Vytautas Landsbergis-Žemkalnis

Vytautas Landsbergis-Žemkalnis
Inžinierius architektas.

Gimė 1893 m. kovo 10 d. Linkaičiuose, Pakruojo raj.
Mirė 1993 m. gegužės 21 d. Vilniuje

Biografija

* 1904 m. grįžo iš Rusijos į Lietuvą,
* 1944 m. pasitraukė į Vokietiją,
* 1949 m. persikėlė į Australiją,
* 1959 m. grįžo į Lietuvą.

Mokslas ir studijos

* 1899 m. – Ugonicevos pradinė mokykla,
* 1900–1904 m. – N. ir A. Medvednikovų gimnazija (Maskva),
* Realinė mokykla Vilniuje,
* 1913–1918 m. – Rygos gimnazija, Rygos politechnikos institutas, Architektūros fakultetas (Ryga),
* 1922 m. – Lietuvos universitetas, Technikos fakultetas (Kaunas),
* 1926 m. baigė Romos universitetą (Italija) (Regia Scuola Superiore di Architettura), Architektūros fakultetas.

Darbas ir užimamos pareigos

* 1919–1922 m. – Nepriklausomybės kovų savanoris (artilerijos kapitonas),
* 1926 m. – Susisiekimo ministerija, jaunesnysis inžinierius,
* 1927–1929 m. – Lietuvos universitetas, Architektūros katedra, jaunesnysis asistentas,
* 1929–1939 m. – privatūs projektai,
* 1939–1943 m. – Vilniaus miesto vyr. inžinierius ir architektas,
* 1942–1944 m. – Vilniaus universitetas, dėstytojas,
* 1944 m. – lietuvių gimnazijos piešimo ir architektūros perspektyvos mokytojas (Eichštatas, Vokietija),
* 1946–1949 m. – UNRRA (United Nations Relief and Rehabilitation Administration, Jungtinė tautų pagalbos ir atstatymo administracija) universitetas (Miunchenas, Vokietija), dėstytojas,
* 1949–1958 m. – Darbų ir statybos departamentas (Melburnas, Australija), architektas projektuotojas,
* 1952–1953 m. – Melburno lietuvių kultūros fondo pirmininkas (Melburnas, Australija),
* 1961–1966 m. – Paminklų konservavimo institutas, Kauno skyrius, architektas,
* 1961 m. – Miestų statybos projektavimo institutas, vyr. architektas,
* 1966–1968 m. – Techninis skyrius, vyr. specialistas,
* 1970–1984 m. – Paminklų konservavimo institutas (Vilnius), vyr. specialistas, architektas konsultantas.

Architektūriniai projektai ir sprendimai

* 1928 m. – Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia (Kybartai),
* 1930 m. – Vytauto Didžiojo universiteto akių ir ausų klinika (Kaunas),
* 1930–1931 m. – Valstybės teatras (Kaunas, dab. Kauno muzikinis teatras), – rekonstrukcija,
* 1930 m. - Marijampolės apskrities kalėjimas,
* 1930–1936 m. – Biržų gimnazija,
* 1930–1936 m. – Panevėžio gimnazija,
* 1932–1938 m. – Tyrimų laboratorija (Kaunas, dab. Kauno technologijos universitetas, Chemijos technologijos fakultetas),
* 1932 m. – Kūno kultūros rūmai (Kaunas),
* 1933 m. – Kauno apskrities savivaldybės rūmai (Kaunas),
* 1933 m. – niunciatas (Salomėjos Nėries g., Kaunas),
* 1933 m. – septynių aukštų gyv. namas (Maironio g. 13, Kaunas),
* 1934 m. – Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia (Mažeikiai),
* 1934 m. – „Pienocentro“ rūmai (Kaunas, dab. KTU, Ekonomikos fakultetas),
* 1934 – 1935 m. suprojektavo mauzoliejų Dariui ir Girėnui Kaune. (Nugriautas 1962 m.)
* 1935–1940 m. – ligoninė (Panevėžys),
* 1935–1940 m. – ligoninė (Šiauliai),
* 1935–1940 m. – ligoninė (Švėkšna),
* 1936 m. – Šakių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (Šakiai),
* 1936 m. – Kūno kultūros rūmai (Klaipėda),
* 1936 m. – paminklas Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui (Soldino miškas, Lenkija),
* 1938 m. – Prekybos, pramonės ir amatų rūmai (Kaunas),
* 1955 m. – Australijos ambasados kompleksas (Niū Delis, Indija, su kitais),
* 1956 m. – Australijos sandraugos biuras (Melburnas, Australija) (su kitais),
* 1956 m. – ligoninės kompleksas (Port Morsbis, Naujoji Gvinėja) (su kitais),
* 1956 m. – Mokesčių rūmai (Brisbenas, Australija, su kitais),
* 1957 m. – miesto centro kinų kvartalas (Melburnas, Australija), – užstatymas (su kitais),
* 1958 m. – Nacionalinis parkas (Hobartas, Tasmanija),
* 1959 m. – „Burhart Hurle“ bendrovės guolių įmonė (Melburnas, Australija),
* 1961 m. – senamiesčio kvartalas (Nr. 61, Vilnius), – regeneracijos projektas (su Vytautu Dvariškiu, Vytautu Parčiausku),
* 1973 m. – Taujėnų architektūros ansamblis, – rūmų ir parko rekonstrukcija (neįgyvendinta),
* 1975 m. – Vilniaus Žemutinės pilies senasis arsenalas (dab. Taikomosios dailės muziejus), – rekonstrukcija (su kitais),
* Prieglaudos namai (Marijampolė, dab. muzikos mokykla).

Moksliniai laipsniai ir apdovanojimai

* 1937 m. – Garbės diplomas tarptautinėje parodoje (Paryžius) už Pienocentro“ rūmų architektūrą,
* 1947 m. – UNRRA universitetas (Miunchenas, Vokietija), docentas,
* 1973 m. – nusipelnęs architektas.

Publikacijos

* Paskelbti straipsniai urbanistikos, architektūros ir gamtos apsaugos temomis.

Šaltinis: wikipedia

ŠIMTAMETIS LIETUVOS ĄŽUOLAS

Dar daug netikėtumų būsimiesiems tyrinėtojams slepia Lietuvos aviacijos istorija. Joje paliko pėdsakus žmonės, kurie profesijos požiūriu lyg ir neturi nieko bendro su skraidymais. Vienas iš jų - architektūros patriarchas VYTAUTAS ŽEMKALNIS - LANDSBERGIS, LAISVOS LIETUVOS PILIETIS, gimęs ir augęs vieno iš lietuvybės žadintojų XIX a. pabaigoje šeimoje ir užauginęs sūnų, vadovavusį Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui XX a. pabaigoje. Jis, tikriausiai žmonos brolio Vytauto Jablonskio, baigusio pirmąją aviacijos mokyklos laidą ir du dešimtmečius tarnavusio karo aviacijoje, dėka artimai bendravo su daugeliu žymiausių Lietuvos lakūnų. Nuoširdi draugystė siejo su gen. A.Gustaičiu, sūnaus Vytauto krikštatėviu. 1927 m. Vytautas Landsbergis dalyvavo įkuriant Lietuvos aero klubą, netgi mokėsi skraidyti. Suprojektavęs ir pastatęs žymiausius prieškariniais metais monumentus S.Dariui ir S.Girėnui - paminklą Soldine ir laikiną rūsį - mauzoliejų Kaune jis tapo penktuoju LAK garbės nariu. 1939 - 1940 metais vadovavo LAK Vilniaus skyriui, 1989 m. sveikino atkuriamą LAK, o 1991 m. džiaugėsi šios organizacijos Garbės Prezidentu išrinkus jo sūnų Vytautą. Bendraudamas su artimu bičiuliu V.Ašmensku, iki pat mirties domėjosi aviacijos problemomis. Labai rūpinosi, kad Kaune būtų pastatytas paminklas Dariui ir Girėnui, 1988 m. liepos 27 d. Kultūros fondo patalpose įvykusiame pasitarime netgi buvo pasiūlytas paminklo statybos komiteto Garbės pirmininku.
Vytautas Landsbergis gimė 1893 m. kovo 10 d. (senuoju stiliumi vasario 26 d.) Linkaičių dvare, Linkuvos apylinkėje, Panevėžio apskrityje, žinomo tautinio atgimimo veikėjo, publicisto, dramaturgo, pasirašinėjusiu Žemkalnio slapyvardžiu, Gabrieliaus Landsbergio, tuo metu buvusio Karpio dvarų valdytoju, šeimoje.
1895 m. Landsbergių šeima persikėlė į Maskvą, kur ir praėjo Vytauto vaikystė. 1899 m. čia jis pradėjo lankyti Ugonicelovos pradinę mokyklą, o 1900 m. - N. ir A.Medvednikovų gimnaziją. 1904 m. šeimai grįžus į Lietuvą, Vytautas mokėsi Vilniaus realinėje mokykloje. 1908 m. perėjo į Rygos realinę gimnaziją, kurią baigęs 1913 m. įstojo į Rygos politechnikos instituto Architektūros skyrių. 1915 m. institutas evakuotas į Maskvą. 1916 m. Landsbergis mobilizuojamas, baigęs karininkų mokyklą, tarnavo Maskvoje, Mcenske, Austrijos fronte, už nepaklusnumą vyresnybei suimtas. 1917 - 1918 m. dirbo "Centrotekstilėje" Maskvoje.
1918 m. vasarą pirmuoju pabėgėlių ešelonu V.Landsbergis grįžo į tik ką Nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą ir išvyko į Rygą, tęsti studijų Baltijos aukštojoje technikos mokykloje. Prasidėjus kovoms už Nepriklausomybę, su pirmaisiais savanoriais jis įstojo į besikuriančią kariuomenę. 1919 metais dalyvavo, kovose su bermontininkais, po Radviliškio kautynių apdovanotas Vyčio kryžiumi su kardais. 1920 m. kovų su lenkais metu pateko į nelaisvę, kalintas Vadovicų stovykloje, iš kurios pabėgo į Čekoslovakiją, ten internuotas, bet sužinojęs apie prasidėjusį gen. L.Želigovskio puolimą pabėgo į Lietuvą. Iki 1922 m. artilerijos kapitonas V.Landsbergis vadovavo haubicų baterijai Kaune.
1921 m. jis vedė prof. Jono Jablonskio dukrą Oną, 1918 m. baigusią Petrogrado medicinos akademiją, vieną pirmųjų akių ligų gydytojų Lietuvoje. 1922 m. jiems gimė duktė Alena, 1929 m. - sūnus Gabrielius, 1932 m. -Vytautas. Pasibaigus karui, 1922 m. įstojo į tik ką įsteigto Lietuvos universiteto Technikos fakultetą studijuoti statybą. Tuo metu dalyvavo vykdant svarbią valstybinę užduotį: revolveriais ginkluoti Vytautas Landsbergis ir Faustas Kirša, vadovaujami Juozo Urbšio, keleivinio traukinio kupė pergabeno lagaminuose sukrautą Lietuvos auksą iš Berlyno į Ženevos banką. Norėdamas tęsti architektūros studijas, 1923 m. įstojo į Romos karališkąją aukštąją architektūros mokyklą, kurią baigęs 1926 m. tapo pirmuoju Lietuvoje architektu, baigusiu mokslus Vakarų Europoje. 1927 -1929 m. dirbo Lietuvos universiteto architektūros katedros jaunesniuoju asistentu. Vis gausėjant užsakymų, atsisakė pedagoginio darbo ir įsteigė privatų projektavimo darbų biurą. 1939 m. savo vokiškos kilmės pavardę, pasinaudodamas tėvo literatūriniu slapyvardžiu, pakeitė į Žemkalnio.
Svarbiausi Nepriklausomybės metais V.Landsbergio suprojektuoti pastatai Kaune: Akių, ausų, nosies ir gerklės klinikos (dab. Karo ligoninė), Popiežiaus nunciatūra (dab. Menininkų namai), "Pienocentro" administracinis pastatas (dab. KTU Vadybos fakultetas), Kūno kultūros rūmai (dab. KKI), Apskrities savivaldybė (dab. Vyriausias policijos komisariatas), Tyrimų laboratorija (dab. KTU Chemijos technologijos fakultetas), Ligonių kasos, Prekybos, pramonės ir amatų rūmai (dab. Viešoji biblioteka), "Pienocentro" centrinė pieninė (dab. "Kauno Pienocentras"), daugelis gyvenamųjų namų reprezentaciniuose miesto rajonuose. Jam vadovaujant, rekonstruoti VDU didieji rūmai (dab. KTU ll-ieji rūmai), "Varpo" spaustuvė (dab. spaustuvė "Raidė"), Prezidentūra (dab. Mokytojų namai), Karo ligoninė, Valstybės teatras (dab. Muzikinis teatras). Pagal jo projektus pastatytos bažnyčios Kyburiuose, Kybartuose, Barzduose, Sudarge, Mažeikiuose, Šakiuose, gimnazijos Biržuose ir Panevėžyje, kalėjimas bei Marijonų gimnazija ir bendrabutis Marijampolėje, Žurnalistų poilsio namai Giruliuose, Vilkaviškio kunigų seminarija, Vilkaviškio vyskupijos kunigų susišelpimo draugijos namai Marijampolėje, Kaišiadorių vyskupijos kunigų sanatorija "Tulpė" Birštone, Smeltės mikrorajonas ir Pedagoginio instituto sporto kompleksas Klaipėdoje, Šiaulių Raudonojo kryžiaus ir Šv. Elžbietos seserų kongregacijos Švėkšnoje ligoninės, rekonstruotos Alytaus ir Seredžiaus bažnyčios, Panevėžio apskrities ir Klaipėdos Raudonojo kryžiaus ligoninės. Minėtini monumentai pirmajam žuvusiam Lietuvos savanoriui P.Lukšiui Taučiūnų kaimo laukuose, transatlantinių lakūnų Dariaus ir Girėno žuvimo vietoje Soldine bei lakūnų laikinasis rūsys -mauzoliejus Kauno kapinėse. Liko neįgyvendinti pavyzdinių Liaudies namų, Konservatorijos, Prisikėlimo bažnyčios, M.Pečkauskaitės gimnazijos, "Ford" automobilių surinkimo cecho, prozektoriumo Kaune, elektros stoties Rėkyvoje projektai.
1939 m. V.Žemkalnis paskirtas Vilniaus miesto vyriausiuoju inžinieriumi, 1940 m. -vyriausiuoju architektu, 1941 - 1944 m. - vėl vyriausiuoju inžinieriumi. Tuo pat metu skaitė paskaitas Vilniaus universiteto Miškų fakultete. Svarbiausias tų metų darbas - sostinės generalinio plano sudarymas. Jam vadovaujant, baigta Rotušės (dab. Dailės muziejus) regeneracija, atlikta Katedros aikštės rekonstrukcija, sutvarkytos Rotušės, Daukanto, Savivaldybės aikštės, Aušros Vartų, Didžioji, Rūdininkų, Šv. Mikalojaus gatvės. Organizavo viešuosius darbus bedarbiams Vilniaus - Kauno plento, Turniškių elektrinės statybose, miesto tvarkyme. Iš bedarbių muzikantų B.Dvarionui pavedė organizuoti simfoninį orkestrą. 1941 m. paruošė eskizinį 1200 vietų operos ir baleto teatro projektą. Sukilimo prieš raudonuosius okupantus metu sudarytoje Laikinojoje vyriausybėje V.Žemkalnis tapo Komunalinio ūkio ministru. Vokiečių okupacijos metais Landsbergių šeimoje prieglobstį surado persekiojami rezistentai, žydai. 1944 m. už priešnacinę veiklą gestapas suėmė ir išvežė į Vokietiją sūnų Gabrielių. Stengdamasis jį išvaduoti, paskui išvyko ir V.Žemkalnis, Lietuvoje palikęs žmoną ir sūnų Vytautą.
1946 -1949 m. jis dirbo piešimo ir architektūros perspektyvos mokytoju lietuvių gimnazijoje Eichštate, dėstė tarptautiniame UNRRA (Jungtinės tautų pagalbos ir atstatymo administracijos) universitete statybą ir architektūros kompoziciją. 1949 m. išvyko pas Australijoje įsikūrusį sūnų ir iki 1958 m. Melburne dirbo Darbų ir statybos departamento architektu. Kartu su kolegomis suprojektavo Australijos ambasados kompleksą Nju Delyje, Europiečių ir aborigenų ligoninės kompleksą Port Morslyje, Australijos sandraugos ofisą Melburne, Mokesčių rūmus Brisbene, Kinų kvartalo Melburne užstatymą, savarankiškai parengė Australijos ambasados Nju Delyje ir Nacionalinio Hobarde parkų bei Burghart Hurle bendrovės guolių įmonės Melburne projek¬tus. 1952 -1953 m. pirmininkavo Lietuvių kultūros fondui, rengė jo metraštį "Atolas".
1959 m. grįžęs į Lietuvą, tapo Miestų ir kaimų statybos projektavimo instituto Kauno filialo vyriausiuoju architektu. Vėl rūpinosi tolesniu Vilniaus bei Kauno senamiesčių tvarkymu. Paruošė Viešosios bibliotekos, M.K.Čiurlionio dailės muziejaus priestatų Kaune, Onkologijos mokslinio tyrimo instituto Vilniuje, Gamtos tyrimų stoties prie Biržulio ežero projektus, kurie nebuvo įgyvendinti. 1961 -1984 m. dirbdamasv Paminklų konservavimo institute, vadovavo Šatrijos Raganos mauzoliejaus Židikuose ir koplytstulpio Tirkšliuose restauravimui, paruošė Pranciškonų varpinės ir Žemutinės pilies arsenalo Vilniuje rekonstrukcijos eskizinius projektus, Taujėnų dvaro ansamblio restauravimo, J.Jablonskio memorialinio muziejaus Rygiškiuose ekspozicijos pertvarkymo projektus, Kauno IX-ojo forto muziejaus - memorialo konkursinį projektą, suprojektavo keletą antkapinių paminklų. Visą gyvenimą viešai reiškė bekompromisinę nuomonę architektūros, urbanistikos, paminklotvarkos, aplinkotvarkos klausimais. Mirė 1993 m. gegužės 21 d. Vilniuje.

Po šių biografijos faktų, kurių pakaktų keliems gyvenimams aprašyti, noriu prisiminti susitikimus su vienu iš žymiausių XX amžiaus Lietuvos žmonių. Su Vytautu Žemkalniu -Landsbergiu susipažinau 1986 m. rugsėjo 23 d., kai Kauno valst. istorijos (dab. Karo) muziejuje surengėme konferenciją, skirtą artėjančiam Lietuvos aeroklubo 60-mečiui. V.Žemkalnis tuo metu jau buvo vienintelis gyvas likęs iš LAK steigėjų ir LAK garbės narių, tad labai apsidžiaugėme, kai jis sutiko dalyvauti mūsų kukliame renginyje. Muziejaus salėje susirinkę svečiai nuščiuvę klausė žaismingo pasakojimo apie gen. Gustaitį bei jo patarimus kandidatui į lakūnus Žemkalniui. Po šio minėjimo pradėjome keistis sveikinimo atvirukais metinių švenčių progomis, kartais išdrįsdavau kreiptis, norėdamas patikslinti vieną ar kitą faktą.
Ilgiausiai bendravome 1988 m. liepos 15-19 dienomis, Aviacijos sporto federacijos organizuotos kelionės į Soldiną metu. Vidurvasario karščių išvarginti, 2-3 kartus jaunesni "Ikaruso" keleiviai per megafoną girdėjo žvalų 95-metį atšventusio architekto balsą, jo įdomius pasakojimus bei komentarus apie pravažiuotas vietoves. Kol didesnioji bendrakeleivių dalis lankė Seinų parduotuves, nedidelė mūsų kompanija (V.Ašmenskas, N.Dariūtė - Maštarienė su anūku Ąžuolu) Katedros šventoriuje išgirdome įdomiausią pasakojimą apie kovas su lenkais 1920 m. Seinų apylinkėse. Griunvaldo lauke apžiūrėjome muziejų, V.Žemkalnio paprašytas atstovėjau nemenką eilę prie suvenyrų kiosko ir nupirkau jam išsamią monografiją apie Žalgirio mūšį. Šioje kelionėje pirmą kartą išgirdau pasakojimą apie pavojų ir nuotykių kupiną kelionę paskui gestapo suimtą sūnų ir jo nelaimės draugus, 1991 m. aprašytą knygelėje "Hochverrat" - juk važiavome beveik tomis pačiomis Rytprūsių vietovėmis, kuriose vyko 1944-1945 m. drama. Pasiekus Gožovą, buvusį Landsbergą (įdomus sutapimas!), ir vėl daugumai keliautojų pasklidus parduotuvėse, stebino neklystama architekto orientacija visiškai pasikeitusiame mieste, pirmiausia atvedusi į vietą kalėjimo, kur kalėjo lietuviai įkaitai, o vėliau ir į miesto kapines, tiesiog prie kalėjime mirusio studento A. V. Viršilos kapo, kurio vietą vėliau patvirtino vietinis klebonas, sutikrinęs bažnytinių knygų įrašus. O kai į autobusą rinkosi lenkiškomis prekėmis apsirūpinę bendrakeleiviai, V.Žemkalnis su jam būdingu jumoru gyrėsi taip pat negrįšiąs tuščiomis, nes spėjo įsigyti šiltas ir patogias šlepetes. Dar dalį zlotų išleido, pakvietęs sustoti nedideliame miestelyje ir kelionės draugus vietinėje užeigoje pavaišinęs alumi.
Sekantis siurprizas mūsų laukė Soldine, lenkų pavadintame Mislibužu. čia ieškojome koplytėlės, kurioje tuoj po katastrofos buvo pašarvoti Dariaus ir Girėno kūnai. Iš nuotraukų, kuriose matėsi tik nedidelis sienos fragmentas, spėjome, kad ji turėtų būti raudonų plytų. Kaip tik tokią pamatėme miesto centre. Nežiūrint garbingojo architekto, net nelipusio iš autobuso, kategoriškų tvirtinimų, kad klystame, užėjome į vidų. Joje buvusiose dirbtuvėse dirbę dailininkai energingai patvirtino, kad kaip tik čia buvo pašarvoti garsieji lakūnai. Tiesa, mūsų entuziazmą kiek atvėsino vėlesnis jų paaiškinimas, kad tai sužinojo iš tik ką pravažiavusių lietuvių. O V.Žemkalnis atkakliai ragino ieškoti senųjų miesto kapinių ir koplyčios jose. Kitą dieną jas suradome, ir buvo jose koplyčia. Tiesa, visa tinkuota, tačiau durų portalas, kurį matėme istorinėje nuotraukoje -raudonų plytų. Nejauku buvo prieš senąjį architektą, kad drįsome abejoti jo atmintimi. Gi jis, lyg niekur nieko, kol nuėjome iki tolokai stovėjusio autobuso (o vaikščiojo tada jau sunkiai), spėjo papasakoti apie nevisai sąžiningai vykusį VDU klinikų projektų konkursą. Bet tai vyko jau grįžtant namo, o prieš buvo įspūdingas minėjimas ir jaudinanti gegužinė su Lenkijos lietuviais pušyne prie V.Žemkalnio projektuoto paminklo. Buvo daugeliui mūsų pirmą kartą viešai giedamas Lietuvos himnas ir rūpestingas architekto profesionalo karo audras svetimoje žemėje pergyvenusio kūrinio apžiūrėjimas. Girdėjome pasakojimą, kurioje vietoje 1935 m. statant paminklą rado "Lituanicos" nuolaužą. Matėme, kad senolį jaudina prisiminimai - juk čia paskutinį kartą jis lankėsi 1938 m., su dukra ir jos drauge keliaudamas po Europą
į Kauną grįžome vėlai naktį, autobusas nuskubėjo į Vilnių, bendrakeleiviai kauniečiai, kurių dauguma gyveno centre, išsiskirstė namo. Likome dviese, kantrai laukdami taksi. Palydėjau V.Žemkalnį į jo antrosios žmonos namus P.Kalpoko gatvėje, o pakeliui vis dar dalinomės nepamirštamos kelionės įspūdžiais. Netrukus kelionę prisiminėme Karo muziejuje, žiūrėdami Č.Kišono įrašytą vaizdajuostę ir vėl klausydami taiklių V.Žemkalnio komentarų. Iš įrašo nuskambėjus pirmiesiems "Tautiškos giesmės" žodžiams jis atsistodamas parodė pavyzdį kitiems, kaip klausomasi Tautos himno. Teko keltis net ir tiems muziejaus darbuotojams, kurie tuo metu dar atvirai buvo kitoje barikadų pusėje.
1988 m. spalio 18 d. grupė paminklo Dariui ir Girėnui statybos iniciatorių apžiūrėjome paminklo statybai siūlomas vietas. Kartu važiavo ir V.Žemkalnis. Lankėmės Aleksoto aerodrome, Parodų kalne, Ąžuolyne. V.Žemkalnis vienareikšmiškai pasisakė už Ąžuolyną, siūlė paminklą statyti tuo metu dar veikusio fontano vietoje, prieš tai pakoregavus Sporto gatvės ašies atžvilgiu. Iš archyvinių dokumentų atrodo, kad ir prieš karą jis pritarė paminklo statybai Ąžuolyne, tik tuomet siūlė vietą arčiau Dainų slėnio, už stadiono, kaip ir buvo nuspręsta 1940 m. pradžioje. Bandžiau teirautis, kodėl dabar pasikeitė nuomonė, bet jis ankstesnio siūlymo neprisiminė.
Sekantis susitikimas įvyko 1991 m. lapkričio 26 d. Kauno klinikų palatoje. Tai buvo vienintelis kartas, kai apie porą valandų galėjome kalbėtis niekieno netrukdomi. Palatoje buvo daug knygų - šimtametis inteligentas, nors ir smarkiai pablogėjus regėjimui, dirbo net ligos patale. Virš lovos kabėjo AT pirmininko V.Landsbergio ir popiežiaus Jono Pauliaus II nuotrauka (tik ką buvo įvykęs jų susitikimas). Bendrai, jautėsi didžiulis tėvo pasididžiavimas sūnumi, savyje įkūnijusiu per šimtmečius sukauptą lietuviškos inteligentų šeimos meilę Tėvynei ir tapusiu kovos už laisvę simboliu. Mūsų pokalbyje, savo nuomonę senasis Žemkalnis paremdavo argumentu: "Aš neseniai apie tai kalbėjau su Vytautu Landsbergiu ir jis man pritarė".
Pokalbis prasidėjo nuo architektūros ir, žinoma, Vilniaus. Senasis architektas stebėjosi skubėjimu atstatyti Katedros skulptūras aiškindamas, kad centre stovinti Rusijos globėja Šv.Elena ir šonuose pagarbiai jai nusilenkę Lietuvos globėjas Šv.Kazimieras ir Lenkijos globėjas Šv.Stanislovas - vargu ar tinkama žanrinė scena laisvos Lietuvos Tautos Šventovei. Vėliau labai kategoriškai pasisakė prieš siūlymus atstatyti jo projektuotą Dariaus ir Girėno mauzoliejų. Viena, tai buvo tik laikinas rūsys; vėliau mumijos turėjo būti perkeltos į Prisikėlimo bažnyčią, o antra, jau nebėra ir pačių mumijų, tad kam reikalingas butaforinis kapas, kai yra tikrasis? Siūlė, jei yra tokia galimybė, mauzoliejaus vietą pažymėti specialia lenta ar akmeniu su įrašu. Pasidžiaugė, kad Aleksoto aerodrome kuriasi aviacijos muziejus, paklausinėjo apie problemas. Papasakojau, kad aerodrome planuojame pastatyti paminklą gen. Gustaičiui, kuris būtų ir jo simboliniu kapu. Šiems planams V.Žemkalnis karštai pritarė, sakė, kad aerodromas tokiam paminklui geriausia vieta, tik perspėjo, kad jis negali būti aukštas, neturi trukdyti skraidymams. Geriausiai tam tiktų žemas ir masyvus monumentas, primenantis jo suprojektuotą piramidę P.Lukšiui Kėdainių apylinkėse.
1993 m. pradžioje buvau maloniai nustebintas, gavęs kvietimą į V.Žemkalnio - Landsbergio 100-ųjų metinių minėjimą. Nors vasario 26-ąją Vilniuje, Kompozitorių namuose susirinko per šimtą svečių, atrodė, kad visi susirinkusieji - vienos šeimos nariai. Vakarą sumaniai vedė visi trys vaikai, bet nepralenkiamas buvo pats jubiliatas. Jis pasakojo prisiminimus iš šio amžiaus pradžios, subtiliai juokavo. Padainavęs savo mamos mėgta dainą apie užtekėjusią saulelę ir užėjusius debesėlius, metaforiškai prisiminė džiaugsmą atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę ir pastarųjų dienų nerimą dėl jos ateities. Ir čia pat atsiprašinėjo svečių, kad savo kalbomis juos nuvarginęs, siūlė eiti prie stalo pasistiprinti. Tą vakarą pasikeitėme tik keliais žodžiais. Kas galėjo patikėti, kad jie bus paskutiniai. Turbūt simboliška, kad apie jo netektį išgirdau S.Dariaus ir S.Girėno jubiliejinių metų vyriausybinės komisijos posėdžio metu.

1993 m. gegužės 23 d. Kaune turėjo įvykti karinis paradas, bet vargu, ar į jį būtų susirinkę tiek žmonių, kiek atėjo nusilenkti vienam pirmųjų Lietuvos savanorių. Šia tylia demonstracija sąmoninga Tautos dalis ne tik pagerbė velionį, bet ir parodė, kad ji neabejinga kovai, kurios simboliu tapo LANDSBERGIO pavardė.

Algirdas Gamziukas

Šaltinis: Plieno Sparnai Nr.3 1995m.

Keletas akimirkų fotografijose

Dariaus ir Girėno 55-ųjų skrydžio metinių minėjime Marijampolės automatų gamykloje architektas V.Landsbergis - Žemkalnis su žmona 1988 m.
Paspauskite paveikslėlį norėdami jį padidinti

V.Landsbergis - Žemkalnis duoda interviu televizijos žurnalistui V.Kvietkauskui. Šalia - J.Žemaitaitis 1988 m. 07
Paspauskite paveikslėlį norėdami jį padidinti

V.Landsbergis - Žemkalnis taria žodį prie paties sukurto paminklo Soldino girioje 1988 m. 07 15
Paspauskite paveikslėlį norėdami jį padidinti

Prie paminklo, iš kairės: žurnalistas V.Kvietkauskas, architektas V.Landsbergis - Žemkalnis, N.Dariūtė - Maštarienė, liaudies meistras G.Majorovas 1988m. 07
Paspauskite paveikslėlį norėdami jį padidinti

Fotografijų šaltiniai:
N.Dariūtė - Maštarienė - Darius ir Girėnas 1991m. Kaunas
N.Dariūtė - Maštarienė - Darius ir Girėnas 1991m. Vilnius
J.Čepas, J.Balčiūnas - Į Lietuvą 1996m.
E.Jasiūnas - Darius ir Girėnas (1933 - 1993) 1993m.

Puslapį parengė N.Korbutas 2009 09 15