Žemaičių krašte – Raseinių apskričio Kaltinėnų valsčiaus Vytogalos kaime gyveno du broliai Antanas ir Juozas Girskiai. Abu buvo neturtingi ūkininkai. Juozas vedė Marcelę Martinkiūtę. Iš šių vedybų prasidėjo vaikinga šeima, kurioje gimė net 16 vaikų. Raupai, tymai ir kitos ligos leido dvylikai vaikų šiame pasauly išgyventi vidutiniškai vos ligi 10 metų amžiaus. Išliko samanotoje trobelėje tik Barbora, Jonas, Petras ir Stasys (šešioliktasis iš eilės).

Jauniausias sūnus gimė 1893 m. spalių 4 d., o 7 d. Izidorius Vitkus ir Pranciška Macienė (krikšto tėvai) nuvežė kūdikį į Upynos filijos katalikų bažnyčią, kur kun. V. Kaušas pakrikštijo jį Stanislovo vardu.

Jaunas Stasiukas gražiai augo sveikas ir linksmas. Paaugęs mėgo mažu dalgiuku šienauti ir mokėsi ūkininkauti, nors tėvas turėjo tik 15 hektarų žemės. Pradžios mokslu 3 metus ėjo privačiai pas mokytoją V. Bružą ir kt., nes rusų viešpatavimo laikais toj apylinkėj nebuvo mokyklų.

11 metų amžiaus Stasiuką ištiko nelaimė: 1904 m. mirė tėvas apie 60 metų amžiaus. Po 4 metų, 1908 m. nelaimingas berniukas netenka ir motinos. Liko našlaitis, vargo prislėgtas.

1910 metais su vyresniu broliu Petru ryžosi keliauti Amerikon, kur nuo 1900 m. gyveno vyriausias brolis Jonas ir paskui atvažiavusios dvi pusseserys.

Jonas nebuvo vedęs. Todėl du jaunieji Lietuvos išeiviai 1910 m. gegužės 6 d. atvyko Čikagon ir apsigyveno pas savo pusseserę (dėdės Antano Girskio dukterį) Agnietę Girskytę-Gilienę didžiausioj Čikagos miesto lietuvių kolonijoj, Bričporte. Jauniesiems ateiviams teko dažnai nukentėti, kol susigyveno su svetimo krašto papročiais. Išdykę gatvės vaikai ne kartą parvarė namo jaunus „grinorius su ilgomis kelnėmis" ir dažnai pajuokdavo juos, anglų kalbos nemokančius ir negalinčius susikalbėti, nors apylinkė buvo lietuvių gyvenama. Kilo svarbiausias reikalas – greičiau pramokti krašto kalbos.

1910 m. rudenį Stasys įstojo (Armour'o) pradžios mokyklon (8 metų kurso), kurią lankė 3 metus ir per tą laiką gyveno pas pusseserę. Petras netrukus ėmėsi staliaus amato, kuris buvo pelningas ir paskiau leido jam įsigyti namus ir parduotuvę. Jonas dirbo fabrike.

1913 m. Stasys pradėjo ieškoti ir susirado gyvenimo šaltinį: už 3 dolerius savaitėje tarnavo pasiuntiniu spaustuvėje. Netrukus pradėjo mokytis veikti spausdinamąją mašina. Jam išmokus šio darbo, alga ėmė kilti ir po poros metų jau uždirbdavo ligi 50 dol. savaitėje. Kelis mėnesius dirbo NAUJIENŲ spaustuvėje, paskiau didelėje amerikonų spaustuvėje.

Pačioje jaunatvėje Stasys labai domėjosi teknika. Vos atvykęs Čikagon, jis įsigijo dviratį, kuris tais laikais Amerikoje buvo dar retenybė. Daug važinėdavo juo, kol buvo išrastas motorinis dviratis – motociklas. Stasys tuojau nusipirko šią naujojo išradimo, patobulintą važiavimo priemonę, kuriai nesigailėjo sutaupytų pinigų. Pradėjo važinėti po Čikagą ir apylinkes; gamtoje mėgdavo pasilsėti, pagulėti, pasvajoti ir gražiąją Tėvynę prisiminti. Kaipo didelis mekanikos mėgėjas, dažnai pats taisydavo, išnarstydavo ir vėl sudėstydavo motociklo dalis; kartais saviškai atnaujindavo. Mekanizmo nagrinėjimas buvo jo mėgiamiausias dalykas. Bet po kurio laiko greitųjų mašinų valdytojas patyrė, kad yra gal malonesnių susisiekimo priemonių. Metė motociklą ir nusipirko motorinį laivelį, kuriuo galėjo 12 žmonių važiuoti. Kai atsirasdavo mėgėjų, šiuo laiveliu už atlyginimą vežiodavo juos po Mičigano jūrą, kuri dėl vandens nesūrumo vadinama ežeru. Tuo būdu šiek tiek užsidirbdavo. Bet jis to uždarbio mažai paisydavo: dažniausiai stengėsi patirti galingojo variklio (motoro) paslaptis, kurias pats vienas atspėdavo, kitų nepamokytas mekanikos dalykų. Tai buvo uolus sportininkas ir savimoka mekanikas.

Didysis karas vertė greitojo susisiekimo priemones sparčiai tobulėti. Stasys išvydo oru plaukiančius laivus – lėktuvus ir nudžiugo. Šia teknikos šaka jis ypatingai susidomi : dažnai nueina į aerodromą stebėti kylančius ir nutupiančius lėktuvus. Apie tai jis niekam nesakydavo, bet broliai greit susekė – nežinia kur išvykusį jauniausią savo brolį ne kartą rado aerodrome, čia Stasys pradėjo svajoti ir apie naujausią padangių sportą, su pavydu žiūrėdamas į drąsius ir linksmus lakūnus

Lietuvos nelaimė, atsidūrus tarp dviejų kariaujančių šalių, ir žiaurios vokiečių okupacijos sunkumai erzino lietuvių jausmus. Tai visa kėlė lietuvių neapykantą vokiečiams, kurie negirdėtu žiaurumu ėmė persekioti pagrobtųjų svetimų kraštų gyventojus.

Stasys taip pat buvo jautrios širdies lietuvis : bjaurėjosi nekultūringu vokiečių elgesiu ir troško, kad vokiečiai būtų kaip nors sudrausti už tokį barbariškumą. Pagaliau, Amerikai įsivėlus į didįjį karą, ir Stasiui tenka padidinti Jungtinių Amerikos Valstybių karo jėgas. Sveikatos tikrinimo komisija nepriima šio menkos sveikatos jaunuolio. Tačiau jaunas žemaitis buvo atkaklus ir pasiryžęs savo tikslą siekti. Trokšdamas dirbtiniais sparnais skrajoti, jis svajojo apie tarnybą karo aviacijoje. Tad išvyksta iš Čikagos ir kariuomenėn savanoriu įstoja gretimoje Misūrio valstybėje ( į pietų vakarus nuo Ilinoiso valstybės, kurioje Čikaga yra), bet jau truputį pakeista Girčiaus pavarde GIRCH , kuri skyrėsi nuo komisijos nepriimto Girskio.

J.A. V -bių karo departamento generolas adjutantas (generolas maj. J. F. McKinley) suteikė šių žinių apie Stasio tarnybą: Stasys Girčius (Stanley Girch), armijos serijos nr. 1.066.081, savanoriu įstojo Jefferson'o Barracks'uose, Missouri, 1917 m. spalių mėn. 11 d., buvo paskirtas į 136 oro eskadrilę ir buvo garbingai paleistas Granto Stovykloje (Camp Grant, Illinois).

1919 m. balandžio 1 d. kaipo eilinis iš oro tarnybos skraidymo mokyklos dalinio (Flying School Detachment, Air Service Aeronautics, Dallas, Texas).

Amerikos kariuomenėj Stasys ištarnavo 17 mėnesių ir 20 dienų. Tarnavo aviacijos dalyje, kuri stovėjo pietinėje Teksaso valstybėje (Love Field, Dalias, Texas). Jis buvo patenkintas savo tarnyba, nes turėjo santykių su lėktuvais. Stasys buvo paskirtas į 136-ją, oro eskadrilę, kurioje per visą savo tarnybą ėjo įvairias eskadrilės komandos kareivio ir mekaniko pareigas. Troško kilti aukščiau ir tapti lakūnu, bet tuo tarpu karas pasibaigė, ir Stasys buvo paleistas iš kariuomenės, vykdant demobilizaciją.

Karo tarnyboje jis turėjo pasisekimo ir pasitikėjimo. Jo taisyti ir prižiūrimi lėktuvai gerai veikdavo. Tai buvo darbštus mechanikas ir pavyzdingo elgesio karys.
Kariuomenėje jam padaryta apendicito operacija.

Tad jau anais laikais, Amerikos kariuomenėje tarnaudamas, Stasys labai domėjosi aviacija ir svajojo padangėmis skrajoti. Ir tada jau skraidė, bet su kitais lakūnais dar kaipo keleivis.

Išėjęs iš karo, tarnybos ir parvykęs Čikagon, Stasys vėl grįžta prie pamėgto motorinio susisiekimo. Vėl tarnaudamas amerikonų spaustuvėje, jis susitaupė pinigų ir įsigijo Fordo automobilį. Man (1932-1933 mm.) pasakodavo daug įvairių juokingų ir kartais tragingų savo nuotykių su šiuo automobiliu, kuris ne vieną kartą buvo sudaužytas ir paties savininko taisytas.

1920 -1922 metais jis gyveno pas antrą savo pusseserę (dėdės, arba motinos brolio, Jono Martinkaus dukterį) Zofiją Martinkiūtę-Mikolaitienę (Lietuvos aviacijos kap. Martinkaus seserį).

1921 m. Stasys su kitais lietuviais suorganizavo taksinių automobilių bendrovę (Hub Cab Co.), kurios nariai įsigijo apie 50 taksių.

Kaipo doras ir visais atžvilgiais patikimas žmogus, Stasys buvo išrinktas šios bendrovės kasininku ir kartu pats važinėjo savo nauju automobiliu kaipo šoferis. Susisiekimas nauja priemone gerai sekėsi ir bendrovė neblogai gyvavo; kol prasidėjo negerovės (depresijos) metai, žmonėms pradėjus mažinti įvairias, o ypač važinėjimo išlaidas ir iš dalies dėl konkurencijos didmiesty, bendrovė 1929 m. subankrutijo ir padarė Stasiui nuostolio. Prie pakeisto vardo bendrovės (Atlantic Cab Co.) jis jau nepriklausė.

Hub Cab Co. ar tik nebuvo pirmoji pasauly lietuvių automobilių susisiekimo bendrovė. Tadgi čia pasireiškė sumanaus Stasio nuopelnas toje srityje. Tokian biznin ėjo ne su kitataučiais, bet su savo tautiečiais.

MIRTIES PAVOJUJE. Perdaug jau stiprus buvo Stasio troškimas skraidyti paukščių keliais. Grįžęs iš kariuomenės, pirmiausia turėjo rūpintis gyvenimu: dirbo spaustuvėje, o paskiau eilę metų vertėsi šoferio darbu. Taupė pinigus ir pagaliau, susidėjęs su švedu E.Larsonu, 1924 m. pabaigoj pirko sportinį trivietį lėktuvą. Abu dar buvo mokiniai (lankė skraidymo mokyklą). Stasys skraidė tik retkarčiais, kai sunki šoferio tarnyba leisdavo. Dar besimokant skraidyti, jį ištiko nelaimė, kuri ko tik jo gyvybės neatėmė.

1925 m. rugsėjo 20 d., sekmadienį, Stasys susitarė su E.Larsonu paskraidyti lėktuvu ir padaryti kelis „triksus“. Abu pakilo; Larsonas sėdėjo prie vairo ir valdė lėktuvą. Jie iškilo į didelį aukštį ir pradėjo greit leisti lėktuvą žemyn. Kai jau buvo arti žemės, Larsonas perdaug staigiai pakeitė skridimo kryptį ir per aukštai iškėlė lėktuvo priekį, nevartojant motoro. Lėktuvas staiga ėmė kristi žemyn. Esant netoli žemės (per žemai), lėktuvas nebuvo galima suvaldyt, ir jis trenkė į žemę. Laršonas išliko sveikas, o Stasys buvo sužeistas: į jo krūtinę buvo atsimušęs motoras ir visas kūnas buvo aplietas gazolinu ir alyva. Dar laimė, kad lėktuvas nebuvo užsidegęs. Kai motorą nukėlė nuo Stasio, jis mėgino atsikelti, bet pajuto didelį skausmą ir krito ant žemės. Nuvežus į ligoninę paaiškėjo, kad jo koja sulaužyta, 3 šonkauliai įlaužti ir labai sužeisti viduriai. Niekas nemanė, kad taip sunkiai sužeistas Stasys galės pasveikti. Bet laimė jo neapleido. Jis greit ėmė sveikti ir kasdien ėjo geryn.

Populiarus amerikonų dienraštis CHICAGO TRIBUNE rugsėjo 21 d. net šeštą puslapio dalį skyrė mūsų tautiečio atvaizdui ir sudaužyto lėktuvo paveikslui, po kuriuo įdėtas parašas: „Lakūnas-mokinys sužeistas, lėktuvui kritus nosimi. Sudaužytas lėktuvas, kuriuo pilotas E.Larsonas ir Stasys Girčius (Stanley Girch) krito žemėn Ašburno (Ashburn) aerodrome. Girčius gali mirti, bet Larsonas išvengė sužeidimo“.

Kitam puslapy šis laikraštis rašė:
SUDUŽO LĖKTUVAS, KRITĘS NOSIMI; VIENAS GALI MIRTI. PILOTAS NESUŽEISTAS; KELEIVIS LIGONINĖJ.
Vakar Ašburno aerodrome iš 300 pėdų aukščio kritusio lėktuvo pilotas išvengė net menko įdrėskimo, tuo tarpu jo keleivis tiek rimtai sužeistas, kad Englewood'o ligoninėj sakoma, jog jis gali mirti. Sužeistasis yra Stasys Girčius (Stanley Girch, 3125 South Union Avenue), taksinio automobilio šoferis, kuris lanko aerodrome vedamą skraidymo mokyklą. Pilotas E.Larsonas taip pat mokinys. Abu iškilo praktikuotis skraidyti ir vartaliotis (stunting). Jie tai darė, kol nosimi nėrė ir įvyko nelaimė, manoma dėl kontrolinių laidų nutrūkimo. Lėktuvas buvo iškilęs į kelių tūkstančių pėdų aukštį ir leidosi nosimi žemyn. Maždaug 300 pėdų atstume nuo žemės Larsonas ryžosi nukreipti lėktuvo priekį aukštyn. Kurį momentą negalėjus veikti kontroliniais laidais, vairai ėmė klausyti, bet tuo tarpu nėrė į žemę.
Aerodromo tarnautojai ir žiūrovai, kurie sekė lėktuvo vartaliojimąsi, manė, kad ras negyvus abu skridusius vyrus. Larsonas išlindo iš griuvėsių ir padėjo savo bendrui išsivaduoti. Lėktuvas buvo patikrintas prieš Larsonui skrendant.

Su sulaužytais šonkauliais dešinėje pusėje Stasys kelias dienas buvo be sąmonės. Ligoninėj aptvarstytą „lozorių“ lankydavo broliai, pusseserys ir draugai. Pradėjęs taisytis, Stasys dažnai pasijuokdavo iš laikraščio, kuris pranašavo jam mirtį. Su dideliu gailesiu žvelgdami į sunkiai sužalotą Staselį, giminės ėmė atkalbinėti jį nuo skraidymo. Tačiau Stasys sakydavo: „Aš kaip tik dar drąsesnis ir atsargesnis būsiu“, žiūrėdami į sulaužytą jo krūtinę ir koją, artimieji nusprendė: „Jau tu, Staseli, daugiau nebelipsi į lėktuvą“. Bet atkaklus žemaitis įvairiais atvejais pareikšdavo: „žmogaus gyvenimas labai trumpas, vistiek reikės kada nors mirti, tad reikia turėti malonumų. O skristi – labai smagu, malonu. O, lėktuvas ir padangė baisiai traukia mano širdį. Ir toliau tebeskraidysiu. Kol gyvas būsiu, nesiskirsiu su lėktuvu. Kai pasveiksiu, dar daugiau skraidysiu, o-gal dar ir Atlantą perskrisiu!“.

Tvirtos valios valdomas sužalotasis kūnas ėmė gyti. Išbuvęs ligoninėje 9 savaites, Stasys apsigyveno pas pusseserę Mikolaitienę (pas ją tuomet gyveno 1 metus). 3 mėnesius vaikščiojo su ramentais. Jais pasiremdamas, užeidavo ir į Jucių restoraną; čia susitikdavo su Dariaus motina, kuri labai rūpinosi Stasio likimu, manydama, kad jis gyvas neišliks arba liks visai be sveikatos. Senutė ne kartą apsiašarojo, žiūrėdama į jį, nes ir jos sūnus skraidė Lietuvos padangėje.

Sulaužytų kaulų gydymas ir stiprinimas sulaikė Stasį nuo skraidymo per pusantrų metų.

SAVARANKIŠKAS SKRAIDYMAS.

1927 m. pavasarį Stasys vėl kilo į padangę. Jis su Larsonu ir dar trečiu bendru pirko kitą vartotą lėktuvą JENNY. Esu radęs vieną Stasio atvaizdą (prie lėktuvo), kurio antroj pusėj parašas rodo, kad jis pirmą kartą savarankiškai (pats valdydamas lėktuvą) skrido 1927 m. kovo 8 d. Nuo tos dienos jis, labai patenkintas, dažnai skraidė ir netrukus ėmė kitus vežioti. Bet lėktuvu JENNY jam neilgai teko skraidyti. Trečiasis bendrininkas, nusileisdamas šiuo lėktuvu, nepamatė stulpo, trenkė į jį ir nulaužė dešinį apatinį sparną, bet lėktuvas gražiai nutūpė. Sutaisytas lėktuvas išmainytas į geresnį ir greitesnį lėktuvą WACO-9, kuriuo Stasys ilgai skraidė.

1927 metų gruodžio 2 d. Stasys gavo laikinąjį prekybos (komercijos) piloto liudymą, kuris galiojo ligi 1928 m. vasario 2 d. Po to jis kurį laiką skraidė be tokio liudymo, kaipo lakūnas-mėgėjas. To priežastį J. Urbonas paaiškino MARGUTY (1933 m. spalių 25 d.):
Lėktuvu WACO-9 Stasys ilgai skraidė. Ir man teko skraidymo mokslas baigti tuo lėktuvu. Kartą Stasys pakilo su vienu studentu, kuris buvo apsivilkęs ilgu apsiaustu. Jiems pradėjus leistis žemyn, apsiaustas pasipainiojo tarp vairų ir pajudino juos. Lėktuvo negalėjo suvaldyti, ir jis turėjo kristi žemyn. Gerai, kad lėktuvas jau buvo netoli žemės ir lėkimo greitis jau buvo mažas; dėl to liko sulaužyti žemutiniai sparnai, ratai ir naujasis propeleris, kuris buvo vos prieš keletą dienų pirktas. Pradėjus šį lėktuvą taisyti, Stasys niekur negalėjo gauti WACO-9 sparnų; galėjo gaut tik vieną vartotą WACO-10 sparną. Tad jis sumanė pats pasidirbti antrą sparną ir lėktuvas tuo būdu būtų visai sutaisytas. Jis taip ir padarė.

Lėktuvas liko greitesnis ir buvo lengviau ore valdyti. Kai atėjo laikas liudymui gauti, tai atsakyta, nes lėktuvas buvo sustatytas ne iš savo modelio dalių. Kadangi tokio liudymo negavo, tad skraidė „slaptai“. Tais laikais dar buvo leidžiama, skraidyti be tokių liudymų, bet nebuvo galima keleivių vežioti: Aš pats skraidžiau tuo lėktuvu ir nieko blogo jame nepastebėjau: lėktuvas lėkė taip, kaip reikėjo; buvo galima juo skristi, nelaikant rankų ir kojų ant vairų — taip pat, kaip ir kitais lėktuvais, kuriems liudymai buvo išduoti. Po to šį lėktuvą išmainė į naują PARKS, kuriuo jis pradėjo mokyti kitus skraidyti, o taip pat vežiojo keleivius, norinčius paskraidyti. Šiuo lėktuvu mes abu skraidėm ir fotografavom iš oro.

Kartą mes abu bandėm skristi pro debesį (debesy), kuris buvo labai gilus. Tame debesy skridom net 20 minučių, kol iškilom viršum to debesio. Šis debesys prasidėjo 900 pėdų aukštyje, o mes kilome pro jo vidų, kol aukščio matavimo prietaisas ėmė rodyti 8000 pėdų aukštį. Ir tik tada mes galėjom pamatyt saulę. Tas mūsų žygis buvo mums dėkingas — suteikė mums didelio malonumo pamatyt saulę, kurios jau kelias dienas nematėm iš žemės, nes paskutinės kelios dienos buvo lietingos ir buvo tamsūs debesys.

Pažymėtina, kad Stasys skraidymo meno mokėsi ne vien pas paprastus lakūnus-mėgėjus, kaip daugelis Amerikos lakūnų (skraidymo sporto mėgėjų). 1925-1927 metais jis lankė ir orininkystės mokyklą (H. C. Keller Air Course). Šiai įstaigai jis sumokėjo 500 dol.

Stasys su grįžusiu iš Lietuvos kap. Darium susipažino 1927 metais. Pirmuosius savo skridimus Amerikos padangėje kapitonas atliko Stasio lėktuvu. Nuo to laiko jiedu suėjo į artimesnius santykius. Suorganizavęs I-jį Amerikos lietuvių aerokliubą, Darius kvietė ir Stasį įstoti. Pastarasis žadėjo, tačiau neilgai veikęs šis kliubas suiro, ir Stasiui nebuvo lemta būti Vyties Aerokliubo nariu. Bet vis dėlto jis jau tais metais bendradarbiavo su Darium, kuris jį pakvietė atskristi ir keleivius vežioti per pirmąją Amerikos lietuvių aviacijos šventę 1929 m. birželio 30 d. Stasys buvo atskridęs savo lėktuvu, tačiau audra sukliudė, ir keleivius tik Darius vežiojo.

Vos tik savarankiškai skraidyti išmokęs, Stasys tuojau ėmė pratintis su lėktuvu vartaliotis ore. Taip jis mėgo šį sportą ir erdvę! Po pirmosios nelaimės (dar lėktuvo keleivio sėdynėj) jis tikrai buvo labai a t s a r g u s ir kartu drąsus lėktuve. Labai greit įprato vartytis su lėktuvu, nors tai būdavo ne aukščiausios kokybės aparatas, ir netrukus ėmė vykusiai vykdyti figūrinį skraidymą.

Mažai kas iš lietuvių anais laikais turėdavo progos matyti jo drąsumą ir apsukrumą padangėje; jo gabumus toje srity matė ir įvertino amerikonai, nors „jankiai“ ir labai nenorom kreipia dėmesį į bet kokius ateivių (kitataučių) gabumus. Amerikos Legijono Čikagos lakūnų kuopa (Aviation Post) 1931 m. surengė aviacijos šventę. Tos organizacijos narys Stasys (tada dar Girčius-Girch) per tą šventę laimėjo gražią dovaną (lėktuvuką ant žemės rutulio) už tai, kad, sustabdęs motorą, lėktuvu iš 1000 pėdų (304 metrų) aukščio nusileido į nurodytą (pažymėtą) vietą. Įsidėmėtina, kad kuklus ateivis didmiesty tarp daugelio amerikonų lakūnų laimėjo tokį teisingą sprendimą.

Stasys mokėjo puikiai daryti įvairiausias lėktuvo figūras ore: mirties kilpas, imelmanus, suktukus, apsivertimus šonu, kalnelius ir kt. Labai sklandžiai, vikriai ir dailiai jis tai darydavo. Tad ne be reikalo jis stebindavo kitataučius žiūrovus. Dėl to ir dėl malonaus savo būdo buvo amerikonų lakūnų mylimas draugas (tai girdėjau iš daugelio asmenų ir kelių aerodromų viršininkų).

1930 m. gruodžio 13 d. Stasys, jau patyręs lakūnas, prašo iš vyriausybės transporto piloto teisių. 1931 m. sausio 17 d. jis gavo transporto piloto liudymą nr. 18.595 (klasės IA, su teise vežioti keleivius ir prekes). Savo triviečiu lėktuvu jis galėdavo vežti 2 keleivius. Tad Stasys už atlyginimą vežiodavo norinčius iš triukšmingojo miesto iškilti į ramią, tylią, saulėtą erdvę pasilsėti ir visus žemės gyvenimo rūpesčius užmiršti. Su jais skraidyta viršum Čikagos didmiesčio ir apylinkėse. Savo lėktuvu Stasys yra vežiojęs kelis tūkstančius žmonių. Per tuos skraidymus jokių nelaimių neištiko, nes tų keleivių vežėjas buvo atsargus ir „neišdykaudavo“ ore.

Tie reiškiniai rodo, kad Stasys buvo patyręs drąsus lakūnas ir geras figūrinio skraidymo vykdytojas. Tie jo gabumai buvo kitų išsyk pastebėti ir įvertinti. Dėl to, nežiūrint didelių varžytynių (konkurencijos) dideliame mieste, aerodrome jis dažnai būdavo ieškomas norinčiųjų paskraidyti su juo. Toks populiarumas leido jam gauti ir nemaža mokinių. Palyginti per trumpą laiką (3 metų laikotarpy) Stasys skraidyti išmokė nemažą būrį skraidymo sporto mėgėjų, tarp jų 3 savo tautiečius (giminietį Julijoną Urboną, ristiką Vydžių ir Klimą).

Savo lėktuvu WACO jis kartą buvo vienas nuskridęs į Sen-Luisą (St. Louis, Mo.), o iš čia į Kansasą (Kansas City) , norėdamas išmainyti savo lėktuvą į greitesnį aparatą.

Čikagon parskrido jau geresniu lėktuvu PARKS, už kurį turėjo kelias šimtines primokėti. Tai buvo vienintelis jo tolimas skridimas, kuris siekė 1020 mylių arba 1641 klm.

Vargo ir skurdo išauklėtas Stasys buvo labai kuklus, ramus, mažai šnekus ir geraširdis. Buvo labai teisingas ir nieko neskriausdavo. Tokios savybės reiškėsi nuo pat jaunatvės, nors ir be tėvų augo. Ramus būdas nekenkė jam būti atkakliam, kai imdavosi bet kokio darbo. Visada būdavo rimtas. Gražiausioje savo jaunatvėje nepasidavė ištvirkimui ar kitokioms ydoms.

Vargingai gyvendamas, jaunikaitis Stasys atrodė menkos sveikatos, liesas. Grįžęs iš Amerikos kariuomenės, jis buvo žymiai sustiprėjęs kūnu, visai subrendęs. Po to buvo geros sveikatos. Net ir po sunkaus sužeidimo, kritus su lėktuvu, jis gana greit pasveiko ir sustiprėjo. Tik sulaužytą koją kai kada skaudėdavo. O šiaip buvo sveikas ir stiprus, raumeningas. Nebuvo išlepintas, visada pasireikšdavo jo kūno patvara.

Šis vyras buvo labai taupus, kitaip nebūtų galėjęs įsigyti naujoviško susisiekimo priemonių: dviratį, motociklą, motorinį laivelį, automobilį ir, pagaliau, kelis lėktuvus.

Didelio savo darbštumo ir taupumo dėka jis ne tik šias greito važiavimo priemones įsigijo. Ir kitiems paskolino apie 2000 dol.; 1929 m. tos paskolos įkaitus (morgečius) išmainė į didelį žemės sklypą (10 atskirų gretimų sklypų) Čikagos priemiesty, žemė jokios naudos neteikė, o valstybiniai mokesčiai už ją reikėjo mokėti. Pagaliau ekonominės negerovės metu banke žuvo jo taupmenos (apie 300 dol.). Stasys labai nusiminė ir net supyko: nuvyko aerodroman, pakilo vienas savo lėktuvu ir ėmė be paliovos visaip vartaliotis, su didžiausiu pamėgimu darydamas pačias pavojingiausias figūras ore. Žiūrovai manė, kad šis lakūnas sumanė nusižudyti. Tačiau jis tokios minties neturėjo ir, išblaškęs savo nusiminimą, su pagerėjusia nuotaika nusileido šion ašarų pakalnėn...

Netrukus po to Stasys, didelių nuostolių patyręs, 1932 metų pavasarį visus savo rūpesčius, visą energiją ir visas savo dvasios bei kūno jėgas nukreipė ir sukaupė didžiam žygiui, kuris tapo jo gyvenimo tikslu – gražiausiąja svajone.