Edmundas gimė 1923 m. vasario 10 dieną, vaikystė prabėgo tėvų namelyje Kaune, Fredoje, Nemuno vagos šlaito papėdėje, dabartinių grūdų elevatorių kaimynystėje. Virš kiemelio nuolat kildavo ar leisdavosi įvairiausi skraidantys aparatai, nes šlaito viršuje buvo Aleksoto aerodromas, kur vietos užteko Lietuvos karo aviacijai, aeroklubo lėktuvams ir sklandytuvams, ten nutūpdavo ir Vokietijos ir Rusijos transportiniai lėktuvai, skrendantys į Maskvą, Berlyną, Rygą. Edmundas šiame aerodrome kartu su tūkstančiais tautiečių iki aušros laukė, bet nesulaukė lietuvių - Atlanto nugalėtojų. Dariaus ir Girėno žūtis sukrėtė dešimtmetį berniuką iki širdies gelmių ir nulėmė tolimesnį gyvenimo kelią.
Vokiečių okupacijos metais Edmundas Jasiūnas mokėsi Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje, kur ir karo metu veikė sklandymo būrelis. Vaikinas nedvejodamas prisijungė prie sklandytuvų statybos darbų žiemos metu ir skraidymų vasarą netoli Kulautuvos. 1944 metais, kai iš rytų pusės jau girdėjosi artėjančio fronto kanonada, išvyko Vokietijon, kur studijavo elektros inžinieriaus mokslus. Kai Jungtinės Amerikos Valstijos Vokietijoje gyvenantiems pabėgėliams iš Lietuvos skyrė emigracines kvotas, laivu išplaukė Čikagon. Imlus kalboms Edmundas vos po kelių dienų plaukimo, pasitelkęs žodyną, pradėjo vertėjauti angliškai, o laivui artėjant prie Amerikos krantų likimo draugams jau pildė išlipimo į krantą deklaracijas.

Gyvendamas Čikagoje apsigynė elektros inžinieriaus diplomą ir įsidarbino stambioje elektros kompanijoje.
Pokaryje Valstijose skraidymai lėktuvu buvo pigūs, tad prieinami kiekvienam jaunuoliui, tuo Edmundas ir pasinaudojo. Išmokęs skristi savarankiškai, išsinuomotais lėktuvais aplankė visus aerodromus, kuriuose prieš išskrisdami į Lietuvą skraidė Darius ir Girėnas. Vėliau istorinių duomenų apie lietuvius lakūnus, tarp jų ir apie Feliksą Vaitkų, paieškas tęsė jau nuosavu lėktuvu, kurį įsigijo kartu su draugu lietuviu. Šiose išvykose atsiskleidė ir kitos prigimtinės Edmundo dovanos - tai istoriko ir žurnalisto talentai.

Steponas Darius, tarnaudamas Lietuvos karo aviacijoje, dalyvavo 1926 m. gruodžio 17 d. perversme ir padėjo A.Smetonai neteisėtai užimti prezidento postą. Už šią „paslaugą" S.Darius, kaip žmogus, vaikystę ir jaunystę praleidęs demokratinėje šalyje JAV, aviacijos švenčių metu labiau išsilavinusių lietuvių buvo nuolat gėdinamas, ir kad šią gėdą nuplautų, jis ryžosi skrydžiui per Atlantą. Dėl to A.Smetona šio skrydžio nerėmė ir žuvus didvyriams laidotuvėse nedalyvavo. Sėkmingo skrydžio atveju S.Dariaus Kaune laukė areštinė, į kurią Atlanto nugalėtojas būtų sėdęs kaip „sulaužęs" Lietuvos karininko priesaiką, nes per Atlantą skrido be vyriausio kariuomenės vado leidimo. Kaip reikia pavyzdingai vykdyti priesaiką, vyriausiasis kariuomenės vadas - Lietuvos prezidentas pademonstravo 1940 m. Turėdamas gerai ginkluotą ir patriotiškai paruoštą armiją, vietoj įsakymo gintis nusiavė batus, pasiraitojo kelnes ir per upelį spruko iš Lietuvos, pasmerkdamas beveik milijoną lietuvių bejėgiškai mirčiai KGB rūsiuose, gyvuliniuose „vagonuose, Sibiro miškuose ir kasyklose, tundros žeminėse, pokario metų partizanų bunkeriuose. To momento tragizmą ir siaubą tiksliai nusako trumpas vieno karo lakūno pasakojimas: "Vakar barbarus, plūstančius į Lietuvą kolonomis, moderniu ir gerai ginkluotu naikintuvu galėjau traiškyti šimtais, taip kaip darė kaimynai suomiai, šiandien guliu kraujo klane ant NKVD rūsio grindų, barbarai, matant vaikams, prievartauja jų mamą - mano žmoną, o aš negaliu priešintis net dantimis, nes ir tie išmušti." Istorikai šiuos Edmundo pastebėjimus turėtų nuodugniai ištyrinėti, o žurnalistai šias temas plėtoti ir vystyti.
