„Lituanikos“ katastrofos neaiškumai jaudina daugelį Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gerbėjų. Lietuvoje sklando legendos apie Atlanto nugalėtojų žūtį. Kiekviena publikacija, kiekvienas straipsnis, kiekvienas filmas žadina viltį, kad gal pagaliau sužinosime viską kaip ten buvo. Visą tiesą.
Deja, šia prasme skaitytojai gal ir nusivils. Šiame rašinyje nebus kažko ypatingai naujo. Nebus atskleista nei Soldino miško paslaptis, nei kokios nors kitos „Lituanikos“ paslaptys. Naudojantis oficialiais dokumentais – A.Gustaičio vadovautos Aviacijos komisijos „Lituanikos“ katastrofos priežastims tirti Aktu¹ (toliau AKTAS), bei vokiečių tyrimo – Brandenburgo provincijos ir Berlyno oberprezidento Pranešimu² (toliau PRANEŠIMAS), buvo pabandyta viską sugrupuoti ir apibendrinti. Kai kas išryškinta ir akcentuota, sudėliota pagal punktus. Pasamprotauta, kaip galėjo būti (įvairūs variantai) ir kodėl būtent taip galėjo rutuliotis įvykiai.

Norint geriau viską suprasti, verta detaliai prisiminti paskutiniuosius įvykius (mums žinomus) iki katastrofos.
1933 m. liepos 16 d. vakarą, apie 23 val. „Lituanika“ buvo užfiksuota Vokietijos rytinėje dalyje virš Štargardo miesto (dabar Stargard Szcecinski) ir nuskrido Dancigo (Gdansko) kryptimi. AKTE „Lituanikos“ praskridimas virš Štargardo paminėtas 3 (!) kartus. Už keliasdešimt kilometrų „Lituanika“ atsimušė į audros frontą, besitęsiantį nuo Baltijos jūros šiaurės-pietų kryptimi. Štai AKTO teiginys:
Liepos 16 d. 23 val. lakūnai praskrido virš Stargardo, kuris yra 150 kilometrų nuo Berlyno ir, kiek galima buvo spręsti iš balso, nuskrido šiaurės rytų kryptimi. Bet šioje kryptyje jie turėjo sutikti audringą orą su stipriu lietumi, kuris vyravo Dancigo rajone. <...> Lakūnai, praskridę apie 80 kilometrų Kauno kryptimi, buvo priversti dėl kalbamų priežasčių pasukti atgal ir skrido Berlyno link ieškodami nutūpimo vietų.
Pagaliau „Lituanika“ atsidūrė virš Berlincheno (dabar Barlinek). Galima spėti, kad S.Darius ir S.Girėnas, sutikę audrą, bandė pro ją pralįsti ir tikriausiai ne vienoje vietoje. Taip pat iš to, kad po valandos atsidūrė virš Berlincheno, galima spėti, kad tame audros fronte properšų bandė ieškoti pasukę į pietus, o ne link šiaurės. Tokiu būdu liepos 17 d. naktį „Lituanika“ skrido virš Berlincheno, kur buvo pastebėta. Apie tai AKTE rašoma taip:
Apie 15 – 20 min. po 12 valandos nakties lakūnai buvo pastebėti virš Berlincheno, kur jie padarė porą ratų. Gali būti, kad virš Berlincheno jiedu paleido šviesos raketą, kurių buvo pasiėmę keturias.
Analogiškai ir vokiečių PRANEŠIME:
Yra pranešimai iš savanorių darbininkų stovyklos prie Berlinchen, kad jie pastebėję degančias rankines rakietas, bet tikrų žinių apie tai nėra.

Toliau skrisdami nuo Berlincheno ir laikydamiesi tikslios krypties Berlyno link, S.Darius ir S.Girėnas už 30 km pasiekė Zoldino (Soldin, dabar Myslibužas – Mysliborz) apylinkėse esantį Kuhdamo (Kuhdamm) kaimą (dabar Pščelnikas – Pszczelnik). Prie šio kaimo lėktuvas patyrė katastrofą. Paskutines „Lituanikos“ skridimo minutes matė Kuhdamo kaimo gyventojas Herbert Grieben:
1933 m. liepos 17 d. apie 0.30 val. stovėjau apie 50 m į šiaurę nuo viešbučio ir išgirdau iš šiaurės rytų krypties žemai skrendančio lėktuvo motoro ūžėsį. Lėktuvas, kuris turėjo šviesą, skrido pirmiau iš šiaurės pro Kuhdamm, paskiau pasukė į pietus maždaug link Rosentolio ir vėl pasukė į rytus ir turbūt bus perskridęs Telling ežerą. Nuo ten daugiau lėktuvo šviesos aš nebemačiau, bet motorą dirbant dar toliau girdėjau. Per trumpą laiką, maždaug 1-2 min. o gal dar mažiau, išgirdau labai smarkų smūgį. Smūgio balsas išsiskleidė tarpe kalniukų ir miškų ir todėl sunku buvo nustatyti smūgio kryptį. Kadangi tuo laiku ir motoras nutilo, aš nusprendžiau, kad lėktuvas nukrito. Buvo labai tamsu – be žvaigždžių, ir labai debesuota – o taip pat smūgio vietos aš tiksliai nežinojau, todėl aš nutariau neiti lėktuvo ieškot.³

Lemtingas ratas aplink Kuhdamo kaimą
Paspaudus paveikslėlį - pasididins

Priežastis viena – užkliuvimas už medžių, skrendant mažame aukštyje. Taip konstatuota tiek AKTE, tiek vokiečių PRANEŠIME. Ir nėra ką čia daugiau bepridurti.
Pagal katastrofos vietos vaizdą buvo nustatyta, jog lėktuvas sudužo kliudęs medžių viršūnes, skrisdamas pakankamai dideliu greičiu varikliui dirbant. Taigi – tai lakūnų klaida. Joks lėktuvas, jokiomis aplinkybėmis neturėtų sudužti užkliūdamas už medžių.
Apie „Lituanikos“ greitį katastrofos metu kapitonas V.Morkus taip liudijo:
Dariaus ir Girėno lėktuvas skrido labai žemai. Lėktuvo greitis buvo apie 200 kil. Tai galima nustatyti iš įvykio vietos. 80 metrų linijoj, kurioj krito žemėn „Lituanica“, nukirsta 6 medžiai sekančio storumo: 25 cm, 35, 40, 20, 25 ir 28. Iš lėktuvo likučių galima spręsti, kad laike katastrofos lėktuvas, atsimušdamas į medžių viršūnes, tuojaus neteko sparnų ir visame greitume krito žemėn, išmušdamas gana didelę pailgą duobę.⁴
Priminsiu, kad Vladas Morkus kartu su Kęstučiu Bulota buvo Lietuvos Aeroklubo atstovai, vykę į Zoldiną (Soldin) parvežti S.Dariaus ir S.Girėno palaikų.
O kokie veiksniai turėjo įtakos tokiai atomazgai ir kodėl „Lituanika“ skrido žemame aukštyje – verta panagrinėti detaliau.

Viena iš priežasčių, kodėl „Lituanika“ skrido labai žemai, buvo ieškojimas vietos nutūpti. Kad buvo ieškoma vietos nutūpti, rodo sukti ratai virš Berlincheno ir aplink Kuhdamo kaimą. Sunku nuspėti ir paaiškinti, kodėl buvo priimtas toks sprendimas. Bet šis sprendimas labai abejotinas – tūpti į aikštelę, pasirinktą iš oro visuomet yra sunku. O „Lituanikos“ atveju, kai tos aikštelės nė nebuvo galima įžiūrėti – sprendimas visiškai blogas. Kur kas geresnis sprendimas būtų buvęs skristi į apšviestą aerodromą (į Berlyną).
Kodėl „Lituanikos“ lakūnai pasirinko tokį sprendimą – atsakyti neįmanoma.

Nutupdyti lėktuvą į iš oro pasirinktą aikštelę nakties tamsoje, neturint reikiamų šviesos priemonių – praktiškai neįmanomas dalykas. Netgi turint galingą prožektorių, naktį miškingoje vietovėje surasti tinkamą aikštelę nutūpimui ir joje saugiai nutūpti būtų rizikinga. „Lituanikoje“ turėtos pasišvietimo priemonės – kišeninis žibintuvėlis bei bengališkos ugnys (vadinamos rankinės „rakietos“) – tokiam reikalui per silpnos ir netinkamos. O naktis buvo labai tamsi.
Tamsa tamsai nelygi. Būna palyginti šviesių naktų, būna, kaip sakoma, „nors pirštu į akį durk“. 1933-07-16 Zoldine Saulė leidosi 20:18, pilietinės sutemos baigėsi 21:05, navigacinės sutemos (kai praktiškai nesimato horizonto) baigėsi 22:16. Taigi liepos 17 d. naktį apie pusę pirmos (kai įvyko katastrofa) buvo visiška tamsa. Naktį, netgi debesuotą, šviesesnę padaro Mėnulis, ypač kai būna pilnatis. 1933-07-16 Mėnulis buvo delčia, tik 27% šviečiančio disko. Tekėjo 23:17. Pusę pirmos nakties virš horizonto pakilęs tebuvo tik 9°, todėl toks Mėnulis (ne pilnatis ir neaukštai pakilęs) labai menkai tepašviesino naktį, juolab debesuotą. Kuri, anot liudininko H.Griebeno, buvo „be žvaigždžių ir labai debesuota“.

Apjungus šias dvi prielaidas į vieną – ieškojimas vietos nutūpti naktį, neturint reikiamų šviesos priemonių – tai ir yra pagrindiniai faktoriai, dėl ko įvyko katastrofa.
Norėdami surasti tinkamą lauką nutūpti, jį pamatyti, lakūnai turėjo specialiai mažinti aukštį, taip rizikuodami užkliūti už medžių viršūnių.
Pabandykim įsivaizduoti maždaug tokį pokalbio tarp lakūnų scenarijų:
S.Darius – S.Girėnui:
– Matau kažką šviesesnio, gal ten laukas, kuriame galėtume nutūpti. Suk kairį ratą.
Po kiek laiko S.Girėnas:
– Ar matai ką nors?
– Nieko. Nusileisk žemyn 100 pėdų.
Vėliau:
– Dar 50 pėdų žemyn.
– Dar 30 pėdų.
xxxx
Žinoma, tai tik spėjimas, versija. Bet tokia versija gali paaiškinti lakūnų veiksmus, kodėl jie skrido labai žemai.

Audra tiesiogiai katastrofai įtakos neturėjo. Zoldino apylinkėse audra jau buvo praėjusi. Tačiau audra turėjo įtakos tam, kad buvo pasirinktas variantas – 2.1. Ieškojimas vietos nutūpti laukuose.
„Lituanikos“ skridimas galėjo būti apsunkintas dėl padarinių neseniai praslinkus audrai: žemų debesų, stipraus gūsingo vėjo, galbūt iš miškų kylančio rūko. 1933 metų Kauno dienraštyje „Dienos naujienos“ (1933-07-21 Nr. 164) buvo užsiminta apie galimą vėjo įtaką: „ar „Lituaniką“, per žemai lekiančią, įspraudė į mišką staiga susidaręs didžiulis viesulo sūkurys“.⁵ Tačiau AKTE galima vėjo įtaka katastrofai nebuvo nagrinėta.

Po katastrofos ištyrus „Lituanikos“ variklį, nustatyta, kad benzino filtras buvo užsinešęs nešvarumais. Šie nešvarumai galėjo sutrikdyti tolygų darbą: variklis negalėjo stabiliai dirbti maksimaliais sūkiais (pilnu „gazu“), tikriausiai kartkartėmis springčiojo, „čiaudėjo“. Tačiau variklis galėjo normaliai dirbti pamažintais sūkiais (nepilnu „gazu“).
Iš kur benzino filtre susikaupė nešvarumai? Didžiausia tikimybė, kad nešvarumai į benzino filtrą pateko, kai buvo visiškai sunaudotas benzinas iš didžiųjų liemens bakų („iki dugno“). Ant bakų dugno nusėdę nešvarumai buvo susiurbti į benzino sistemą. Čia reiktų atkreipti dėmesį į tokį momentą. Benzinas iš didžiųjų liemens bakų turėjo būti pabaigtas maždaug 27-tą skridimo valandą – „Lituanikai“ jau pasiekus Europą. Išsiurbus benziną iš bakų iki dugno, diduma nešvarumų patenka į benzino filtrą. Spėtina, kad minėti variklio darbo nesklandumai turėjo nuo tada ir prasidėti: iki katastrofos likus dar apie 10 valandų. Lakūnai, reikia manyti, suprato priežastį ir turėjo surasti būdą, kaip tokių nesklandumų išvengti – t.y. prisitaikė skristi nenaudojant maksimalių sūkių (nepilnu „gazu“).
Šie samprotavimai perša išvadą, kad variklio darbo sutrikimai galėjo ir neturėti jokios įtakos (!) katastrofai. Katastrofos vietos analizė, paskutinio liudininko Herberto Griebeno parodymai, bei faktas, kad propelerio veleno įvorėje buvo įsukta medžio plaušų – leidžia daryti išvadą, jog lėktuvas sudužo varikliui dirbant. Arba variklis sustojo būtent tik paskutiniu katastrofos momentu prieš pat žemę, kai propeleris kapojo medžius.

Nuovargis buvo didžiulis – 37 valandų (!) skridimas. Labai didelė tikimybė, kad dėl nuovargio galėjo būti padaryta lemtinga pilotavimo klaida – per daug nužemėta paskutiniame posūkyje (galbūt su slydimu). Dar šioje vietoje reiktų prisiminti, kad S.Girėnas turėjo rimtą sužeidimą – jam skaudėdavo kairę koją (paskutinis posūkis kaip tik į kairę, o lėktuvą tuo metu pilotavo S.Girėnas). Po 37 valandų skridimo skausmai galėjo atsinaujinti.
Galėjo pasireikšti ir protinis nuovargis. Po 37 valandų variklio burzgimo, vibracijos, bei nemigos – galvos nedirba žvaliai, protas neveikia taip aštriai. O tada galimi ir neteisingi arba ne visai teisingi sprendimai.
Taigi, nuovargis galėjo turėti įtakos katastrofai.
Tačiau tai irgi tik spėjimas. Galimas ir priešingas variantas. Įgudę pilotai kritinėse situacijose mobilizuojasi ir veikia tiksliai. Taigi ir „Lituanikos“ lakūnai, taip sakant, galėjo reikiamu metu „susiimti“ ir, nepaisydami nuovargio, galbūt tiksliai pilotavo lėktuvą. Todėl šis punktas priskiriamas prie faktorių, kurie tik „galbūt“ turėjo įtakos katastrofai.

Katastrofos vietoje Zoldino miške vietovės aukštis virš jūros lygio yra 65 m, kas sudaro apie 50-60 m peraukštėjimą, lyginant su „Lituanikos“ pakilimo vieta Niujorko FBF aerodrome. Be to, buvo barometrinio slėgio skirtumas (6 mm gyvsid. st. mažiau) tarp pakilimo vietos ir katastrofos vietos. Tai barometriniame aukštimatyje duoda 70 m skirtumą. Priskaičius dar apie 15-20 m medžių aukštį, iš viso gaunasi apie 130-140 m – tai yra daugiau kaip 400 pėdų. Dėl nuovargio lakūnai galėjo šio skirtumo nepastebėti (neatkreipti dėmesio ar tiesiog pamiršti, kad gali būti peraukštėjimas). Taigi, esant aukštimačio parodymams apie 600 pėdų (180 m), lakūnams galėjo atrodyti, kad yra pakankamai saugiame aukštyje, nors tikrasis aukštis nuo žemės paviršiaus tebuvo tik apie 40-50 m. Vadinasi aukštimačio parodymai galėjo klaidinti. Įvertinant lakūnų nuovargį, galbūt S.Darius ir S.Girėnas šios klaidos nepastebėjo.
Kita vertus, jei ieškodami vietos nutūpti, lakūnai specialiai mažino aukštį (žr. punktus 2.1 ir 2.2) – tai tuo atveju aukštimačio rodmenų neatitikimas neturėjo jokios reikšmės.
Vėlgi, „galbūt“.

Vokiečių PRANEŠIME teigiama, „kad lakūnai buvo visiškai pametę orientavimąsi“ – tai reiškia paklydę. Neatmestina. Tokiu atveju ieškojimas vietos nutūpti yra visiškai pateisinamas. Tiksliau sakant, paklydus tik taip ir reikėjo elgtis. Bet...
Paskutinė „Lituanikos“ skridimo atkarpos Berlinchenas – Kuhdamas kryptis tiksliai pataiko į Berlyną. Kažin ar tai atsitiktinumas? Peršasi išvada, kad S.Darius ir S.Girėnas nebuvo „visiškai pametę orientavimąsi“, o tikslingai skrido link Berlyno. Galima teigti, kad pagrindinis tikslas buvo surasti Berlyną (ir aerodromą jame), pakeliui, kaip dabar sakoma, vykdant atsarginį planą B – pavykus, galbūt, sėkmingai nutūpti kokioje nors lauko aikštelėje.
Taigi, ir paklydimą tenka priskirti prie kategorijos „galbūt“.

Sutikus audros frontą, S.Dariui ir S.Girėnui teko apsigrįžti ir skristi atgal, susitaikant su mintimi, jog į Lietuvą nenuskris. Tai turėjo būti stiprus psichologinis smūgis lakūnams – šitiek vilčių sudėta, šitiek darbo ir pastangų – ir viskas perniek. Lakūnų tikslas buvo atskristi iš Niujorko tiesiai į Kauną, be jokių tarpinių tūpimų. Žlugus šiam reikalui, Stepono Dariaus bei Stasio Girėno nuotaika, tikriausiai, labai krito. Ir to pasekmė – galimai netikslūs veiksmai, neteisingi sprendimai.
Psichologinis stresas, kaip veiksnys, galėjęs turėti įtakos katastrofai, niekieno nėra minimas, bet visiškai atmesti tokį faktorių – būtų neteisinga.

„Lituanikos“ kopijos kūrėjas Vladas Kensgaila teikia versiją, kad „Lituanika“ nukrito dėl pasibaigusio benzino, o tas benzinas nutekėjo per didžiųjų liemens bakų avarinio išleidimo vožtuvus.
Tačiau ši versija prieštarauja tokiam faktui: „Lituanika“ nukrito su dirbančiu varikliu. Vadinasi ši versija negali būti priimtina.

Vokiečių tyrimo išvadose – PRANEŠIME – rašoma, jog „Lituanika“ teturėjo 10-15 ltr benzino, t.y. 15 minučių skridimo. Todėl skubiai ieškojo vietos nusileisti.
Tačiau ši vokiečių tyrimo išvada padaryta iš klaidingų apskaičiavimų bei neteisingo vertinimo. Tie 10-15 ltr benzino buvo rasti viename iš 4 sparninių bakų. Kiti buvo tušti. Bet tai nereiškia, kad juose iki katastrofos benzino nebuvo. Juk jie kritimo metu buvo praplėšti ir benzinas išsiliejo. Oficialiam AKTE teigiama, kad buvo rasta apie 50 ltr benzino. Ir dar yra pastaba, kad: „o jeigu benzino po katastrofos ir visai nebūtų rasta, tai iš to vis vien negalima būtų daryti išvados, kad benzino pristigo, nes plyšus benzino bakams, aišku, benzinas gali ištekėti iki lašo“.
Taigi, „Lituanika“ katastrofos metu benzino turėjo mažiausiai dar vienai valandai skridimo. Vadinasi Berlyną pasiekti galėjo.

Pašovimo versija verta atskiros temos. Trumpai galima pasakyti, kad nėra rasta jokių duomenų, galinčių patvirtinti pašovimo ar apšaudymo faktą. Visos skleidžiamos žinios apie apšaudymo pėdsakus, kulkas, rastas lakūnų kūnuose, ir kt. yra gandai ir išgalvotas pramanas. Pašovimo versija paplito ir išpopuliarėjo todėl, kad visuomenė nenorėjo patikėti, jog karžygiai, Atlanto nugalėtojai, žuvo dėl kokios nors paprastos priežasties. Pašalinė jėga – force majeure – visai kitas kontekstas didvyriško žygio tragiškai pabaigai.

Be pašovimo versijos yra dar daugybė versijų apie „Lituanikos“ katastrofą dėl pašalinės jėgos. Tai ir „mirties“ spindulių,⁶ numušimo naikintuvu (Tomo Zaukos)⁷ versija, netgi sugavimo tinklais (!) versija.⁸ Visos šios versijos nevertos dėmesio ar kokio nors aptarimo: jos yra fantastinės, dirbtinai išgalvotos ir visiškai prasilenkiančios su realybe. Tačiau jos yra paskelbtos, paskelbtos be atitinkamų komentarų, todėl gali patiklią visuomenės dalį suklaidinti. Iš internetinių komentarų galima spręsti, kad kai kurie asmenys linkę netgi tokiomis versijomis patikėti.

„Lituanikos“ katastrofos priežasčių lygtį vargu ar kada nors pavyks pilnai išspręsti. Nežinomųjų ir klaustukų liks. Tačiau bandyti praskleisti šį paslapčių šydą verta. Šiame straipsnyje tai buvo daroma panaudojant A.Gustaičio vadovautos komisijos metodą. Metodą, kuriuo buvo iškeliamos tam tikros hipotezės, tos hipotezės analizuojamos, apsvarstomos alternatyvos, įvertinama jų tikimybė, nepatikimos atmetamos.

1. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1471, l. 48, 49, 50, 51, 52, 53, 54, prieiga per internetą:
http://www.archyvai.lt/exhibitions/dariusirgirenas/s36.htm

2. LCVA, f. 383, ap.7, b. 1471, l. 25, 26, 27, 28, prieiga per internetą:
http://www.archyvai.lt/exhibitions/dariusirgirenas/s19.htm

3. LCVA, f. 383, ap.7, b. 1471, l. 21, prieiga per internetą:
http://www.archyvai.lt/exhibitions/dariusirgirenas/s21.htm

4. Dienraštis „Naujos žinios“, 1933-07-20, Nr. 58. Galima rasti interneto portale epaveldas.lt:
http://www.epaveldas.lt/home

5. Dienraštis „Dienos naujienos“, 1933-07-21, Nr. 164. Galima rasti interneto portale epaveldas.lt:
http://www.epaveldas.lt/home

6. LCVA, f. 1323, ap. 1, b. 300, l. 844, 845, 845 a.p., 846, 846 a.p., 847, prieiga per internetą:
http://www.archyvai.lt/exhibitions/dariusirgirenas/s35.htm

7. Lakūnas Tomas Zauka / [sudarė Jonas Voronavičius] Kaunas : D-ja "Lakūnų kapai", 1997. Prieiga per internetą:
http://www.plienosparnai.lt/page.php?223

8. Istorinė sensacija: kaip vokiečiai tykojo S.Dariaus ir S. Girėno, straipsnis interneto portale balsas.lt (dabar tv3.lt). Prieiga per internetą: Istorinė sensacija...