Viktorui Ašmenskui - 95


Edmundas Ganusauskas


Neaprėpiamos gyvenimo erdvės
Žodis Jubiliato pagerbimo iškilmėse, Karininkų Ramovėje 2007 m. vasario 24d.



Kai prieš kelias dienas gerbiamasis solenizantas užsiminė, girdi, gal, prieteliau, šeštadienį kokį žodį tartum, nuoširdžiai atsakiau, kad mane šiek tiek trikdo tai, jog tokia didelė garbė man buvo tekusi prieš penkerius metus. Ponas Viktoras šmaikščiai atrėmė: „Kas ten labai atsimena, ką tu tada kalbėjai".
Tada, kai pagerbti mūsų mielą bičiulį Viktorą Ašmenską, buvome susirinkę jo devyniasdešimties metų sukakties proga, pirmiausiai atsiprašiau salėje buvusių statybininkų, rezistencijos dalyvių, jubiliato kraštiečių, taip pat dukterų ponių Nijolės ir Aušros, nes į solenizanto gyvenimą rengiausi pažvelgti daugiau aviatoriaus akimis. Ir tai atrodė visai natūralu, nes V.Ašmenskas yra aviacijos legenda, visų kartų aviatorių draugas. Jis - mūsų ryšys su aviacijos istorija, jos herojais, žygiais ir praradimais.
Penkeri nuo ano jubiliejaus prabėgę metai yra verti atskiro atidaus įsižiūrėjimo ir didžiausios pagarbos, nes mūsų jubiliatas juos nugyveno tarsi pasmerktas katorgininko darbui. Tos savanoriškos katorgos vaisiai - tai nauja pernai išleista knyga „KGB spąstuose" ir netrukus pasirodysiančios kitos knygos.
Rankraščiais, laikraščių iškarpomis, knygomis, brošiūromis, pageltusiais archyvų lapais, bylomis užverstas stalas ir dienų dienas negęstantis įtaisas, vadinamoji video akis, perduodanti į televizoriaus ekraną išdidintas raides ir eilutes, - tokia yra pastarųjų metų Viktoro Ašmensko aplinka ir kasdienybė.
Žinoma, šiandien pagerbdami mūsų brangųjį jubiliatą galvojame apie visą didelį, įvairialypį, neaprėpiamą jo gyvenimą, jo pasaulį su skrydžiais, studijomis, šuoliais, nuotykiais, rezistencija, tardymais KGB rūsiuose, lageriais, statybų aikštelėmis, apie plačius akiračius ir širdies dosnumą liudijančius kasdienius poelgius.
Suprantama, kad svarbiausiosios datos, daugelis pagrindinių gyvenimo faktų ir įvykių per penkerius metus nepasikeitė, nes buvo įvykę anksčiau. Per tą laiką galėjo pasikeisti tik mūsų požiūris, suvokimas, vertinimas.
Visuotinėje Lietuvių Enciklopedijoje sudarytojų valia Viktoro Ašmensko veikla pristatoma tokiu eiliškumu - Lietuvos pasipriešinimo nacių ir sovietų okupaciniams režimams veikėjas. Inžinierius. Aviatorius. Netektų labai stebėtis, jeigu aviatoriai staiga pasipūstų: kaip čia gali būti, kad aviacija nustumta į trečią vietą?
Gal ir kiltų kam tokia mintis, tačiau tai būtų tik akimirkos impulsas, nes iš tikrųjų visko pagrindas ir esmė - Tėvynė, jos laisvė. Viktoras Ašmenskas ant Lietuvos laisvės aukuro sudėjo didelę auką.
Cituoju 1946 metų birželio 16 dieną pateiktą kaltinimą: „Viktoras Ašmenskas „Skaistis", įtrauktas į antitarybinę veiklą ir vykdė Lietuvos Tautinės Tarybos ir Lietuvos Ginkluotųjų Pajėgų Vyriausiosios Vadovybės parėdymus, susirišo su Kauno apygardos pogrindžiu, susitiko su Klaipėdos pogrindžiu tikslu Eržvilko aerodrome pagrobti lėktuvą ir juo pergabenti į Švediją Memorandumą Atsišaukimą į Pasaulio Tautas ir Apžvalgą apie esamą padėtį".
Iki katorgos už V.Ašmensko pečių liko ne tik vaikystė, susižavėjimas aviacija, studijos Aukštesniojoje technikos mokykloje bei Kauno Vytauto Didžiojo universitete, bet ir jau brandūs žingsniai karjeros bei padangių sporto takais.
Antai 1934-aisias, būdamas dvidešimt dviejų, Viktoras jau dirbo Valstybės kontrolės Krašto apsaugos departamente revizoriaus pavaduotoju. Aviacijos frontuose tie metai jam ypač sėkmingi: baigė Nidos sklandymo mokyklą, tapo „C" klasės sklandytoju, baigė lakūno kursą Lietuvos Aero Klube ir įgijo tarptautinę piloto licenciją. Skraidė čekišku „Šmolik 18", paskui britų konstrukcijos lėktuvu „Gipsy Moth". Dar vėliau atėjo „Tiger Moth" eilė. Tuo aparatu jau buvo galima apsiversti ir aukštyn ratais, tačiau tikra akrobatika prasidėjo Lietuvos Aero Klubui įsigijus vokiškus Bucker „Jungmann" ir Bucker „Jungmeister".
Tuo laikotarpiu atsiskleidė kita Viktoro aistra - parašiutai. Pirmasis Lietuvoje 1928 m. sausio 26 d. po parašiuto kupolu nusileido aviacijos kapitonas Vladas Morkus. Dideli šuolių mėgėjai buvo karo lakūnai Klemas Martinkus ir Romas Marcinkus. Ne pramogai, o mirtinos grėsmės akivaizdoje, 1929 m. birželio 20 d. parašiutu pirmasis pasinaudojo karo lakūnas Jeronimas Garolis.
1932-ųjų vasarą parašiutu išsigelbėjo Viktoro draugas Jurgis Steikūnas, tąkart įsiprašęs paskraidyti su lakūnu sportininku Vaclovu Juodžiu. Pilotas žuvo, o Steikūnas vėliau tapo bebaimiu parašiutininku ir lakūnu.
Tos istorijos būtų brangios, jeigu jas žinotum vien iš knygų bei archyvuose saugomų dokumentų, tačiau kaip nuostabu, kad jas galime išgirsti iš tų įvykių liudytojo ir dalyvio lūpų!
Išskirtiniai yra paties V.Ašmensko nuopelnai Lietuvos parašiutų sportui. Pabandykime įsivaizduoti, kaip prieš 71 metus, 1936-ųjų rugpjūčio 16 dieną, mūsų jubiliatas ir jo bičiulis Vladas Butkevičius aviacijos šventės Palangoje metu pirmą kartą Lietuvos Aero Klubo istorijoje demonstravo šuolius su parašiutais. Šiurpas per nugarą eina vien pagalvojus, kiek drąsos reikėjo tokiam žingsniui, juolab kad parašiutus, nemokėdami anglų kalbos, jie susidėjo pagal piešinėlius instrukcijoje.
Ypatingas prieškario aviacijos įvykis buvo Kaune surengtos Baltijos šalių orinio sporto varžybos. Antai jų įstatai skelbė: „1939 m. rugpjūčio 17 d. nuo 8 val. vidurinės Europos laiku visi dalyviai startuoja iš Talino aerodromo ir turi praskristi 750 km maršrutą Talinas-Ryga-Joniškis-Palanga-Kaunas".
Paskui varžybų ataskaitoje rašyta: „Reikia pažymėti, kad V.Ašmenskas dviviečių lėktuvų kategorijoje atskrido taip pat be pabaudos taškų ir buvo pirmasis..."
Taip sutapo, kad 1939-aisiais, paskutiniais Lietuvos laisvės metais, jubiliatui teko skraidyti ypač daug. Pašauktas į Karo aviaciją stažuotis jis skraidė Antano Gustaičio lėktuvais Anbo III, V, VI, taip pat „Fokker" D VII, o vėliau ir lengvaisiais bombonešiais ANSALDO A-120.
Turiu prisipažinti, kad tik neseniai supratau, kokią svarbią vietą mūsų herojaus gyvenime užima statyba. Atrodydavo, statybos - tai duonos kąsnis, o aerodromai - tai polėkis, romantika, džiaugsmas. Iš tikrųjų, matyt, ne visai taip. Aviacija ir statyba visą jubiliato gyvenimą ėjo greta viena kitos.
Statybininkas mūsų gerbiamojo Viktoro lūpomis prabyla taip karštai, taip įtikinamai, kad imi suprasti, jog studentų praktikos metu 1932-aisiais tiesta geležinkelio atkarpa tarp Telšių ir Kretingos jam - tokio pat pasididžiavimo ir širdies atminties vertas įvykis, kaip ir pirmieji skrydžiai sklandytuvu Pažaislio smėlynuose.
Mobilizuotas į kariuomenę V.Ašmenskas tarnavo inžineriniame batalione ir Ginklavimo valdyboje. To meto darbai - Artilerijos dirbtuvių rekonstrukcija, naujo cecho ir keturių butų namo statyba. 1937-ųjų pavasarį jis - Trakų apskrities Žemės ūkio statybos skyriaus viršininkas. Iki šiol atsimena, kokiose vietovėse aplink Kaišiadoris, o Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą - ir apie Trakus statė daržovių saugyklas, jaujas ar karvides.
Rusams antrą kartą okupavus Lietuvą, V.Ašmenskas dirbo Miškų pramonės ministerijoje Pramonės valdybos kapitalinės statybos skyriaus viršininku, o nuo 1944-ųjų rudens iki arešto - Kapitalinės statybos vyriausiuoju inžinieriumi. Po karo, atstatant susprogdintą Klaipėdos faneros fabriko katilinę, jis buvo komandiruotas vadovauti tiems darbams. Likimo ironija po tardymų ir nuosprendžio Viktoras tame objekte kurį laiką dirbo su kalinio uniforma.
Profesinių mūsų jubiliato ambicijų nenuslopino net sustiprinto režimo lageris Mordovijoje - 60 metrų gylio artezinį šulinį, ligoninės, elektros stoties statybą jis prisimena kaip įdomius darbus. Artėjant tremties į Krasnojarsko kraštą dienai, net lagerio viršininkas neišlaikė: „Tu, Ašmenskai, esi nusipelnęs ne tik lageriui - visai Sovietų Sąjungai!"
1957 metų vasarį mūsų jubiliatas grįžo į Lietuvą. Žinoma, vakarykščio katorgininko niekas, išskyrus artimuosius, čia nelaukė. Negavęs leidimo gyventi Vilniuje, prisiregistravo Naujojoje Vilnioje, šiaip taip įsidarbino statybose meistru, paskui buvo pakeltas darbų vykdytoju, vyriausiuoju darbų vykdytoju. Kino teatras, Kultūros namai, du vaikų darželiai, mokykla, „Žalgirio" gamykla - apie šiuos ir dar kitus statytus arba rekonstruotus objektus Naujojoje Vilnioje solenizantas kalba tarsi apie savo vaikus.
Vilniuje - Skaičiavimo mašinų gamykla, Kuro aparatūra, Autobusų parkas, Elektrografijos institutas. 1963-iaisiais pradėjo dirbti Vilniaus gelžbetonio konstrukcijų gamykloje Nr.2. Iš pradžių vyriausiuoju technologu, paskui vyriausiuoju inžinieriumi.
