Kaunas - Soldinas - Kaunas


Edmundas Jasiūnas

Simbolinis Skrydžio užbaigimas




1993 metų liepos 15 dienos rytas. Šalia "Lituanicos" replikos Edmundas Jasiūnas ir aviakonstruktorius Vladas Kensgaila
Paspauskite paveikslėlį norėdami jį padidinti


1991 m. vasarą, viešėdamas jau laisvoje tėvynėje, turėjau malonią progą susitikti ne tik su Lietuvos aviacijos istorikais, lakūnais ir LAK pareigūnais, bet ir su pagarsėjusiu aviakonstruktorium Vladu Kensgaila, kuris man paliko tauraus lietuvio, gilaus patrioto įspūdį.
Vl.Kensgaila gimė 1933 m. rugsėjo 23 d. Bikavinų kaime, Vainuto vlsč., Tauragės apskr. Už pogrindžio veiklą buvo tarybinės valdžios persekiojamas, slapstėsi ir Vilniuje gyveno svetima pavarde. Dėl šios veiklos jam kelias į aukštąsias mokyklas Lietuvoje buvo uždarytas. Žemaitišku užsispyrimu jis baigė Kalugos karinės aviacijos konstrukcijų mokyklą. Vėliau buvo Šilutės aeroklubo viršininku. Kiek okupacinės sąlygos leido, yra sukonstravęs keletą sklandytuvų, skraidančią aerodinaminę laboratoriją, laukų purškimui pritaikytą agrokultūrinį lėktuvą "Aušra", su kuria 1991 m. dalyvavo eksperimentinių lėktuvų draugijos sąskrydyje Švedijoje. Šiuo metu nuosavose dirbtuvėse, šalia Panevėžio aerodromo, stato 7-vietį vienmotorį lėktuvą.

Kai 1982 m. buvo ruošiamas meninis sukaktuvinis filmas "Skrydis per Atlantą", VI.Kensgaila kruopščiai ištyrinėjo ir išmatavo Vytauto Didžiojo karo muziejuje esančias "Lituanicos" liekanas ir pagal turimus brėžinius pastatė kiek galint tikslesnę "Bellancos" (1932 m., prieš perstatymą) kopiją, kurią vėliau tam pačiam filmui perdirbo į "Lituanicą".
"Bellancos" (vėliau "Lituanicos") statybai buvo panaudotos sovietinio Jak-12 pagrindinės detalės. Liemuo buvo supjaustytas, ir vamzdžiai panaudoti naujam liemeniui, nes forma ir dydis neatitiko. Sparnai perdirbti - pailginti. Kilis ir posūkio vairas pagaminti nauji. Važiuoklė pagaminta pagal "Bellancos" konstrukciją. Variklis - sovietinis Al-14, žvaigždinis, 9 cilindrų, 260 a.g. Pagaminti nauji ratų gaubtuvai, sparnų spyrių aerodinaminiai pračiuožikliai, butaforiniai išmetimo vamzdžiai, greičio žiedas ir kt. Liemuo, sparnai ir vairų plokštumos aptraukti nauja drobe. Visas lėktuvas nudažytas oranžine spalva. Ant liemens šonų - skridimo "Lituanicos".
Po filmo užbaigimo "Lituanicos" kopija buvo panaudojama trumpiems skrydžiams aviacijos šventėse, o vėliau pastatyta Lietuvos Technikos muziejuje, Aleksote.

1992 m. VI.Kensgaila savo laiške man pasiūlė kartu su juo 1993.07.15-17 su "Lituanicos" kopija skristi į Soldiną ir atgal, tuomi nors simboliškai, lygiai po 60 metų, užbaigti Dariaus ir Girėno žygį. Pasiūlymą su dėkingumu priėmiau.

Keli žodžiai apie save. Gimiau 1923 m. vasario 10 d. Pandėlyje. Nuo 1930 metų gyvenome Žemojoje Fredoje. Su Vytautu Mačiulaičiu iki sovietinės okupacijos buvome beveik užbaigę dviviečio lėktuvėlio statybą. Vokietmetyje pusiau slaptai sklandėme nuo Virbaliūnų šlaito, prie Kulautuvos. Nuo 1950 m. gyvenu JAV-se, esu registruotas profesinis inžinierius, priklausau Amerikos Aviacijos Istorijos draugijai. Su draugu buvome įsigiję nuosavą lėktuvą. Turėjau komercinio piloto licenziją. Buvau vienu iš Amerikos Lietuvių Aero klubo steigėjų, skraidymų grupės vadovas. Turiu tik apie 1000 val. ore, nes mano pagrindinė profesija buvo inžinerija. Paruošiau istorinius albumus apie Dariaus-Girėno ir F.Vaitkaus transatlantinius skrydžius. Turiu sukaupęs didžiulį archyvą apie Lietuvos aviaciją (karinę ir civilinę) ir lietuvių aviacinę veiklą išeivijoje. Čikagoje redaguoju dvisavaitinį laikraštį "Lietuvių balsas".

1993.05.20 "Lituanicos" kopija pagrindiniam remontui ir paruošimui buvo pervežta į VI.Kensgailos dirbtuves Panevėžyje. Pats VI.Kensgaila, norėdamas uždirbti lėšų mechanikų algoms ir benzinui, su "Aušra" purškė ūkininkų laukus.
Į Vilnių SAS oro linija atskridau 1993.06.25, kur aerouoste pasitiko būrys brangių draugų. Keturių savaičių viešnagės įspūdžius aprašiau "Lietuvių balso" 1993 m. nr. 16-21 laidose.
Liepos 12 d. su Vladu nuvykome į Vilnių sutvarkyti teisinių skridimo reikalų. Reikėjo įrodyti "Lituanicos" kopijos tinkamumą ilgesniam skrydžiui (iš viso apie 1400 km), iš Lenkijos vyriausybes gauti leidimą skristi per jų teritoriją, susitarti dėl muitinės formalumų, nustatyti pilotų kvalifikacijas.
Daug naudingų patarimų davė Vlado sūnus lakūnas Darius, gyvenantis Vilniuje ir keleiviniais lėktuvais skraidantis tarptautiniuose ruožuose.
Vilniaus aerouosto dispečerinėje lietuvis Butkus ir rusakalbis patarėjas, abudu labai paslaugūs žmonės, aptarė mūsų planuojamo skrydžio trasą, muitinių reikalavimus, radijo-komunikacijos dažnius, skridimo plano pasiuntimą Varšuvos oro erdvės kontrolei ir t.t.
Susisiekimo ministerijos aviacijos departamento direktorius Antanas Lapinskas įteikė Vladui Lietuvos Respublikos transporto piloto licenziją. Aviacijos saugumo inspekcijos viršininko Jono Mažinto įstaigoje atlikome "Lituanicos" kopijos, kaip saugaus skristi lėktuvo, įteisinimą.
"Lituanicos" kopijos registracijai ir radijo-komunikacijai duotas šaukinys: LITUANICA LY-XAA.
Vlado apsukrumo dėka per kelias valandas pavyko atlikti visus teisinius formalumus. Daug padėjo ir susisiekimo ministro Biržiškio pažadas viską greitai sutvarkyti.
Lėktuvo ruošą užbaigus ir išbandžius paaiškėjo, kad variklis sunaudoja dvigubai daugiau benzino, negu normaliai! Iki skrydžio buvo likę lik dvi dienos. Tai reiškė, kad su turimų benzino bakų talpa (380 litrų), turėsime kur nors pakelės aerodrome nutūpti kuro papildymui. Bet ir čia genialusis Kensgaila greit surado priežastį - karbiuratoriaus išsiderinimą. Karbiuratorių sureguliavus, variklis vėl naudojo normalų 35-40 litrų/val. benzino kiekį.
Vytautas Lapėnas mums paskolino naują aviacinį žemėlapį. Pasižymėjome skridimo trasą, magnetinius kursus, atstumus, tik nebesuspėjome paruošti magnetinio kompaso paklaidų lentelės. Vladas sureguliavo eleronus, mechanikai įmontavo gilumos vairo trimerį.
Liepos 14 d. į Panevėžio aerodromą atvyko mus išlydėti Vlado žmona, dukra, kun. Gintaras Jonikas, būrys panevėžiečių ir uniformuoti šauliai bei šaulės. Kunigui tarus išlydėjimo žodį, pašventinus "Lituanicos" kopiją ir palaiminus abu lakūnus, susirinkusieji sugiedojo Maironio "Lietuva brangi". Tarę atsisveikinimo žodžius, mudu su Vladu per langelius įsliuogėme į lėktuvo vidų ("Lituanica" durų neturi), prisiveržėme diržus, užstartavome variklį, pamojavome sudie ir pakilome skrydžiui į Kauną.

Oras vakaruose saulėtas, debesys gražūs, bet kairėje, iš rytų pusės, kaip kokia stati siena, artėjo grėsminga audra. Nutūpėme Aleksoto aerodrome, kur iki šiol buvo sovietinė rusų sraigtasparnių bazė. Aviacijos muziejaus aikštelėje mus sutiko direktorius Algirdas Gamziukas ir kiti aviacijos istorikai. Pritvirtinę "Lituanicą", nuvykome į svetingus p. Gamziukų namus, kur mūsų laukė iškilminga vakarienė. Apie 12val. nuėjome poilsiui. Visą naktį lijo.

Liepos 15 d. ankstyvą rytą, gaidžio giedojimo pažadinti, papusryčiavę atvykome į Aleksoto aerodromą. Visas dangus užtrauktas žemai slenkančiais debesimis, kurių apačios vos virš medžių viršūnių, protarpiais vis dar lyja. Aerodrome mūsų jau laukia Kauno miesto tarybos pirmininkas V.Grinis, būrys kauniečių, aviatorių ir aviacijos istorikų, televizijos, radijo ir laikraščių korespondentai, muitinės tarnautojai. Kauno miesto tarybos narys A.Dručkus įteikė pluoštą filatelinių vokų, skirtų suantspaudavimui Soldine (Myslibože).
Oro sąlygos aiškiai blogos. Sinoptiniai pranešimai rodo žemo oro slėgimo cikloną, nusitęsusį nuo Lenkijos iki Suomijos. Oras - tik pagal aklojo skridimo taisykles (IFR), kas nebūtų problema. Tačiau mūsų "Lituanicos" kopija, kaip ir Dariaus - Girėno "Lituanicą", jokių radijo navigacinių instrumentų neturi. Mūsų uždavinys - tokiu pačiu lėktuvu ir tokiais pačiais instrumentais (t.y., be radijo-navigacinių instrumentų !), po 60 metų simboliškai užbaigti Dariaus ir Girėno žygj. Na, ir oras, kaip tyčia, pasitaikė lygiai toks pat lietingas, kaip tada Dariui ir Girėnui. Radijo, TV ir laikraščių korespondentai šių mūsų žygį sunkinančių aplinkybių tikriausiai nežinojo.
Debesims šiek tiek praskystėjus, nusprendėme rizikuoti.

Pakilome 9:43 val. ryto. Iš to susirūpinimo užmiršome ir muitinės formalumus. Lygiai kaip Darius ir Girėnas, sėdime ant alyvos bako, nugaromis atsirėmę į didžiulį benzino baką. Iki Lenkijos sienos mus palydėti lėktuvu Jak-52 pakilo Kauno aeroklubo viršininkas Eugenijus Raubickas su fotografu. Debesys mus spaudžia žemyn, o medžių viršūnės ir televizijos antenos - aukštyn. Raubickas su fotografu tai įlenda į debesis, tai išlenda. Priskridęs Lenkijos sieną E.Raubickas atsisveikino, pamojuodamas sparnais. Pamojavo ir Vladas.
Per radiją Varšuvos kontrolei anglų kalba pranešėme, kad "Lituanica" (pagal iš anksto nusiųstą skrydžio planą) įskrido į jų kontroliuojamą oro erdvę. Kadangi skridome labai žemai, abejoju, ar jie mūsų pranešimą girdėjo. Oras vis prastas, nesitaiso, bet ir neblogėja. Praskrendame Suvalkus, Mragovo, Olštiną (liet. Alšėnus, vok. Allenstein). Kompaso kursas 254°. Atidžiai sekame žemėlapį. Nuo Olštino kompaso kursas 266°. Vėjas vis priešingas skridimo krypčiai, 20-30 km/val.
Praskridus Olštiną, oras pamažu gerėja, 260 arklio jėgų variklis puikiai veikia, benzino rodyklė rodo, kad kuro sunaudojimas normalus, jokių gedimų nėra. Mudviejų nuotaika taisosi. Praskridę Grudziansk ir Miroslavec, artėjame prie Štetino - t.y. artimiausio nuo Soldino aerouosto. Štetinas yra uostamiestis prie Baltijos jūros, Oderio upės ir Vokietijos sienos. Vladas užmezga radijo ryšį su Štetino kontroliniu bokštu. Štetine nutūpėme 15:15 val. Kauno laiku, nuskridę 664 km ir ore išbuvę 5:32 val. Čia mus pasitiko būrys vietinių lietuvių ir lenkų, vietinio aeroklubo atstovai ir, žinoma, muitinės pareigūnai. Aeroklubo direktorius M.Bulanda stebėjosi, kad tokiose nepalankiose oro sąlygose atskridome be radijo-navigacinių instrumentų. Muitinės pareigūnai patikrino mudviejų Lietuvos Respublikos pasus, suantspaudavo liepos 15 d. data ir mandagiai paklausė, ar nevežame narkotikų ar kontrabandos. Pasirašėme, kad ne, - ir formalumai atlikti.

Mus pasveikinę, vietiniai lietuviai įteikė po puikią gėlių puokštę. Jie visi buvo jau iš anksčiau žinomi, kaip žymūs veikėjai. Dėl mūsų pavėluoto pakilimo Kaune ir dėl priešingo vėjo, mūsų atvykimas buvo viena valanda pavėluotas.
Vladas, kaip lėktuvo kapitonas, norėdamas sužinoti sunaudoto benzino kiekį, pasirūpino pripildyti benzino tankus. Sunaudota 235 litrai, vidurkis 43 litrai/val. Skrista apie 140 km/ val. oro greičiu.
Šis pusšeštos valandos skrydis mudviem parodė, kokiose sunkiose sąlygose Darius ir Girėnas atliko savo žygį, kaip mirtinai jie turėjo būti pervargę po 37 valandų skrydžio, ir kaip sunku jiems buvo orientuotis tamsią ir lietingą naktį, kai ir dienos metu toje srityje buvo labai lengva paklysti.

Apsistojome pas vaišingus Joną ir Juliją Želepienius, buvusius Sibiro tremtinius, dabar vežančius pagrindinę lietuviškos veiklos naštą. Vakare p. Želepieniai paruošė mums sutiktuvių vaišes, kuriose dalyvavo vietiniai lietuviai, abu Štetino aeroklubo pareigūnai - prez. W.Jaszczynski ir dir. M.Bulanda, ir vietinio laikraščio "Glos Szczecinski" ("Štetino balsas") korespondentas. Dvejose laikraščio šeštadieninėse laidose buvo atspausdinti ilgesni straipsniai apie "Lituanicą", jos kopijos konstruktorių ir Dariaus-Girėno žygio simbolinį užbaigimą.

Liepos 16 d. ryte, dviem automobiliais išvykome į Soldiną aplankyti Dariaus - Girėno paminklo ir klėtelės - muziejaus, esančių už maždaug 60 km į šiaurę nuo Štetino.
Atvykome apie pietus. Apžiūrėjome gražiai tvarkomą apynaujį muziejų. Apsukrios moterys bematant paruošė užkandžius. Klėtelės gontiniam stogui yra reikalingas skubus remontas, nes lyjant vanduo sunkiasi į vidų. Trūksta lėšų.
Gražus kelias veda nuo klėtelės į paminklą, esantį gal už pusės kilometro. Paminklą gražiai prižiūri vietos lietuviai.
Graudu buvo žiūrėti į pušis su dar aiškiai tebematomomis krintančios "Lituanicos" padarytomis žaizdomis. "Lituanicos" tragedijos vieta yra apie 20 metrų aukštesnė negu aplinkos miškas. Kiek toliau yra ežerėlis.

Prie paminklo vietinio Lenkijos lietuvių draugijos Štetino skyriaus pirmininkas J Želepienis pasakė sveikinimo ir padėkos žodį, ir mudviem su VI. Kensgaila įteikė meniškai paruoštus garbės raštus. Ir mudu tarėme padėkos žodžius ir įteikėme p. Želepieniams ir p. Marcinkevičiams po Dariaus ir Girėno medalį, architekto Žemaitaičio išleistą 1983 metais.

Įsidėmėję, kaip rasti paminklą iš oro, grįžome namo. Pakeliui buvome sustoję Soldino miestelio (dabar vad. Mysliborž) pašte, gauti mūsų vežamiems filatelistiniams vokams istorinį liepos 17 d. antspaudą. Bet vietinė pašto viršininkė buvo labai atšiauri, ir turėjome pasitenkinti tik tos pačios dienos, t.y. liepos 16 antspaudais.
Lenkijos televizijos pranešimai skelbė apie rytoj būsiantį audringą ir lietingą orą.

Liepos 17d., šeštadienį, anksti rytą pradėjome ruoštis skrydžiui namo. Nuvykome į aerouostą, kur angare mūsų laukė "Lituanica". Mus maloniai pasitiko aerouosto viršininkas ir aeroklubo pirmininkas. Turėjome laukti pusantros valandos, kol vienarankis dispečeris gavo iš Varšuvos leidimą mums pakilti (ta priežastis nulėmė, kad atskridome į Kauną pavėluotai).

Pakilome 10:36 val. ryto Kauno laiku. Oro sąlygos pakenčiamos. Miglota, kaip ir visoje senutėje Europoje, matyt, nuo smogo. Skridome tiesiai į Soldiną ir po kelių ratų suradome pušų užgožtą paminklą. Padarę kelis ratus ir išmetę virš paminklo gėlių puokštes, pasukome į rytus, į tėvynę Lietuvą.

Grįžome beveik ta pačia linija, kaip ir atskridome prieš dvi dienas. Šis simbolinis Dariaus ir Girėno skrydžio užbaigimo kursas buvo: Soldinas-Drezdenko-Pila-Grudziansk-Olštin-Suvalkai- Kaunas. Čia turiu pažymėti, kad, artėdami prie Olštino, iš kurso pasukome apie 30 km į šalį, bent iš oro aplankyti Žalgirio mūšio vietą, kur 1410 m. liepos 15 d. Vytauto vadovaujama lietuvių-lenkų kariuomenė sudavė mirtiną smūgį kryžiuočių ordinui. Mūšio vietoje dabar stovi didingas paminklas, kurį atvirame lauke lengvai suradome.
Iš Olštino aerodromo pastebėjau pakylant lėktuvą, kuris mus pasivijo ir, šalia skrisdamas, per radiją ir ženklais "Lituanicai" palinkėjo laimingos kelionės. Atsisveikinimui pamojavo sparnais. Matyt, iš Varšuvos oro erdvės kontrolės jiems buvo pranešta, kad tos dienos maždaug 14 val. (Kauno laiku) čia praskris "Lituanica".
Praskridę Suvalkus, Varšuvos kontrolei anglų kalba pranešėme, kad apleidžiame jų oro erdvę. Padėkojome už svetingumą.

Virš Prienų šilo pasisekė užmegzti radijo ryšį su Aleksoto aerodromu. Mus pasitiko du Jak-18T lėktuvai ir palydėjo iki aerodromo, kur tą dieną vyko aviacijos šventė. Praskridę pro Aleksoto aerodromą, nuskridome iki naujojo paminklo Dariui ir Girėnui Ąžuolyne. Apsukę aplink paminklą porą ratų, aerodrome nutūpėme. Minia kėlė ovacijas.
Nutūpėme 16:05 val. Kauno laiku. Šis simbolinis skrydis, skaičiuojant nuo pakilimo Štetine iki nutūpimo Aleksoto aerodrome, užtruko 5:29 val., nuskridome 725 km. Nugarinis (skridimo krypties) vėjo greitis buvo tarp 5 ir 25 km/val, oro greitis - 140 km/val. Kaune - puikiausias oras: saulėta, maži kamuoliniai debesėliai, vėjo beveik nėra, šilta. Pirmiausia mus pasitiko muitinė (!). Atlikę formalumus, priruliavome prie vyriausybės stendo. Ten pat laukė TV, radijo ir laikraščių reporteriai.

Išlipusius iš "Lituanicos", mudu pasveikino prezidentas A.Brazauskas, buv. AT pirmininkas V.Landsbergis, min.pirm. A.Šleževičius. Prezidentas mudviem įteikė po gėlių puokštę, puikų albumą "Einu per Lietuvą" ir apdovanojo specialiu Dariaus ir Girėno medaliu "Už nuopelnus Lietuvos aviacijai". Lietuvos banko valdytojas R.Visokavičius įteikė naująją Dariaus ir Girėno 10 litų monetą.
Tribūnoje buvo ir amerikietis Edvinas Velonskis, prieš pusvalandį su didžiuliu Gulfstream 4 sprausminiu lėktuvu, pavadintu "LITUANICA III", atskridęs iš New Yorko į Karmėlavos aerouostą ir kariniu lėktuvu pervežtas į Aleksoto aerodromą.

Kauno miesto mero potvarkiu tą dieną Aleksoto aerodromas buvo pakrikštytas Dariaus ir Girėno vardu. Čia iki šiol buvo sovietinė sraigtasparnių bazė. Pirmą kartą po 53 metų šis aerodromas sugrįžo į lietuvių rankas. Nepriklausomos Lietuvos laikais jis buvo naudojamas karinei, civilinei ir susisiekimo aviacijai.

Tarnaudamas Lietuvos karo aviacijoje, čia skraidė Steponas Darius. Čia vykdavo aviacijos šventės, sutraukdamos dešimtis tūkstančių kauniečių. Čia lygiai prieš 60 metų, 1933 m. liepos 17 d. rytą turėjo nutūpti Dariaus ir Girėno oranžinė LITUANICA, savo istoriniu skrydžiu sujungdama Amerikos išeiviją su tėvyne Lietuva. Už tai ir liepos 17-ji buvo pavadinta "Pasaulio lietuvių vienybės diena".
Entuziastingai sutikti ir apdovanoti, mudu su Vladu buvome filmuojami, davėme interviu ir tarėme trumpus žodžius.
Palikę "Lituanicą" prie aviacijos muziejaus, Lietuvos vyriausybės kvietimu išskubėjome į "Metropolį", kur Lietuvos Respublikos prezidentas Pasaulio lietuvių vienybės šventės proga suruošė priėmimą. Į priėmimą atsilankė Kultūros ir Švietimo min. D.Trinkūnas (įteikė padėkos raštą), Susisiekimo min. J.Biržiškis, iš viso apie 100 svečių.

Mums beskrendant, Kauno Ąžuolyne 12 val. įvyko paminklo Dariui ir Girėnui oficialus atidarymas. Iškilmės buvo nepaprastai didelės ir įspūdingos, dalyvaujant pačiam prez. A.Brazauskui, opozicijos lyderiui V.Landsbergiui ir kitiems valdžios žmonėms, organizacijų atstovams, Dariaus ir Girėno giminėms ir paminklo statytojams.
Liepos 18d., sekmadienį, Skirmunto ir Nijolės Maštarų (Skirmuntas yra S.Dariaus vaikaitis), buvom pakviesti iškilmingiems pietums, kurie buvo suruošti a.a. Nijolės Dariūtės-Maštarienės bute, esančiame netoli Karo muziejaus.
Ponai Maštarai dėkojo už Dariaus ir Girėno skrydžio simbolinį užbaigimą ir mudviem su Vladu įteikė po puikią gėlių puokštę. Kalbas pasakė p.Škėma, Skirmuntas, Vladas, J.Balčiūnas, viešnia iš Kanados B.Palilionienė ir aš.

Po pietų išskubėjome prie Dariaus ir Girėno paminklo, kur mudu su Vladu padėjome neseniai gautas gėlių puokštes. Iš ten išskubėjome į Aleksoto (Dariaus ir Girėno) aerodromą. Naudodamiesi paskutine proga, svečiai vienas po kito ir grupėmis prie "Lituanicos" fotografavosi.

Širdingai atsisveikinau bendražygį Vladą, su kuriuo per tas kelias dienas labai susidraugavome, tapome lyg tikrais broliais. Vladas ir jo miela žmonelė Regina pakilo su "Lituanica", pasuko šiaurės kryptimi ir po kelių minučių dingo horizonto ūkanose. Skrido atgal į Panevėžį, kur jų jau laukė į aviacijos šventę susirinkę panevėžiečiai.

Vladas Kensgaila gimė 1933 - Dariaus ir Girėno žuvimo metais. Aš tada buvau jau 10 metų berniukas. Atliekant simbolinį Skrydžio užbaigimą, Vladas buvo jau 60 metų amžiaus, o aš - 70. Palyginimui, S.Darius 1933 metais buvo 37, o S.Girėnas - 40 m. amžiaus. Praėjusiais 1993 metais suėjo 100 metų nuo S.Girėno gimimo.
Kadangi neturėjome radijo-navigacinių prietaisų (navigacijos prietaisai buvo tokie patys, kaip ir tikrosios "Lituanicos") ir dėl pasilaikiusių ypatingai blogų liepos 15 d. rytmečio oro sąlygų, šis simbolinis skrydis buvo gana rizikingas.
Įdomiu sutapimu - Darius, Girėnas, Vaitkus, Kensgaila, Juknius, Slušnys. - visi jie savo kilme yra žemaičiai.
Vladą Kensgailą vertinu kaip genialų aviakonstruktorių ir puikų lakūną. Jei ne okupacinės sąlygos, ;Lietuva jo asmenyje tikriausiai turėtų antrą gen.inž. Antaną Gustaitį.

Po šio skrydžio "Lituanicos" kopija vėl sugrįžo į Lietuvos Technikos muziejaus pastogę Aleksote. Kiek teko girdėti, ji skrydžiams nebebus naudojama.


Istorinio skydžio akimirkos fotografijose




Vl.Kensgaila prie ruošiamos skridimui "Lituanicos". Panevėžys 1993m.
Paspauskite paveikslėlį norėdami jį padidinti




E.Jasiūnas ir V.Kensgaila skrydžiui pasiruošę
Paspauskite paveikslėlį norėdami jį padidinti



Sutikimas Ščecino aerodrome. Iš dešinės: pirmas M.Bullanda, antras J.Želepienis 1993 m. liepos 15 d.
Paspauskite paveikslėlį norėdami jį padidinti




Vl.Kensgaila ir E.Jasiūnas prie paminko "Lituanicos" katastrofos vietoje. 1993 m. liepos 16 d.
Paspauskite paveikslėlį norėdami jį padidinti



Aerodrome nusileido antroji "Lituanica"
Paspauskite paveikslėlį norėdami jį padidinti



Parskridusi "Lituanica"
Paspauskite paveikslėlį norėdami jį padidinti




Pirmąjį interviu duoda Vladas Kensgaila
Paspauskite paveikslėlį norėdami jį padidinti




Antrasis skrydžio dalyvis Edmundas Jasiūnas
Paspauskite paveikslėlį norėdami jį padidinti




"Lituanicos" sutikimo momentai
Paspauskite paveikslėlį norėdami jį padidinti




"Lituanicos" sutikimo momentai
Paspauskite paveikslėlį norėdami jį padidinti



"Lituanicos" sutikimo momentai
Paspauskite paveikslėlį norėdami jį padidinti



Pašto vokai, antspauduoti Kaune ir Myslibože, gabenti "Lituanica"
Paspauskite paveikslėlį norėdami jį padidinti



Teksto šaltinis: Plieno Sparnai Nr.3 Kaunas 1995m.
Fotografijų šaltiniai:
Plieno Sparnai Nr.3 Kaunas 1995m.
J.Čepas, J.Balčiūnas Į Lietuvą Vilnius 1996m.
Aviacijos Pasaulis 2008m. Nr.9

Puslapį parengė N.Korbutas 2009 rugsėjis


Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis