Av. inž. Adolfas Abraomas Bliumentalis

NERIJUS KORBUTAS






Šiandien, bene 700 metų skaičiuojančios žydų istorijos Lietuvoje kultūros paveldo beveik nelikę. Beveik nelikę ir pačių žydų. Ir nors kartais bandoma sakyti, kad Lietuva labai turtinga žydiškojo paveldo - tai tik saviapgaulė, rodant tai kas likę, bet užmerkiant akis prieš tai kas barbariškai ir negrįžtamai pražudyta. Iš daugiau nei pusės tūkstančio tarpukario Lietuvoje veikusių sinagogų - dabar veikiančios vos kelios, dar keliasdešimt stovi nenaudojamos - dauguma apleistos, naiviai laukiančios atgimimo, bet veikiausiai - pasmerktos sunykti amžiams. Sunaikinta ir didžioji dalis žydų kapinių.

Iš daugiau nei 200 tūkst. 1940 m. Lietuvoje gyvenusių žydų - taip pat belikę vos keletas tūkstančių... Nepaprastai liūdna, kad apie šios tautos buvimą didele Lietuvos dalimi dažnai primena tik galybė masinių žydų žudynių vietų aplink dažną gyvenvietę, ir tuo pačiu džiugu, kad dar išlikusį paveldą prižiūri ir juo rūpinasi ne tik negausi Lietuvos žydų bendruomenė, po pasaulį išsibarstę ir kasmet čia grįžtantys litvakai ir jų palikuonys, bet ir pavieniai lietuviai, moksleivių klasės, kaimų bendruomenės ir pnš. Kitaip turbūt ir neįmanoma, juk Lietuvos žydų kultūros paveldas vienareikšmiškai - neatsiejama Lietuvos istorijos dalis.

Nedideliame Raseinių mieste XIX a. gyveno apie 12 000 žmonių, iš kurių apie 8 000 buvo žydai. Pasitinkant II pasaulinį karą miesto gyventojų populiacija (tiek lietuvių, tiek ir žydų) buvo sumažėjusi bemaž per pusę, bet net ir tada būta 8 sinagogų, dvejos žydų kapinės, žydų bankas, gimnazija, galybė žydų įmonių ir įstaigų. Dabartiniame mieste norint rasti kažkokį žydiškojo gyvenimo pėdsaką reiktų labai pasistengti, o be patyrusio gido - vargu ar pavyktų apskritai... Labai panaši situacija ir visuose kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose.

Nepaisant tarp lietuvių ir žydų tvyrojusios kultūrinės ir religinės atskirties, neretai pasitaikydavusių antisemitinių apraiškų - abiejų tautų gyvenimai buvo nepaprastai stipriai susieti ekonominiais, prekybiniais ryšiais, ir vargiai įsivaizduojami vieni be kitų. Ir ne tik buitiniame, kasdieniniame lygmenyje, bet ir valstybiniu mastu. Žydai, 1918 m. atkūrus nepriklausomą Lietuvą svariai prisidėjo prie jaunos valstybės kūrimo, jos ekonominio augimo, valstybės valdymo. 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinus tautinių mažumų lygybę žydai tapo pilnateisiais valstybės piliečiais - dalyvavo socialiniame ir kultūriniame gyvenime, daugelis mokėjo lietuvių kalbą, tarnavo Lietuvos kariuomenėje, kovėsi Nepriklausomybės kovose. Dirbo ir kūrė Lietuvą. Vienas tokių jaunos valstybės kūrėjų buvo ir Adolfas Abraomas Bliumentalis - nusipelnęs aviacijos inžinierius, du dešimtmečius atidavęs Lietuvai. Apie jį, jo šeimą, jų tragiškus likimus ir bus šis pasakojimas.


• • • • •


TĖVAI


Faivė Fabijonas Filipas Bliumentalis ir Šeina Kamberytė Bliumentalienė 1920 m.


Raseiniai, anuomet dar vadinti ir "Žemaitijos Jeruzale" straipsnio įžangoje paminėti neatsitiktinai. Juose 1862 m. spalio mėn. Raseinių miesto žydų Nechenijaus Bliumentalio ir Feigės Bliumbergaitės šeimoje gimė Adolfo Bliumentalio tėvas Faivė Fabijonas Filipas Bliumentalis.

Adolfo motina Šeina Kamberytė Bliumentalienė taip pat kilo iš Raseinių krašto. Ji gimė 1867 m. sausio mėn. Girkalnio miestelio žydų Jankelio Kamberio ir Merės Zakaitės šeimoje.

Girkalnis, anuomet žydų vadintas Girtegole - buvęs itin žydiškas miestelis, vadinamasis štetlas. Girkalnis šiandien taip pat praradęs savo anuometį veidą, tačiau miestelio pakraštyje yra išlikusios žydų kapinės, netoliese esančiame miškelyje, žydų žudynių vietoje pastatytas paminklas Holokausto aukoms. Pačių žydų miestelyje nebėra.

Filipo ir Šeinos Bliumentalių šeima 1915 m. priverstinai pasitraukė į Rusiją, o iki tol, sprendžiant iš vaikų gimimo vietų ir kitų dokumentų, gyveno Šiauliuose, Rygoje, Tadzino (Viščiakaimio) vienk. tuom. Alvito valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje, maždaug nuo 1901 m. iki pasitraukimo į Rusiją - Kaune.

Bliumentaliai 1920 m. grįžę iš Rusijos vėl apsigyveno Kaune, įsigijo didelį, keletos butų, 825 m² ploto namą Gardino g. 57 (dab. Puodžių g.). 1940 m. gruodžio 10 d. būstas sovietinių okupantų nusavintas, o kur gyventa iki priverstinio perkėlimo į Kauno getą 1941 m. vasarą - duomenų rasti nepavyko.

Filipas Bliumentalis dokumentuose save nurodo kaip pirkliu, tačiau paskutiniuoju gyvenimo periodu Kaune (1920-1940 m.) prekybos verslu nebeužsiėmė, gyveno iš kambarių nuomos. Motina, kaip ir įprasta tradicinėse žydų šeimose - buvo namų šeimininkė.

Galima tik spėti, bet tikėtina - senieji Bliumentaliai galėjo mėgautis laiminga senatve. Visi keturi vaikai baigė aukštuosius mokslus, sukūrė šeimas, kūrė verslus, dirbo gerose tarnybose, gyveno pasiturinčiai, buvo gerbiami kauniečiai. Tačiau, graži istorija, kaip ir visų Lietuvos žydų baigėsi 1940 m. Iš pradžių sovietinė okupacija, atėmusi namus ir verslus, vėliau nacistinės Vokietijos užkurta žydų naikinimo programa, pasiuntusi myriop devynis iš dešimties Kauno žydų, jų tarpe ir abu Adolfo Bliumentalio tėvus.

Adolfo tėvas Filipas Bliumentalis mirė Kauno gete 1942 m. kovo 12 d. Palaidotas geto kapinėse Vilijampolėje.
Tai, kad žinome tikslią F.Bliumentalio mirties datą yra tik laimingas atsitiktinumas. Izraelyje saugomas išlikęs sąsiuvinis sudarytas Vilijampolės geto laidojimo draugijos Chevra Kadisha kuriame surašyti visi natūralia mirtimi mirę ir tinkamai palaidoti geto gyventojai nuo 1941 m. rugpjūčio 18 d. iki 1943 m. gruodžio 31 d.(viso 888 įrašai). Geto kapinės buvo įkurtos 1941 m. Neries pašonėje Vilijampolės pusėje, sunaikintos 1978 m. statant Varnių tiltą. Žemiau pateikiamame sąsiuvinio puslapyje hebrajų kalba 99 eilutėje pateikiama tokia informacija: Filip Blumental, sūnus Nekhemijo, 80 metų amžiaus, gyvenęs Varnių g. 32, miręs 1942 m. kovo 12 d. arba pagal žydų kalendorių 5702 m. Adar mėn. 23 d. palaidotas 3-oje eilėje, 20-ame kape.
Naciams sunaikinus tautą, sovietai pasistengė sunaikinti ir jos palikimą, tad net ir žinoma tiksli anuometė kapo vieta - šiandien jau tik bevertė informacija.



Filipo Bliumentalio mirties įrašas 1942 m.



Adolfo Bliumentalio motina Šeina Bliumentalienė (Štuthofo KS kalinės numeris 44389), sykiu su dukra Mera (Štuthofo KS kalinės numeris 44387) ir anūke Perela (Štuthofo KS kalinės numeris 44388) likviduojant Kauno getą 1944 m. liepos 13 d. atvežta į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Dėl tik fragmentiškai išlikusių vadinamųjų transportų ir kitų koncentracijos stovyklų dokumentų nepavyko nustatyti ar ji nužudyta tame pačiame Štuthofe, ar pervežta į kažkurį kitą "mirties fabriką", kaip kad Auštvicas ar pnš., bet tragiškos baigties taip pat neišvengė...



Šeina Bliumentalienė Štuthofo koncentracijos stovykloje 1944 m.



• • • • •


BROLIAI, SESUO IR JŲ ŠEIMOS


Adolfas buvo vyriausias vaikas šeimoje. Turėjo jaunesnius brolius Teodorą ir Borisą, bei seserį Merą (Miriam, Mariją). Nėra abejonių -kiekvieno jų šeima verta platesnio tyrinėjimo ir aprašymo, tačiau žemiau pateikiama tiek kiek pavyko straipsnio autoriui surinkti šiuo metu prieinamuose archyvuose ir duombazėse.


TEODORAS BLIUMENTALIS




Teodoras Bliumentalis


Teodoras Bliumentalis gimė 1892 m. birželio 20 d. Alvite (kai kuriuose dokumentuose nurodoma Ryga). Baigė Darmštato (Vokietija) Aukštąją technikos mokyklą bei Technologijų institutą St. Peterburge (Rusija). Tapęs diplomuotu inžinieriumi, grįžęs iš Rusijos ir apsigyvenęs su visa šeima Kaune, užsiėmė centralizuotų šildymo sistemų verslu. 1935 m. Lietuvos patentų biure užpatentavo savo išradimą - spec. katilą skirtą centraliniam šildymui, džiovykloms ir pnš.




Teodoro (Feodoro) Bliumentalio verslo reklama tarpukario spaudoje.


T.Bliumentalis 1930 m. gegužės 16 d. Kaune vedė Kauno žydaitę Sorą - Esterą Sandleraitę (išsiskyrė 1935 m.).
Sora - Estera Sanderaitė gimė 1909 m. rugsėjo 27 d. Kaune, žydų verslininkų Rafailo - Chackelio ir Belos Rakauskaitės Sandlerių šeimoje. Praėjusio amžiaus 3-io dešimtmečio dokumentuose ji savo veikla nurodo mašistės darbą, o jau apie 1935 m. - kaip siuvėją. 1936 m. Kauno telefonų knygoje Sora - Estera Bliumentalienė - Gorsetų salono, įsikūrusio Lukšio g. 8 savininkė. Holokausto neišgyveno. Nužudyta 1945 m. sausio 18 d. Štuthofe. Kalinės numerio nustatyti nepavyko.




Sora Estera Sandleraitė Bliumentalienė


Šeima 1931 m. balandžio 2 d. susilaukė dukters Rachilės. Labai nedaug žinių apie šią Teodoro ir Esteros Bliumentalių dukterį, bet pavyko nustatyti, kad išgyvenusi holokaustą, likusį gyvenimą praleido Winterhur mieste Šveicarijoje, kur mirė vos prieš keletą metų - 2016 m. rugsėjo 19 d.




Rachilė Bliumentalytė


Kaip ir kiti šeimos nariai - tarp pragariško žydus naikinančio nacių malūno girnapusių pateko ir Teodoras. 1941 m. rugpjūčio 15 d. priverstinai perkeltas į Kauno getą Vilijampolėje, kurį likviduojant 1944 m. liepos 15 d. su broliu Adolfu, sesers Meros vyru dr. Leonu Geršteinu ir dar keletu tūkstančių likimo brolių atvežtas į Dachau koncentracijos stovyklą (Dachau KS kalinio numeris 82089).




Teodoras Bliumentalis Dachau koncentracijos stovyklos dokumentuose




Teodoras Bliumentalis DP dokumentuose




Teodoras Bliumentalis Šveicarijoje


Sudėtinga tokiame kontekste kalbėti apie sėkmę, tačiau jam pasisekė - holokaustą Teodoras Bliumentalis išgyveno. 1945 m. balandžio pabaigoje amerikiečių kariuomenės išlaisvintas iš Dachau, dar keletą metų gyveno įvairiose stovyklose Landsberge, Ausburge ir kitur. Apie 1950 m. persikėlė į Šveicariją. Ten, Winterhur mieste, netoli Ciuricho ir gyveno iki mirties 1981 m. gruodžio 6 d.


• • • • •


BORISAS BLIUMENTALIS




Borisas Bliumentalis


Jaunėlis Adolfo brolis Borisas gimė 1900 m. rugsėjo 23 d. Tadzino (Viščiakaimio) vienk. Alvito valščiuje. Kaip ir vyresnieji broliai tapo inžinieriumi, mokslus baigė Darmštato Aukštojoje technikos mokykloje.




Boriso Bliumentalio krikšto nuorašas


Grįžęs į Kauną 1931 m. gruodžio 10 d. vedė Idą Potolskaitę - Tkačienę, Jankelio Potolskio ir Lėjos Fridmanaitės dukterį, gim. 1904 m. Vilniuje.




Borisas Bliumentalis su žmona Ida


Idai tai jau antroji santuoka, prieš tai ji buvo ištekėjusi už Samuelio Tkačo, su kuriuo išskyrė 1931 m. rugsėjo 9 d. Apie bendrus Boriso ir Idos vaikus nepavyko rasti žinių. Labai miglotos žinios ir apie abiejų likimą holokausto metu. Akivaizdu tik tiek, kad šita Hitlerio užkurta pragaro mašina pasiglemžė ir šių žmonių gyvenimus...


• • • • •


MERA BLIUMENTALYTĖ GERŠTEINIENĖ




Mera Bliumentalytė Geršteinienė


Mera (kartais nurodoma Miriam, Marija, Marussia) - vienintelė Adolf0 Bliumentalio sesuo gimė 1899 m. (mėnesio ir dienos nustatyti nepavyko) Tadzino (Viščiakaimio) vienk. Alvito valščiuje.
1929 m. vasario 21 d. ištekėjo už gydytojo Leono Liovos Geršteino, o tų pačių metų lapkričio 27 d. susilaukė dukters Perelos. Kaip nurodoma Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinės kortelėje - Kaune Mera dirbo asistente Rentgeno kabinete. Tikėtina, buvo baigusi medicinos mokslus.



L. Geršteino ir M.Bliumentalytės santuoka





Dr. Leonas Liova Geršteinas


Dr. Leonas L. Geršteinas gimęs 1891 m. sausio 26 d. Vilniuje, Geršono Geršteino ir Miriam Mereišaitės šeimoje. Kaune turėjo privatų vidaus ligų ir vaikų gydytojo kabinetą adresu Ožeškienės g.5, o su šeima gyveno nuosavuose namuose Kęstučio g. 25.

Likimas nebuvo gailestingas nei vienam Geršteinų šemos nariui. Mera Bliumentalytė Geršteinienė (kalinės numeris 44387) su paaugle dukra Perela (kalinės numeris 44388) 1944 m. liepą iš likviduojamo Kauno geto išvežtos į Štuthofą, kur abi nužudytos. Motina - 1945 m. sausio 6 d. , duktė - 1945 m. sausio 1 d.



Mera Bliumentalytė Geršteinienė Štuthofo koncentracijos stovyklos dokumentuose



Perela Geršteinaitė Štuthofo koncentracijos stovyklos ir Yad Vashem dokumentuose



Leonas Geršteinas Dachau koncentracijos stovyklos dokumentuose


Leonas Geršteinas (Dachau KS kalinio numeris 81897) išvežtas į Dachau naikinant Kauno getą 1944 m. liepos mėn., kur ir nužudytas tų pačių metų lapkričio 24 d.

• • • • •


ADOLFAS ABRAOMAS BLIUMENTALIS


Adolfas Abraomas Bliumentalis gimė 1890 m. gruodžio 28 d. Šiauliuose.
Baigė Komercinę mokyklą Kaune (1901 - 1909 m.), Aukštąją Technikos mokyklą Darmštate Vokietijoje (1909-1913 m.) Ją baigęs, 1913-1914 m. dirbo inžinieriumi Karaliaučiaus garvežių gamykloje „Union Giesserei“. Prasidėjus I-ajam pasauliniam karui ir priverstinai pasitraukus į Rusiją 1915-1921 m. dirbo vyr. inžinieriumi pirmojoje Rusijos lėktuvų gamykloje „S.S. Ščetinin ir Ko“ tuom. Petrapilyje (dab. Sankt Peterburgas). Grįžęs į Lietuvą 1921 m. kovo 1 d. priimtas laisvai samdomu jaunesniuoju inž. mechaniku į Karo aviacijos dirbtuves, o tų pačių metų birželio 1 d. paskirtas vyresniuoju inž. mechaniku. Taip prasidėjo beveik du dešimtmečius trukusi Adolfo Bliumentalio tarnyba Lietuvos Karo aviacijos dirbtuvėse.


• • • • •


ŽMONA ZINAIDA RAČKAITĖ BLIUMENTALIENĖ


Adolfas Bliumentalis ir žmona Zinaida


Adolfas Bliumentalis 1924 m. kovo 25 d. vedė žydaitę Zinaidą Račkaitę, gimusią 1905 m. Žiežmariuose.

1925 m. gegužės 24 d. šeimai gimė sūnus Nikolajus. Yad Vashem archyve rastuose dokumentuose pavyko sužinoti, kad nužudytas 1943 m. Tiesa - neaiški vieta, vienur minimas Kauno getas, kitur Dachau koncentracijos stovykla.

Po vedybų keisdama pasą Zinaida save nurodo pianiste, o štai jau apie 1931 metus į viešąjį Kauno gyvenimą ji įsiveržia kaip ambicinga, naujos kartos fotografė - portretistė. Dalyvauja parodose ir konkursuose užsienyje, o vieną tokių vykusių 1933 m. Berlyne netgi ir laimi.



Neblogiau sekasi ir Kaune, čia rengia personalinių darbų parodas, o jos įkurtoje Foto Atelier "Zinaida" 4-ame XX. a. deš. fotografavosi kone visos ryškiausios to meto asmenybės. Lietuvos muziejuose ir privačiose kolekcijose galima aptikti galybę fotografijų su Zinaidos Bliumentalienės spaudu, kuriose įamžinti Prezidentas A.Smetona su šeima, garsiausi to meto rašytojai, politikos veikėjai, menininkai, operos solistai ir t.t. ir t.t.



Keletas tarpukario Lietuvos įžymybių portretų darytų Z.Bliumentalienės

Nepaisant milžiniškos konkurencijos tarp to meto Kauno fotografų - Zinaida Bliumentalienė per labai trumpą laiką pasiekė nepaprastai aukštą įvertinimą, o jos fotoateljė buvo laikoma viena prestižiškiausių visame tarpukario Kaune. Skirtingais laikotarpiais, remiantis to meto telefonų knygomis, reklamomis spaudoje ir ant fotografijų likusiais antspaudais Foto Atelier "Zinaida" buvo įsikūrusi dviem adresais, iš pradžių Laisvės al. 58, vėliau Laisvės al. 72.




Nėra žinių kur Zinaida pragyveno vokiečių okupacijos metus, tačiau pavyko aptikti tokių biografijos nuotrupų, kurios sako jog Zinaida Bliumentalienė 1945 metais sulaikyta kaip priklausanti sionistiniam judėjimui, 8-erius metus kalinta sovietiniuose lageriuose. 1960 m. išvyko į Izraelį.



Zinaida Bliumentalienė Izraelyje

Mirė Tel Avive 1971 m.
Nėra jokių abejonių, kad nepaisant kuklių šiuo metu žinomų biografijos faktų - šios moters gyvenimas vertas platesnio domėjimosi.

• • • • •


KARO AVIACIJOS DIRBTUVĖSE 1921-1940


Kuriantis Lietuvos karinei aviacijai, įsigijus pirmuosius lėktuvus - neišvengiamai atsirado poreikis ir aviacijos dirbtuvėms. Iš pradžių dirbtuvės buvo Techninės ir materialinės dalies, kuriai dar priklausė fotolaboratorija, sandėliai bei specialistų kuopa, dalis, vadovaujama karininko Igno Adamkavičiaus (Lietuvos Resublikos Prezidento Valdo Adamkaus tėvo). 1920 m. rugsėjo 1 d. visa ši struktūra pavadinta Aviacijos Parku, o jai vadovauti ėmėsi ltn. Juozas Grigiškis.
1919 m. aviacijos dirbtuvės įsikūrė keliuose mediniuose pastatuose aplink Cepelino angarą, dalis darbų būdavo atliekama tame pačiame Cepelino angare arba lėktuvų angare buvusiame šiaurinėje aerodromo pusėjė. Pirmaisiais veiklos metais dirbtuvėse buvo surenkami naujai įsigyti lėktuvai, prasidėjus skraidymams - taisomi įvairūs gedimai, bei dažni lėktuvų palaužimai. Įvairiais būdais įsigijus daug aviacinio turto - jį paversti skraidančiomis mašinomis irgi buvo dirbtuvių rūpestis.

Augant lėktuvų poreikiui, bet nesant pakankamo finansavimo lėktuvus teko pradėti gamintis ir patiems. Tam ypač pasitarnavo ir 1921 m. į dirbtuves atėjęs dirbti inž. Adolfas Bliumentalis. A.Bliumentalio Rusijos lėktuvų gamykloje „S.S. Ščetinin ir Ko“ įgyta patirtis neilgai trukus pradėjo keisti ir Lietuvos karo aviacijos dirbtuves. Jau tais pačiais metais kopijavimo būdu ir dalinai naudojant turimas aviacines dalis pasigaminti keletas LVG C.VI bei Fokker D.VII lėktuvų. 1922 m. įsigijus įvairių įrengimų dirbtuvės elektrifikuotos, praplėstos. 1923 m. pastatytas sudėtingos konstrukcijos J.Dobkevičiaus DOBI-II, keletas vokiškų lėktuvų kopijų, žinoma neužmirštant ir nesibaigiančių lėktuvų remonto darbų po gedimų ir avarijų.
Kaip laisvai kalbantis vokiškai ir turintis kompetencijų inž. A.Bliumentalis tarnybos reikalais daugybę kartų komandiruotas į Vokietiją, veikiausiai atsarginių dalių, medžiagų, įrengimų ir technologijų pirkimo klausimais, o aviacijos dirbtuvių gyvenimas toliau virė.



Aviacijos Parko vadovybė 1921 m.
A.Bliumentalis sėdi pirmas iš kairės.



A.Bliumentalis prie remontuojamo bombonešio Friedrichshafen G.IIIa 1921 m.



Aviacijos Parko vadovybė 1923 m.
A.Bliumentalis stovi trečias iš kairės.




Aviacijos dirbtuvių personalas, 3-as deš..
A.Bliumentalis sėdi antras iš kairės.


1924 m. Aviacijos dirbtuvės iš medinių pašiūrių aerodrome iškeltos į buvusias centrines artilerijos dirbtuves Aukštojoje Fredoje. Išplėstos ir išskirstytos į atskirus cechus ir padalinius. Vyko esamos technikos remonto darbai, pastatytas tam metui novatoriškas Dobi-III, bei toliau buvo statomos I pasaulio karo vokiškų lėktuvų kopijos. Tai kas buvo didele paspirtimi Aviacijos parkui 3-io deš. pradžioje, artėjant 4-am dešimtmečiui pradėjo panašėti į technologinį atsilikimą. Ypač ryškus to pavyzdys - 1927 m. Karo aviacijos dirbtuvėse pastatytas Friedrichshafen G.IIIa bombonešis, kuris dėl savo dydžio gal ir darė įspūdį aplink aerodromą gyvenusiems kaimiečiams, bet potencialiam priešui būtų sukėlęs tik šypsnį...

Matydamas situaciją, tuomet dar studentas Aukštojoje aeronautikos ir mechaninių konstrukcijų mokykloje Prancūzijoje Antanas Gustaitis ėmėsi iniciatyvų, kurios kirtosi su Adolfo Bliumentalio vykdyta lėktuvų statymo politika ir įpročiais. Nepaisant A.Bliumentalio kliudimų - A.Gustaičio ANBO-II Aviacijos dirbtuvėse buvo pastatytas ir pradėjo naują - ANBO erą.

1929 m. Antanas Gustaitis paskirtas Karo aviacijos parko, kuriam priklausė ir Karo aviacijos dirbtuvės, viršininku. Nežiūrint į praeities nesutarimus inž. Adolfas Bliumentalis persiorentavo ir liko Karo aviacijos dirbtuvėse ligi pat sovietinės okupacijos. Senų vokiškų konstrukcijų statymo buvo atsisakyta, o dirbtuvėse pradėjo gimti įvairių paskirčių ANBO lėktuvai, gaminti serijomis.

Adolfas Bliumentalis dirbo įvairiose aukštose pareigose - aviacijos dirbtuvių skyriaus vedėjo, vėliau viršininko pavaduotojo ir pnš. Negalima nepaminėti, kad greta tiesioginių pareigų Aviacijos dirbtuvėse jis visą tarnybos laiką vykdė ir pedagoginę veiklą - dėstė įvairias disciplinas Mokomosios eskadrilės kursuose, bei vėliau įkurtoje Karo aviacijos mokykloje.



Aviacijos dirbtuvėse statomą ANBO-VIII stebi aviakonstruktorius
br. gen. Antanas Gustaitis 1939 m.



Visą 4-ą dešimtmetį Lietuvos Karo aviacijos dirbtuvėse statyti ANBO ir visa dirbtuvių veikla - ne tik Antano Gustaičio, bet ir daugybės kitų su tuo susijusių žmonių, viršininkų, inžinierių, įvairių sričių specialistų nuopelnas, tame tarpe, neabejotinai ir aviacijos inžinieriaus - Adolfo Bliumentalio.

Už nuopelnus Adolfas Bliumentalis 1928 m. buvo apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų sukaktuvių jubiliejiniu medaliu, o 1937 m. - LDK Gedimino IV laipsnio ordinu.

Prasidėjus sovietinei okupacijai 1940 m. dėl etatų mažinimo iš tarnybos atleistas. Taip baigėsi beveik du dešimtmečius trukusi inž. Adolfo Abraomo Bliumentalio tarnystė Lietuvai...


• • • • •


ADOLFAS BLIUMENTALIS 1940-1945


1940 m. prasidėjusi sovietinė okupacija sugriovė daugelio lietuvių gyvenimus. Tame tarpe ir Adolfo Bliumentalio šeimos. Adolfas neteko tarnybos Karo aviacijoje, kuri netrukus buvo ir visiškai sunaikinta. Jo žmona Zinaida Bliumentalienė neteko verslo - sovietai nacionalizavo jos prestižinę fotostudiją Laisvės alėjoje. Netrukus rėžimas nusavimo ir namus Gardino gatvėje. Nepavyko atsekti jokių šeimos gyvenimo pėdsakų 1941 m. pirmą pusmetį, tačiau akivaizdu, kad tos negandos, kurias atnešė okupantai iš rytų, buvo tik pradžia.

1941 m. birželio pabaigoje vokiečių kariuomenė užėmė Kauną. Dalis žydų bandė pasitraukti į Sovietų sąjungą, didžiajai dalis tas nepavyko ir teko grįžti, o Kaune laukė masinis persekiojimas, areštai ir protu nesuvokiamos žudynės. Apie žydų pogromus, Kauno getą ir visą vokiečių okupacinį laikotarpį daug rašyta tiek Lietuvos, tiek ir užsienio tyrėjų, tad šiame straipsnelyje šis laikotarpis apžvelgiamas labai glaustai, o dėl informacijos jautrumo ir skirtinguose šaltiniuose minimais skirtingais skaičiais, sekančioje pastraipoje naudotasi vienu, bet labai autoritetingu šaltiniu - Arūno Bubnio knyga „Kauno getas 1941-1944“

1941 m. birželio 23 d. Kauną į savo rankas perėmė Lietuvos aktyvistų frontas (LAF). Iškart prasidėjo žydų areštai. Po poros dienų Kauno valdžią perėmė vokiečių kariuomenė ir saugumo policija. Įkurtas lietuviškas TDA batalionas.
Per Kauną nusirito pogromų banga - tai ir garsiosios „Lietūkio garažo“ žudynės, pogromai Vilijampolėje ir kitose miesto dalyse. Per pirmąsias kelias dienas nužudyta apie 3800 žydų. Liepą prasidėjo reguliarus žydų šaudymas Kauno fortuose. Iki Kauno geto įsteigimo 1941 m. rugpjūčio 15 d. galėjo būti nužudyta apie 8 tūkst. žydų.
Įkūrus getą Viljampolėje ir ten suvarius viso Kauno žydus, reguliarios žudynės fortuose tęsėsi ir toliau. 1941 m. spalio 29 d. IX forte įvykdyta vadinamoji „Didžioji akcija“ kurios metu nužudyta 9200 Kauno žydų. Vyrų, moterų, vaikų, senelių... Kauno gete liko mažiau nei pusė, iki 1941 m. birželio gyvenusių žydų - vos 17 tūkst. Po „Didžiosios akcijos“ gete gyvenimas kažkiek stabilizavosi, buvo įkurta Seniūnų taryba, susikūrė kitos geto savivaldos organizacijos. Nors ir ypatingai sunkiomis ir žeminančiomis sąlygomis, alinant nepritekliui ir varginant priverstiniam darbui - gete gyvenimas tęsėsi. 1942 m. dalis žydų išvežta į Rygos getą.
1943 m. rudenį Kauno getas buvo pertvarkytas į SS koncentracijos stovyklą. Tų pačių metų spalio mėn. į Estijos lagerius priverstinams darbams išvežta apie 3 tūkst. žydų. Dar apie tūkstantį vokiečių karo mašinai nenaudingų ir netinkamų darbui vaikų ir senelių išvežta į mirtį - į Auštvico koncentracijos stovyklą. Likusių Kauno gete gyvenimas labai pasunkėjo. Sunaikinta geto savivalda, o geto gyventojai dar labiau suvaržyti.
Ypatingai žiaurios žudynės įvykdytos 1944 m. kovo 26-27 d. Tomis dienomis Kauno gete įvykdyta „vaikų akcija“, kurios metu paimta ir išvežta sušaudyti 1700 vaikų ir senelių.
Priartėjus frontui, 1944 m. liepos pirmoje pusėje Kauno getas buvo sulikviduotas. Sudeginti geto pastatai, apie 6–7 tūkst. žydų išvežta į Vokietijos koncentracijos stovyklas (vyrai į Dachau, moterys ir vaikai į Štuthofą ir kt.), apie 1 tūkst. buvo nužudyta geto likvidavimo metu. Išsigelbėjo tik apie 300–400 geto kalinių. Karo pabaigos nacių koncentracijos stovyklose sulaukė vos keli šimtai Kauno žydų...

Kaip matome iš aukščiau pateiktų duomenų - išgyventi tuos tris siaubo metus Kaune, šansai buvo labai menki. Kažkur šioje mėsmalėje pradingo Adolfo Bliumentalio sūnus Nikolajus, brolis Borisas su šeima. Gete mirė Adofo tėvas Filipas Bliumentalis.
Nepavyko rasti tikresnių žinių apie Adolfo Bliumentalio ir jo šeimos gyvenimą gete, yra spėlionių kad Adolfas dirbo Liuftvafės dirbtuvėse Aleksote, kiti šaltiniai netiesiogiai sako, kad galėjo dirbti geto žydų policijoje. Šioje vietoje taškas dar nepadėtas. Atsiradus galimybei prie šio A.Bliumentalio gyvenimo etapo bus galima grįžti atskiru straipsniu.



Keletas Dachau KS dokumentų kuriuose nurodoma A.Bliumentalio mirties data


Likviduojant Kauno getą šeima išdraskyta galutinai - Adolfo motina, sesuo Mera, dukterėčia Perela išvežtos į Štuthofą, jis su broliu Teodoru ir sesers vyru Leonu Geršteinu į Dachau...
Kaip jau rašyta aukščiau - Dachau išgyveno tik Teodoras. O apie Adolfo Bliumentalio mirties aplinkybes lig pat šiol rašyta labai įvairiai, vienur kad žuvo Vilijampolės gete, kitur kad sušaudytas IX forte 1944 m. Rasti dokumentai ir sąrašai neginčijamai liudija - Adolfas Bliumentalis (Dachau KS kalinio numeris 82164) nužudytas 1945 m. vasario 6 d. Dachau koncentracijos stovykloje.


• • • • •


PABAIGAI


Adolfas Bliumentalis Lietuvos aviacijos istorijoje neabejotinai labai ryški asmenybė, tačiau ligšiolinėje spaudoje ar knygose apie jį rašyta labai nedaug. Fragmentiškai apie A.Bliumentalį užsimenama tarpukariu leistuose žurnaluose Lietuvos Sparnai, Karys, Kardas, 1929 m. J.Pyragiaus išleistoje knygoje Mūsų Sparnai ir pnš. Epizodiškai užsimenama ir daugumoje Lietuvos karo lakūnų atsiminimų. Atkūrus nepriklausomybę, straipsnį Lietuvos Sparnuose (1990 m. Nr.4) išspausdino šviesaus atminimo aviacijos istorikas Vytautas Povilas Jurkštas.
Nors ir ne karininkas, tačiau Adolfo Bliumentalio fotografiją randame III-ame Lietuvos karininkai 1919 - 1953 tome, bėda, kad biografija prie kurios pateikiama fotografija - Artilerijos kpt. Henriko Bliumentalio, kuris niekaip nesusijęs su inž. Bliumentaliu.
Nemažai dėmesio A.Bliumentaliui savo knygose (Aukštai šaltos žvaigždės; Erelio sparnų dvelksmas;) yra skyręs ir Alfonsas Eidintas. Tačiau tos knygos - istoriniai romanai, o jose vaizduojami epizodai susiję su Bliumentaliu bei jo šeima - daugumoje visiški pramanai ir labai toli nuo realybės. Nedaug žinių apie Bliumentalius ir gana gausioje Kauno geto istoriografijoje.
Avraham Tory 1990 m. išleido knygą „Surviving the holocaust - The Kovno Ghetto diary“ kurioje minimas A.Bliumentalis. Tiesa, knygoje neteisingai nurodoma, kad A.Bliumentalis buvo karo lakūnas, 1919-1920 m. kūręs Lietuvos karo aviaciją, kad nužudytas IX forte. Taip nebuvo, tačiau A.Tory pateikia labai įdomų ir vertingą faktą, kad A.Bliumentalis vokiečių okupacijos metais priklausė kažkokiai geto organizacijai, galimai - geto žydų policijai. Ir nors rašant šį darbą tikslesnių duomenų apie Adolfo Bliumentalio veiklą geto gyvavimo metais aptikti nepavyko - atsiradus naujų žinių bus labai įdomu prie to klausimo grįžti.
Kitose knygose apie Kauno getą Adolfo Bliumentalio pavardės aptikti nepavyko.


• • • • •


Viešojoje erdvėje Lietuvos žydų ir lietuvių santykių klausimas aktualus ir gyvas. Nereikia bijoti pripažinti, kad dalis visuomenės vis dar gyvena kažkokiame stereotipų pasaulyje, nevengia aštrių, kartais ir antisemitinių pasisakymų. Pasigirsta įvairių replikų ir iš žydų pusės - lietuvių atžvilgiu. Nereikia bijoti pripažinti, kad buvo visko. Buvo aršių komunistų žydų, prasidėjus sovietinei okupacijai talkinusių okupantams, lygiai taip pat buvo ir lietuvių, uoliai dalyvavusių žydų žudynėse (tame tarpe ir karo lakūnų).
Laiko rato nebeatsuksime, tad neieškokime priežasčių kuo čia vieniems kitus dar apkaltinti, o verčiau paieškokime kas mus, vienos šalies piliečius, jungia. Nebijokime įvardinti kaltųjų, tuo pačiu neužmirškime ir žydų kūrusių Lietuvą. Tokių, koks buvo ir Adolfas Abraomas Bliumentalis.




ŠALTINIAI:

Lietuvos centrinis Valstybės archyvas (LCVA)
Lietuvos valstybės istorijos archyvas (LVIA)
Lietuvos aviacijos muziejus (LAM)
Vytauto Didžiojo karo muziejus (VDKM)
Kauno regioninis valstybės archyvas (KRVA)

A. Bubnys - „Kauno getas 1941-1944“
A.Tory - „Surviving the holocaust - The Kovno Ghetto diary“
M.Kaminskas - „Kauno komercinė fotografija 1918-1940“
L. Lempertienė - „Žydai Lietuvoje“
Karys;
Kardas;
Karo archyvas;
Lietuvos Sparnai;

www.holocaustnames.lt
www.limis.lt
www.geni.com
www.epaveldas.lt
www.ushmm.org
www.ancesty.com
www.yadvashem.org
www.eilatgordinlevitan.com
www.familysearch.org
www.angelfire.com
www.genealogy.com
www.genealogyindexer.org
www.archive.org
www.myheritage.com
www.jewishgen.org
www.holocausthistoricalsociety.org.uk
www.jewishvirtuallibrary.org
www.arolsen-archives.org
www.jewish-heritage-lithuania.org
www.plienosparnai.lt



2020 m. gruodis

Turintys pastabų, pataisymų, komentarų ar papildomos informacijos - susisiekite el. paštu
n.korbutas@gmail.com

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
P.Hiksa
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis
V.Rauba
J.Kumpis