Kai elektros kompanija, kurioje dirbo Edmundas, nusipirko verslo lėktuvą, jam buvo pasiūlyta išsilaikyti komercinio piloto licenciją ir elektros inžinieriaus darbą derinti su lakūno profesija. Tai buvo labai varginantis, bet ir romantiškas laikotarpis. Po dienos darbo projektavimo skyriuje, kuriam Edmundas vadovavo, vakarop sėsdavo už lėktuvo šturvalo ir skraidindavo kompanijos bosus verslo ir pramogų tikslais. Su verslo reikalais namo grįžti pavykdavo tą pačią dieną, pramogaujant - dažniausiai kitos dienos ryte švintant. įsigijęs namelį ir vasarnamį prie ežero, už atliekamus pinigus nuolat pirko savos elektros kompanijos akcijas.
Išėjęs į pensiją, daugiau kaip dešimt metų dirbo savaitraščio „Lietuvių balsas" redaktoriumi, sutvarkė savo gausius aviacijos istorijos archyvus ir išleido du didelės apimties albumus apie Darių ir Girėną bei apie F.Vaitkų. Kai sugriuvo SSSR, šių albumų klišes persiuntė Lietuvon leidėjui Viliui Užtupui, kuris platino albumus, jau Lietuvoje išspausdintus. Tampriai bendradarbiavo su Lietuvos aviacijos muziejumi, aktyviai rėmė įvairiausių lietuviškų knygų ir žurnalų apie aviaciją leidybą. Kai Kauno ąžuolyne buvo statomas paminklas Dariui ir Girėnui, rėmė ne tik finansiškai, bet padėjo ir organizuoti. Per Dariaus ir Girėno skrydžio 60-metį su „Lituanicos" kopija, kurią pastatė ir pilotavo Vladas Kensgaila, E.Jasiūnas skrido į Soldiną ir atgal, simboliškai užbaigdamas legendinių lakūnų pradėtą žygį. Pasirūpino visais skrydžio pasiruošimo ir organizavimo finansiniais klausimais.
Perkopęs į devintąją dešimtį metų Edmundas pradėjo intensyviai ruoštis paskutinei, jau negrįžtamai kelionei į Lietuvą. Čikagoje sutvarkė visus savo turto, sveikatos draudimo reikalus, pakrovė laivan gausius archyvus ir pernai, žydint sodams, grįžo į gimtąjį Kauną. Džiaugsmas buvo toks gilus, kad vakarais, kai per LTV grodavo kaimo kapelos, kad ir lazdele pasiremdamas, bandydavo šokti. Toks pat džiaugsmingas buvo ir paskutinis vakaras. Tačiau 2007 metų birželio 28 dienos ryte valgant pusryčius, ramiai, be jokių skausmų ar dejavimo, dar nesulaukus iš JAV laivu plaukiančių archyvų, sustojo Edmundo širdis. Ten pat Fredoje, netoli grūdų elevatorių, Nemuno šlaito papėdėje, virš kurio kyla ir leidžiasi lėktuvai - tame pačiame namelyje kur prabėgo vaikystė.
Kai paskutinis SSRS imperijos diktatorius M. Gorbačiovas perestroikos metu pradėjo atleidinėti režimo varžtus, šio straipsnio autoriui atsivėrė galimybė aplankyti tetą, gyvenančią JAV, Nebraskos valstijoje. Kelias driekėsi per Čikagą, Viktoras Ašmenskas man pasiūlė aplankyti gerai jam pažįstamą kolegą Edmundą ir įteikti keletą kuklių sovietmečio Lietuvos aeroklubų suvenyrų. Paskambinus iš oro uosto ir prisistačius Ašmensko draugu, Edmundas Jasiūnas, lyg to susitikimo būtų laukęs, tepasakė, kad iki oro uosto jam viena valanda kelio. Po valandos jau sveikinomės lyg seni pažįstami. Kai sužinojo, kad toliau keliauti ruošiuosi autobusu ir kad bilieto dar neturiu, pasiūlė bent dieną dvi pasisvečiuoti pas jį. Po dviejų dienų įsodinęs autobusan, pakvietė mane prieš išskrendant į Europą, pasisvečiuoti dar bent savaitę
Pas tetą Omahoje pirmiausia nuprausiau jos namelio jau šiek tiek apsamanojusias, gal 30 metų senumo plastikines lenteles. Kai namelis nušvito lyg naujomis lentelėmis apkaltas, tos paslaugos prireikė ir kaimynams lietuviams, kurių ten nemažai gyveno. Tuo metu SSRS rublių spausdinimo mašinos sukosi vis greičiau, infliacija nuolat augo, juodojoje rinkoje doleris kainavo 7-8 rublius, todėl per dieną uždirbdavau 2-3 sovietinius mėnesinius atlyginimus ir kaip homo sovietikus Čikagon grįžau „nesapnuotai turtingas". Tuoj pat nusipirkau per petį nešiojamą vaizdo kamerą, filmavau Market parko įžymybes, paminklą Dariui ir Girėnui, Edmundo archyvus ir pusvalandžio pokalbį su pirmąja Lietuvos lakūne ir parašiutininke Antanina Liorentaite.
Grįžus, Kyviškėse, užkalbino Dariaus ir Girėno aeroklubo vairuotojas Romualdas Komičius ir pasiūlė aplankyti sodo namelyje gyvenantį Vytautą Lapeną, neseniai parvykusį iš Maskvos, kur modernioje odos persodinimo klinikoje lopė žaizdas po patirtos siaubingos avarijos akrobatiniu lėktuvu. Viena Vyto koja buvo amputuota, kita vos galėjo remti, namelis be laiptų, su ramentais ten patekti ypač sudėtinga, viduje du kambariai ir virtuvė, baldų beveik jokių, o daiktai ant grindų. Romas jau buvo sutaręs su draugais padaryti laiptus į namelį, o tą dieną komiso parduotuvėje „lengva ranka" nupirkome kad ir ne naujus, bet tinkamus naudoti miegamojo kambario ir virtuvės baldelius. Tuoj pat parašiau laišką Edmundui Jasiūnui, tuo metu „Lietuvių balso" redaktoriui, ir tą mano laišką paskelbė laikraštyje. Vytauto protezavimui buvo surinkta per 5000 USD, kurių, ko gero, didžiąją dalį paaukojo pats Edmundas. Kai tie pinigai atsidūrė banko sąskaitoje Zalcburge. Austrijon su Vytu vykome kartu, kur viena protezavimo klinika ėmėsi sudėtingo darbo...
Edmundui lankantis jau nepriklausomoje Lietuvoje su juo daug buvo kalbėta apie aeroklubų vaidmenį jaunimo auklėjimo ir atrankos į didžiąją aviaciją klausimais. Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje turėjome apie 300 aviacijos specialistų, kurie dirbo taksi vairuotojais, kūrė verslo įmones ir dirbo kitokius, jokio ryšio su aviacija neturinčius, darbus. Tuo metu jau steigėsi A.Gustaičio aviacijos institutas ir atrodė, kad Lietuvoje niekados nebus aviacijos specialistų stygiaus, todėl aeroklubai buvo palikti likimo valiai, sporto departamentui šiek tiek paremiant aviacinių sporto šakų varžybas ir išvykas į užsienį.
Edmundo Jasiūno tuometinė nuomonė: „Lietuva - tai ne JAV, kur beveik kiekvienas to pageidaujantis gali nusipirkti nuosavą lėktuvą ir kur aeroklubai nereikalingi. Jeigu Lietuvos aeroklubai per aviamodeliavimą, vaikų sklandymą ir kitas aviacinio sporto šakas jaunimo tarpe neorganizuos propagandos ir nevykdys atrankos į didžiąją aviaciją, ateis laikas, kai Lietuvos oro kompanijose dėl specialistų stygiaus dirbs užsieniečiai."
Iki Stasio Murzos prezidentavimo LAK'e pradžios buvo metų, kai vaikų sklandymo sporto asociacija iš Lietuvos aeroklubo negaudavo nė cento, o kai pasigailėdavo, V.Pakarsko taurės vaikų sklandymo varžyboms organizuoti skirdavo tūkstantį kitą.
Norėdamas paremti nors asocialių ir bedarbių šeimų vaikus, Edmundas pasiūlė Šakių rajono vaikų sklandymo mokyklėlę pavadinti tame rajone gimusios, o vėliau kaimynystėje Čikagoje gyvenusios pirmosios Lietuvos lakūnės ir parašiutininkės Antaninos Liorentaitės vardu, pats parūpino jos sutikimą ir nuolat finansiškai rėmė šią mokyklėlę. Mokyklėlei pinigų skirdavo ir pati A.Liorentaitė, jos giminės, Edmundo žmona Jūratė. Tai nebuvo tūkstantinės „injekcijos", tačiau, doleriui kainuojant 4 litus, šimtas kitas dolerių buvo - svari parama, leidusi bent jau neturtingų šeimų vaikams nemokėti už sklandytuvų išvilktuvo kurą. Kai dėl susidėvėjimo likome be skraidymams tinkamų vaikiškų sklandytuvų Edmundas jų remontui paaukojo du tūkstančius dolerių.
Daug kartų prieš Kalėdas iš Vilniaus ar iš Kauno paskambindavo atvykęs koks nors Edmundo draugas čikagietis, pranešdavo kokiu adresu atvažiuoti, įteikdavo voką su pinigais ir sąrašą su pavardėm ir adresais, pagal kuriuos juos reikėjo išdalinti. Tai buvo vieno dviejų šimtų dolerių kalėdinės dovanėlės sunkiai galą su galu suduriantiems pensininkams, dažniausiai buvusiems aviatoriams ir net nuo skraidymų Kulautuvoje laikų.
Negana to, keletą kartų, kai su tūkstančiais kitų atvykėlių iš Lietuvos baigdavau uždarbiavimo sezoną JAV, prieš išvykstant Edmundas įteikdavo stambią pinigų sumą (vieną kartą net 14 tūkstančių dolerių), taipogi su sąrašais, pagal kuriuos privalėjau tuos pinigus Lietuvoje išdalinti. Kai kartą paklausiau, iš kur gauna tiek daug pinigų labdarai, atsakė, kad pragyvenimui ir kelionėms į Lietuvą užtenka pensijos, o visus elektros kompanijos, kurioje dirbo, akcijų dividendus skiria aviacijai ir aviatoriams Lietuvoje remti.
E.Jasiūno nuomone, visos stambios valstybės varžosi dėl įtakos sferų, užsieniuose steigia firmas, jomis prisidengę kuria ir finansuoja tų valstybių partijas, žiniasklaidą, papirkinėja politikus, elitinius valstybės tarnautojus ir tai yra normalu, taip buvo ir bus. Tų valstybių piliečiai, atliekantys šias sudėtingas užduotis užsieniuose, yra tikri savo tėvynės patriotai, jiems skiriami apdovanojimai, kariniai laipsniai, įvairios privilegijos, nes jie yra kiekvienos valstybės „aukso fondas" ir savo tėvynės atžvilgiu elgiasi garbingai. Tačiau kaip elgiasi savo tėvynės atžvilgiu tie mūsų tautiečiai, kurie už griozdišką namą, blizgantį džipą, chromo-nikelio motociklą, brangų arklį, pagulėjimą pliaže žiemos metu ar paslidinėjimą kalnuose vasarą besąlygiškai vykdo tų svetimšalių nurodymus ir neša savo tėvynei jau ne tik milijoninius, bet milijardinius nuostolius? Ir tai jau nieko nestebina, tuo jau didžiuojamasi, nes lietuvių gobšumas ir godumas, valdininkijos korumpuotu-mas pasaulyje pirmauja.
Edmundas važinėjo kukliu automobiliu, maistą pirko „Aidi" parduotuvėse, gyveno netoli "Midvej" ("Midway" - aut. pastaba) oro uosto, pagrindinės KTT ašyje, kur, kaip ir gyvenant Kaune Fredoje, virš galvos nuolat kas nors kyla ar leidžiasi. Kuklaus Jašiūnų namelio kaimynystėje stovi keturi visiškai vienodi namai, kuriuos 8 dešimtmečio pradžioje pastatė aviakompanija, kai jos apledėjęs lėktuvas drebėsi nepriskridęs KTT ir tuos namus nugriovė, nutraukė dujotiekio vamzdžius, dėl ko Edmundo ir jo kaimynų akivaizdoje sudegė visi lėktuve buvę keleiviai, ekipažai ir keturių namų gyventojai.
S.Darius ir S.Girėnas testamente skelbė: „Lituanicos laimėjimas tegul sustiprina Lietuvos sūnų dvasią ir įkvepia juos naujiems žygiams". Tuos žygius jie suprato ne vien kaip vandenyno perskridimą. Tą suprato ir Edmundas, kuris iki paskutinio atodūsio tikėjo nepriklausomos Lietuvos ir jos aviacijos ateitimi, tikėjo, kad valstybės vyrai ankščiau ar vėliau nepagailės milijono kito aeroklubams atgaivinti ir gabaus jaunimo atrankai organizuoti, kad Lietuvos aviakompanijose dirbs ne užsieniečiai, o aviacijos specialistai lietuviai, kad darbo užmokesčio pavidalu iš Lietuvos užsienin neišvažiuos nė vienas mūsų šalies aviacijai skirtas centas. Todėl visą savo gyvenimą, daug jėgų ir lėšų skyrė Dariaus ir Girėno žygdarbiui išaukštinti ir jų pavyzdžiu palaikyti aviacinį sąjūdį Lietuvoje.

Šaltinis: AVIACIJOS PASAULIS Nr.13 (156)
El. publikavimui parengė: Julius Jurgelėnas