Grybų balius poligone

Skrendant iš Kauno link Jonavos, visą laiką matyti Neris, jos puošnūs šlaitai, apžėlę krūmokšniais ir mažais miškeliais. Gražu... Čia pat Karmėlava. Ir didelė vadinamoji Turžėnų pakalnė. Jau čia pat Jonava, Skaruliai, Rūkla, Gaižiūnų geležinkelio stotis. Tiesiai į šiaurę, gal už penketo kilometrų, -mūsų Gaižiūnų poligono aerodromas, apaugęs nedidelėmis pušaitėmis (kai kur žaliuoja nedideli berželiai). Šiek tiek paruošta lėktuvų tūpimo aikštė: ji nudrenuota, didžiosios pušys aplink iškirstos, likę tik visai neaukšti medeliai ir krūmokšniai, kurie netrukdo lėktuvams tūpti. Rytinėje aerodromo dalyje įrengta bombų mėtymo aikštelė su gelžbetoniniais stebėjimo bokšteliais. Vakariniame pakraštyje pastatydavome savo gyvenamąsias palapines, lauko fotolaboratoriją, radijo stotį. Lėktuvus įridendavome į šiaurinio krašto pamiškę. Maždaug 2 km į šiaurę nuo aerodromo, prie Neries - seno Rūklos dvaro rūmai. Juose buvo įsikūręs poligono štabas - vadavietė. Ji duodavo visoms ginklų rūšims pratybų užduotis. Vadavietė beveik kasdien skirdavo laiko svarstyti, analizuoti tos dienos veiklą. Nustatytu laiku visų ginklų vyresnieji atvykdavo į štabą ir sužinodavo tos dienos atliktų užduočių pliusus ir minusus. Be to, gaudavo kitos dienos direktyvas. Mes, puskarininkiai lakūnai, retai tokiuose pasitarimuose dalyvaudavome. Daugiausia dalyvaudavo eskadrilės vadas, pavaduotojas ir asmeniškai suinteresuoti eskadrilės karininkai. Aviacijai dažniausiai tekdavo artilerijos ugnies korektavimo uždaviniai. Suprantama, iš lėktuvo gerai matyti apšaudomas taikinys ir bombų sprogimai prie jo. Žvalgas pranešdavo baterijai sprogimų koordinates, t.y. bombų sprogimo nukrypimus nuo taikinio. Toks buvo pagrindinis karo aviacijos darbas.
Jei kurią dieną artilerija nešaudydavo, mums eskadrilės vadas duodavo tokią užduotį - šaudyti iš lėktuvo į žemės taikinius. Šie būdavo paruošti šiaurinėje aerodromo dalyje, sukastame apytikriai 3x6 metrų žemės plote. Šaudyti reikėjo pavieniui ir lėktuvų grandyje. Buvo sunku prisitaikyti, nes pikiruojant žaibiškai didėja lėktuvo greitis, greit artėja žemė ir nespėjus iššauti reikia lėktuvą traukti iš „pike". Tekdavo keletą skridimų daryti, kad galėtum nuleisti kulkosvaidžio gaiduką ir paleisti seriją šovinių. Toks šaudymas iš pavienio lėktuvo buvo lengvesnis. Sunkiau, kada visa grandis, 3 lėktuvai, taikosi Į taikinį. Žemė ir čia neapsakomai greit artėja, ir kartais nespėjama paleisti šovinių serijų. Todėl čia pataikymo užduoties reikalavimai būna mažesnį ir juos įvykdyti lengviau.
Tada buvau grandies vadas. Man reikėdavo privesti grandį taip, kad visi skrenda pilotai galėtų matyti taikinį ir į jį šaudyti. Nors buvo ir sunku, užtat įdomu ir bent kiek rizikinga.
Nepamenu, kuriais metais, vyriausybė surengė parodomąjį gyvosios žygiuojančio bataliono jėgos naikinimą. Žygio batalionas buvo sustatytas iš lentų, vaizduojančių kareivius. „Naikinti" buvo pavesta karo aviacijai. Buvo paskirta Anbo IV lėktuvų grandis. Kiekvienam lėktuvui specialiame bomboiaidyje buvo pakabinta po 12 skeveldrinių bombų, sveriančių po 12 kg. Į šiaurę nuo aerodromo, ant vieno kalniuko, buvo sukviesti užsienio valstybėms atstovaujantys kariškiai, kad galėtų matyti šį bataliono „naikinimą". Nustatytu laiku užskridusi Anbo IV grandis išmetė bombas, čia pat išniro naikintuvų „Gloster" grandis ir iš karto sutratėjo dvylika kulkosvaidžių. Galima suprasti, koks ugnies pragaras užvirė už miško, kur buvo taikinys. Kada patrikrino išmestų bombų ir kulkosvaidžių ugnies rezultatus, nustatė, kad „žygiuojantis batalionas" buvo sunaikintas 100 procentų. Už tokį bombardavimo organizavimą vadai gavo pagyrimą.
Poligone kiekvienais metais reikėdavo atlikti skirtas užduotis. Eskadrilės vykdavo pagal nustatytą grafiką. Šis būdavo sudaromas taip, kad netrukdytų šaudymams į oro taikinius virš jūros Palangoje.
Jeigu kurią dieną užduočių nebūdavo, grybaudavome (sezono metu). Rinkdavome tik baravykus, nes jų buvo daug. Išvirdavome, ir kas iš stovyklautojų netingėjo - vaišindavosi.
Maitindavomės iš gaunamų maistpinigių (1,5 Lt per dieną). Karininkai gaudavo 3 Lt. Todėl jie sėsdavo į mašiną ir važiuodavo pietų valgyti į Jonavą. Mes maitindavomės čia pat, aerodrome, kaip išmanydami. O pagalvojus, juk karininkai ir mes gyvenome tomis pačiomis lauko sąlygomis. Buvom lyg ir nuskriausti dėl tokių išimčių. Toks mano pastebėjimas nepraėjo vadovybei „pro šalį".
Kartą teko stovyklauti sezonui baigiantis, rudeniop. Kaip kasmet, eskadrilei paliekant aerodromą, vadas išrikiuodavo visą personalą eile su nedideliais tarpais vienas nuo kito. Tokia eile einant pirmyn per visą aerodromą, reikėjo išrauti mažą prieš save esantį lėktuvui pavojingą krūmokšnį ar želdinį ir numesti į šoną. Taip būdavo ruošiamasi kitam sezonui. Man stojus į eilę, vadas pareiškė, kad išeičiau, nes „svieto lygintojas" nepageidautinas. Išėjau. Dabar jau „karjera" baigta, pagalvojau. Prasidės įvairūs nesusipratimai, piktumai, negerovės. O buvo kitaip: leido apginti referatą aukštesniam laipsniui gauti, ir šis man buvo suteiktas. Kas čia įvyko? Nežinau. Gal kai kam ta mano „teisybė" patiko?