Sugrįžęs iš Mordovijos lagerių, V.Ašmenskas įdiegė daugiau kaip 60 racionalizacijų, tokiu būdu sutaupydamas sovietų valdžiai beveik pusę milijono rublių. Tačiau sovietai - sovietais, o protas ir profesijos garbė - savo keliu.
Sugrįžusio V.Ašmensko dar ilgokai nebuvo matyti aerodromuose. Nauja lakūnų, parašiutininkų karta jo nepažinojo. Laimė, žinia apie tai, kad jis Lietuvoje pasiekė kaunietį aviacijos istoriką Joną Balčiūną.
Paskui vėl pakilti į orą pirmasis jam pasiūlė lakūnas konstruktorius Vladas Kensgaila. Nuo tos dienos Viktoras vėl pasinėrė į aviacijos sporto reikalus - po keletą metų vadovavo aukštojo pilotažo ir parašiutų sporto komitetams, paskui buvo išrinktas LASF atsakinguoju sekretoriumi, kaip prieškario Lietuvos Aero Klubo tarybos narys Paryžiuje Tarptautinės aeronautikos federacijos konferencijoje iš tribūnos pasakė: „Aš esu gyvas praeities ir dabarties liudininkas. Lietuva nusipelnė, kad būtų sugrąžinta į pasaulinę aviatorių šeimą".
Kai tai ir įvyko, V.Ašmenskas tapo Lietuvos aeroklubo generaliniu sekretoriumi ir uoliai tvarkė nesuskaičiuojamus sklandytojų, lakūnų akrobatų, parašiutininkų, aviamodeliuotojų reikalus. Lygiai taip pat neįmanoma suskaičiuoti, kiek Viktoro važinėta po Lietuvą gaivinant atmintinas aviacijos vietas, įvykius, asmenybes, kurias sovietų režimas dešimtmečius gramzdino užmarštyje.
Kiek drauge su šviesaus atminimo Vytautu Pakarsku dulkėta Žemaitijos vieškeliais, kai reikėjo grąžinti Dariaus ir Girėno atminimą, atstatyti jų gimtines! Sukdavo keliai ir į Dzūkiją. Mat Alytuje tuo metu dar gyveno žmogus, galėjęs padėti įminti paslaptį, kaip 1941 m. kovo 4-osios vakarą Vokietijos pasienyje buvo suimtas Antanas Gustaitis.
Rūpėjo sklandytuvų kūrimas Prienuose, žurnalas „Sparnai", paminklo Dariui ir Girėnui statyba Kauno Ąžuolyne - daug kur, labai daug kur V.Ašmenskas pridėjo ranką ir įdėjo širdies.
Kai po Kovo 11 -osios prasivėrė KGB archyvai, keletą metų gerbiamo mūsų bičiulio beveik nematydavome. Per tą laiką jis parašė savo pirmąją knygą „Generolas Vėtra". Pervertęs kalnus archyvinių bylų į šią knygą ne tik sudėjo savo bendražygių likimus, bet ir pateikė platesnę rezistencijos panoramą. Nuveikė titanišką darbą, liudijantį ne tik begalinį darbštumą, bet ir literato gabumus.
Jau minėjau pernai pasirodžiusią antrąją Viktoro Ašmensko knygą „KGB spąstuose", kurioje autorius atskleidė tragišką Lietuvai dirbusio KGB leitenanto Antano Šyliaus likimą. Akivaizdu, kad imtis šios temos galėjo tik drąsus, savo pareigą prieš istoriją ir teisingumą giliai suvokiantis žmogus.
Dar vienas nokstantis V.Ašmensko, kaip laisvės kovų ir aviacijos metraštininko, talento vaisius - jau parengtas spaudai ir netrukus pasirodysiantis pirmasis plačios Lietuvos aviacijos sporto apybraižos tomas. Į pabaigą artėja ir antroji Lietuvos aeroklubo istorijos dalis. Tačiau ir tai ne viskas -jubiliatas baigia rašyti knygą „Be kaltės kalti", kurioje - tragiški iškiliausių prieškario Lietuvos valstybės vyrų likimai.
Tokių darbų neįmanoma nudirbti be ypatingos, mano kartai, deja, nebūdingos arba sunkiai suvokiamos atsakomybės už savo priedermes gyvenimui, istorijai, Tėvynei. Kas galėjo įdiegti tokį nenumaldomą teisybės jausmą, tokį šventą pareigos suvokimą?
Kai bandau tai suprasti, atmintyje ima dėliotis jubiliato gyvenimo epizodai, apie kuriuos sužinojau iš jo paties pasakojimų. Priimu tai kaip dar vieną likimo dovaną - būti šalia žmogaus, ne sykį gavusio Antano Gustaičio patarimų, bendravusio su daugybe šviesių tarpukario Lietuvos asmenybių, prie Vokietijos sienos pasitikusio „Derlufto" lėktuvą su Stepono Dariaus ir Stasio Girėno palaikais, rinkusio faneros gabalėlius Jurgio Dobkevičiaus krauju apšlakstytoje žolėje.
Tas veidų ir įvykių kaleidoskopas grąžina į pačią pradžią, į zanavykų žemę, Šakių apskrities Jankų valsčiaus Vilūšių kaimą, kuriame 1912 metų vasario 19-ąją Viktoras išvydo pasaulį. Pakrikštytas Višakio Rūdos Romos katalikų bažnyčioje. Šio bažnytkaimio kapinaitėse labai anksti, palikusi vos šešerių metų našlaitį, atgulė Viktoro mamytė Ona Bielskytė-Ašmenskienė.
Kai mirė tėvelis Antanas Ašmenskas, Viktorui buvo trylika. Vis dėlto būtent jis, tvirtas 49 ha ūkį tvarkęs ūkininkas, didelis Lietuvos patriotas, dosniai jai aukojęs, spėjo įkvėpti sūnui pamatines žmoniškosios būties nuostatas.
Nepaminėti gimtosios žemės pėdos, tėvelių bei vėliau Viktorą auginusios pamotės Klementinos Bartkytės negalima dėl nepaprastai pagarbių paties jubiliato prisiminimų apie tuos žmones. Tai - dar viena Viktoro pamoka mums visiems, kuriems pasisekė būti šalia jo.
Prisimenu tokį šiai progai lyg ir tinkantį atsitikimą. Prieš 19 metų, 1988-ųjų balandį, mudu aplankėme garbų mūsų kultūros veikėją, garsų tarpukario Lietuvos architektą Vytautą Žemkalnį-Landsbergį. Kai pasilabinę užve-dėme kalbą apie šeimininko sveikatą, šis papokštauti mėgęs ir mokėjęs žmogus atsakė, girdi, sveikata gera, viena bėda, kad metrikai prasti. Tada Vytautui Žemkalniui-Landsbergiui buvo ką tik suėję 95-eri. Kai paviešėję išėjome į lauką, Viktoras lyg atsiduso ir pasakė: „Tai matai, kiek man dar reikia gyventi". Šiandien, kai tas etapas jau įveiktas, aš, merkdamas akį, priminsiu, kad garbusis Vytautas, pas kurį tada svečiavomės, sulaukė šimto metų. Todėl dabar jau visai rimtai noriu pasakyti: brangusis jubiliate Viktorai, mes visi labai džiaugiamės, jog esame kartu, linkime sveikatos, tik prašome ją patausoti, kad jos tikrai užtektų iki šimto metų.
Ačiū, mielasis Viktorai, už tokį turiningą ir neaprėpiamą gyvenimą. Ačiū už Jūsų dosnią širdį, ir už viską, ką iš Jūsų gavome. Visų aviatorių vardu dar kartą linkiu sveikatos ir šviesių dienų. Ačiū.

Šaltinis: Aviacijos Pasaulis 2007 m. Nr. 5 (124)
Parengė: Julius Jurgelėnas

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis