PUNTUKO ĮDVASINIMAS


GYTIS RAMOŠKA
Aviacijos muziejaus aviacijos istorijos skyriaus vedėjas



Puntuko atidengimo ceremonija


Po S.Dariaus ir S.Girėno žygio, žuvusius didvyrius pirmieji įamžino Amerikos lietuviai, Čikagoje 1935 m. pastatydinę išvaizdų paminklą, kuris kainavo 11 450 dolerių (68 700 litų). Jo atidengimo iškilmėse Marquett parke (lietuvių gyvenamam rajone) dalyvavo 60000 žmonių.
Lietuvoje Dariaus ir Girėno skrydžio įamžinimo ėmėsi visuomeninė aviacinė organizacija Lietuvos aeroklubas, kurio būstinė buvo laikinojoje sostinėje Kaune.
Lietuvos aeroklubui rūpesčių buvo daugiau. Nors būsimajam paminklui Kaune aukos pradėtos rinkti per didvyrių laidotuves (1933 m. liepos 20 d.) ir iki 1935 m. sausio 1 d. surinkta 113 967 litai, reikėjo užsiimti ne tik tuo: Lietuvos aeroklubo vadovams, su prof. Zigmu Žemaičiu priešakyje, reikėjo spręsti ką daryti su „Lituanicos" liekanomis ir didvyrių asmeniniais daiktais, gauti patalpą Karo muziejuje, rūpintis ekspozicijos formavimu, ekspozicinės įrangos gamyba (kainavo 7691 Lt). Nutarus transatlantinių lakūnų palaikus balzamuoti, prisiėjo rūpintis balzamavimu, specialių karstų (už 2556 Lt) pagaminimu. Ketinta didvyrių palaikus palaidoti statomos Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios būsimajame panteone. Statybai tęsiantis, reikėjo rūpintis laikino palaidojimo rūsiu - mauzoliejumi Kauno kapinėse (pastatytas 1937 m. jis kainavo 32 468 litus). Taip pat nutarta įamžinti ir didvyrių žuvimo vietą, 99 metams išnuomojus prie Soldino (Vokietijoje) Dolzigo miške 20 m skersmens apskritą sklypą. Pagal V.Landsbergio-Žemkalnio projektą ten pastatytas ir 1936 m. iškilmingai atidengtas paminklas kainavo 18 534 litus.
1937 m. surengto konkurso Dariaus ir Girėno paminklui Kaune nugalėtoju buvo pripažintas skulptoriaus Broniaus Pundziaus projektas, tačiau tik 1939 m., po ilgų ginčų išrinkus statybos vietą Ąžuolyne, prie Kūno kultūros rūmų, gegužės 12 d. pasirašyta statybos (už 73 400 Lt) sutartis. Deja, rangovams vilkinant statybos darbų pradžią (buvo suvežtos tik medžiagos), sulaukta sovietinės okupacijos.
Okupantui pašalinus Lietuvos aeroklubo vadovybę, naujuoju paminklo statybos komiteto pirmininku buvo paskirtas aktyvus LAK'o narys lakūnas Tomas Zauka. Pompastiškai buvo žadama, jog sovietų valdžia, skirtingai negu „buržuazinė", sudarys sąlygas realizuoti paminklą. Tačiau statybos nebuvo įmanoma vykdyti jau vien dėl to, kad smuko lito vertė, keičiant jį į 10 sovietiškų kapeikų. Surinktos lėšos tapo visiškai bevertės, o papildomų skirti okupacinė administracija net negalvojo.
Prasidėjus vokiečių okupacijai, reikalai nepagerėjo - vokiečių valdžia leidimo statyti paminklą nedavė. Kaune įvairiose įstaigose tebesidarbavo buvę LAK'o valdybos nariai, kurie jautė pareigą įamžinti Dariaus ir Girėno žygį. Tam tikras palankias sąlygas sudarė ir lietuviška administracija, susikūrusi po 1941 m. birželio 22 d. sukilimo ir Nepriklausomybės atstatymo paskelbimo. Vokiečiai Lietuvos vyriausybę nušalino, tačiau jos suformuotą visos šalies administraciją paliko.
Kam kilo mintis įamžinti Dariaus ir Girėno žygį garsiajame Puntuko akmenyje, ir šiandien nėra aišku. Rašytojas ir lakūnas Jonas Dovydaitis savo apysakoje „Juodi debesys" aprašydamas šį įvykį pasakoja, jog jį išprovokavo vokiečių sumanymai. Apsakymo herojus Kauno restorane nugirdo vokiečio skulptoriaus samprotavimus apie didingą Puntuko akmenį ir kad vertėtų jame iškalti Reicho ministro okupuotų Rytų teritorijų reikalams A.Rozenbergo bareljefą.
Žinoma, J.Dovydaitis sovietiniais laikais rašytoje knygoje greičiausiai norėjo kontrasto principu prikergti odiozinę asmenybę, esą paskatinusią lietuvius veikti priešingai. Galimas dalykas, jog milžiniško akmens skulptūrinio apiforminimo galimybes pirmieji iš tikrųjų įžvelgė svetimšaliai, bet jiems nebūtinai rūpėjo Hitlerio ministras. Pas mus neretai atsitinka, kad kas nors vertingu Lietuvoje imama laikyti tik po to, kai įvertina svetimšaliai.
Šiaip ar taip idėja kilo ir buvo nuspręsta ją įgyvendinti Dariaus ir Girėno transatlantinio skrydžio 10-mečiui. Tačiau reikėjo nuveikti ne tik skulptūrinį, bet ir nemažą organizacinį darbą, nes kiekviena veikla reikalauja lėšų. Visi anksčiau surinkti pinigai pražuvo, todėl teko rinkti iš naujo. Asmens, kuris šį darbą atliktų, ieškoti nereikėjo - Tomas Zauka jau buvo užsidegęs idėją įgyvendinti iš principo. Aeroklubo pirmosios laidos lakūnas, valgęs duoną iš buhalterio darbo, kurį paskalsindavo pianinų ir fortepijonų derinimu, buvo ryžtingas ir patriotiškai nusiteikęs. Tačiau sovietinių laikų aprašymuose, kai buvo draudžiama rodyti kitas su šiais reikalais susijusias asmenybes, Zaukos veikla organizuojant Puntuko skulptūrinius darbus bei vėliau - Dariaus ir Girėno palaikų slėpimą, buvo vaizduojama kaip vienišo didvyrio triūsas. Ši klaidinga nuostata prasismelkė ir į dabartinius tekstus.
1942 m. T.Zauka šitam darbui palaiminimą gavo iš žymiai didesnių autoritetų. Tai - buvęs LAK valdybos narys (buvęs Karo aviacijos štabo viršininkas) pulkininkas leitenantas Juozas Narakas, kuris ėjo Vidaus reikalų tarėjo pareigas okupacinėje administracijoje, Karo muziejaus viršininkas generolas V.Nagevičius, pulkininkas leitenantas K.Ališauskas, majorai -Z.Valaitis, V.Jablonskis (buvęs karo aviacijos Foto tarnybos viršininkas) ir J.Mikėnas (buvęs Karo aviacijos I eskadrilės vadas). Beje, pastarieji keturi buvo Karo muziejuje sudarytos komisijos, skirtos rūpintis Dariaus ir Girėno relikvijomis, nariai. Karo muziejuje kukliu muziejininku dirbo ir generolas S.Raštikis, kuris taip pat pareikšdavo savo nuomonę šiais reikalais.
Dariaus ir Girėno įamžinimo darbas, nors ir vokiečių okupacijos sąlygomis, buvo ne tik visuomenės, bet ir lietuviškos administracijos palaikomas.
1941-1942 metais dirbdamas „raudonojo teroro" muziejuje T.Zauka galėjo oficialiai važinėti po Lietuvą, „rinkdamas eksponatus", ir kartu rinkti lėšas Puntuko paminklui.
Prieš pradėdamas „Puntuko operaciją" T.Zauka nuo 1942 m. rugsėjo 1 d. dirbo Vilniaus savivaldybės technikos ir tiekimo direkcijoje, o gruodžio 1 d. buvo atleistas pačiam prašant. Kad galėtų išlaikyti šeimą, pardavinėjo savo vertingus daiktus.
Dariaus ir Girėno bareljefus su jų testamento ištrauka ėmėsi kalti skulptorius Bronius Pundzius. Pasitelkęs savo gerą pažįstamą marijampolietį Vytautą Giraitį, kuris karui prasidėjus su šeima atvyko į Anykščius pas žmonos gimines, pradėjo darbą 1942 m. lapkričio 18 d. Prieš tai Mečislovas Laumelis, kuris užsiėmė tiekimu, sukalė prie Puntuko iš lentų pašiūrę šilumai (ir garsui) sulaikyti. Viršuje buvo įdėtas stiklinis langas. M.Laumelis, kilęs iš Suvalkų Kalvarijos, mokęsis Kauno konservatorijoje, prasidėjus karui su šeima ir mažamečiais vaikais apsigyveno Anykščiuose. Kiek vėliau buvo pasitelkta dar trejetas akmentašių ir darbas vyko didžiąją paros dalį. Darbininkus maitino Aldona Liutkevičiūtė-Laumelienė.
Sunkus darbas buvo sėkmingai baigtas 1943 m. liepos 16 dieną, o rugpjūtį įgavusį naują dvasią Puntuką aplankė pulkelis menininkų ir visuomenės atstovų iš Kauno.
Nors pokario metais stribai šaudydami šiek tiek apgadino bareljefus, dar sovietiniais laikais lietuviai pasirūpino juos restauruoti.
Taip prasidėjo naujoji Puntuko era.



Šaltinis: AVIACIJOS PASAULIS NR. 10 (153) 2008

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis