors sąmokslo teorija: Lietuvos vyriausybė ar Prezidentas nenorėjo gadinti santykių su Vokietija, todėl nutarė viską nuslėpti ir įsakė aukštiems karininkams nieko neviešinti. Bet tokiu atveju apie viską turėjo žinoti gana didelis žmonių ratas – pradedant tos vyriausybės nariais, užsienio ministerijos valdininkais, kariuomenės vadais ir baigiant jau paminėtais aviacijos karininkais. Tokios paslaptys ilgai neišbūna – anksčiau ar vėliau kas nors vis vien iškyla viešumon, kas nors vis tiek būtų paskelbęs tokius faktus. Juolab, kad vėliau Lietuvos valstybės nebeliko ir, sakykim, jokia priesaika tų žmonių jau nevaržė. Karo metais ir po to daugelis išsiblaškė po visą pasaulį ir tikrai galėjo laisvai paskelbti tiesą, jei galvosim, kad „prie Smetonos“ jiems tai buvo uždrausta.

Tačiau niekas jokių faktų apie „Lituanikos“ pašovimą, apie tokių faktų slėpimą ar draudimą juos skelbti nepaviešino nei Lietuvoje, nei Amerikoje, nei Australijoje, nei kur nors kitur. Išvada tokia: tų faktų nebuvo!

„Lituanikos“ nuolaužų kelionės

"Lituanikos" nuolaužos, parvežtos iš Soldino, liepos 24 d. iš karto pateko į Karo muziejų. Tą patvirtina dokumentas: "Lėktuvo LITUANIKOS pargabentų Kaunan dalių sąrašas". Šio dokumento pabaigoje rašoma:
Šis sąrašas sudarytas 1933 met. liepos mėn. 24 d. Kaune Karo Muziejaus patalpoje tuojaus po lėktuvo liekanų pargabenimo iš geležinkelio stoties.

Paspaudus padidės
Darius ir Girėnas : dokumentai, laiškai, atsiminimai / Nijolė Dariūtė-Maštarienė, Algirdas Gamziukas, Gytis Ramoška Kaunas : Lietuvos technikos muziejus "Plieno sparnai", 1991, 132 puslapis

Taigi atvežtos iš Vokietijos „Lituanikos“ liekanos nebuvo vežiojamos į Karo aviacijos dirbtuves ar kur kitur, o tiesiai į Karo muziejų. Ten buvo eksponuojamos iki rudens ir tik lapkričio mėnesį atvežtos į karo aviacijos sandėlį. Na o vėliau buvo gabenamos ir į aviacijos dirbtuvės tam, kad jas paruoštų nuolatinei ekspozicijai Karo muziejuje. Štai tuomet, 1934 m. liepos mėn. A.Petrulis ir surado kulką.

Sugrįžtant prie ankstesnės temos apie kulkų suradimo liudijimus, darosi aišku, kad nei A.Vičius, nei J.Soloveičikas, nei V.Milevičius 1933 metų liepos mėnesį kulkų surasti ir jas matyti negalėjo. Jei tos kulkos ir buvo rastos, tai žymiai vėliau, gal būt tuo metu, kaip ir A. Petrulio kulka, t.y. 1934 m. liepos mėn., arba parvežant iš Karo muziejaus į sandėlį 1933 m. lapkričio mėn.

Kulkos, bet „ne tos“

Jei kulkos randamos po kelių mėnesių, ar po metų, tai argi galima teigti, kad tai pašovimo kulkos? Kodėl jos nebuvo rastos iš karto Karo muziejaus ekspozicijos salėje?

Transportuojama buvo kariniais sunkvežimiais (ar jų platformomis). Tai ten kėbule (ar ant platformos dugno) galėjo būti likę kažkokių senų kulkų. O gal kas nors labai norėjo, kad tų kulkų būtų rasta, ir pabėrė saujelę. Taip sakant, kad atsirastų nesamų įrodymų.

Ir dar tokia abejonė. Kurgi galėjo tos kulkos "Lituanikos" nuolaužose taip užstrigti, kad iškristų po metų? Ir nepaliktų jokių žymių, įbrėžimų, prakirtimų. Kulkos pėdsakus palieka gana ryškius ir specialistai juos lengvai atskirtų nuo kitokių įbrėžimų.

Peršasi išvada, kad vis tik, kulkos buvo „ne tos“ – tai yra nesusijusius su „Lituanikos“ katastrofa. Matyt, dėl to aukštesnieji pareigūnai faktus apie tas kulkas ir ignoravo.

Versija „nušovė“ gyva ir šiandien

Šiemet lankantis Karo muziejuje į „Lituanikos“ ekspozicijos salę sugužėjo būrelis mokinukų, panašu ketvirtokų. Mokytoja sako:
– Štai čia tie lakūnai, kuriuos nušovė, pamenat pasakojau...
Iš muziejaus budėtojos jokios reakcijos, prieštaravimo ar pastabos, kad tai netiesa. Matyt, pritaria tokiai nuomonei.

Taigi, pašovimo versija gyvuoja iki šiol. Nors, atrodo, kad ta versija neturi jokio pagrįsto pagrindo, remiasi tik gandais, prielaidomis ir neteisingais faktų interpretavimais. Paneigti šią versiją galėtų tik svarūs istorikų argumentai dažnai kartojami žiniasklaidoje. Pvz., kiekvienais metais „Lituanikos“ skrydžio sukaktuvėms galėtų būti publikuojami straipsniai, patvirtinantys istorinę tiesą. Bet žiniasklaida labiau domisi sensacijomis, nei nuobodžia tiesa. O istorikai irgi nelabai aktyvūs tuo klausimu.

Išvados:

1. Nėra jokių tiesioginių įrodymų, kad „Lituanika“ buvo pašauta.

2. Liudijimai apie surastas kulkas yra iš vėlesnio laikotarpio ir realiai nieko neįrodo.

3. Visuomenės sąmonėje pašovimo versija gyvuos dar ilgai.


2009-11


* * * * *


Rekomenduojama taip pat skaityti:

Saulius Štulas. Dar apie Darių ir Girėną (Kodėl populiariausia – pašovimo versija)

Juozas Narakas. AR LITUANICA TIKRAI BUVO PAŠAUTA?


* * * * *


EITI į sekantį ciklo straipsnį > > > „Mirties" spinduliai

GRĮŽTI į straipsnių ciklą > > > LITUANIKOS SKRYDIS


* * * * *



Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis